Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 rugpjūčio 7d. Nr. 15 (38)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

Šilutės M.Jankaus pagrindinės mokyklos mokinių kūryba

 
 

 

 
 

Aistė Žymančiūtė

Mažieji svajonių naikintojai

Anksčiau, kai dar vos mačiausi nuo žemės, stebėjau praeinančius žmones ir kupranugarius iš apačios. Saulė skaisčiai švietė virš manęs tarsi sakydama "Šiandien lietaus nebus". Ir kai naktį neaprepiama daugybė mažųjų spygliukų man guodesi, jog jiems šalta, aš tik norėjau pasakyti: "Tai ir eikite kitur, nebekankinkite manęs".

Dabar esu milžinas. Didžiulis dykumos sergėtojas. Žmonės ir kupranugariai praeina pro mane iš tolo aplenkdami. O aš tik noriu jiems pasakyti: "Labas". Noriu, kad jie prieitų, paglostytu. Noriu, kad bent nusišypsotų.

Aš vienišas dykumos kaktusas.


Kristina Jonkutė, 8 klasė

Visu pajėgumu seno klevo šakos lyg didžiulės rankos beldėsi į apleisto namo langą. Didelės ir mažos šakos ir šakelės lingavo pirmyn ir atgal, lyg šoktų pagal dirigentą vėją. Žemę nukloję margaspalviai rudeniniai lapai pakildavo, pasisukdavo ore ir nuskriedavo tolyn. O dangus stebino labiausiai, nes atrodė, kad tie tamsūs debesys nebeišlaikę prapliups audra. Ir vis dėlto juk tai tebuvo dar viena nesvetinga ir šalta spalio naktis.


Laikrodžio švytuoklė, judanti vis pirmyn ir atgal juodame kambaryje, kur niekada neprasiskverbia saulės šviesa ir paukščių čiulbesys, tarsi man praneša, kad jau artėja tai, kas pavers mane kažkuo kitu, kas padarys mane daug laimingesniu ir privers pamiršti tą skausmą, kurį patyriau čia. Daugiau niekada nebeišvysiu saulės, gėlių laukų, nebepajusiu vėjo ir lietaus, bet man bus daug geriau. Aš tai jaučiu.


Kai lyg plėšriausias liūtas užpuola depresija, tokia tamsi ir baugi, niūri ir tuščia, nusišypsoti nepriverčia net žaismingiausi saulės spinduliai. Aplink matau vien beribį vandenyną, juodesnį už juodžiausią naktį. Tokia gili tuštuma vyrauja manyje, kad akimirką išsigąstu net pati savęs. Sunku patikėti, kad vienas neatsargus judesys gali sugadinti, sugriauti ir sunaikinti mano gyvenimą ir užgesinti tą ugnį širdyje, kuri vertė gyventi.


Kodėl, kai danguje nebelieka kaitrios saulės pėdsakų ir viską užkloja gąsdinanti tamsa, per mano kūną nuvilnija šimtai mažų, šaltų ir nemalonių kojelių? Tai tarsi baimės virpulys, kuris praneša: BIJOK! Jis tarsi priverčia suplakti širdį dvigubai greičiau, nutirpti kojas... Jis suvaržo mano judesius ir neleidžia atsigręžus atgalios įsitikinti, kad tai tik vaizduotės vaisius. Kodėl ta tamsa, peraugusi į nenormalią baimę, padaro mus visiškais bevaliais? Kodėl tas riksmas, pilnas panikos, tiesiog veržte besiveržiantis ištrūkti iš mano lūpų, nuslopsta dar net neprabilus?


Greta Veiverytė, 8 klasė

Sena, nespalvota, nublukusi nuotrauka tebestovi ten pat. Nepaliesta lyg netikra. Bet vėjas, mano vėjas, vėl nuneša manąsias mintis, keliančias slogius prisiminimus. Dar pamenu, kaip dviese senu žvyrkeliu basi mes bėgome po senute liepa pasitikti aušros. Ir saulė taip skaisčiai mums šviesdavo, kad sunku pamiršti tas nerūpestingo gyvenimo dienas. Bet iš tų nuostabių dienų liko tik ši, lyg ir nuobodoka, sentimentali nuotrauka.


Kaip man gera, kai nesutramdomas vėjas man plaukus kedena! Kaip gera man, kai saulė taip netikėtai pasirodo danguje ir paslapčia, lyg netyčiomis, praskaidrina man dieną. Kaip myliu aš pakrantės skaistų smėlį, kiek daug bangos dūžių jam tenka atremti ir kiek mažai jam reikia šiame paslapčių kupiname pasaulyje.


Išaušo nuostabus rytas, o, atrodo, dar taip neseniai pasaulis skendėjo tamsoje ir viską užliejančioje tyloje. Jau girdisi gatvėmis kažkur nenumaldomai skubančių žmonių tylūs žingsniai, kažkur netoliese suamsėjo užklidytas šunelis. Pasaulis bunda! Bunda paukščiai, žmonės, žvėrys, bunda ir saulės spindulių geidžiantys augalai. Visi džiūgauja, kad pasaulį išvydo dar viena nuotykių kupina ir jaudinanti pavasario diena.


Iš kur ateina liūdesys? Gal klajūnas vėjas jį atneša į mano širdį, o gal debesys, neleisdami saulės spinduliams prasiskverbti ir praskaidrinti dieną, jį lyg ant delnų atneša? Jaučiu, kaip medžių šakos, lyg išsigandę paukšteliai, blaškosi vėjo glėbyje ir nė nepajuntu, kaip keistokas, bet kartu ir švelniai jaudinantis šiurpuliukas pereina per visą mano liūdesyje paskendusį kūną.

