Antrasis miniatiūrų konkursas 

Dovydas PANCEROVAS

Romeo monologas Dievui

Aš nežinau nieko labiau varančio iš proto. Nežinau nieko švelnesnio, minkštesnio, dar niekas šiltai taip ne alsavo drėgme, dar niekur taip godžiai nenorėjau panirti.

Dieve mano, ar galima kreiptis į Tave šiuo reikalu? Ar gi ne tu mus prakeikei nešiotis šią šiltą silpnybę? Obuolys nuo obels... Beje, Dieve, ačiū už nuodus, ir ačiū už glitųjį žaltį. Telaimina tave... Aš tave laiminu, jei tau tai ką reiškia. Mes esam para, du veidrodžiai stovi vienas prieš kitą.

Dieve, mes gimėm tešloj. Šiltoj drėgnoj košėj aš priėmiau tave. Po daugelio metų, nuodėme kvepiančius rugių laukus, aš glosčiau ranka. Obuolys grįžta į obelį. Tą lipnią akimirką, kai akys apsunko nuo saldumu varvančio sirupo, tu mane pasmerkei. Ir už ką, Dieve? Pats ją sukūrei. Pamišėlis Froidas buvo teisus. Jis kužda į ausį, išduoda. Oi Dieve, ne aš, ne aš sukūriau pieno puta liestą odą, ne aš pirštu piešiau jos virančio kūno linijas. Žudanti, žlugdanti, į žemę, į purvą, aš basas, man šalta, man reikia, į trobą, per lietų pijokas, aš naktį, skverbiuosi... Tapyk, tepk aliejų, ant jos geometrijos. Ir minkštos, apvalios, įraudusi oda, ji šnibžda man... Taria žodžius. Šį kart aš ne kurčias! Deja, ir ne aklas. Aš priimu sultis, maišau su nuodais. Aš silpnas? Ne, neteisingos taisyklės, gerbiamas pone. Aš myliu ją, Dieve.

Beje, Dieve, turi prieš mane ginklą - be jos negyvensiu.
 

Senė 

Palatoje buvo tamsu. Kitaip tamsu. Ši tamsa buvo nejauki ir bauginanti. Palatos erdvė ir spengianti tyla grubiais šaltais pirštais braukė per veidą. Į kojų galiukus šalta puta plūstelėjo drebantis baimės jausmas. Greit lyg maras jis pasklido po visą kūną ir persimetė į prinokusius smilkinius. Tylu. Jis visu kūnu pajuto artėjančią aklą kambario erdvę. Tūkstančiai nematomų ir suledijusių pirštų jau lietė jo veidą. Tyla. Palatoje. Lyg bekraščiuose kapuose. Nevalingai greitėjantys širdies dužiai, kaip besisukantys mėsmalės girnų krumpliai. Pirmas prakaito lašelis sminga į antakį. Vaizduotė toliau piešia ledinius pirštus, juodoje palatoje. Šiurpina slinkdami įkaitusia nuo baimės oda. Tyla. Akys. Akys greitai laksto po tamsą. Nieko. Tuk tuk, tuk tuk <...> Širdies dūžiai dūsta nuoginančioje akloje erdvėje. Cvakt! Lempa užsidegė supjaustydama visą kūną. Jis prisispaudęs prie palatos durų, o akyse užfiksuotas siaubas. Ji sukrėtė jį. Sušikta ragana. Ji sėdėjo ant lovos ir tylėjo. Ironiška šypsena išdavė jos žaidimą. Išdžiūvusi, sena, grublėta ir akla. Baltos nematančios akys badė mane, traiškė kūną sunkdamos prakaitą. Stovėjo tiesiai prieš šią būtybę ir jautė, kad nebekontroliuoja savęs. 0,1 sekundės dalį jo akis įtraukė jos akys. Kaip paskutinė akimirka prieš visa savo esybe artėjantį ekspresą. Ji viską žino. Nėra kur slėptis. Nuogas. Su visomis silpnybėmis ir visomis nuodėmėmis. Baltos akys siurbė jo išpažintį. Kas tu? Ko tau reikia? Aš... Pajuto, kad balsas pernelyg ramus. Pralaimėjo. Aš šiaip vaikščiojau. Norėjau užeiti susipažinti. Atsiprašau, kad pažadinau. Aš nemiegojau, o šviesa pas mane visada išjungta, man jos nereikia. Ji skaniai nusijuokė. Pasimuistė lovoje ir... nusišypsojo. Saldžia ir paprasta močiutiška šypsena, kvepiančia blynais ir kakava. 

