Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 gegužės 15d. Nr. 9 (32)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

"Negali piešti - eik dirbti"

 
 

 

 
 

Loreta MCIVOR

Susitikti su dailininke Diana Maldeikyte - Behm važiavome į jos pamiškėje stovinčią sodybą, į Bliūdsukius. Teko ne vieną kilometrą nuvažiuoti žvyrkeliu, net porą kartų stoti ir pakelėse esančių namų gyventojų klausti kelio, o galiausiai prie nebepravažiuojamo kelio plikti mašiną ir gerą puskilometrį eiti pėsčiomis, kol galų gale susėdome, šalia snaudžiant iš Vokietijos parsivežtam katinui ir už lango lyjant lietui, pasikalbėti apie gyvenimą, meną ir ne tik.

Iš Švėkšnos į Klaipėdą

Diana Maldeikytė gimė Klaipėdoje, o jos, vienturtės dukros, vaikystė ir
jaunystė prabėgo Švėkšnoje. Piešti ji mėgo jau nuo pat mažų dienų. Dailininkė prisiminė, kad vienas pirmųjų piešinių vaizdavo grybą, mat grybaudama su tėčiu ji netyčia sumindė didžiulį baravyką. Moteris juokėsi, kad tada ji itin dažnai piešdavo grybus ir mergaites su kasytėmis.

Dianos gabumus pastebėjo ir mokytojai, skatino piešti. Ji prisiminė piešusi didelį gaublį konkursui itin skambiu pavadinimu "Mes nenorime taikos, mes reikalaujame taikos". Tiesa, konkurso ji nelaimėjo, bet trys mokytojos parašyti penketukai džiaugsmo suteikė daug.

Baigusi mokyklą Diana studijuoti dailės nesiryžo - buvo girdėjusi, kad įstoja tik dailininkų vaikai. Kadangi dar būdama mokykloje vaidino, o jos geriausia draugė nusprendė stoti į Klaipėdos konservatoriją studijuoti režisūros, tą patį padarė ir Diana. Tačiau ir mokydamasi nuo dailės neatitrūko: bendravo daugiausia su dailę studijuojančiomis merginomis, o kartais bendrakursiams pokštus krėsdavo - vienos balandžio pirmosios proga pripiešė ir valgykloje pridėliojo rupūžių...

Šeimyninė (ne)laimė

Besimokydama paskutiniame kurse Diana susipažino su savo būsimu vyru - dailininku. Todėl baigusi studijas ir gavusi paskyrimą į Varnius, ten teišbuvo devynis mėnesius, grįžo į Klaipėdą ir susituokė.

Deja, nors tuokėsi iš meilės, tačiau vedybinis gyvenimas nesusiklostė. Gyveno, kaip ji dabar sako, lyg kas sau: jis tapė ir gyveno bohemišką menininko gyvenimą, jai teko rūpintis visais keturiais namų kampais ir gimusia dukrele Anele. Dėl pinigų stygiaus teko ir visokiais verslais užsiimti: pirkti, parduoti ir kitaip suktis.

Gyvendama su vyru dailininku Diana piešti ne tik kad daugiau nepradėjo, bet ir beveik visai nustojo. Vyras, pripažinęs jos talentą, piešti neskatino - turbūt manė, kad vieno menininko šeimoje užteks.

Galiausiai Diana nusprendė, kad kartu gyventi nebeverta ir pora, kartu pragyvenusi mažiau nei dešimt metų, išsiskyrė. Tačiau moteris vyro bloguoju nemini ir pasitaikius progai bendrauja.