Gabrielė Matulevičiūtė

Šypsena - likusi sapne

Tuščios gatvės...Žmonių aplinkui nėra...Sustingusios rankos ir trykšiančios ašaros veide. Tik jos viduje dega ugnis palengva. Ji žiūri į dangų ir skleidžia bejėges rankas, svajoja išskristi kur nieko aplink nebėra. Tik ji ir paslaptinga tamsa. Gyvena prisiminimais, o ne dabartimi. Skausmas drasko širdį, viduje didžiulė sumaištis. Tylūs žodžiai skamba jos ausyse "Nepalik manęs mylėk mane visada"...Sūrios ašaros temdo jos rudas akis. Vienatvė ją baugina, o nerimą kelia mirtis. Svajonės beprasmės ir tuščios trugdo, jai gyventi. Įkyriai skamba Hamletiškas klausimas "būti ar nebūti". Žuvusi meilė ir juokas pamirštas senai. Per sunku suprasti ,kodėl tu ją palikai...Vieniša ir greit pažeidžiama...Stovi ji svajonių apsupta. Bet staiga ji vėl sugrįžta čia kur svajonės dingsta paslapčia.


Austėja Stirbytė

Ledinė jūra

Brendu. Brendu į jūrą, jaučiu kaip šaltas vanduo švelniai kutena mano padus. Brendu toliau. Mano kojas apsupa stingdantis šaltis. Staiga giliai paneriu į jūrą. Mažos bangelės siūbuoja mane į visas puses. Užsimerkiu ir leidžiu jūrai toliau mane migdyti... Girdžiu, kaip jūros bangelės pasiekia krantą ir paliečia smėlį, akmenis. Bangelės vis didėja ir didėja, vanduo darosi vis šaltesnis. Aš pabundu žadinama griaustinio, jis piktai skrodžia dangų į dvi dalis. Jūra išgąsdinta šėlsta, bangos jau pasiekė kopas, o aš bėgdama nuo bangų ir griaustinio parklumpu. Parklumpu ant žemės, bangos nusineša mane gilyn, supa mane jūra kaip motina mažą kūdikį...

Laura Afanovaitė, 8 klasė

Sėdėdama saulės atokaitoje, kažkur nuklydau mintimis... Ten, kur visada mėlynas dangus. Kur nenustoja žydėti ievos. Čia visuomet sninga žiedais. Groja muzika, rami, tyli... Ir aplink mane žaidžia vaikai. Ežeruose aptingusios antys suka ratus, ir kas keletą minučių iš vandens iššoka žuvytės įkvėpti oro. Jos norėtų būti kartu... Norėčiau ir aš. Bet, deja, reikia gyvento toliau. Stotis ir eiti. Kurti realybę lyg svajones.


Štai ir atsidaro automobilio durelės. Aš sode. Iškart už akių užkliūva geltoni, naujai besiskleidžiantys narcizai. O aplink juos iš žemės gelmių lendanti žolytė jau sveikinasi su manim. Mano žvilgsnį patraukia obelys. Jos tokios šaltos... Saulė dar jų nesušildė. Po belapėm, plikom obelų šakom styro mažyti, toks nekaltas pilko medžio staliukas, aplink kurį vasarą mėgsta skraidyti drugeliai. Pagaliau atsiremiu į tvorą, apraizgytą nespėjusiais nubusti vijokliais. Ir... Dar kartelį pasimėgauju matytomis pavasario dovanomis.


Balandžio paskutinė naktis. Tamsu. Šalta. Atrodo, jog visa gamta sušalusiom rankom gaubia pilnatį. Liečia ją. Glosto. Ištiesus ranką ir aš bandau ją paliesti. Pajusti tą jausmą - akinantį, galingą. Bet vėjo ir šalčio persmeigtą savo galūnę nuleidžiu žemyn, perbraukdama horizonte miegančią medinę trobelę. Užsimerkiu. Ir pasiduodu rytui.


Tyla. Tuščia tyla. Tik... Į tuščią salę įžengia basa mergaitė. Rankoje nešasi baltus lyg gulbės plunksnos balerinos batelius. Ranka pasirėmusi į šaltą veidrodį ji stebi save. Įkiša savo mažas kojytes į batukus. Balta, tvarkingai pūsta suknele mergaitė atsistoja, išsitiesia ir lyg plaštakė plasnodama sparnais sušoka reveransą. Ir grojant tik saulės lašų muzikai, ji šoka... taip laisvai... su kiekvienu judesiu jos kūnas vis lengvesnis ir trapesnis. Ji skrieja po salę taip tobulai, lyg nuo to priklausytų jos gyvenimas. Staiga... Jos veidas apsipila ašarom. Ji suklumpa... Ir lyg vienadienis drugelis nuleidžia sparnus.


Ar esate stebėję dangų kiaurą naktį? Kai giedrą dienos padangę užtemdo tamsa? Pakelkit galvas... Jau dangus pasipuošė auksiniu žėručiu. Štai - lyg vandenyne laivas, čia plauko mėnuo. Jaunas mėnulis. Jis klausosi tamsoje sumedžiotų istorijų, dainų, eilėraščių. Ir šią istoriją jis girdi.
Juodo dangaus kraštuose jau kaupiasi balti debesėliai. Kol kas jie užklojo tik į aukštybes besistiebiančių medžių viršunes. Jos jau miega. Atėjo laikas aukso akelėm - žvaigždėm. Lengvais patalais užtraukia jas lyg kokį maišą ir nuplugdina kitiems.
Tik... Naktis, lyg atsisveikinimo dovaną numeta gaivią rasą, kuri paslaptingai nuplauna žmonių veidus.

 
 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.