Diena jau vakarop. Miesto magistrato rūmų
languose menkai bespindi saulės spindulys. Ąžuolinės rūmų durys uždaros.
Niekas pro čia nebevaikšto. Darbo diena yra pasibaigusi, tarnautojai namo
išėję. Puošniam namo portale, prisišliejęs prie durų stovi vaikas.. Akys
liūdnos, lūpos pamėlusios, drabužėliai kiaurai peršlapę
Net pakinkliai
pradėję tirtėti
O gaisrinės bokšto laikrodis muša bertainius - tink-tink...
Liuizės gatve, pro magistratą eina žmogus. Paregi sušlapėlį
- Ėndri! Tu šišionais?- siuvėjas Jokūbas ir nustemba, ir apsidžiaugia
aptikęs prieš gerą pusdienį jomarkan ištaisytą ir iki vėlumos namo negrįžusį
sūnų.
- Kas nusidave?
- Ske-sken-n-dau
- Kap tata-a?
- Mane iš-trau-kė...
- No ta-ta-a...
Endris buvo gerai įsidėjęs į galvą: po Traicės prašokus nedėlei, mieste
kasmet stojasi jomarks.
Prekymetis didelis nusidavims uostamiestiškiams. Ale ypačiai jomarko dienų
lauk Endris. Vaiks kone visus metus yr' metęs centą "kiaulikei" į kuprą.
Dabar galės paleist, kas taupyta. Pirmą metturgio dieną donelatiškiams1 nėr
mokyklos. Tad tėvas duod valią Endriui.
- Apsitaisyk kap švėntai dėinai, - paliepia.
Siuvėjo vaikas gaun vilkties iš languoto audinio tėvo siūtus naujus
knikerbokerius, pūstas kelnes lig žemiau kelių ir dar kaspinėliu parišamas.
Gaun apsivilkt baltą bliūzę, užsitraukt ant blauzdų štrumpes, apsiaut naujas
kurpaites
- Dabuokis, kad nesositeptom. Ont šešių būk nomėi.
- Gerai! Bėgu!
Endris, it koks ponaitis, su pinigėliais portmanikėj, išplasnoja paukščio
sparnais iš namų
Nė nepajunta nulėkęs ilga Puodžių gatve iki pat upės. Jos
vardą rašo Dangė, ale vokiečiai taria Danje. Endriui tas nerūp - jis vėl
jomarke! Antružyg per savo amželį! Pernai buvo tėvo nuvesdintas.
Jau už Karlo tilto pajunti, kas yr' jomarkas - upė garsų, marios kvapų, jūra
daiktų
Anoj pusėj Dangės tįsanti Turgaus aikštė pilnai prigrūsta šėtrų ir
būdų. Tų šėtrų - rindos2
Žiopsančių ir šmirinėjančių - kaip bičių
Nemažiau ir jomarkinių. Vieni vadin, antri šauk, treti kiša
Endris kaip
šapas po lietaus plaukte plaukia
Geidžia viskan pamatyti, pačiupinėti...
- Jauns žmogau, eik šen! Bus fokusas!
Vadina kromelninkas prie žaislų kromo. Kai aplink daugiaus sustoja - ima į
burną kaži kokį švilpį, papučia ir jam su plerpiančiu garsu išlend žalios
spalvos uodega, ilga kaip žaltys. Nustojus pūsti, "uodega" vėl atgal pati
susisuk
Endris krapšto iš portmanikės pinigėlį, moka, kiek prašo ir nueina
dūduodamas. "Firt!" - išsivynioja uodega. "Firt!"
- atgal sulenda
Ale neilgai tetrunk pūtaliojimas. Jomarke daugiau vaikų,
"uodegomis" dūduojančių. Nebeįdomu...
Endris dairosi į šonus ir, tai šio, tai ano užsimanydams, vis nusiperka.
Pamato ūsočių iš "aparato" cukraus vatą ant pagaliuko vyniojantį
Nusiperk.
