Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 birželio 12d. Nr. 11 (34)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

Pelkininkų kaimai ir kolonijos Šilutės apylinkėse: tradicinės gyvensenos bruožai ir gyvenviečių raida. I dalis

 
 

 

 
 

Martynas PURVINAS

Straipsnio objektas - pelkininkai, jų tradicinė gyvensena bei gyvenvietės. Tai nagrinėjama remiantis ilgamečių lauko tyrimų metu autoriaus surinkta medžiaga, Lietuvos ir Vokietijos archyvuose rastais dokumentais, iki šiol lietuviškoje spaudoje neaptartomis vokiškomis publikacijomis. Tikslas - atskleisti itin savitos pelkininkų gyvensenos bei jos istorinės raidos ypatybes (apsiribojant Šilutės apylinkėmis). Pagrindinė išvada (kitos - straipsnio gale) - Mažosios Lietuvos pelkininkai apibūdintini kaip savita agrarinės kultūros grupė, neturėjusi analogų Didžiojoje Lietuvoje; pirmą kartą nuosekliai apibūdinta Vabalų kaimo, Aukštumalos ir Žalgirių pelkininkų kolonijų istorinė raida. 

Įvadas

Mažosios Lietuvos kaimų ir juose susiklosčiusios tradicinės gyvensenos ypatumus dažnai lėmė savitos krašto bei atskirų jo dalių gamtinės sąlygos. Antai žemoje ir užpelkėjusioje Nemuno deltoje plytėjo didelės aukštapelkės bei drėgnų žemapelkių ruožai. Jose nuo seniausių laikų išmokta gyventi pabaliuose ir pasinaudoti pelkių gėrybėmis – kai kur vešlia žole, durpėmis, uogynais, derlingu dirvožemiu, medžiojamais paukščiais ir gyvūnais.  

Sausesniuose ruoželiuose prie žemapelkių nuo seno kūrėsi pelkininkų - pabalių gyventojų - kaimai ir sodybos, klostėsi savitos jų tradicijos bei papročiai. XIII a. viduryje Kryžiuočių ordinui pradėjus krašto kolonizaciją pelkingąsias (bet derlingas) vietoves padėjo įvaldyti atvykėliai iš Nyderlandų, pagal savo patirtį sausinę nemažus žemių plotus. Pelkininkų kaimų grioveliais nusausintuose žemapelkių plotuose vis labiau užsiimta žemdirbyste. 

XVIII a. pradėta pertvarkyti po Didžiojo maro apnykusią Mažąją Lietuvą. Pavyzdžiui, karalius Friedrichas II pats rašė nurodymus, kaip įdirbti krašto pelkynus, apgyvendinti juose kolonistus. Jiems nuomota po 6 margus valstybinės žemės (pusę skiriant paupių žemapelkėse, o kitą pusę - sunkiau įdirbamose aukštapelkėse). Tuomet pradėta steigti kolonijas - tvarkingai suplanuotas, kompaktiškas gyvenvietes. Iš pradžių sklypai jose skirti kariuomenės veteranams. 

1807 m. Prūsijoje panaikinus baudžiavą Mažojoje Lietuvoje prasidėjo kaimiečių migracija, ūkininkų palikuonys ir bežemiai vis dažniau ieškodavo galimybių įsikurti ir savarankiškai ūkininkauti. Valdžia, siekusi surinkti kuo daugiau mokesčių ir žemės ūkio produkcijos, skatino pelkynų (ir kitų žemdirbystei mažiau tinkamų plotų) įvaldymą, pardavinėjo ir nuomojo sklypus drėgnose vietose, kurias patys naujakuriai ir sausino. Tokių pelkininkų daugumą sudarė lietuvininkai, tačiau būta atvykėlių ir iš Didžiosios Lietuvos, nes juos viliojo galimybė savarankiškai įsikurti. Nuo 1830 m. valstybiniuose pelkynuose pradėjus sklypų privatizaciją pagyvėjo žemės rinka, savininkų bei nuomininkų kaita. 

XIX a. antrojoje pusėje Prūsijoje ir Vokietijoje buvo priimamos valstybinės vidinės kolonizacijos (šalies tankesnio apgyvendinimo) ir pelkininkų kolonijų kūrimo programos. Taip spręstos ir socialinės problemos - tūkstančiai buvusių bežemių galėjo tapti savarankiškais (nors ir mažažemiais) ūkininkais. XIX a. pabaigoje augant kaimiečių (ypač jaunimo) migracijai į Vakarus (kur buvo galima įsikurti miestuose, daugiau užsidirbti gamyklose bei kasyklose), krašto valdžia pelkininkų kolonijų kūrimu bei įvairiomis lengvatomis siekė mažinti tos migracijos mastą.  

