Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 birželio 22d. Nr. 12 (35)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

Kaip kvepia duona, vilna ir degantis žaizdras.

 
 

Bikavėnų kaimo amatininkai

 
 


Loreta MCIVOR

Šiais metais Bikavėnų senųjų kaimo tradicijų kultūros centras buvo itin gerai įvertintas - jam suteiktas geriausio kultūros centro apdovanojimas. Šis apdovanojimas centrui buvo suteiktas ne veltui - už organizuojamas edukacines ir kultūrines programas, stovyklas ir dar daugelį kitų renginių ir projektų. Na, o Bikavėnų senųjų amatų atstovai išties yra verti atskiro aprašymo.

Sava duona sotesnė

Irenos Balazienės kepama duona yra žinoma jau ne tik savame kaime, bet ir už jo ribų. O kadaise mamai kepant duoną Irena sako net nekreipusi dėmesio į tai, kaip viską reikia daryti. Tačiau apie 1966 metus Irena iš šalia esančio Peslių kaimo atsikraustė į Bikavėnus. Tada moterį namine duona dažnai pavaišindavo kaimynė. Galiausiai Irena nusprendė, kad duonos gali išsikepti ir ji pati. Vienas kaimynas pastatė duonkepę krosnį, kitas - kubilą sumeistravo ir prasidėjo savojo recepto paieškos.

Dabar Irena jau gali su smulkmenomis papasakoti, kaip ir ką reikia daryti, kad duona būtų skani: tešlą sumaišyti, rūgusio pieno įpilti, bulvių košės įdėti, tešlą prižiūrėti, kad neperrūgtų, net krosniai įkūrenti reikia tinkamo vėjo. O dar reikia prisiminti, kad nevalia peržengti ližės ar išsižioti šaunant duoną, kad ši nebūtų priklekusi. Taip galiausiai iškepami aštuoni 2 - 2,5 kilogramo duonos kepaliukai, kurie visi aptepami sviestu. Viskas užtrunka net dvi dienas ir dvi naktis. Ir taip kas savaitę, kiekvieną ketvirtadienį. Jau daugiau kaip trisdešimt metų.

Pirktinė duona pigesnė, bet, kaip sakė Irena, abrakas (riekė aplink visą kepalą) naminės duonos yra sotesnis. Ir apskritai naminės duonos skonis kitoks. Tiesa, jaunystėje Irena mėgusi suklekusią duoną. Tačiau jai pačiai tokia išėjo tik kartą, kai nusižengė savo tvarkai ir duoną kepė sekmadienį. Nuo tada ji to nebedaro.

Irena savo duonos recepto paslapty nelaiko. Tačiau pasakojo, kad kiekvienai net pagal tą patį receptą kepant, duona tokia pati neišeina. Matyt, taip jau yra, kad kiekviena kepėja kepa savaip.

Duoną kepa ir Irenos sesuo. Tačiau jos dukros, nors ir mielai vaišinasi mamos duona, pačios jau nebekepa. Tad nežinia, ar dar ilgai Bikavėnų folkloro ansamblis, vykdamas į dainos šventę, galės pasiimti ir skalsios naminės duonos, iškeptos čia pat, Bikavėnuose.

Kad ašutai "nekąstų"...

Yra Bikavėnuose ir dvi seserys - Kostancija Šimaitienė ir Agnė Noreikienė - mokančios ir verpti, ir siūti, ir austi. O verpimas pirmiausia prasideda nuo avių kirpimo, aišku, specialiomis žirklėmis. Pasirodo, kad anksčiau avis laikydavo kiekvienas ūkininkas. Dabar, deja, nė vienas.

Nukirptą vilną gabendavo į karšyklą pas Kurlinkų (ten ir dabar viskas tebėra kaip anksčiau), ruošdavo, kol galiausiai iš jų gaudavo pakulas ir geresnes pašukas. Pakulos būdavo skirtos prastesniems rūbams, dažniausiai samdinių. O iš pašukų būdavo verpiami siūlai ir audžiami audeklai, skirti šeimininko rūbams. Verpdamos moterys siūlo storį matuodavo tik savo pirštais. Ir beveik visada siūlas būdavo vienodo storio. Tiesa, moterys pasakojo, kad anksčiau mergos ir juokus krėsdavo - į audeklą ašutų įausdavo, kad bernų kelnės būtų ne tik smagios nešioti, bet ir pasikasyti...

Bikavėniškės išaustus audeklus plaudavo čia pat tekančioje Jūros upėje. Medžiaga būdavo tokia stora, kad vienas žmogus net neišgręždavo. Vėliau balindavo.

