Loreta MCIVOR
Šiais metais Bikavėnų senųjų kaimo tradicijų kultūros centras buvo
itin gerai įvertintas - jam suteiktas geriausio kultūros centro
apdovanojimas. Šis apdovanojimas centrui buvo suteiktas ne veltui - už
organizuojamas edukacines ir kultūrines programas, stovyklas ir dar daugelį
kitų renginių ir projektų. Na, o Bikavėnų senųjų amatų atstovai išties yra
verti atskiro aprašymo.
Sava duona sotesnė
Irenos Balazienės kepama duona yra žinoma jau ne tik savame kaime, bet ir už
jo ribų. O kadaise mamai kepant duoną Irena sako net nekreipusi dėmesio į
tai, kaip viską reikia daryti. Tačiau apie 1966 metus Irena iš šalia esančio
Peslių kaimo atsikraustė į Bikavėnus. Tada moterį namine duona dažnai
pavaišindavo kaimynė. Galiausiai Irena nusprendė, kad duonos gali išsikepti
ir ji pati. Vienas kaimynas pastatė duonkepę krosnį, kitas - kubilą
sumeistravo ir prasidėjo savojo recepto paieškos.
Dabar Irena jau gali su smulkmenomis papasakoti, kaip ir ką reikia daryti,
kad duona būtų skani: tešlą sumaišyti, rūgusio pieno įpilti, bulvių košės
įdėti, tešlą prižiūrėti, kad neperrūgtų, net krosniai įkūrenti reikia
tinkamo vėjo. O dar reikia prisiminti, kad nevalia peržengti ližės ar
išsižioti šaunant duoną, kad ši nebūtų priklekusi. Taip galiausiai iškepami
aštuoni 2 - 2,5 kilogramo duonos kepaliukai, kurie visi aptepami sviestu.
Viskas užtrunka net dvi dienas ir dvi naktis. Ir taip kas savaitę, kiekvieną
ketvirtadienį. Jau daugiau kaip trisdešimt metų.
Pirktinė duona pigesnė, bet, kaip sakė Irena, abrakas (riekė aplink visą
kepalą) naminės duonos yra sotesnis. Ir apskritai naminės duonos skonis
kitoks. Tiesa, jaunystėje Irena mėgusi suklekusią duoną. Tačiau jai pačiai
tokia išėjo tik kartą, kai nusižengė savo tvarkai ir duoną kepė sekmadienį.
Nuo tada ji to nebedaro.
Irena savo duonos recepto paslapty nelaiko. Tačiau pasakojo, kad kiekvienai
net pagal tą patį receptą kepant, duona tokia pati neišeina. Matyt, taip jau
yra, kad kiekviena kepėja kepa savaip.
Duoną kepa ir Irenos sesuo. Tačiau jos dukros, nors ir mielai vaišinasi
mamos duona, pačios jau nebekepa. Tad nežinia, ar dar ilgai Bikavėnų
folkloro ansamblis, vykdamas į dainos šventę, galės pasiimti ir skalsios
naminės duonos, iškeptos čia pat, Bikavėnuose.
Kad ašutai "nekąstų"...
Yra Bikavėnuose ir dvi seserys - Kostancija Šimaitienė ir Agnė Noreikienė -
mokančios ir verpti, ir siūti, ir austi. O verpimas pirmiausia prasideda nuo
avių kirpimo, aišku, specialiomis žirklėmis. Pasirodo, kad anksčiau avis
laikydavo kiekvienas ūkininkas. Dabar, deja, nė vienas.
Nukirptą vilną gabendavo į karšyklą pas Kurlinkų (ten ir dabar viskas tebėra
kaip anksčiau), ruošdavo, kol galiausiai iš jų gaudavo pakulas ir geresnes
pašukas. Pakulos būdavo skirtos prastesniems rūbams, dažniausiai samdinių. O
iš pašukų būdavo verpiami siūlai ir audžiami audeklai, skirti šeimininko
rūbams. Verpdamos moterys siūlo storį matuodavo tik savo pirštais. Ir beveik
visada siūlas būdavo vienodo storio. Tiesa, moterys pasakojo, kad anksčiau
mergos ir juokus krėsdavo - į audeklą ašutų įausdavo, kad bernų kelnės būtų
ne tik smagios nešioti, bet ir pasikasyti...
Bikavėniškės išaustus audeklus plaudavo čia pat tekančioje Jūros upėje.
Medžiaga būdavo tokia stora, kad vienas žmogus net neišgręždavo. Vėliau
balindavo.