Užeik. Sėskis. Atsisėdau ant rusiškos virtuvinės kėdės, kuri stovėjo greta palatos lovos. Močiutė dar kart pasimuistė lovoje ir atsisėdo prieš mane taip, lyg būtų pasiruošusi pokalbiui. Jos kojos nelietė žemės. Jis suprato, kad šiąnakt kentės. Jau įsivaizdavo save gulintį lovoj.                     

Susirietęs į kamuoliuką ir apsiklojęs taip, kad tarp antklodės ir paklodės neliktų tarpų. Darosi nepakenčiamai karšta. Pekla šitas kūnas. Širdis savo dūžiais teškia prakaito lašus. Tšššš - jie prikepa prie svylančios įaudrintos odos. Akys užmerktos, o mintys vedžioja seną ir grubią ranką skruostais. Lovoje, nusisukęs į sieną. O ji kitame kambario gale. Pasislėpusi baldų siluetais. Sena ir išdžiuvusi. Akla. Juoda skarele pasirišusi. Ji viską apie jį žino. Baimė niūniuoja tylius artėjančius žingsnius. Atsisuk. Pajudėk. Ji tave palies. Protas stipresnis už realybę. Atsisuka. Oda nusilupa. Jos nebėra. Ji slepiasi šešėliuose.  

Kokia ilga naktis. Šliaužia iki aušros kankindama prakaitu ir nemiga.

Daug dienų

6:59. Kaip sunkiai gula laikas ant pečių, tamsų antradienį. Rytas buvo blausesnis ir labiau suodinas, nei prostitutės buto prirūkytos virtuvės langas. Lipnus, sudžiovusiom kavos putom priskretęs puodukas priėmė, į save, surūdijusio ir klibančio čiaupo drumzlėtą vandenį.

7:43. Apsiavęs batus, užsimaukšlinęs šiltą kepurę jis išėjo į ryto naktį. Laiptinėje pusbalsiu kalbėjo eilinis antradienio rytas. 7:45. Iki darbo 5min. kelio, tad dar spės parūkyti. Kai teko pasisveikinti su į darbą šliaužiančiu kaimynu, lūpos suvirpino delnais pridengtą pridegamą cigaretę.

7:53. Tamsą sušildo sniego globojami gatvių žibintai. Gatvėje gulė minkštas, apsnigęs žiemos triukšmas. Šilkiniai, ausiai malonūs juodų padangų ir sniego susilietimo garsai, lėtai plūduriavo miesto scenoje. Skubantys, susigūžę siluetai dusliai plaukė baltais šaligatviais. Galvoje, tarp milijono nebaigtų, ryto kava, dantų pasta ir tabaku, atsiduodančių minčių, suposi varginantis, kaip žadintuvas, klausimas.

7:56. Antradienis. Sniegas. Tamsa. Į darbą. Jo raštinė ryto tamsoje alsavo elektros lempučių šviesa, retkarčiais gulančia ant skubančių praeivių kuprų ir kepurių. Pravėręs raštinės duris įpuolė į sausą realybę. Nusipurtė kojas, o su uždaromom durim užgniaužė snieguotą gatvės trimitų kvėpavimą.    

Atsisėdo prie vieno iš daugelio rašomųjų stalų, stovinčių erdvioje patalpoje, po galingom liuministencinėm lempom. Tas pats klausimas. Palietė mašinėlę, žvilgsniu pasmaugė nesibaigiančią sausų dokumentų krūvą, susiveržė kaklaraištį ir įsistebeilijo per langą. Tokioje svajingoje antradienio ryto tamsoje, galima minkštai ir saugiai glaustis po šiluma alsuojančiais patalais. Taip apsisiausti antklode, kad tamsoje šaltų tik nosies galiukas.

18:03. Po darbo. Tamsu. Pravėręs raštinės duris jis įnėrė į gaivų žiemos vakaro triukšmą. Spalvoti pirkiniai. Skubančios ponios, smagiai paraudusiais žandais. Ponai, ilgai prabangiais smokingais. Lyg cirkas spalvota minia energingai judėjo gatvių triukšmo orkestre. Tą spalvingą, snieguotą ir tamsų žiemos vakarą, nardydamas tarp praeivių, jis kartojo tą varginantį, įkyrėjusį klausimą.
   
Parėjo namo. Stalo lempos prieblandoje gulėjo medinis rašomasis stalas. Aplink tamsu. Mažoje, minkštoje, lyg vasaros vakaro besileidžianti saulė raudona, stalinės lempos oazė apšvietė juodą plunksnakotį. Sugirgždėjo krėslas. Kartu su atsidusimu, pečius ir kojas atlaisvino staugiantis miesto nuovargis. Pravėręs raudonas šilkines užuolaidas, nuo palangės jis pasiėmė pageltusį, storą popieriaus lapą. Juodas rašalas minkštai išvedžiojo klausimą. “Ir vis dėlto… Kaip atrodo diena”