Gyvenimas Vokietijoje

Su savo dabartiniu vyru Hans dailininkė susipažino toje pačioje Klaipėdoje. Viena jos draugė turėjo barą "Skorpionas", kuriame apsilankydavo ir Diana. Kartą ten besėdint užsuko pora vokiečių, atplaukusių mokslinių tyrimų laivu, ir Diana, mokėdama truputį vokiškai, pavertėjavo jiems. Vėliau pora apsikeitė telefono numeriais ir prasidėjo pusantrų metų trukusi draugystė: vyras ją lankė Lietuvoje, skambino, rašė laiškus, ji kelis kartus lankėsi Vokietijoje. O po tų pusantrų metų Diana sulaukė pasiūlymo tekėti ir iškart sutiko. Prisiminusi ji juokėsi, kad dar po skyrybų su pirmuoju vyru juokais sakydavo, kad jei tekės dar kartą, tai tik už vokiečio. O viena būrėja jai buvo pasakiusi, kad jos būsimas vyras atplauks iš už jūros su antpečiais...

Taip 1995 m. Diana su dukra ir išvyko į Vokietiją, į Giustrovo miestą. Vos ten nuvykus, vyras ją supažindino su 75-erių metų drauge ir išplaukė dešimčiai dienų į jūrą... Vyras Dianą namie vieną palikdavo dažnai. Turėdama daug laisvo laiko ji vėl pradėjo piešti. Susipažino su vienu dailininku, kuris mielai kviesdavo dirbti kartu, mokė ir padėjo. Iš pradžių Diana piešdavo balkone. Vėliau, kaimynams pradėjus skųstis dėl dažų kvapo, persikėlė į rūsį. Tačiau netrukus kita kaimynė pasiskundė, kad jos obuoliai pritraukė dažų kvapo... Diana konfliktą išsprendė padovanodama paveikslą. Sako, kad tai itin gerai veikia.

Vokietijoje Diana atrado ir vieną savo mėgstamiausių taškinę techniką. Pirmąkart apie ją išgirdo žiūrėdama televizijos laidą apie aborigenus - nusprendė, kad taip gali ir ji. Dabar ji šią techniką yra įvaldžiusi puikiai ir piešia viską, kas tik patraukia dėmesį.

Atgal į Lietuvą

Vokietijoje sekėsi gerai. Diana pradėjo bendradarbiauti su įvairiomis galerijomis, jos paveikslai buvo eksponuojami ir sėkmingai parduodami: darbai keliavo į pačias įvairiausias šalis, pradedant Japonija ir baigiant Norvegija. Tačiau pradėjo kankinti tėvynės ilgesys. Galiausiai Diana paskambino mamai ir paprašė surasti sodybą nuošalioje vietovėje. Tik tada ji atsargiai pradėjo klausinėti Hans, ar jis nenorėtų gyventi Lietuvoje...

Kadangi jos vyro manymu, namai yra ten, kur krantas, nereikėjo ilgai vargti jį įtikinėjant. 2003 metais šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Bliūdsukių kaime, vietoje, kurioje anksčiau stovėjo žymių Švėkšnos intelektualų kunigų Beinorių namas. Prasidėjo laikas, kupinas darbų: namo tvarkymo, žemės ūkio darbai, sodyboje greitai atsirado ožkų, vištų, 5 šunys, visi priglausti iš gailesčio - visokių, atrodytų, meniškos sielos žmogui visai nebūdingų dalykų.

Tiesa, tie ūkiniai reikalai dažnai nukenčia - jei Dianą pagauna įkvėpimas, jai nesvarbu, ar ji sriubą virė, ar daržą ravėjo, viską paliks ir eis piešti, o pieš tol, kol pabaigs paveikslą. Būna kad pradėto paveikslo ir nebebaigia. Šeima prie tokių įkvėpimų jau priprato ir tiesiog nebekreipia dėmesio. Dailininkė sakė, kad kūrybinės kančios jai apskritai nežinomos: jei neina piešti, eik dirbti - kam laiką niekams gaišti. Idėją ar paveikslą Diana ir susapnuoja. Tiesa, naktį nesikelia ir piešti neina, tačiau visada labai jaudinasi, kad ryte ko gali nebeprisiminti.