Kostancija verpti ir austi išmoko iš mamos. Verpdavo daugiausia žiemą, kai
šviesos mažiau būdavo, o ausdavo pavasarį - kai šviesos jau būdavo daugiau.
O Agnė, kuri dažniau siūdavo, austi sako išmokusi lyg ir savaime. Beje,
austi ji pradėjo tik likus penkeriems metams iki pensijos. Tada ji ausdavo
jau pusiau automatinėmis staklėmis - būdavo lengviau. Tada jau ir raštus
papaišydavo. Nors ir be brėžinių moterys sako nevargdavusios galvodamos,
kaip tą raštą išausti. Dabar Agnės dukros jau ir nebeaudžia, ir nebeverpia.
Agnė ir Kostancija - atrodo, jau bus paskutinė audėjų ir verpėjų karta.
Pasagos ir sodai
Ir, žinoma, koks kaimas be kalvio. Nors ir vienintelis, bet vis dėlto dar
toks yra ir Bikavėnuose - tai Jonas Eglynas. Vyriškis kalviu dirba jau apie
40 metų, 18 iš jų jis dirba prie savo namų įrengtoje kalvėje. Ir nors
anksčiau darbo daugiau būdavo, užtenka Jonui jo ir dabar. Kasdien jei ne
kuris kaimynas, tai iš kito kaimo kas nors užsuka vienu ar kitu reikalu. Juk
reikia ir arklį pakaustyti, ir kokį padargą pataisyti, ir kitą smulkų
darbelį atlikti.
Dabar, kai laiko daugiau turi, Jonas ir brikas meistrauja. Iš viso jų padarė
tris. Jei sveikata leistų, gal ir daugiau dar padarytų. Tuo labiau, kad
dabar dirba ne dėl pinigų, o tik dėl darbo teikiamo malonumo. Tiesa, Jonas
savo amato ir kitus moko. Ne tik savo sūnų, bet ir dar keletą jaunuolių
išmokė. Nė vienas jų kalvyste nesiverčia, tačiau jei reikia patys puikiai
sau viską susimeistrauja.
Tačiau kaime ne tik vyresni žmonės saugo tradicijas. Tam laiko skiria ir
jaunimas. Mokytoja Jolita Mykolaitienė moksleiviams rengdavo edukacines
programas: mokė pinti sodus, daryti kaukes, kitų dalykų. Iš visos grupės
geriausiai tai sekėsi porai jaunuolių. Vienas jų - Algirdas Matevičius -
sodus pina iki šiol. Tradicijomis jis rūpinasi ir kitais būdais. Kiekvieną
savaitę kaime rengiamos diskotekos. Kai jos artėja link pabaigos, jaunuoliai
pradeda prašyti šokių nebaigti. Algirdas sutinka, tačiau tada šokėjams tenka
šokti pagal folkšoko melodijas. Sako, bamba, bet šoka.
Ar bus Bikavėnuose senųjų amatų centras?
Akivaizdu, kad Bikavėnuose netrūksta savo amatą mokančių ir vertinančių
žmonių. Nuolat pas juos lankosi vaikai, kuriems rengiamos įvairiausios
programos, pasakojama, leidžiama patiems išmėginti. Tačiau Bikavėnų senųjų
kaimo tradicijų kultūros centro direktorė Marytė Eugenija Matevičienė ir
visi amatininkai turi dar vieną svajonę. Jie norėtų įrengti pačiame kaimo
centre stovinčiame pastate senųjų amatų centrą, kuriame ne tik būtų sukurta
naujų darbo vietų, bet ir darbuotųsi visi amatininkai, o atvykę žmonės
galėtų apžiūrėti senus įrankius, pamatyti kaip audžiama, verpiama, kaip
dirba kalvis, galėtų išgirsti pasakojimų, galiausiai - patys pabandyti. O
svarbiausia, kad visi sutiktų darbuotis naujajame centre. Kalvis sakė, kad
sutiktų ir su visa kalve persikelti, kad tik būtų galima perduoti sukauptą
patirtį kitiems. M.E.Matevičienė tiki, kad su bendruomenės pagalba po
kelerių metų šis centras bus dar vienas mūsų rajono traukos centras, o mums
belieka palinkėti, kad tai tikrai pavyktų.
Bikavėnų
amatininkės (iš kairės): verpėja K.Šimaitienė, duonos kepėja I.Balazienė ir
audėja A.Norkienė.
Kalvis
J.Eglynas dirba tik savo malonumui.
Jaunasis sodų
pynėjas A.Matevičius. |