Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 liepos 10d. Nr. 13 (36)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

Pelkininkų kaimai ir kolonijos Šilutės apylinkėse: tradicinės gyvensenos bruožai ir gyvenviečių raida. III dalis

 
 

 

 
 

Martynas PURVINAS

 
 


Žalgiriai (Bismarcko kolonija)

1835 m. vienas Atmatos žvejų kaimo gyventojas iš valdžios pigiai išsinuomojo Rupkalvių pelkės pakraštį ir ten augino bulves. Nuo 1835 m. gretimi kaimai iš valstybės institucijų Rupkalvių pelkėje pradėjo nuomotis pavienius sklypelius. Nuo 1849 m. sudariusieji 10 metų nuomos sutartis galėjo statytis lūšneles išsinuomotuose sklypeliuose (valdžia, siekusi neturtėliams suteikti galimybę įsikurti pelkynuose, to nedraudė). 1861 m. statybos pelkėje pradėtos reguliuoti.

1861 m. ten įkurta pelkininkų kolonija, iš pradžių augusi labai lėtai. 1865 m. ten gyveno tik 29 nuomininkai. Kolonijos plėtrą stabdė kelių stygius - pirmieji kolonistai buvo beveik atkirsti nuo pasaulio. 1865 metais parengtas finansų ministro nutarimas dėl pelkės įvaldymo valstybės iždo lėšomis, dėl nuomininkų kolonijos įsteigimo.

1872 m. greta nutiesus plentą Šilutė - Rusnė kolonija (1874 m. pavadinta Kolonie Bismarck) pradėjo sparčiai plėstis, užvaldydama suplanuotą plotą.32 Seniau apgyvendinti ploteliai vėliau buvo įjungti į planingą visos pelkės masyvo naudojimo projektą. Pelkę išraižė stačiakampių kelių tinklas, buvo nutiestos šešios pagrindinės gatvės - žvyrkeliai. 1874-1877 m. vyko sparčiausia Bismarcko kolonijos

plėtra, joje apsigyveno daug lietuvių kolonistų. Nuomoti 1-2 (kartais 3-4) ha ploto sklypai. Buvo palikta 91 ha medynų malkoms ruošti. Pelkės vidinėje dalyje įrengtos gerai patręštos kultūrinės pievos.

Nuo 1874 m. Bismarcko kolonijoje buvo statomi mediniai tradicinės išvaizdos trobesiai, nutiestos pagrindinės gatvės. 2 ha ploto sklypai nuomoti 18 metų laikotarpiui (pirmuosius trejus metus kolonistą atleisdavo nuo mokesčių, vėliau jis mokėdavo 10 markių už hektarą metinę nuomą). Įdirbtiems sklypams nuoma didinta iki 24-30 markių už hektarą. Kolonistų gyvuliams buvo parengtos 3 valstybinės ganyklos, už naudojimąsi jomis per metus mokėdavo 1,5 markės už karvę (kiekvienam kolonistui leista laikyti tik po vieną melžiamą karvę) ir 1,2 markės už veršiuką. Kolonistai daugiausia augino bulves. Tinkamai įdirbti ir patręšti durpyno sklypeliai tiko rugiams, miežiams bei avižoms auginti. 75 nuošimčius kolonistų sudarė lietuvininkai. Iš pradžių buvo atvykę ir prastos reputacijos žmonių, vėliau įsitvirtino sąžiningi ir darbštūs kolonistai. Buvo pastatyta dviklasė ir triklasė mokyklos, rengtasi statyti bažnyčią. Gyventojus vargino kasmetiniai potvyniai ir šaktarpis (neišbrendamas laikotarpis rudens pabaigoje ir pavasario pradžioje). Kolonija administruota kaip valstybinis dvaras, jai vadovavo durpyno prievaizdas (vok. Moorvogt). Jo rezidencija buvo įkurta gretimame Rupkalvių kaime. Iki XX a. pradžios pelkyną ir koloniją administravo Dinkių miškų urėdija, nuo 1901 m. balandžio 1 d. - Generalinė komisija Karaliaučiuje per Specialiąją komisiją Šilokarčemoje (Šilutėje).