Kostancija verpti ir austi išmoko iš mamos. Verpdavo daugiausia žiemą, kai šviesos mažiau būdavo, o ausdavo pavasarį - kai šviesos jau būdavo daugiau. O Agnė, kuri dažniau siūdavo, austi sako išmokusi lyg ir savaime. Beje, austi ji pradėjo tik likus penkeriems metams iki pensijos. Tada ji ausdavo jau pusiau automatinėmis staklėmis - būdavo lengviau. Tada jau ir raštus papaišydavo. Nors ir be brėžinių moterys sako nevargdavusios galvodamos, kaip tą raštą išausti. Dabar Agnės dukros jau ir nebeaudžia, ir nebeverpia. Agnė ir Kostancija - atrodo, jau bus paskutinė audėjų ir verpėjų karta.

Pasagos ir sodai

Ir, žinoma, koks kaimas be kalvio. Nors ir vienintelis, bet vis dėlto dar toks yra ir Bikavėnuose - tai Jonas Eglynas. Vyriškis kalviu dirba jau apie 40 metų, 18 iš jų jis dirba prie savo namų įrengtoje kalvėje. Ir nors anksčiau darbo daugiau būdavo, užtenka Jonui jo ir dabar. Kasdien jei ne kuris kaimynas, tai iš kito kaimo kas nors užsuka vienu ar kitu reikalu. Juk reikia ir arklį pakaustyti, ir kokį padargą pataisyti, ir kitą smulkų darbelį atlikti.
                  

Dabar, kai laiko daugiau turi, Jonas ir brikas meistrauja. Iš viso jų padarė tris. Jei sveikata leistų, gal ir daugiau dar padarytų. Tuo labiau, kad dabar dirba ne dėl pinigų, o tik dėl darbo teikiamo malonumo. Tiesa, Jonas savo amato ir kitus moko. Ne tik savo sūnų, bet ir dar keletą jaunuolių išmokė. Nė vienas jų kalvyste nesiverčia, tačiau jei reikia patys puikiai sau viską susimeistrauja.

Tačiau kaime ne tik vyresni žmonės saugo tradicijas. Tam laiko skiria ir jaunimas. Mokytoja Jolita Mykolaitienė moksleiviams rengdavo edukacines programas: mokė pinti sodus, daryti kaukes, kitų dalykų. Iš visos grupės geriausiai tai sekėsi porai jaunuolių. Vienas jų - Algirdas Matevičius - sodus pina iki šiol. Tradicijomis jis rūpinasi ir kitais būdais. Kiekvieną savaitę kaime rengiamos diskotekos. Kai jos artėja link pabaigos, jaunuoliai pradeda prašyti šokių nebaigti. Algirdas sutinka, tačiau tada šokėjams tenka šokti pagal folkšoko melodijas. Sako, bamba, bet šoka.
                  

Ar bus Bikavėnuose senųjų amatų centras?

Akivaizdu, kad Bikavėnuose netrūksta savo amatą mokančių ir vertinančių žmonių. Nuolat pas juos lankosi vaikai, kuriems rengiamos įvairiausios programos, pasakojama, leidžiama patiems išmėginti. Tačiau Bikavėnų senųjų kaimo tradicijų kultūros centro direktorė Marytė Eugenija Matevičienė ir visi amatininkai turi dar vieną svajonę. Jie norėtų įrengti pačiame kaimo centre stovinčiame pastate senųjų amatų centrą, kuriame ne tik būtų sukurta naujų darbo vietų, bet ir darbuotųsi visi amatininkai, o atvykę žmonės galėtų apžiūrėti senus įrankius, pamatyti kaip audžiama, verpiama, kaip dirba kalvis, galėtų išgirsti pasakojimų, galiausiai - patys pabandyti. O svarbiausia, kad visi sutiktų darbuotis naujajame centre. Kalvis sakė, kad sutiktų ir su visa kalve persikelti, kad tik būtų galima perduoti sukauptą patirtį kitiems. M.E.Matevičienė tiki, kad su bendruomenės pagalba po kelerių metų šis centras bus dar vienas mūsų rajono traukos centras, o mums belieka palinkėti, kad tai tikrai pavyktų.


Bikavėnų amatininkės (iš kairės): verpėja K.Šimaitienė, duonos kepėja I.Balazienė ir audėja A.Norkienė.


Kalvis J.Eglynas dirba tik savo malonumui.


Jaunasis sodų pynėjas A.Matevičius.

 
 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.