Ir godžiai sulaižo saldųjį kuodą! Regi motiną su vaiku. Tas rankoj
saldaininę "lazdą" nešas
Dideliai ilga, spalvotom juostelėm apsukta, su
kutais galuose
Pernai tėvas Endriui saldžiųjų "lazdų" nepirko. Sakė:
- Fe! Vėins cukeris. Dar cukrinę ligą gausi
Dabarties Endrio valia - nusiperka laižynę ir ein mojuodamas. Kaip anas
mažis. Sustoja prie meduolių būdos. Ak, kokių čia tik nėr pipirninkų -
apvalių, pailgų, rantuotų
Tirpintu cukrum pasaldinti, šokoladu pagardinti
Endriui net seilė tyst
Perka pipirninką! Kas gal neleist? Pinigai juk savi
Sumaumojęs dirbtinio
medaus sausainį, Endris vėl dairosi.
Įdomybei nėr galo
Atein keistai apsikarstęs kromelninkas. Skriblius šiaudų
Milo kelnės,
medžio klumpėmis bruku kaukši
Visas hampelmonais apsikarstęs
Hampelmonas -
iš lentukių išpjaustytas žmogeliukas. Su akimis, su burna, nuspalvintas kaip
tikras pajacas. Patampai už virvelės - ima "šokti". Rankas ir kojas aukštyn
kilnoja, kojos per kelius, rankos per alkūnes susilenkia. Judinasi kaip
gyvas! Argi vaikas gal tokio daikto negeist?
- Ponai-ponaitę! Pirkit hampel-trampel! Trys litai-litukai! Kam
hampel-trampel?
Endris, žinoma, labai nori to trampelio3
Nusisukęs skaičiuoja, kiek turi.
Deda pinigėlius į delną. Litas
Du
Trys
O kiek centų? Dvidešimt, dešimt,
dar dvidešimt. Kaip tik! Ir cirkui lieka.
Endris su džiaugsmu nusiperka "šokantį žmogeliuką". Nueina tolyn, vis
patampydamas, vis šokdindamas taip geidautą žaislą
O dar laukia cirkas!
Į cirką Endris žūt-būt nor pakliūti. "Cirkus Krone" iš Karaliaučiaus yr
parėjęs! Ten liūtai per ugnies ratą šoka
Po kupolu, ant pakabintų trapecijų
akrobatai mirties kilpas - salto mortale - daro
Žonglierės joja ant arklių
stačiomis
Ir dar žiedus aplink save suka
Endriui svarbiausia -
klounai
Vardai - girdėti: Max ir Moric
Bolius matė, sakė: "Juodviem ir iš
ausų čiurkšlės trykšt
Tiek šposų pridaro, gali pilvą pamest
".
- Komm hier! Zum Glücksrad! - Ateik! Šišonais laimės ratas!
- Vien saldūs laimėjimai! Nur süsse Gewinne!
Endris suklūsta. Jei šauklio teisybė - kiekviens čia gaun svarą šokolado!
Vienas numeris kaštuoja vieną puslitį!
- Kas ima?
- Kam daugiaus?
Šauklys kviečia, vadina, saldžiais žodžiais vilioja... Sueina vis daugiaus
smalsuolių, laimės geidžiančių.
Endris susigundo.
"Laimės rato" šėtros lentynose eilės kartono dėžių su šokoladiniais
saldainiais
Didelės, baltos, su gėlių bukietais, kitos su senų pilių
vaizdais
Rodos, jam šauklys atkišęs laiko lentikes su numeriais.
- Dar du tafeliai-lentikės! Tik dvi! Abi lošia
Boy, pirk! Tavo giliukė tavo
kišenėj!
Nori vaikas laimėti šokoladinių saldainių dėžę. Su gražios pilies vaizdu
Atiduoda paskutinį puslitį. Gauna numerį "11". Ar jis laimingas?