Pelkininkų kaimai bei kolonijos buvo kuriami ir dabar Lietuvos Respublikai priklausančioje Mažosios Lietuvos dalyje - buvusiame Klaipėdos krašte. Iki Pirmojo pasaulinio karo ten susiklostė valstybinė tokių kolonijų administravimo sistema, pagamintos žemės ūkio produkcijos realizavimo tvarka (pavyzdžiui, nemaža durpynuose užaugintų bulvių laivais buvo išvežama į Vakarus), žemdirbystės sistema (iš Vakarų buvo atvežamos trąšos, durpynams kultūrinti reikalingos mineralinės medžiagos), finansuota kolonijų plėtra. Po pralaimėto Pirmojo pasaulinio karo nuo Vokietijos atskyrus Klaipėdos kraštą ir šiam 1923 m. pradžioje prisijungus prie Lietuvos Respublikos buvusi pelkininkų kolonijų tvarkymo sistema patyrė krizę. Krašto kolonijos nebeplėstos, jos toliau gyvavo kaip praeities atgyvenos. 

Gal ir dėl įvairių politinių peripetijų iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvos etnografai beveik nesidomėjo savitu pelkininkų gyvenimu. Dar mažiau dėmesio jie sulaukė sovietinės okupacijos dešimtmečiais, kai Mažoji Lietuva buvo pasmerkta sunaikinimui ir užmarščiai. Nebuvo parengta rimtesnių mokslinių studijų, nepublikuoti senieji šaltiniai apie pelkininkus bei jų gyvenvietes. 

Dabar apie tai daugiau žinoma iš senosios grožinės literatūros (pavyzdžiui, iš Hermanno Sudermanno apysakos ,,Jonas ir Erdmė"). Nedaug kam prieinami senieji vokiški šaltiniai, įvairiuose pasaulio archyvuose išbarstytos dokumentacijos liekanos. 

Autorius, nuo 1980 m. tyręs Mažosios Lietuvos architektūrinį – urbanistinį paveldą, pelkininkų pastatus, sodybas bei kaimus apibūdino knygoje bei straipsniuose.  

Apie pelkininkus bei jų gyvenvietes išsamiau bus rašoma ,,Mažosios Lietuvos enciklopedijos" III tome. Kitų šios temos aspektų nušvietimas - būsimų publikacijų uždavinys (šiame straipsnyje apsiribota teritoriškai (Šilutės apylinkėmis) - visa gausi medžiaga apie pelkininkus sudarytų nemažą leidinį). 

Kai kurie pelkininkų tradicinės gyvensenos bruožai 

Savitą pelkininkų gyvenimo būdą, jų papročius bei darbinės veiklos įgūdžius nulėmė jų egzistavimas ekstremaliomis sąlygomis - drėgnoje aplinkoje. įdirbant drėgnas ir tradicinei žemdirbystei mažai tinkamas dirvas, įvairiais metų laikais patiriant potvynius bei vandens lygio svyravimus. Seniausius pelkininkų verslus (medžioklę, pelkynų gėrybių rinkimą) palaipsniui papildė savita žemdirbystė. Žemapelkes sukultūrinti buvo paprasčiau (dažnai užtekdavo jas ganėtinai nusausinti), o aukštapelkių naudojimą ilgai stabdė jų specifinis rūgštus dirvožemis. Tik XIX a. Vokietijoje išsivysčius chemijos pramonei ir agronomijos mokslui buvo atrasti gana efektyvūs būdai aukštapelkių durpynus sukultūrinti ir juos pritaikyti žemdirbystei. Buvo gaminamos specialios cheminės medžiagos durpynams kalkinti ir tręšti, nustatytos reikiamos agrotechnikos priemonės (tinkama sėjomaina, žolių sėklų mišiniai kultūrinėms pievoms ir kt.). Tai laukinius pelkynus leido paversti labai derlingos žemės plotais.  

