Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 liepos 10d. Nr. 13 (36)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

Audrius Šikšnius
Okslindžių kaimas, Juknaičių seniūnija

 
     
 

Be tėvo 

Augau be tėvo... 

Vaikystės pasaulis buvo sklidinas žydinčių obelų, naminių gyvulių ir paukščių.
Pievų, sėklių upės brastų, kurių pakraščiais plaukiojo gudrios vėgėlės ir dar daug
ko, tik ne jo – TĖVO. 

Augau stebimas mamos  ir močiutės žvilgsnių, lepinamas jų rankų, pagal
jų , doro ir teisingo, gyvenimo sampratą. Namuose apie tėvą niekas ir niekuomet
nekalbėjo, o jei netyčia kas nors prasitardavo, reikšmingas žvilgsnis tučtuojau
jį nutildydavo...
 

Sodas  

Vienkiemis iš visų pusių apsuptas sodo. Senos, sodintos praeito amžiaus pradžioje,
obelys dešimtimis augo šalia namų, arimuose, pievose – visur, kur tik buvo įmanoma pasodinti vaismedį.         

Pavasariais, nuo saulės patekėjimo iki sutemų, vienkiemis , švelniai ir monotoniškai,
gausdavo. Tai obelžiedžiai būdavo pilni juos lankančių bičių... 

Melioracija 

Bildėdama daugiakaušiais ekskavatoriais, riaumodama purvinais buldozeriais ir švaistydamasi pjūklais, prie vienkiemio atėjo melioracija.          

Per keletą mėnesių nieko neliko. Lyg sapno kurį pabudęs bandai atsiminti, o klydinėjantis žvilgsnis neberanda nei vieno daikto galinčio patvirtinti matytus vaizdus.         

Išliko vien sodas...

Po melioracijos     

Anuomet buvau per mažas, kad suprasčiau šio išlikimo vingrybes.            

Padėjo močiutes pažintys, kyšiai ir rimti rimtų žmonių pavaišinimai, kad vėliau,
nesibaigiančioje pasėlių jūroje, lyg sala, kiekvieną pavasarį pražydėdavo sodas.           

Sveikas ir nepaliestas, mat tuometiniuose sovietines valdžios brėžiniuose atsirado pataisymas- sodas buvo paskelbtas žaliąja zona – užuovėja numelioruotų plotų sparnuočiams.        

Link namų  

Vidurnaktis. Tarsi sapne lekia apšarmojęs autobusas. Toli į priekį šaunančios šviesos iš tamsos išplėšia šalikėlėje ranką keliantį žmogų. Senolius. Bijo, kad ištaigingas ekspresas nestos, pralėks kartu su manimi.              

Išlipu. Tolumoje, apsnigtose numelioruotų laukų platybėse, pro sužvarbusias klevo šakas, šviečia vienišas vienkiemio langas. Už jo, pro užšalusį stiklą, po neaprėpiamą juodą erdvę, žvalgosi močiutė. Spėju, kad jai iškeliavus anapilin, užsivėrė ne tik vienintelių mano namų kiemo vartai, bet pamažu sunyko ir tai, kas rodės visuomet bus su manim – TĖVIŠKĖ.

 
 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.