Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 vasario 13d. Nr. 3 (26)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
 

Kūrėja iš Šilmeižių kaimo

 
 


Vos kelias trobas turinčiame Šilmeižių kaime, šalia miško, gyvena Teresė ir Erikas Lorenčai. Dar taip neseniai Teresė dirbo Laučių pagrindinėje mokykloje, kur penkiolika metų pirmųjų raidžių ir supančio pasaulio grožio mokė vaikus Laučių Mikelio Hofmano pagrindinės mokyklos vaikus. Šiandien ji šeimininkauja namuose ir savo jaunėlį sūnų Eriką moko to, ką pati gerai moka - eiliuoti ir karpyti. Neseniai išleista eilėraščių knygelė "Tik ilga ilgutėlė diena" paskatino kiek greičiau nei buvo planuota aplankyti šią kūrėją ir susipažinti su jos kūrybiniu keliu.

Močiutė - pirmoji mokytoja

Gimė ir augo Teresė visa netoli šių vietų Kadagiškių kaime, šalia Rimžeidžių - tarp Gardamo ir Žemaičių Naumiesčio. Kaip dažniausiai ir būdavo, tėvai tuo metu turėjo dirbti ir rūpintis namais, todėl vaikai ieškojo užsiėmimų patys. O padėdavo jiems viską žinanti ir daugybę pasakojimų mokanti močiutė. Ji žinojo daugybę su šiomis vietomis susijusių pasakų, padavimų ir legendų: apie kalnelius ir apie upelius. Iš močiutės surinktų žurnalų rinkinių - "Lurdas", "Žvaigždė" - išmoko ir skaityti. Teresė sako, kad tai buvo pirmoji pažintis ne tik su raidėmis, bet ir su eilėraščiais. Ir šiandien ne vieną prisimena ir sako, kad būtų labai įdomu sužinoti, kas juos parašė.

Šiandien T.Lorenčienė sakė, kad močiutė su tokia įtaiga sekdavo pasakas ar šių vietų padavimus, kad vaikai bijodavo ir kojas nuo lovos nuleisti. Tai buvo ne tik pirmoji pažintis su aplinkiniu pasauliu, bet ir stiprūs emociniai įspūdžiai.

Dabar T.Lorenčienė gailisi, kad tada neužteko nuovokumo visą močiutės išmintį ir jos sekamus padavimus užrašyti. Tai padarė jau vėliau Teresės duktė, kai studijavo Klaipėdos universitete. Tik ji jau užrašė perpasakotus.

Mokytojai nulėmė gyvenimo kelią

Į mokyklą atėjo jau išmokusi skaityti iš senų, močiutės turėtų smetoninių žurnalų. O kad Teresė pasirinko mokytojo profesiją, turi būti dėkinga savo pirmajai mokytojai Bronei Čiužienei. Iki šiol ji išliko mokytojo idealas. Jos pamokos buvo labai įdomios ir kūrybingos. Labai šviesiai šiandien Teresė Lorenčienė prisimena ir Žemaičių Naumiesčio lietuvių kalbos mokytoją Jukonienę. Greičiausiai po jos pamokų ir kilo noras būti panašiai į jas ir baigusi mokyklą pasirinko mokytojo duoną.

Iš pradžių studijavo tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Tiesa, vienerius metus studijavo fiziką. Po jų pertrauka dėl sveikatos. Toliau tuometinė Kapsuko pedagoginė mokykla. Ją pabaigus, vėl į Šiaulius. Čia įgyta Pedagogikos ir psichologijos dėstytojos kvalifikacija.

Savarankiška pradžia Vilkijos vaikų darželyje. O vakarinėje dar lietuvių kalbą ir fiziką dėstė. Grįžusi į Šilutę dirbo Žibutės darželyje, Pirmoje vidurinėje mokykloje, Grabupiuose, Laučių pagrindinėje mokykloje. Čia ėmė dirbti pradinių klasių mokytoja ir dirbo penkiolika metų. Nuo šio rugsėjo mokytoja T.Lorenčienė paliko mokyklą.