- Achtung! Dėmesio! Jetzt geht los! Pradedam!
Šauklys pasuka ranka "laimės ratą"
Ant spalvoto rato dideli numeriai
nupiešti. Ties numeriu įkalta vinis. Ratas sukasi, "liežuvis" braukiasi
vinimis kol susistabdo ties numeriu. Vienu iš dvylikos. Šįkart "šeši".
- Wer hatt sechs? Kas tur šešis?
Prie pakylos prasispraudžia moteriškė ir gauna dėžę su raudonų rožių
paveikslu
Šauklys vėl suka ratą. Vėl kažkas laimi. "Aštuoni!" - "Penki!" -
"Devyni!" Dėžė po dėžės dingsta nuo lentynų
Laimi kiti, ne Endris.
Jo skaitliaus vis nėr ir nėr
Kai vaikas visai puola į neviltį, veik pro ašaras išgirst:
- Naujs laimėjims! Paskutinis! "Vienuolika"! - Letztes Los ist elf!
- Kas tur "vienuolika"?
- Aš
- nurydamas ašarą kelia lentikę Endris.
Ir ką jis laimi? Jam paduodama ne dėžė, o mažytis šokoladukas, dvidešimt
centų kainuojantis. Tai bent laimė! Už pusę lito - 20 centų
Bet... Jomarkas
toks jau yr - viens tur patikėt, kits gal netesėt. Vaikas juk negali ir
neturi to žinoti.
Sekmadieninėj mokykloj jam aiškino dešimt Dievo įsakymų. Mintinai išmokė.
Endris juos žinojo. Ne visi jam tiko, kai kurių nepaisė. Ale duoto žodžio
prisilaikyt, pažadą tesėt - šventa. Taip tėvo griežtai prisakyta, taip
"uosto žvirblių" komandoje" sutarta.
Endris patikėjo "laimės ratu". O kur ta laimė? Portmanikė - tuščia
Nėr už
ką kortą pirkti. Kaip cirkan pakliūti? Jo! Prisiminė - Bolius buvo sakęs,
kad gal prašmugeliuoti, pro šėtros brezento apačią ein pralyst.
- Ketinsiu, - pamislija, - kas bus tas bus...
Didžiojoj padangtėj grojamo maršo muzikė iš toli girdis. Storas, nuo šaukimo
užkimęs vyro balsas skubin publiką vidun. Gerai tam, kas kortą tur - ein pro
vartus. Kaip visi žmonės. Endris sėlina kaip peliaujantis katinas - nueina
šėtros šonais
Pavojaus, rods, niekur nematyt! Ale
Tik spėjo pro brezento
apačią galvą vidun prakišti, kažkas jį - čiupt! - už kupros:
- Ach, du dummer Kerl! - Ak, tu kvailas vaike!
Nučiuptasis kažkaip išsisuka, pasprunka nuo vachterio4 su ruda galionuota
uniforma. Gerokai pabėgėjęs - čiupt-čiupt! - nebėr dūdelės
O iš mėtų
lazdelės su kutais - vienos luženos
Matyt, lendant šėtron, bus buvus
užgulta ir sutrupinta
Hampelmoną tebeturi - už kaklo, mat, užsikabinęs
nešasi.
Ein Endris šalin, savo mielą žmogiuką šokdindamas... Ale mintys veda, kur
dar nepabūta. Karuselėje ant žirgo nejota, aukštose sūpynėse
nesisupta,"apžvalgos ratu", iškeliančiu virš viso miesto, nepakilta
Tiek
visko yr', kad nebaigi seilių ryt. O ką kita gali? Per tvorelę veizėt į
autobaną, kur elektrokarą pats vairuoji
O dar iš Berlyno jomarkan
atgabentas achterbanas? Toks keliskart po "aštuonis" aukštyn-žemyn
išraitytais bėgiais? Ten ir baugu, ir linksma
Lekia vagonukai su štyvais
vaikinais ir spygaujančiom panelėm
Endris nė artyn neina.
