| |
Šiuos žodžius 1995
metais parašė klaipėdietis dailininkas Vaclovas Rimkus, atidžiau įsižiūrėjęs
į augančius miestus. Vykstantį gyvenimą. Prisiminti jį, jo kūrybos kelią,
pasiklausyti jo atsiminimų penktadienį rinkosi šilutiškiai į F.Bajoraičio
viešąją biblioteką, kur buvo uždaroma jo tapybos darbų paroda.
Bibliotekininkės, renginio sumanytojos, nesitikėjo, kad susirinks tokia
daugybė šilutiškių, kurie buvo pažįstami su dailininku ir norės dar kartą
mintimis pabūti su juo, pamatyti jo kūrybą, pabūti su artimaisiais. O ateiti
išties buvo verta: į parodos uždarymą atvažiavo jo žmona Irena Rimkienė,
aktorė Regina Šaltenytė, bernardinų vienuolis iš Kretingos brolis Bernardas,
fotografas Algimantas Jankūnas. Su visais jais siejo draugystė arba,
tiksliau pasakius, bičiulystė. Taip galima tiksliau nusakyti tą abipusį
bendravimą ir būseną, kurią patirdavo kiekvienas kiek arčiau pažinęs šį
labai įdomų, kupiną minčių ir pastebėjimų žmogų.
Vaclovas Rimkus buvo ne tik tapytojas, bet ir mąstytojas, atkreipdavęs
dėmesį į nulaužtą medį, negalinčią paskristi varną ar laiko negailestingai
niokojamą kraštą. O jį jis matė ypatingai. Dailininko žvilgsniu. Ir visa tai
jis norėjo vienokiu ar kitokiu būdu užfiksuoti. Daugiausia visi jį pažino
kaip dailininką, kuris savo skvarbiu žvilgsniu ir tvirta dailininko ranka
tapydavo miesto, laukų, gamtos vaizdus. Gimęs 1933 metais netoli Mažosios
Lietuvos, Silvestrų kaime, Tauragės apskrityje, matė kitokį pasaulį, kuris
buvo čia pat. Savo darbuose stengėsi užfiksuoti nykstančius šio savito
krašto vaizdus. Daugiausia savo darbuose Vaclovas Rimkus fiksavo šalia
esančią aplinką.
Dažniausiai tai būdavo Klaipėdos miestas. Ne vienas jį pažino ne Klaipėdoje,
o čia Šilutėje, Kintuose, Nidoje, Karaliaučiuje. Jis buvo nenuilstantis
keliautojas ir ieškotojas, kuris savo skvarbiu žvilgsniu ieškodavo
harmonijos ir pasaulio sąrangos. Ir visada būdavo atviras įspūdžiams ir
naujoms pažintims. Jis mokėjo vertinti kiekvieną pasakytą mintį, tačiau tuo
pat metu buvo priekabus ir atidus pašnekovas. Tuo patraukė ne vieną sutiktą
žmogų. Jei V.Rimkus pripažindavo naujojo pašnekovo mintis - visam gyvenimui
tapdavo jo bičiuliu. Ir ko gero nepasitaikydavo tokio atvejo, kad eidamas
nepamojuotų iš kitos gatvės pusės. Tai buvo labai gera ir šilta.
Apie tai Šilutės bibliotekoje papasakojo jo bendramintis, lydėjęs V.Rimkų ne
vienoje jo kelionėje fotografas Algimantas Jankūnas. Jis dažnai leisdavosi į
apmąstymus su tapytoju, kuriuose ieškodavo teisingiausio atsakymo ar
tikslesnio įsireiškimo. A.Jankūnas prisiminė, kad Vaclovas dažnai nebijodavo
užduoti ir pačių atviriausių ir tiesiausių klausimų. Dažnai tai baigdavosi
ilga ir kibia diskusija. Tai rodė šio žmogaus gilumą. Susitikime dalyvavęs
bernardinų vienuolis brolis Bernardas taip pat prisiminė daug nuoširdžių
pokalbių su V.Rimkumi. Vakaro metu jis paskaitė savo kūrybos eilių.
Tačiau Vaclovo Rimkaus nuotaikas labiausiai atskleidė į susitikimą iš labai
svarbios repeticijos atvykusi Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina
Šaltenytė. Ji pasidalino atsiminimais, kai jai teko bendrauti su dailininku.
Ji pasakojo, kad V.Rimkus buvo sugalvojęs nutapyti jos portretą. Tam reikėjo
ypatingos nuotaikos, kurią sukurdavo toks dienos laikas, kai pro dirbtuvės
langą krisdavo pavakario apšvietimas. Aktorė pasakojo, kaip ji laukdavo šitų
susitikimų. Jie labai traukė ne tiek būsimu pozavimu, kiek pokalbiais su
dailininku. Portretas liko nebaigtas, tačiau ji iki šiol prisimena tas
akimirkas, kai bendravo su šiuo žmogumi.