Kūrybinga mokytoja

Be savo tiesioginio darbo T.Lorenčienė ilgą laiką turėjo karpinių ir dramos būrelius. Karpiniai ją lydėjo taip pat nuo vaikystės. Jų išmokė taip pat ta viską žinanti ir mokanti močiutė. Tai labai pravertė dirbant mokykloje. Ji pasakojo, kaip ne kartą tekdavo vaikų dėmesį sutelkti, panaudojus šį sugebėjimą. Čia pat klasėje savo mokiniams ji kiekvienam iškarpė (pavyzdžiui) po briedį. Juos davusi paprašė nuspalvinti. Vėliau dar kelios užduotys ir vaikai susitelkė darbui. Kad būtų aiškiau ji išties be jokio pasiruošimo per kelias akimirkas iškirpo keturis briedžius.

Kūrybingumas vertė pasinaudoti ir eiliavimo sugebėjimais. Ji prisiminė, kai negalėdama išmokyti sudurtinių žodžių parašė nedidelį vaidinimą. Jame įvairūs veikėjai vartoja tokius žodžius. Mokiniai su malonumo patys vaidino ir mokėsi bei mokė šių sudurtinių žodžių savo bendraamžius. Vėliau šitas vaidinimas buvo panaudotas ir kitų rajono mokyklų mokytojų.

Kiek parašė vaidinimų vaikams - negalinti pasakyti. Šiandien ji yra parengusi knygą "Mes vaidiname ir deklamuojame". Joje yra aštuoniolika vaidinimų. Gaila, bet jau penkerius metus knyga yra ruošiama spaudai ir vis dėl įvairių priežasčių niekaip negali išvysti dienos šviesos. Tai labai skaudina, nes čia esančiais vaidinimais galėtų pasinaudoti ne vienos mokyklos dramos būreliai. Jie parašyti įvairių žinomų pasakų motyvais, yra ir jos pačios sugalvotų siužetų.

Eiliuoti labai lengva, karpiniai puošia jos gyvenimą

Beveik visi knygoje sudėti vaidinimai yra eiliuoti. T.Lorenčienė sako, kad jei reikėtų parašyti paprastą pasakos neeiliuotą tekstą - tai būtų ne taip jau paprasta. Nuo pat vaikystės lengvai rimuojanti, parašė ne vieną eilėraštį. Ji turi sueiliavusi ir beveik visus močiutės sektus padavimus. Vienas jų apie Rusnę - yra tik ką dienos šviesą išvydusioje savo jėgomis leistoje knygoje. Šioje knygelėje, kuriai išleisti savo santaupas atidavė sūnus Erikas, yra jos patys gražiausi ir šilčiausi eilėraščiai. Paklausta, ar sunku rašyti, T.Lorenčienė sakė, kad net negalinti pasakyti, kaip tai vyksta. Kartą Erikas, kai kartu ėjo per laukus į mokyklą, paprašė, kad mama parašytų jam eilėraštį. Per pietus ji sėdo ir parašė. Tiesiog ėmė ir perrašė galvoje gimusį eilėraštį. Tik labai retais atvejais ji taiso tai, kas gimsta jos mintyse.

T.Lorenčienė šiandien žinoma tautodailininkė karpytoja. Jos darbai - tai šio krašto vaizdai, atgimę vaikystės močiutės pasakojimai ar fantastiniai vaizdiniai. Jos darbais gėrėjosi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žmonės. Ypač didelis susidomėjimas buvo Airijoje, Ashbourne, kur neseniai vietos bibliotekoje vyko jos autorinių darbų paroda. Vokietijoje, Manheime, labai džiaugėsi, kad ji dar karpo žirklutėmis, o ne pjausto, kaip dabar tampa vis populiariau, nes paprasčiau.

Dar daug sumanymų ir minčių turi jaunatviškai atrodanti Teresė Lorenčienė. Todėl labai linkime, kad ne vienas jų išsipildytų ir džiugintų aplinkinius.

 
 

 

 
     
             Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.