Pirmoji (vadinta ,,A“) mokykla kolonijoje buvo įsteigta 1878 m., 1879 ir 1897 m, ji dar plėsta (gausėjant mokyklinio amžiaus vaikų). Antroji (,,B") mokykla buvo įsteigta 1886 m, išplėsta 1889 m.

1885 m. viena Bismarcko (Rupkalvių pelkės) kolonijos dalis priklausė Verdainės, kita - Rusnės parapijai, Rupkalvių valsčiui. Kolonijoje tuomet gyveno 1375 žmonės (tarp jų 632 vyrai ir 743 moterys), iš jų 63 katalikai ir 5 kitų krikščioniškų konfesijų išpažinėjai. Kolonijoje buvo 308 gyvenamieji pastatai su 334 būstais. Valdyta 1833 ha žemės (iš jų 375 ha dirbamos žemės, 144 ha pievų, 95 ha medynų). Už žemę mokėtas lengvatinis žemės mokestis (už dirbamą - po 1,17 markės už hektarą, už pievas - 5,22, už medynus - 1,39).

1891 m. jau buvo sukultūrinta 709 ha žemės (iš jų 309 ha apsodinti bulvėmis). Iš 468 nuomininkų surinkta 18 332 markės nuompinigių. Stovėjo 345 gyvenamieji namai su 386 būstais (kai kurie namai buvo keliabučiai). Tarp 1470 gyventojų buvo 45 prekybininkai bei amatininkai, 105 užsiėmė įvairia gamyba. Daug kas apylinkėse samdėsi padieniais darbininkais (ypač Rusnėje). 1 ha ploto sklypus naudojo 178 nuomininkai, 2 ha - 129, 3 ha - 68, daugiau nei 3-4 ha - 93. 288 vaikai lankė 2 mokyklas, kur darbavosi 4 mokytojai. 1892 m. Žemės ūkio, valstybinių dvarų ir miškų ministerija nutarė Bismarcko nuomininkų koloniją pertvarkyti į savininkų koloniją, kad nuomininkai padengtų pelkyno žemių sukultūrinimo išlaidas ir butų sukurta reikiama bendruomenė.371895 m. ten gyveno 1584 žmonės, o XX a. pradžioje - apie 1800.

Administracijos rūpesčiu spartintas kultūrinių pievų įrengimas, imti atkūrinėti nuo didžiųjų potvynių nukentėję pelkyno ir kolonijos pakraščiai. Kolonija toliau plėtėsi. 1900 m. Bismarcko kolonijoje gyveno 1711 žmonių (anot A.Fullhaasės, 1900 m. gruodžio mėn. 1 d. Bismarcke buvo 1684 gyventojai). Buvo sukultūrinta 650 ha dirbamos žemės, 200 ha pievų. Laikyti 152 arkliai, 533 galvijai, daugiau nei 2000 kiaulių, 1215 avių. Į koloniją ateidavo gyventi nemaža bežemių samdinių iš aplinkinių kaimų, ten tapdavusių savarankiškais mažažemiais ūkininkais.

1905 m. Bismarcko (Rupkalvių pelkės) kolonijoje gyveno 1691 žmogus (iš jų 781 vyras), tarp jų 1607 evangelikai (1087 iš jų kalbėjo lietuviškai), 74 katalikai (43 iš jų kalbėjo lietuviškai), 10 kitų krikščioniškų konfesijų išpažinėjų. Kolonijoje buvo 357 gyvenamieji pastatai su 405 būstais (14 iš jų gyveno viengungiai). Valdyta 1830,5 ha žemės, už ją mokant lengvatinį žemės mokestį - tik po 1,01 markės už hektarą.

Šie duomenys liudija, kad didžiąją kolonijos gyventojų dalį sudarė lietuvininkai bei atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos (prie jų dar pridėtini gausūs mišrių šeimų palikuonys ar lietuviškai nebekalbėję lietuviškos kilmės žmonės).  