Išradingi pelkininkai atrado įvairių priemonių geresniam derliui užauginti bei gyvenimui palengvinti. Pavyzdžiui, daržovės ir bulvės dažnai augintos labai aukštose (50 cm aukščio ir aukštesnėse) lysvėse. Viename plote mokėta išauginti net po du derlius kasmet (ankstyvąsias bulves pakeisdavo daržovės). Darbinius arklius apaudavo plačiomis medinėmis ,,klumpėmis", drėgnesnėse vietose dirbdavę žmonės po batais pasirišdavo "žąsų kojeles" - plačius lentgalius (nelyg trumpas ir plačias slides). Naudoti arkliniai vežimai labai plačiais ratais. Iš drėgnesnių plotų kroviniai ir vasarą būdavo velkami šlajomis. Daug kur įvairiems kroviniams bei užaugintam derliui gabenti naudotos valtys (jomis plaukiota didesniais grioviais). Užtat arklių laikyta nedaug - mažuose sklypeliuose dažnai darbuotasi vien rankomis, valtelės pakeisdavo arklių traukiamus vežimus. 

Drėgnus sklypus teko sausinti iškasant ir prižiūrint griovelių tinklą. Ypač disciplinuotai teko gyventi suplanuotose ir tankiai apgyvendintose pelkininkų kolonijose su bendra sausinimo sistema - griovių tinklu. Ten kiekvienas gyventojas turėjo prižiūrėti griovius savame sklype ir dirbti bendrus darbus. Gal ir dėl to kolonijų gyventojai ,,atsisijodavo" - minėta, kad iš pradžių atvykdavo labai įvairių (ir prastesnės reputacijos) žmonių, bet vėliau likdavo gyventi tvarkingiausieji ir darbščiausieji, galėję ištverti sunkias gyvenimo ir darbo sąlygas. Beje, dažnai minėtas būtent lietuvininkų taupumas ir darbštumas.  

XX a. pradžioje pelkininkai augino nemaža kiaulių - joms sušerdavo dalį užaugintų bulvių. Arčiau upių gyvenę pelkininkai dalį bulvių derliaus su žvejais mainydavo į smulkias žuveles ir jomis papildomai šerdavo kiaules, taip užaugindami geros kokybės gyvulius. 

Įvairiai taikytasi prie dirvos drėgnumo. Daug ką (šieną ir šiaudų kupetas, kurui naudotas durpes bei žagarus ir kita) tekdavo laikyti ant pakylų - medinių paklotų, saugoti kiek aukštesnėse vietose. Savaip statyti pelkininkų pastatai bei sodybos (tai jau atskira tema). 

Drėgnoje aplinkoje gyvenusieji pelkininkai, įvairiu metų laiku braidę po vandenį ir sniegą, dažnai sirgdavo reumatinėmis ir kitokiomis ligomis. Įtemptas gyvenimas taip pat alino žmones. Kita vertus, atvykėliai (iki tol dažnai buvę samdiniai ar sudėtingo likimo žmonės) savame sklypelyje galėdavo pasijusti šeimininkais, turėjusiais galimybę prasigyventi. Tokio gyvenimo sunkumus ištvėrę stipresni bei darbštesni pelkininkai, sukūrę darnias šeimas, palaipsniui sugebėdavo prasigyventi. Iš sukultūrintų durpynų plotelių įgudę pelkininkai gaudavo didelį derlių ir didesnes pajamas nei, pavyzdžiui, mažažemiai laukininkai skurdžiuose smiltynuose. Mažuose sklypuose pelkininkai užaugindavo santykinai daugiau bulvių ir kiaulių nei krašto laukininkai, bet tai buvo pasiekta sunkaus rankų darbo ir nelengvų gyvenimo sąlygų sąskaita. 

Būdingesni pelkininkų kaimai bei kolonijos Šilutės apylinkėse: Vabalai, Aukštumala, Žalgiriai (Bismarckas) 

Į vakarus nuo šiandieninės Šilutės, tarp Atmatos, Minijos, Tenenio bei Šyšos upių plyti didžiulė Aukštumalos aukštapelkė. Šis pelkynas ilgai išliko kaip valstybinės žemės plotas, jį juosiančių drėgnų pievų bei žemapelkių ruožas buvo išpardavinėjamas įvairiems savininkams. Pavyzdžiui, XVII a. pirmojoje pusėje pievas prie Aukštumalos buvo nusipirkęs Bilevičius - tuometinis Žemaitijos kunigaikštystės Raseinių bei Vainuto seniūnas. 

1785 m. būsimasis Vabalų kaimas gyvavo kaip karališkasis žemdirbių kaimas John-Sakuth (kaip ir daug kitų krašto gyvenviečių tuomet vadintas žymesnio gyventojo - šiuo atveju Jono Sakučio - vardu). Jame buvo 3 ugniakurai. Kaimas priklausė Rusnės valsčiui ir Kintų parapijai. 1808 m. ten fiksuotas žemdirbių kaimas. Kaimas buvo įsikūręs netoli Minijos bei Tenenio upių santakos, drėgnose dirvose greta Aukštumalos aukštapelkės.  

