Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 rugpjūčio 28d. Nr. 16 (39)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

Šilutės Pirmoji gimnazija

 
 

 

 
 

Andžela Jankauskaitė

Gyvenimas

Gyvenimas - tai lyg tušti rašytojo lapai, kol bus pradėti pildyti, jie laukia pirmosios raidės, žodžių junginio ir galų gale išganytojo sakinio.

Ir staiga pastebi, kad nebeturi į ką rašyti, o mintys niekada neišsenka. Tai lyg užburtas ratas - be pradžios ir pabaigos

Apie pavasarį

Ateina metas, kai snaiges keičia broliai lašai, tamsų dangų nušviečia pasaulio motinos spinduliai ir visa, kas buvo užsnūdę, pabunda. Pirmasis žiedas lyg pirmoji meilė skleidžiasi iš lėto, atsargiai. Stiebelis svyruoja nuo žiedais apsikrovusios galvelės, lyg jausmas, kai tave paliečia mylimojo rankos. Lapeliai vis dar susisukę, nedrąsiai bando išsitiesti lyg pirmasis bučinys kuklus, bet kartu ir drąsus.


Andrius Jefimovas

Pavasario garsai

Pavasaris. Saulė, rodos, pradeda svilinti kaip pašėlusi. Kiekvienas gyvas ir negyvas daiktas pajutęs saulės prošvaistę pro tankius, snieguotus debesis šypsosi ir juokiasi, o besijuokdamas skleidžia pavasarišką garsą, kuris atgaivina kiekvieno žmogaus krūtinę. Štai žiūri, kur gandras savo raudonu snapu kalena, o kur ežys pūpso žiemos miego guolyje.
Aš tos pavasario pasakos klausyčiau ir klausyčiau, nes tai yra smagu mano širdžiai. Bet gaila, kad tas pavasaris trumpas, greitai ateis vasara atnešdama savo linksmybes...


Sigita Smulkytė

Spalvota

Žengiau į miško tankmę. Buvo taip gražu ir gera. Mane supo žalia spalva, pro medžių išsipūtusias viršūnes prasiskverbia saulės spinduliai bei paukščių čiulbėjimas. Žvilgsniui nukrypus aukštyn pastebėjau voveraitę, linksmai šokinėjančią pušies kamienu. Net ir kiškis bailys nustriksėjo iškėlęs savo ausis, turbūt išsigando paukščių skleidžiamo garso. O aš žengiau tolyn ir tolyn, kol priėjau pelkėmis apsuptą beržų alėją. Staiga išvydau kažką šliaužiant.

Dabar esu apsupta baltų ligoninės palatos sienų.

O buvo taip gera žengt miško tankme pirmyn.


Žiūriu į tylą, kupiną tamsių spalvų, nebylių medžių, lėtai pro šalį judančių žmonių. Rodos, tuoj būsiu apsupta sustingusios aplinkos. O mano žvilgsnis tarsi ką tik iš narvelio paleistas paukštis skrieja aplink nejudančius siluetus, lėtai nužvelgdamas staiga sustoja ties šviesa, kuri skverbiasi pro susiraizgiusias tarsi kažkam besiruošiančias medžių šakas. Pajutau lengvą vėjo siautulį savy.

Pabudau iš baltos spalvos kupinos kasdienybės.


Kartą užsinorėjau ko nors spalvoto už savo kambario lango. Galvojau ilgai. Po to truputį dar pagalvojau. Ir štai idėją jau turėjau. Pasiėmusi piniginę išskubėjau į parduotuvę, norėjau kuo greičiau nuspalvinti savo vaizdą pro kambario langą. Nusipirkusi ko reikia skubėjau į namus. Pasiėmiau mamos kastuvėlį, prie kambario lango suradau saulės spindulių ypač lepinančią vietelę, joje užkasiau tą mažytį spalvos gabalėlį.

Praėjo mėnuo laiko ir aš jau džiaugiuosi geltonu gėlės žiedu.


Rūta Paplauskaitė

Pavasario vaizdas

Jau pavasaris! Nebėra susirūpinusių, apsimuturiavusių. veidų. Su palengvėjimu dedu storą paltą į
spintą. Gatvės pritvinkusios šviežiu oru. Taip ir norisi bėgti į lauką, apsižvalgyti, kas kitaip. Stoviu ir žiūriu. Kaip ir
kiekvieną pavasarį pradeda žaliuoti medžiai, parskrenda paukščiai. O kas kitaip? Pagalvojusi supratau, kad kitokia esu aš, kitokie žmonės. Vis geriau suprasdami, ką turi ir džiaugdamiesi tuo.


Živilė Drilingaitė

Apie pyktį

Pyktis įsiskverbia giliai į tave. Šaknys įaugo, neišrausi jų niekaip. Žiūri į mane... Žvilgsnyje matau tai, kas tavyje - tas nenumaldomas pyktis. Šnekėti nedrįstu, nes tavo jausmuose tai, ko nė vienas žmogus negali pakęsti. Bet tu jau gyveni ilgai, nesuprantu, kodėl. Manau kažkas čia negerai. Matyt todėl, kad pyktis įsiskverbęs tavyje jau labai seniai... Žiauru....