1912 m. Bismarcko kolonijoje (priklausiusioje valstybės iždo institucijoms) buvo užfiksuota daugybė lietuvininkų pavardžių: Abromaitis (Abromeit), Adomaitis (Adomeit), Albužys (Albuszies), Anužys (Annuszies), Aušra (Auschra), Baltutis (Baltuties) ir daugelis kitų. Absoliuti dauguma kolonijos gyventojų buvo apibūdinti kaip laikinieji nuomininkai (vokiškai Zeitpachter). Kaip atskira gyventojų kategorija užrašytos nuomininkų našlės. Būta senolių bei rentininkų, darbininkų ir laivininkų. Gyveno mokytojas, užeigos namų laikytojas, tarnaitė, diakonisė, laiškanešys Augustas Preikšas (Preigschas), žandarmerijos vachmistras Banaitis (Bannat). Tuomet kolonijoje iš viso gyveno 1559 žmonės.  

Iki Pirmojo pasaulinio karo daug jaunuolių iš Bismarcko kolonijos išvykdavo uždarbiauti į Vakarus - dirbti fabrikuose bei kasyklose. Išvykus kolonistui vyrui uždarbiauti (ar jam mirus) nuomotas sklypas likdavo žmonos ar kitų šeimos narių žinioje. 

Greta kolonijos veikė valstybiniai medžioklės namai (pelkynuose gyveno apie 100 briedžių). Gretimose ganyklose už 2 markių mokestį nuo birželio iki rugsėjo mėnesio ganytos karvės (jų buvo apie 270). Pakraštyje likusiame miškelyje veikė medelynas, sporto aikštynas (kur atvykdavo varžytis ir Šilutės sporto draugijų komandos). Prie trijų senų ąžuolų kasmet būdavo rengiamos vadinamosios misijų šventės, skirtos paminėti į tolimus kraštus išvykusius krikščionybės misionierius. 

1925 m. Bismarcko pelkininkų kolonija aprašyta kaip Žalgirių valstybinis dvaras, kur veikė Žalgirių valsčius su savo įstaigomis bei mokykla. Tuometinis dvaras valdė 1892 ha žemės, jame gyveno 1466 žmonės.  

Po Pirmojo pasaulinio karo ir po 1923 m. (Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos Respublikos) pelkininkų kolonijos patyrė nemaža ūkinių bei finansinių sunkumų, toliau nebebuvo plečiamos. Kolonistai papildomai uždarbiavo plukdydami sielius upėmis. dirbdami Rusnės įmonėse. Dalis jų uždarbiavo apylinkėse kaip laikini ūkininkų samdiniai (ypač derliaus nuėmimo metu), kasė durpes, tiesė bei remontavo kelius. Sukultūrintuose kolonistų sklypeliuose pradėta intensyviau auginti daržoves, braškes ir gėles. 1935 m. Šilutėje pastatyta spirito varykla, nes kasmet buvo užauginama daug bulvių. Dalis kolonistų savarankiškai sukultūrino papildomus 2 margų ploto sklypelius. Pelkininkų kolonijose gausėjo norinčiųjų privatizuoti savuosius sklypus, vietoje kolonijų sukurti savarankiškas kaimų bendruomenes, kurios (o ne administracija) dengtų vietines išlaidas taisant kelius, išlaikant valdytojus ir kita. 1937 m. Klaipėdos krašto direktorija pradėjo ruoštis pelkininkų kolonijų sklypus parduoti nuosavybės teisėmis. 1939 m. kovo mėnesį kraštą užėmus nacistinei Vokietijai, pelkininkų kolonijos iki 1944 m. nebebuvo reformuojamos. Iki 1938 m. pelkių prievaizdu dirbo Buntinas, vėliau - Bendžius.  

Sovietinės okupacijos dešimtmečiais Žalgiriai buvo suniokoti. Daugybė medinių pastatų buvo nuardyta malkoms.  