Pasijunta svetimas jomarke - aikštėje, kur tiek daug žmonių, tiek tarškesio
barškesio, tiek daug vilionių ir... tiek mažai laimės.
Endris ein namo!
Slenka vaikis iš metturgio, kaip pagaliu padaužtas šunėkas. Prisiartina prie
Dangės. Mato, upės krantinė nuardyta. Ko gero, meisteriai remonto darbus
dirba, kad atėję didesni laivai prisišvartuot galėtų. Ale darbininkų
nematyt
Prisėlinęs arčiau žiūri - apačioj, prie pat vandens grupelė bernų
tarp polių plaustu besivažinėjanti
Tas įdomu!.
- Ko veizi?
- Ar ir man gal?
- Duosi hampelmoną?
- Galėsi pašokdint.
- Leiskis žemyn.
Endris paknopstom šliuožia nuožulna žeme link vandens, įsitveria polių ir su
baime lipa ant plausto, ties juo sustabdyto. Plaustas ilgumo ilgas, ale dedi
žingsnį šonan - svyra, vandeniu semiasi...
- Stovėk štyvai!
Endris klauso, nenor svirdinėt, kaip koks dropės ragavęs botsmanas. Bernai
veikia mikliai - viens rankomis, kits pagaliu atsistumia
Trečias hampelmoną
timpinėja
Ir plaukia plaustas Dangės kraštu nuo vieno polio iki kito, per
nuardytos krantinės visą ilgumą
Pirmyn
Atgal
Ir vėl pirmyn
Endriui - naujas džiaugsmas, nebereik nė jomarko
Pavažinėjęs iki soties, kils eit namo. Nor atgaut hampelmoną
Tiesia rankas,
ale tas bernas dar nenor duot. Ir
čia nutinka, kas nutikt neturėjo!.. Ties
paskutiniu poliu styrojo upėn atsikišęs metalinis strypas - neaukštai,
plaustas pralenda, bernai per viršų peržergia
O Endris artėjantį vamzdį
pražiopso
Ke-be-rio-kšt!
Vamzdžio per kojas numuštas Endris krenta aukštielninkas vandenin
Su
atgautu hampelmonu upės dugnan nuein
- Nelaimė! - Unglück! - Bėda!..
Bernai iš baimės pabalst, nežino ko tvertis, kaip gelbėti? Laimei, vienas
augesnis yra. Jis lauk. Žino, skęstantysis tur kartą ar du iškilt paviršiun
Sekundės ein negreit
Penkios
Dešimt
Penkiolika
Iškilst ne
nuskendusysis, o hampelmonas
Plaukia išsiskėtojęs vandens paviršium
Plaukia Dange į mares...
Kur skęstantysis? Kur? Ar nebus pavėluota?
Ačiūdie, pasirodo pakaušis
Tas vyrukas - čiupt! - ir išvelka ant kranto
suglebusį, varvantį
Endris nenutuokia, kas su juomi nutiko. Ar tai sapnas? Ar jis gyvas? O gal
ne?
Ima bernai vaiką už pečių purtyti, žemyn galva kratyt - skenduolis
atsigaivalioja
Akis praveria, apsidairo
Grįžta sąmonė. Ima suprast -
drybso ant krantinės krašto. Šlapias, žemėtas, su į nieką virtusiais
drabužiais...Repečkoja aukštyn
Ale be hampelmono
Kas dabar bus? Kas?
Namo! Kur dingsi
Eina Endris, apatinę lūpą drebindamas
Eina ir gailisi
Ne savęs - vos nenuskendusio, ne.
Gaila hampelmono, taip geisto, norėto ir taip nelauktai prarasto - Dange
išplaukusio, kitus krantus pasirinkusio...
Povilo Pukio nutikimų knygą "Anuokart prie uosto" galima nusipirkti Šilutės
evangelikų liuteronų bažnyčios spaudos kioske. |