Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 kovo 16d. Nr. 5 (28)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

Buvusi muziejaus direktorė labai gerai pažįsta tautodailininkus

 
 

 

 
 

Jaunatviškai atrodančią Danutę Narbutienę šiandien galima sutikti beveik visuose kultūriniuose renginiuose, vykstančiuose Šilutėje ar už jos ribų. Dažnas ją žino kaip Šilutės tautodailininkų vadovę. Tačiau tikriausiai tik vyresnės kartos šilutiškiai prisimena, kad ji labai daug prisidėjo prie miesto ir krašto praeities išsaugojimo - ji buvo ilgametė Šilutės muziejaus direktorė. Ji rinko, puoselėjo muziejines vertybes, kurios po karo iš Šilutės dvarininko Hugo Šojaus buvusios kolekcijos buvo išmėtytos ar tiesiog išgrobstytos.

               

Į Šilutę visai netikėtai

Danutės tėviškė labai netoli nuo Šilutės - Jurbarko rajonas, Milaičių kaimo. Tėvai buvo turtingi, todėl po karo reikėjo slapstytis nuo sovietinės valdžios persekiojimo. O į Šilutę likimas atvedė todėl, kad tėvui pasiūlė čia darbą tuometiniame Žemės ūkio skyriuje. Jis buvo agronomas. Tačiau atvažiavus į Šilutę paaiškėjo, kad siūlyta vieta užimta ir tėvas gavo darbo gaisrinėje. Apsigyveno tada atvykę pas pažįstamus Pievų gatvėje. Danutė pradėjo lankyti Šilutės pirmąją vidurinę mokyklą.

1949 metais tėvus, brolius ir seseris iš Kauno išvežė į Sibirą. Liko Šilutėje tik Danutė, nes ji buvo nepilnametė ir neregistruota. Todėl apie ją, matyt, nežinojo. Į mokyklą ėjo tol, kol nualpo, nes nuolat buvo nepavalgiusi. Auklėtojas nuvedė pas viršininką ir tada viskas paaiškėjo. Atrodo, kad buvo nuspręsta jos vienos į Sibirą nesiųsti. Iš mokyklos ji buvo pašalinta ir įdarbinta bibliotekoje, skaitykloje. Tada biblioteka buvo buvusių kultūros namų pirmame aukšte - dabartinės Lietuvininkų gatvės pabaigoje.

Bibliotekos skaitykloje Danutė, tuo metu Lukoševičiūtė, dirbo tol, kol nebuvo areštuotas antrasis Šilutės muziejaus direktorius Feliksas Maksvytis (pirmasis buvo Martinas Jonaitis). Žiemą jai teko perimti Šilutės muziejų. Vienas iš tokio sprendimo motyvų buvo tas, kad Danutė gražiai piešė. O tada reikėjo daug su tuo susijusių darbų daryti.


Trečioji muziejaus direktorė

1952 metais valdžios perkelta dirbti į Šilutės muziejų direktore. Tiesa, laikinai. Kodėl leido dirbti su buvusia dvaro kolekcija - šiandien sunku pasakyti. Greičiausiai, kad dėl jauno amžiau neįžvelgė priešo, o prieš tai eitos pareigos bibliotekos skaitykloje visai tenkino tuometinę Šilutės valdžią. Padirbusi kiek laiko 1956 metais ji tapo nuolatine Šilutės muziejaus direktore ir išdirbo ja iki 1988 metų.

Gyvenimo sąlygos buvo labai blogos. Jai buvo skirtas nedidelis kambarėlis dabartinės Vilų (tada Baškio) gatvės vieno namo palėpėje. Ten ypač sunku būdavo žiemą, nes nebuvo jokio šildymo. Todėl pragyvenusi (pravargusi greičiau), kai išsikėlė buvusio direktoriaus žmona, ji gavo leidimą persikelti į antrąjį Šilutės muziejaus aukštą.

Liaudies meno draugijai vadovauti ėmėsi labai netikėtai - per vieną iš susirinkimų buvo pasakyta, kad reikia imtis vadovauti. Muziejuje vykdavo labai daug parodų, todėl labai neblogai Danutė pažinojo rajono kūrėjus, nes daug su jais bendravo. Liaudies meno parodos tais laikais būdavo labai didžiulės - net per visą muziejų, šešiose salėse. Pasisekimas būdavo didžiulis. Tada tokias parodas surengti buvo vienas juokas, nes valdžia liaudies meną labai rėmė. Tiesa, reikėjo rodyti liaudies pasiekimus, tačiau vis pavykdavo rasti kompromisą.

