Aistė
Žymančiūtė
Mažieji svajonių naikintojai
Anksčiau, kai dar vos mačiausi nuo žemės, stebėjau praeinančius žmones ir
kupranugarius iš apačios. Saulė skaisčiai švietė virš manęs tarsi sakydama
"Šiandien lietaus nebus". Ir kai naktį neaprepiama daugybė mažųjų spygliukų
man guodesi, jog jiems šalta, aš tik norėjau pasakyti: "Tai ir eikite kitur,
nebekankinkite manęs".
Dabar esu milžinas. Didžiulis dykumos sergėtojas. Žmonės ir kupranugariai
praeina pro mane iš tolo aplenkdami. O aš tik noriu jiems pasakyti: "Labas".
Noriu, kad jie prieitų, paglostytu. Noriu, kad bent nusišypsotų.
Aš vienišas dykumos kaktusas.
Kristina Jonkutė,
8 klasė
Visu pajėgumu seno klevo šakos lyg didžiulės rankos beldėsi į apleisto namo
langą. Didelės ir mažos šakos ir šakelės lingavo pirmyn ir atgal, lyg šoktų
pagal dirigentą vėją. Žemę nukloję margaspalviai rudeniniai lapai pakildavo,
pasisukdavo ore ir nuskriedavo tolyn. O dangus stebino labiausiai, nes
atrodė, kad tie tamsūs debesys nebeišlaikę prapliups audra. Ir vis dėlto juk
tai tebuvo dar viena nesvetinga ir šalta spalio naktis.
Laikrodžio švytuoklė, judanti vis pirmyn ir atgal juodame kambaryje, kur
niekada neprasiskverbia saulės šviesa ir paukščių čiulbesys, tarsi man
praneša, kad jau artėja tai, kas pavers mane kažkuo kitu, kas padarys mane
daug laimingesniu ir privers pamiršti tą skausmą, kurį patyriau čia. Daugiau
niekada nebeišvysiu saulės, gėlių laukų, nebepajusiu vėjo ir lietaus, bet
man bus daug geriau. Aš tai jaučiu.
Kai lyg plėšriausias liūtas užpuola depresija, tokia tamsi ir baugi, niūri
ir tuščia, nusišypsoti nepriverčia net žaismingiausi saulės spinduliai.
Aplink matau vien beribį vandenyną, juodesnį už juodžiausią naktį. Tokia
gili tuštuma vyrauja manyje, kad akimirką išsigąstu net pati savęs. Sunku
patikėti, kad vienas neatsargus judesys gali sugadinti, sugriauti ir
sunaikinti mano gyvenimą ir užgesinti tą ugnį širdyje, kuri vertė gyventi.
Kodėl, kai danguje nebelieka kaitrios saulės pėdsakų ir viską užkloja
gąsdinanti tamsa, per mano kūną nuvilnija šimtai mažų, šaltų ir nemalonių
kojelių? Tai tarsi baimės virpulys, kuris praneša: BIJOK! Jis tarsi
priverčia suplakti širdį dvigubai greičiau, nutirpti kojas... Jis suvaržo
mano judesius ir neleidžia atsigręžus atgalios įsitikinti, kad tai tik
vaizduotės vaisius. Kodėl ta tamsa, peraugusi į nenormalią baimę, padaro mus
visiškais bevaliais? Kodėl tas riksmas, pilnas panikos, tiesiog veržte
besiveržiantis ištrūkti iš mano lūpų, nuslopsta dar net neprabilus?
Greta Veiverytė,
8 klasė
Sena, nespalvota, nublukusi nuotrauka tebestovi ten pat. Nepaliesta lyg
netikra. Bet vėjas, mano vėjas, vėl nuneša manąsias mintis, keliančias
slogius prisiminimus. Dar pamenu, kaip dviese senu žvyrkeliu basi mes bėgome
po senute liepa pasitikti aušros. Ir saulė taip skaisčiai mums šviesdavo,
kad sunku pamiršti tas nerūpestingo gyvenimo dienas. Bet iš tų nuostabių
dienų liko tik ši, lyg ir nuobodoka, sentimentali nuotrauka.
Kaip man gera, kai nesutramdomas vėjas man plaukus kedena! Kaip gera man,
kai saulė taip netikėtai pasirodo danguje ir paslapčia, lyg netyčiomis,
praskaidrina man dieną. Kaip myliu aš pakrantės skaistų smėlį, kiek daug
bangos dūžių jam tenka atremti ir kiek mažai jam reikia šiame paslapčių
kupiname pasaulyje.
Išaušo nuostabus rytas, o, atrodo, dar taip neseniai pasaulis skendėjo
tamsoje ir viską užliejančioje tyloje. Jau girdisi gatvėmis kažkur
nenumaldomai skubančių žmonių tylūs žingsniai, kažkur netoliese suamsėjo
užklidytas šunelis. Pasaulis bunda! Bunda paukščiai, žmonės, žvėrys, bunda
ir saulės spindulių geidžiantys augalai. Visi džiūgauja, kad pasaulį išvydo
dar viena nuotykių kupina ir jaudinanti pavasario diena.
Iš kur ateina liūdesys? Gal klajūnas vėjas jį atneša į mano širdį, o gal
debesys, neleisdami saulės spinduliams prasiskverbti ir praskaidrinti dieną,
jį lyg ant delnų atneša? Jaučiu, kaip medžių šakos, lyg išsigandę
paukšteliai, blaškosi vėjo glėbyje ir nė nepajuntu, kaip keistokas, bet
kartu ir švelniai jaudinantis šiurpuliukas pereina per visą mano liūdesyje
paskendusį kūną.