Rimantė Baliutavičiūtė

Aš bijau,
Labai bijau,
Kad vieną dieną mes prarasim
Dalį saves,
Kad baugščiom akim
Stovėsim prie bedugnės
Ir stebėsim krentančias sielas...


Monika Auškalnytė

Pūst papūst ir atpūtė mums vėjelis sklidiną džiaugsmu pavasarį. Nors ir lyja, nors ir ne taip dar šilta, tačiau vaikai jau džiaugiasi bėgiodami po balutes basomis kojytėmis.


Linas Šilinskis

Pasaulis nusidažo žaliomis spalvomis, galvose tik šiltas, kerintis ir nuostabus oras... Ir visa tai tik pavasarį.


Rimantė Baliutavičiutė

Laikas nepaliaujamai teka, bet būna, kai sustoja ir viskas aplinkui, kas gyva apmiršta. Pavasarį laikas pradeda bėgti ir lyg feniksai iš pelenų pakyla viskas, kas buvo mirę. Tada supranti, kad mirtis - ne pabaiga, o pavasaris - naujo pradžia.


Lijana Budraitytė

Žengi pora žingsnių laukan dieną. Ir jauti, kaip kūnu pereina keistas jausmas- tai šiurpuliukai. Jie slenka nuo pirštų galiukų iki paskutinio galvos plaukelio. Akyse susikaupia visi šilti jausmai ir nebyra sūri ašara skruostais žemyn. Giliai įkvėpi: pro nosytės jutiklius jauti žalumą, jaunystę- po kelių sekundžių iškvėpi ir atsidūsti. Ir žinai, jog tai - pavasario šilti jausmai, kurie lydės tave kiekvieną dieną.


Agnietė Pačapavičiūtė

Tu esi gyvenimo įkaitas, blaškomas jo kaip laivas be burių... Tykiai lauki, kada išsilaisvinsi... Užmerk akis... Tu žūsi... Gyvenimas tau viską duoda, net laisvę... Tik kitokia ji. Bet ji laisvė. Pamastyk žmogau... Kaip tau geriau. Tik nenuslysk nuo gyvenimo skardžio ir planuok vėl viską nuo pradžių.

Akvilė Bartkutė

Žiema

Plonom juodom blakstienom lyg baltais plonais siūleliais vaikšto trapios, nedrąsios, pūkinės snaigės, atsiplėšusios nuo pilkšvo dangaus, laisvos ir nieko nejaučiančios lyg bereikšmiai krištoliniai karoliukai, krintantys žemėn ir sudūžtantys, praryjantys šaltą, sūrią ašarą, kliudančią džiaugtis ir skleisti gėrį.

Gėda

Nekalbėkit... teka akys, bėga bėga ir pasiekusios žemę lenda gilyn. Gėdinasi. Galų gale jau viskas nebesvarbu, žiūrėk užvertęs galvą tu į dangų ir nieko jau nebenorėk, nes viskas tau ant delno... Nusišypsok. Tylėk.

Naivios pėdos

Sužvarbusias rankas tiesi prie šilumos, prie laužo, o jis užgęsta taip staiga, vos tik priėjus. Bejėgė, trokštanti truputį šilumos, o užtrenktos jau visos durys. Įeit, išeit niekaip negali, todėl atsisėdu viduryje. Tamsa, atrodžiusi šalta, griežta, nepasiekiama, tampa šilta, jauki, tyli. Basom kojelėm aš jaučiu, man šalta... nes paskutinė, ugnele rusenančios šaltos, blausios miglos mina ištirpo mano viduje. Taip krito į nežinomybę baltieji, gražūs perlai, o eidamas, neatsisukdamas, net nežiūrėdamas trypei, kiek tik begalėjai. Pradžioj jutau didžiulį džiaugsmą, o pabaigoj - tik kaltę, baimę ir tą kvailą, išmuštą švelnių lašų, naivumą. Tyla ir vėl ji. Ar tai sunkiausioji kalba?


Patamsėję paakiai

Ploni, baltumu skaidrūs lašai krenta, tylus laikrodžio tiksėjimas persmelkia tylą. Mažutis berniukas sėdi susigūžęs, taip jam šalta, o patamsėjęs dangus ir krintantys lašai baugina jo veidą. Su kiekvieno lietaus lašo nukritimu jo mažučių akių vokai veriasi, bet jis kovoja. Prieš ką?

Prieš lietų, miegą ar save? Ne. Jis kovoja su savo baime.

Galiausiai besikūrenantis židinys užgeso ir kambaryje bemat įsivyravo šaltis. „Lyg šaltis ir būtų kaltas dėl mamos ir tėčio pykčių", - samprotavo jis vis dar susitraukęs į kamuoliuką. Vos tik užgesus ugniai iš gretimo kambario pasigirdo riksmai. Vaikas viską suprato. Vėl tėtis, kaip visad, išėjo, mama pasiliko kūkčiodama. Berniukas viską girdėjo. Jam skaudu, kuomet verkia mama. Tada jis neapkenčia tėčio, nes jis pravirkdė mamą.