Minint Šilutės muziejaus 50-ies metų jubiliejų 1999 metais D.Narbutienė prisiminė, kad Šilutės valdžia rėmė šią įstaigą. Tą rodo, kad eksponatų skaičius nuo 600 vienetų pradėjus jai dirbti išaugo iki 45 tūkstančių 1988 metais paliekant muziejų. Be valdžios paramos nebūtų tiek surinkusi.

Šiandien D.Narbutienė prisimena ne vieną smagų atsitikimą, kaip teko bendradarbiauti su komunistų partijos sekretoriais, vykdomojo komiteto vadovais. Prieš kiekvieną parodą būdavo sudaromi jos planai ir aprašymai. Tai reikėdavo suderinti su partijos komitetu. Prieš parodą vadovai patys pirmiausia viską apžiūrėdavo, kad nebūtų jokių netikėtumų. Kartą buvo surengta paroda "Švietimo laimėjimai rajone". Iš seno šilutiškio Kybranco pasiskolino buvusio Klaipėdos krašto mokyklų žemėlapį. Vietinė valdžia ėjo pro jį ir neatkreipė dėmesio. Vėliau atvažiavo ir pagrindinės cenzūros - glavlit'as. Tie ėmė ir suskaičiavo, kiek mokyklų būta prieškaryje, ir kiek po karo. Santykis ne Tarybų valdžios naudai. Tačiau muziejaus vadovė nenukentėjo, nes buvo Šilutės aukštų valdžios vadovų parašai. D.Narbutienė prisiminė, kaip vieną kartą tuometinis partijos sekretorius Stasys Šidlauskas ją labai užtarė, nes dėl nebūtų dalykų KGB jaunas muziejaus darbuotojas smarkiai tardė.

Ilgainiui atsirado autoritetas. Turėdama tokią praeitį stengėsi dirbti, kad niekam nekliūtų. Darbo valandų nežiūrėjo. Dirbo ir tai, ką užkraudavo papildomai. Taip ilgą laiką šalia muziejaus esančią garbės lentą prižiūrėjo - pildė ją. Tiesa iki tol, kol viena darbuotoja patarė paprašyti už tai atlyginimo. O be to, reikėjo ir mokslus eiti. Taip baigė Šilutės Darbo jaunimo vidurinę mokyklą. Visa tai vakare, po darbo. Vėliau studijos Vilniaus universitete. Labai suku buvo, tačiau šiandien tai Danutė Narbutienė prisimena su šypsena.

Tiesa, ne visiems ji įtiko, bet vietos valdžia ne labai ką galėjo padaryti - muziejus priklausė tiesiogiai Vilniuje esančiai Kultūros ministerijai. Vėliau tapo Klaipėdos dalimi. O kai liko tik Šilutės, vietos partijos valdžia ėmė galvoti, kaip ją atleisti. Tačiau tai sužinojusi ji susirado darbą vienoje iš Šilutės mokyklų ir 1988 kovo 9 dieną pradirbusi muziejuje direktore 36 metus išėjo į kitą darbą

Šilutės tautodailės istorija - kaip ant delno

Turėdama labai daug reikalų su tada vadintais Liaudies menininkais, ji nuo 1966 metų ir vadovauja šiam būriui žmonių. Šiandien Šilutės tautodailės skyriuje yra 30 tautodailininkų. Dabar tai nelengvas darbas, kurį tenka dirbti kaip ir senais laikais - iš idėjos. Tačiau, ko gero, ji vienintelė, kuri gali tiksliai papasakoti, kaip vystėsi šitas menas, kokius pakilimus išgyveno, kada buvo blogiausios dienos.

D.Narbutienė sakė, kad būtų visai nesudėtinga parašyti šios draugijos istoriją. Visos parodos vykdavo Šilutės muziejuje, todėl reikėtų pasiimti vykusių parodų aprašymus ir planus ir atkurti kažkada vykusius įvykius, prisiminti kuriančius žmones. Pokalbio metu pasirodė, kad D.Narbutienė ryšis šitam nelengvam darbui. Tiesa, kol kas turi gana rimtų asmeninių planų. Tačiau kai juos įgyvendins - turėtų imtis aprašyti šitą Šilutės svarbų ir labai įdomų bei savitą rajono laikotarpį.

 
 

 

 
      Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.