Ne taip seniai Diana pradėjo piešti ant medinių lentelių. Idėja gimė netyčia - jau nebeturėdama ant ko piešti apžiūrinėjo lentelę, iš kurios vyras planavo kažką išdrožti. Dailininkei pasirodė, kad visai gerai eitų ant jos tepti dažus... Dabar Diana juokiasi, kad visą kalvę sunaudojo šioms lentelėms...

Praktiškas gyvenimas ir pripažinimas Lietuvoje

Kadangi gyventi reikėjo, o nedidelio ūkelio viskam neužteko, teko imtis ir kitų darbų - Diana pradėjo auklėtoja dirbti Švėkšnos sanatorinėje mokykloje. Paklausta, kaip jai sekasi sutarti su vaikais, ji atsako, kad juos myli ir tai išsprendžia viską. Be to, Diana sakė, kad mokykloje dirbantys žmonės yra nepaprastai geri.

Iš savo paveikslų Lietuvoje kol kas Diana pragyventi negali. Tiesą pasakius, tik neseniai ji pasidarė žinomesnė savo kraštiečiams. Grįžusi į gimtinę moteris piešė, piešė ir visus darbus krovė pas Švėkšnoje gyvenančią mamą. Tačiau mama galų gale pavargo ir nusprendė ką nors daryti - pasikalbėjo su bibliotekininke D.Litviniene ir ši iškart sutiko surengti parodą. Diana apie tai nieko nežinojo. Vėliau parodą padėjusi rengti Aldona Sakalienė pasakojo: Diana, sužinojusi apie į biblioteką išvežtus darbus, atbėgo ten ir puolė mamai aiškinti, kad nereikia to daryti. Aldona, nepažinusi Dianos, ją pradėjo raminti ir pasakoti, kad paveikslai tikrai gražūs, todėl verta juos visiems parodyti...

Diana itin jaudinosi savo krašto žmonėms pristatydama darbus, tačiau paroda sulaukė itin didelio pasisekimo. Iškart po to ji apkeliavo ne vieną rajono biblioteką - visur lydėjo susižavėjusių žmonių pagyrimai. Nes iš tikrųjų Dianos paveikslai turi savitą ir išskirtinį braižą - tarsi vaikišką stbėjimąsi gyvenimu ir itin stipriai išreikštą moteriškumą. O ir paprastais piešinėliais išmargintos nelygiakraštės lentelės atrodo įspūdingai.
Net pradėjus rengti parodas, Lietuvoje Dianai darbų parduoti nesiseka. Ji sakė, kad puikiai žino kiek kainuoja kokybiški dažai, popierius, teptukai, tačiau labai sunku yra įvertinti savo darbą ir pasakyti kainą. Dažniausiai žmogui paklausus kiek kainuoja piešinys, Diana jį tiesiog padovanoja... Todėl dabar daug darbų ji išveža į Vokietijos galerijas. Tuo rūpinasi kitas žmogus, kuriam paprasta ir kainas pasakyti, ir kitus piniginius reikalus sutvarkyti.

Ateities planai

Atrodo, kad pamažu gyvenimas stoja į savo vėžes. Tačiau Diana jau turi daug kitų planų. Viena jos svajonių yra įkurti šunų prieglaudą: juokiasi Diana, kad yra labai gailios širdies ir negali palikti beglobio ar nepamaitinti.

Na, o labiausiai dailininkė nori įkurti sodyboje galeriją - muziejų. Jau dabar kaupia įvairius senovinius rakandus, ieško baldų, ruošiasi sutvarkyti namo palėpę, kad joje galėtų sukabinti ir eksponuoti darbus. Bėda yra tik viena - tas pats nepravažiuojamas kelias, kurio pradžioje palikome ir savo mašiną ir kuriuo itin dažnai nepravažiuoja ir Dianos automobilis. Savų pinigėlių keliui sutvarkyti nėra, o ar padės mūsų valdžia? Pagyvensime - pamatysime.

O mes, išbraidę šlapią sodo žolę ir apžiūrėję besiganančias ožkas, tenorime palinkėti daugybės naujų idėjų ir noro bei ryžto visoms joms įgyvendinti.
 

  

 

 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.