Stiklinis žmogus

Rašai ir ką tik pagalvojęs užmiršti, o lapas lieka tuščias, baltas. Jo vidury - tie trys taškai, vieniems jie primena galvojimą ar sakinio pabaigą, o man jie mena viską. Jie trys, bet daug ką sakantys, tylūs, bet man jie kalbantys. Rėki atvėręs burną, užvertęs galvą tu dangun, pasauliui, bet žmonės bėga, niekas negirdi. Sunkumą tu jauti, o kaip išreikšti jį, vėl nežinai. Ir vėl ir vėl tai, ko tu bijojai, bijojai gyventi. Pasaulis- zebras, jis juodai baltas, nes kiekvienas bando spalvint sava spalva, tačiau spalvodami jie jo spalvos negali keisti lyg chameleono. Nežinomybės aš bijau, tačiau daryt ką nors nerasiu postūmio. Gailėsiuos, aš žinau, bet tai turėsiu prisiminti. Žmonėms nuolatinis nuosprendis arba protingas, arba ne, įspraudžiamas kaip koks paveikslas, jei geras, jam auksiniai rėmai tenka, jei ne - mediniais puošiasi kraštus. Bet gėris ir blogis neišmatuojami veiksmais, tai apribojama tik sąvokom...

Pats sau...

Žalvario grūdeliais ar smiltelėm, vos pasiekdami ir kutendami joms padus, švelniai lyg tylus kažkieno balsas, prislopintas prašytų, ieškotų tavęs. Negi ir vėl slėpsies savo sugriautuose vaikystės mūruose, lyg abejingai išmestas puodelis, šiltu, jaukumu alsuojančiu skysčiu. Išgelbės? To tikrai nebus. Nelauk kažko, nelauk išgelbėtojo, lauk savęs, išeinančio iš sugriautųjų mūrų. Tik pats gali atverti tas sunkias duri į išėjimą.


Rytas ir moteris

Matei, matei, kaip krito? Nelaukė, trenkėsi į žemę, suskilo, sudužo mažytis į daugelį vienų dalelių. Jos krito, krito iš aukštai, suskaldė visumą į detales, išlakstė kaip skiedros, kaip žaibai, o sustabdyti nesugebėjai tu nė vieno. Pranyko, dingo, nebėra. Balta linija rėžiasi žemėn. Nesupranti? Tai pabaiga naujos pradžios ir vėl iš naujo ligi pabaigos, lig taško paskutinio, lig rasos lašo, įkvėpto krūtinėn. Tyla. Ša. Nedrumsk. Gražu...jau moteris įgavo naują reikšmę kaip ir gamta. Ji pakylėta, švytinti. Neša. Nematai? Paprastumas, šypsena ir juokas sklinda, o arogancijos, koketiško žvilgsnio neliko, dingo. Kaukštukai dingo...


Gerda Tolytė

Ilgesys

Naktis... Aš žiūriu pro apšerkšnijusį langą ir matau tūkstančius mažų švieselių. Jaučiu, kaip kiekviena švieselė glosto mano širdį, ramina ją, šnibžda slėpiningas pasakas.

Gal ir tu esi viena iš tų mažų dangaus ugnelių? Gal... Bandau tave įsivaizduoti: tavo šypsena, skambias dainas ir tą nuostabų, tyrą žvilgsnį, ir tas švelnias rankas... Tas rankas, kurios mane glostė, kurios pakeldavo pargriuvus ir nušluostydavo krintančias kaip krištoliniai lietaus lašai ašaras.

Sugrįžk, meldžiu sugrįžk! Bent trumpam, bent per sapnus. Sugrįžk bent minutėlei, bent akimirkai trumpai...


Rima Kasperionytė

Subjaurotas pasaulis

Lango stiklas baltas nuo rasos.

Aš sėdžiu automobilyje ir žiūriu per langą. Pasaulis toks baltas... Jis geras... šviesus. Į tyrą vaizdą staiga šoka mažas vandens lašelis ir brėžia vertikalią liniją, padalindamas stiklą perpus. Per liniją matosi kitas pasaulis. Neužstotas baltos rasos. Ryškus. Norisi, kad lašelis pakiltų aukštyn ir vėl nematyčiau to kito pasaulio. Bet jis negrįžta. Negana to, paskui jį seka ir kiti vandens lašai. Tik jie nebėga tokia tiesia linija. Jie krypsta į šoną, sustoja, laukia kol juos pasivys kiti. Paviję, jie skaudžiai susijungia su kitais ir bėga žemyn dar didesniu greičiu, bjaurodami stiklą.

Lango stiklas subraižytas. Dabar tas kitas, ryškus ir patraukus pasaulis, matosi daug aiškiau. Suprantu, kad per rasotą langą nemačiau nė pusės to, kas gali vykti šiame gyvenime. Pasidaro liūdna... Juk buvau laiminga ir tada, kai šios gyvenimo pusės nemačiau. Kam žmogui matyti tiesą, jei jam gera mele?..

Lango stiklas subjaurotas.

 
 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.