Gal ne visi žinojo, bet savo mintis Vaclovas Rimkus užsirašinėdavo. Dauguma
jų atsidūrė netrukus po jo mirties žmonos Irenos rūpesčiu išleistoje knygoje
Vaclovas Rimkus. Gyvenimas yra dovana. Joje sudėta nemažai dailininko
tapytų darbų. Yra čia ir atsiminimų, kuriuos užrašė jį pažinoję žmonės. Taip
pat yra ir jo rašytų pastebėjimų, kurie ir įvardinami "Mintys ant lapelių".
Šiuose neilguose pastebėjimuose - V.Rimkaus požiūris į supantį pasaulį,
vykstančius procesus. Gaila, bet nemažai pastabų apie vis prastėjančią
dvasinę aplinką. Jis labai dėl to išgyveno ir liūdėjo.
Susitikimas F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje buvo labai šiltas ir gyvas -
paprašyti savo atsiminimais dalinosi šilutiškiai, vis papasakodami kokį
nežinomą atsitikimą, nutikusį su V.Rimkumi. Renginiui nuotaiką sukūrė Vaikų
meno mokyklos kanklininkės, vadovaujamos mokytojos Angelės Alšauskienės.
Mintys ant lapelių
Nieko nėra tobulesnio kaip gamta, žmogaus nesudarkyta.
Nida l985 rugpjūčio 30 d.
Nesuprantu, kaip žmonės gali gyventi be grožio, be meno. Kokia turi būti
skurdi siela, kokios skurdžios mintys.
1988 1iepos 11 d.
... gyvenimą labai myliu. Man ši žemė panaši į rojų, su paukščiais, miškais
ir laukais - visada buvo Šventė. O kūryba man visą gyvenimą buvo keras, aš
visad surandu save ir pradedu gyventi, kai prieš mane paletė ir teptukas
rankose. O gyvenime, būk pašlovintas, aš dar kuriu.
1990 spalio 11 d.
Mažoji Lietuva liūdna. Laike išnyko, sutirpo. O juk žemė liko, liko upės,
ežerėliai, liko kovų dėl išlikimo pėdsakai, liko šventovių griuvėsiai, liko
pilių akmenys ir sienų likučiai liko. O kur žmogus, tas dvasinių vertybių
saugotojas... Jo lyg ir nėra.
1997 sausio 14 d.
Pinigai, pinigėliai, tiek jūs daug džiaugsmo ir nelaimių nešantys... Kada
atsiradote, kada gimėte. Šiaip reikia sutikti, kad esate tobulas sutvėrimas,
bet reikia sutikti, kad jus panaudoja ne taip, kaip turėtų, ir tada
prasideda visos netikusios mūsų bėdos.
1995 lapkričio 26 d.
Ne, nenumiriau ir niekur neišvykau. Butas irgi, deja, tas pats, rodos, ir
gyvenimo būdas tas pats. Dirbu, prieštarauju sau, pasidariau kažkoks
nepasitikintis savimi, kažkur sutriko pusiausvyra, galbūt, kad gyvenimas per
daug jau nepanašus į mano išsvajotą... Kūrybinių sumanymų daug, kažkas ir
padaryta, bet manęs neužpildo, nepatenkina. Jaučiu, kad ir sveikata ne 100%,
ir dar begalinis nepasitikėjimas medikų pagalba. Gal gerai, gal ne, bet taip
yra. Taip ir gyvenu po mūsų gražiuoju dangumi.
1998 m.
Niekad negalvojau, kad taip sunku išsirinkti kvepiančią rožę... Ilgai
trukdžiau gėlių pardavėjas, ir jos man talkino, bet... be rezultato. Taip ir
laukiu Kukulio, gal jis padės reikalą išspręsti. Išsiilgau kvepiančios rožės
žiedo... Bus Šventė!
1989 birželis
Vydūnas tapo mistine asmenybe. Jis minimas. Juo remiamasi, o jis vis tolsta,
vis tolsta, mūsų gyvenimas vis grimzta į materijos būtinybę... O tie
likučiai, kuriuos dar bandome įsivaizduoti, kad turime dvasios likučių, yra
tik vizija.
2000 kovo 17 d.
Jeigu ne keletas entuziastų, tai Mažosios Lietuvos kultūra, jos atmintis
būtų visiškai palaidota. Juk kapai, jų gražios sodybos negailestingai
nušluotos nuo žemės paviršiaus, vietovardžiai taip pat išnyko, ne kažkas ir
beliko.
1983 m.
|
|