Gabrielė Matulevičiūtė
Šypsena - likusi sapne
Tuščios gatvės...Žmonių aplinkui nėra...Sustingusios rankos ir trykšiančios
ašaros veide. Tik jos viduje dega ugnis palengva. Ji žiūri į dangų ir
skleidžia bejėges rankas, svajoja išskristi kur nieko aplink nebėra. Tik ji
ir paslaptinga tamsa. Gyvena prisiminimais, o ne dabartimi. Skausmas drasko
širdį, viduje didžiulė sumaištis. Tylūs žodžiai skamba jos ausyse "Nepalik
manęs mylėk mane visada"...Sūrios ašaros temdo jos rudas akis. Vienatvė ją
baugina, o nerimą kelia mirtis. Svajonės beprasmės ir tuščios trugdo, jai
gyventi. Įkyriai skamba Hamletiškas klausimas "būti ar nebūti". Žuvusi meilė
ir juokas pamirštas senai. Per sunku suprasti ,kodėl tu ją palikai...Vieniša
ir greit pažeidžiama...Stovi ji svajonių apsupta. Bet staiga ji vėl sugrįžta
čia kur svajonės dingsta paslapčia.
Austėja Stirbytė
Ledinė jūra
Brendu. Brendu į jūrą, jaučiu kaip šaltas vanduo švelniai kutena mano padus.
Brendu toliau. Mano kojas apsupa stingdantis šaltis. Staiga giliai paneriu į
jūrą. Mažos bangelės siūbuoja mane į visas puses. Užsimerkiu ir leidžiu
jūrai toliau mane migdyti... Girdžiu, kaip jūros bangelės pasiekia krantą ir
paliečia smėlį, akmenis. Bangelės vis didėja ir didėja, vanduo darosi vis
šaltesnis. Aš pabundu žadinama griaustinio, jis piktai skrodžia dangų į dvi
dalis. Jūra išgąsdinta šėlsta, bangos jau pasiekė kopas, o aš bėgdama nuo
bangų ir griaustinio parklumpu. Parklumpu ant žemės, bangos nusineša mane
gilyn, supa mane jūra kaip motina mažą kūdikį...
Laura Afanovaitė, 8 klasė
Sėdėdama saulės atokaitoje, kažkur nuklydau mintimis... Ten, kur visada
mėlynas dangus. Kur nenustoja žydėti ievos. Čia visuomet sninga žiedais.
Groja muzika, rami, tyli... Ir aplink mane žaidžia vaikai. Ežeruose
aptingusios antys suka ratus, ir kas keletą minučių iš vandens iššoka
žuvytės įkvėpti oro. Jos norėtų būti kartu... Norėčiau ir aš. Bet, deja,
reikia gyvento toliau. Stotis ir eiti. Kurti realybę lyg svajones.
Štai ir atsidaro automobilio durelės. Aš sode. Iškart už akių užkliūva
geltoni, naujai besiskleidžiantys narcizai. O aplink juos iš žemės gelmių
lendanti žolytė jau sveikinasi su manim. Mano žvilgsnį patraukia obelys. Jos
tokios šaltos... Saulė dar jų nesušildė. Po belapėm, plikom obelų šakom
styro mažyti, toks nekaltas pilko medžio staliukas, aplink kurį vasarą
mėgsta skraidyti drugeliai. Pagaliau atsiremiu į tvorą, apraizgytą
nespėjusiais nubusti vijokliais. Ir... Dar kartelį pasimėgauju matytomis
pavasario dovanomis.
Balandžio paskutinė naktis. Tamsu. Šalta. Atrodo, jog visa gamta sušalusiom
rankom gaubia pilnatį. Liečia ją. Glosto. Ištiesus ranką ir aš bandau ją
paliesti. Pajusti tą jausmą - akinantį, galingą. Bet vėjo ir šalčio
persmeigtą savo galūnę nuleidžiu žemyn, perbraukdama horizonte miegančią
medinę trobelę. Užsimerkiu. Ir pasiduodu rytui.
Tyla. Tuščia tyla. Tik... Į tuščią salę įžengia basa mergaitė. Rankoje
nešasi baltus lyg gulbės plunksnos balerinos batelius. Ranka pasirėmusi į
šaltą veidrodį ji stebi save. Įkiša savo mažas kojytes į batukus. Balta,
tvarkingai pūsta suknele mergaitė atsistoja, išsitiesia ir lyg plaštakė
plasnodama sparnais sušoka reveransą. Ir grojant tik saulės lašų muzikai, ji
šoka... taip laisvai... su kiekvienu judesiu jos kūnas vis lengvesnis ir
trapesnis. Ji skrieja po salę taip tobulai, lyg nuo to priklausytų jos
gyvenimas. Staiga... Jos veidas apsipila ašarom. Ji suklumpa... Ir lyg
vienadienis drugelis nuleidžia sparnus.
Ar esate stebėję dangų kiaurą naktį? Kai giedrą dienos padangę užtemdo
tamsa? Pakelkit galvas... Jau dangus pasipuošė auksiniu žėručiu. Štai - lyg
vandenyne laivas, čia plauko mėnuo. Jaunas mėnulis. Jis klausosi tamsoje
sumedžiotų istorijų, dainų, eilėraščių. Ir šią istoriją jis girdi.
Juodo dangaus kraštuose jau kaupiasi balti debesėliai. Kol kas jie užklojo
tik į aukštybes besistiebiančių medžių viršunes. Jos jau miega. Atėjo laikas
aukso akelėm - žvaigždėm. Lengvais patalais užtraukia jas lyg kokį maišą ir
nuplugdina kitiems.
Tik... Naktis, lyg atsisveikinimo dovaną numeta gaivią rasą, kuri
paslaptingai nuplauna žmonių veidus. |