1995 metais autorius užfiksavo tik kelias senas sodybas bei jų liekanas - nuo 1944 m. buvo sunaikinta apie 97 nuošimčiai kolonijos sodybų bei pastatų, vandališkai nusiaubtos kapinės (iškasami palaidojimai), nugriauti buvę visuomeniniai pastatai (mokyklos ir kita).

Pelkininkų bei jų gyvenviečių likimas po 1944 m. 

Beveik visi Šilutės apylinkės pelkininkai 1944 m. rudenį artėjant frontui pasitraukė į Vakarus. Pasilikusieji bei sugrįžusieji iš evakuacijos patyrė sovietinių okupantų represijas bei naujosios santvarkos priespaudą. Po 1957 m. atsiradus galimybei daugelis jų išvyko į Vokietiją. Ten buvo paskelbta nemaža vertingų atsiminimų apie savitą pelkininkų gyvenimą. 

Pelkininkų kaimai ir kolonijos, kaip visai neatitikę sovietinės žemės ūkio koncepcijos ir nebegalėję egzistuoti naujoje santvarkoje, buvo pasmerkti sunaikinimui. Jų negausias liekanas autorius užfiksavo 1992-1999 m.  

Išvados 

1. Pelkininkų kaimai Šilutės apylinkėse gyvavo jau XVIII a., pelkininkų kolonijos pradėtos kurti XIX a. pradžioje. Šios kolonijos ypač sparčiai plėtėsi XIX a. pabaigoje (pavyzdžiui, Bismarcko kolonijoje tada gyveno apie 1800 kolonistų). 

2. Sparti pelkininkų kolonijų plėtra siejosi su baudžiavos panaikinimu krašte (1807 m.), Prūsijos valdžios siekiais pagausinti smulkiųjų savininkų socialinį sluoksnį, taip spręsti socialines problemas, gauti daugiau pajamų iš platesnio mokesčių mokėtojų rato.   

3. Sudėtingos gyvenimo sąlygos pelkininkus suformavo kaip savitą (ir iki šiol mažai tyrinėtą) Mažosios Lietuvos agrarinės kultūros grupę, kurios socialinėje terpėje klostėsi specifiniai darbo įgūdžiai, gyvensena, lokaliniai papročiai, savos tradicijos. 

4. Sunkus daugelio žmonių darbas, tuometinės krašto administracijos globėjiška politika (minimalizuojant mokesčius, skatinant privačią veiklą) per kelis dešimtmečius leido sukurti tuomet gana efektyvų ūkininkavimo modelį, daliai buvusių bežemių padėjusį prasigyventi. Toks privačios nuosavybės smulkaus ūkio modelis visiškai neatitiko sovietinės žemės ūkio koncepcijos, todėl po 1944 m. pelkininkų kolonijos buvo pasmerktos sunaikinimui. 

5. Apžvelgtos pelkininkų gyvenvietės (Vabalai, Aukštumala, Bismarcko kolonija - Žalgiriai) pasižymėjo savitais raidos bruožais, vystėsi skirtingai, priklausomai nuo vietos sąlygų bei krašto administracijos planų. 

6. Po 1944 m. beveik visai likviduotų pelkininkų savita liaudies kultūra galėtų būti tiriama analizuojant gausius rankraštinius bei publikuotus atsiminimus, publikacijas gausioje ano meto periodikoje, išeivijoje išleistuose spaudiniuose.  

 
 Būdingas pelkininkų gyvenamas namas (nedidelis medinis pastatas su vietoje gamintų
 betoninių čerpių stogu) Žalgirių kaime. 1995 metų autoriaus nuotrauka.

 
 Pelkininkų vežimas su plačiais tekiniais, mažiau klimpdavęs derlinguose durpynuose. 
 XX a. pradžios nuotrauka iš Herder – Instituto (Vokietija, Marburgas) archyvo. 

 
 Didžioji pelkininkų sodyba Žalgirių kaime – aukštesnis medinis gyvenamas namas, išlikę
 sausinimo grioviai. 1995 metų autoriaus nuotrauka.

 Spausdinta medžiaga panaudota iš leidinio 2006 metų „Liaudies kultūra“ Nr. 4. 

 
 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.