1817 m. minėtas ir kitas kaimo pavadinimas - Vabalai - John Sakuth (Wabbeln). Jau gyvavo ir Naujieji Vabalai (Neu-Wabbeln). Iš viso gyvenvietėje buvo 10 ugniakurų, gyveno 41 žmogus. Teigta, kad Vabalų pelkininkų kolonija (matyt, Naujieji Vabalai) buvusi įkurta dar apie 1820 m., bet ji ilgai nesivysčiusi.  

XIX a. viduryje Vabalų kaime buvo 59 sodybos, ten gyveno 208 žmonės. Laisvųjų šatulininkų  (valstiečių, buvusių tiesioginėje Prūsijos valdovų jurisdikcijoje) kaimas valdė 256 margus ir 25 rykštes (apie 64 ha) žemės. Užsiimta ir amatais (mokėtas mokestis už tuomet apmokestintas amatų rūšis).

Kintų mokyklai (kurią lankė kaimo vaikai) išlaikymui kaimas skyrė mažiau grūdų bei pinigų nei kiti kaimai, bet daugiau šieno ir durpių (anuomet naudotų kurui). Vabalų gyventojai tuomet laikė 26 arklius, 66 galvijus, 58 avis, 34 kiaules.8 Nuo 1865 metų Vabaluose veikė mokykla.  

Tie statistiniai duomenys atskleidžia tuometinę savitą pelkininkų kaimo gyvenseną. Vienai sodybai vidutiniškai ten teko vos po 1,1 ha žemės, o vienam gyventojui - tik po 0,31 ha. Beje, vienoje sodyboje tuomet gyveno vos po 3,5 žmones - vyravo nedidelės šeimos. Matyt, tai rodo, kad kaime būta daug naujakurių - jaunų šeimų, dar nesusilaukusių daugiau vaikų. Gal ten gyveno ir kitų socialinių - demografinių grupių žmonių: viengungių, neįgalių, nusenusių ir pan. Specifinį gyvenimo būdą parodo ir labai mažas laikytų gyvulių skaičius - vienai sodybai tuomet teko vos po 0,44 arklio, 1,1 galvijo, 1 avį, 0,58 kiaulės. Turint tiek nedaug žemės arklių daug ir nereikėjo; iš nedidelių sklypelių negalėta išlaikyti daugiau karvių ar kiaulių.  

1871 m. Vabalų kaime gyveno 207 žmonės (iš jų 103 buvo gimę ten pat), tarp jų 111 moterų ir 96 vyrai. Gyveno 39 vaikai, 45 beraščiai. Kaime buvo 29 sodybos su 42 šeimyniniais gyvenamaisiais būstais (viengungių Vabaluose nebuvo).  

Vienam šeimyniniam būstui tuomet teko tik po 0,93 vaiko, vyravo negausios šeimos. Kaimas dar išgyveno dinamiškesnį plėtros laikotarpį – dauguma jo gyventojų buvo atsikėlę iš kitur, tikrųjų čiabuvių buvo mažuma. Matyt, be atvykėlių, būta ir nemaža išvykėlių kitur, ieškojusių pelningesnio verslo, geresnių gyvenimo sąlygų.

1885 m. Kintų parapijos Kiškių valsčiaus Vabalų kaime gyveno 194 žmonės (iš jų 88 vyrai ir 106 moterys). Buvo 30 gyvenamųjų namų su 45 būstais. Valdyta 148 ha žemės (75 ha dirbamos žemės, 23 ha pievų, 5 ha medynų). Už žemę mokėta lengvatinis žemės mokestis: 2,35 markės/ha už dirbamą žemę, 9,01 už pievas, 4,70 už medynus. 

Nuo XIX a. vidurio kaimo valdytos žemės plotas gerokai išaugo, o gyventojų bei sodybų skaičius sumažėjo. Matyt, likę kaimiečiai galėjo gyventi ne tik erdviau, bet ir labiau pasiturinčiai. Kuklus žemės mokesčio dydis liudijo apie anuometinę valdžios paramą sunkiomis sąlygomis gyvavusiam kaimui (diferencijuojant žemės mokestį anuomet mėginta stabdyti gyventojų pasitraukimą iš ūkininkavimui nepalankių vietovių). 

1905 m. Vabalų kaime gyveno 214 žmonių (iš jų 92 vyrai), tarp jų 133 lietuviškai kalbėję evangelikai. Kaime buvo 34 gyvenamieji pastatai su 48 būstais (iš jų dviejuose gyveno viengungiai). Valdyta 324,3 ha žemės, už ją mokėtas 5,30 markės už hektarą žemės mokestis. 

XIX a. - XX a. pradžios statistiniai duomenys atskleidžia šimtmečio trukmės savitą kaimo raidą. Vos keleto sodybų (ugniakurų) kaimelis po baudžiavos panaikinimo (1807 m.) staiga pradėjo augti - XIX a. viduryje ten gyveno daugiau kaip du šimtai žmonių. Vėlesni nedideli gyventojų skaičiaus bei sodybų kiekio svyravimai sietini su migracija į Vakarus, valdžios priiminėtais nutarimais ir konkrečiais sprendimais remti pelkininkų kaimus ir neturtingus ūkininkus. Gana sparčiai plėtėsi ir kaimo valdos, 1863 - 1905 m. padidėjusios net 5 kartus (statistiniuose duomenyse gal nebuvo atspindėti nuomojami plotai, leidę kaimui išgyventi ankstesniais laikais). Antai 1905 m. vienai Vabalų sodybai jau teko vidutiniškai po 9,5 ha žemės, o vienam gyventojui - po 1,5 ha. Tad vienos sodybos valdos vidutiniškai išaugo net 9 kartus, o vieno žmogaus - 5. Tai galėjo nulemti spartų gyventojų (ar dalies jų) pajamų bei gerovės augimą (juolab kad per kelis dešimtmečius dirbamos žemės plotai buvo tinkamai naudojami - nusausinti, sukultūrinti). Be abejo, egzistavo ir socialinė nelygybė - greta stambesnių ūkininkų gyveno ir neturtėlių. 

1912 m. adresų knygoje iš 205 tuomet ten gyvenusiųjų buvo užfiksuotas 51 Vabalų kaimo gyventojas, tarp jų 23 ūkininkai, 9 bežemiai, 6 mažažemiai, 8 senoliai ir 1 senolio našlė, 1 nuomininkas ir 3 vietos neturtėliai. Tarp sąraše užfiksuotųjų vyravo lietuvininkų pavardės: Barkaitis (Barkeit), Čerkus (Czerkus), Dauskartas, Girtaitis (Girteit), Gerulis (Gerullies) ir kitos.  

Šie fragmentiški duomenys (to meto adresų knygose visi gyventojai nebuvo fiksuojami) parodo buvusią socialinę diferenciaciją - greta labiau pasiturinčių ūkininkų gyveno mažažemiai, nuomininkai ir bežemiai. Tuometinį kaimo stabilumą parodo 9 Vabalų kaimo veteranai (senoliai - išimtininkai), kurie ūkius buvo perdavę paveldėtojams ir gyveno jų išlaikomi. Kaimas pajėgė išlaikyti ir tris neturtėlius (vietos neturtėlius išlaikydavo kaimo bendruomenės). Vabalai buvo gana vientisas žemdirbių kaimas - apie kitų profesijų gyventojus (verslininkus, amatininkus ar kitus) duomenų nerasta. 

1925 m. Vabalų kaime gyveno 234 žmonės, kaimas valdė 325 ha žemės, veikė Vabalų mokykla. 

1944 m. rudenį kaimą paliko dauguma jo senųjų gyventojų, sovietinės okupacijos dešimtmečiais dauguma Vabalų sodybų buvo suniokotos ir sunaikintos. Ūkininkų Gerulių sodyba buvo perkelta į Rumšiškių liaudies buities muziejų (deja, ji iki šiol nėra galutinai atkurta ir įrengta). 1995 m. autorius Vabaluose aptiko tris gyvenamąsias sodybas, 1999 m. vienoje iš jų jau nebegyventa.


Šieno kupetos krautos pakelėse – kiek sausesnėse vietose. XX a. pradžios nuotrauka iš Herder – Instituto (Vokietija, Marburgas) archyvo.


Nukasusios ankstyvąsias bulves, Nemuno deltos pelkininkės aukštose lysvėse sodina antrojo derliaus daržovių daigus. XX a. pradžios nuotrauka iš Herder – Instituto (Vokietija, Marburgas) archyvo.

Paskutinis pelkininkų gyvenamasis namas Akštumalos pelkės šiauriniame pakraštyje – būdingas medinis pastatas su nendriniu stogu. 1999 m autoriaus nuotrauka.

Spausdinta medžiaga panaudota iš leidinio 2006 metų „Liaudies kultūra“ Nr. 4.

 
 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.