Andžela Jankauskaitė
Gyvenimas
Gyvenimas - tai lyg tušti rašytojo lapai, kol bus pradėti pildyti, jie
laukia pirmosios raidės, žodžių junginio ir galų gale išganytojo sakinio.
Ir staiga pastebi, kad nebeturi į ką rašyti, o mintys niekada neišsenka. Tai
lyg užburtas ratas - be pradžios ir pabaigos
Apie pavasarį
Ateina metas, kai snaiges keičia broliai lašai, tamsų dangų nušviečia
pasaulio motinos spinduliai ir visa, kas buvo užsnūdę, pabunda. Pirmasis
žiedas lyg pirmoji meilė skleidžiasi iš lėto, atsargiai. Stiebelis svyruoja
nuo žiedais apsikrovusios galvelės, lyg jausmas, kai tave paliečia mylimojo
rankos. Lapeliai vis dar susisukę, nedrąsiai bando išsitiesti lyg pirmasis
bučinys kuklus, bet kartu ir drąsus.
Andrius Jefimovas
Pavasario garsai
Pavasaris. Saulė, rodos, pradeda svilinti kaip pašėlusi. Kiekvienas gyvas ir
negyvas daiktas pajutęs saulės prošvaistę pro tankius, snieguotus debesis
šypsosi ir juokiasi, o besijuokdamas skleidžia pavasarišką garsą, kuris
atgaivina kiekvieno žmogaus krūtinę. Štai žiūri, kur gandras savo raudonu
snapu kalena, o kur ežys pūpso žiemos miego guolyje.
Aš tos pavasario pasakos klausyčiau ir klausyčiau, nes tai yra smagu mano
širdžiai. Bet gaila, kad tas pavasaris trumpas, greitai ateis vasara
atnešdama savo linksmybes...
Sigita Smulkytė
Spalvota
Žengiau į miško tankmę. Buvo taip gražu ir gera. Mane supo žalia spalva, pro
medžių išsipūtusias viršūnes prasiskverbia saulės spinduliai bei paukščių
čiulbėjimas. Žvilgsniui nukrypus aukštyn pastebėjau voveraitę, linksmai
šokinėjančią pušies kamienu. Net ir kiškis bailys nustriksėjo iškėlęs savo
ausis, turbūt išsigando paukščių skleidžiamo garso. O aš žengiau tolyn ir
tolyn, kol priėjau pelkėmis apsuptą beržų alėją. Staiga išvydau kažką
šliaužiant.
Dabar esu apsupta baltų ligoninės palatos sienų.
O buvo taip gera žengt miško tankme pirmyn.
Žiūriu į tylą, kupiną tamsių spalvų, nebylių medžių, lėtai pro šalį judančių
žmonių. Rodos, tuoj būsiu apsupta sustingusios aplinkos. O mano žvilgsnis
tarsi ką tik iš narvelio paleistas paukštis skrieja aplink nejudančius
siluetus, lėtai nužvelgdamas staiga sustoja ties šviesa, kuri skverbiasi pro
susiraizgiusias tarsi kažkam besiruošiančias medžių šakas. Pajutau lengvą
vėjo siautulį savy.
Pabudau iš baltos spalvos kupinos kasdienybės.
Kartą užsinorėjau ko nors spalvoto už savo kambario lango. Galvojau ilgai.
Po to truputį dar pagalvojau. Ir štai idėją jau turėjau. Pasiėmusi piniginę
išskubėjau į parduotuvę, norėjau kuo greičiau nuspalvinti savo vaizdą pro
kambario langą. Nusipirkusi ko reikia skubėjau į namus. Pasiėmiau mamos
kastuvėlį, prie kambario lango suradau saulės spindulių ypač lepinančią
vietelę, joje užkasiau tą mažytį spalvos gabalėlį.
Praėjo mėnuo laiko ir aš jau džiaugiuosi geltonu gėlės žiedu.
Rūta Paplauskaitė
Pavasario vaizdas
Jau pavasaris! Nebėra susirūpinusių, apsimuturiavusių. veidų. Su
palengvėjimu dedu storą paltą į
spintą. Gatvės pritvinkusios šviežiu oru. Taip ir norisi bėgti į lauką,
apsižvalgyti, kas kitaip. Stoviu ir žiūriu. Kaip ir
kiekvieną pavasarį pradeda žaliuoti medžiai, parskrenda paukščiai. O kas
kitaip? Pagalvojusi supratau, kad kitokia esu aš, kitokie žmonės. Vis geriau
suprasdami, ką turi ir džiaugdamiesi tuo.
Živilė Drilingaitė
Apie pyktį
Pyktis įsiskverbia giliai į tave. Šaknys įaugo, neišrausi jų niekaip. Žiūri
į mane... Žvilgsnyje matau tai, kas tavyje - tas nenumaldomas pyktis.
Šnekėti nedrįstu, nes tavo jausmuose tai, ko nė vienas žmogus negali
pakęsti. Bet tu jau gyveni ilgai, nesuprantu, kodėl. Manau kažkas čia
negerai. Matyt todėl, kad pyktis įsiskverbęs tavyje jau labai seniai...
Žiauru....
Rimantė Baliutavičiūtė
Aš bijau,
Labai bijau,
Kad vieną dieną mes prarasim
Dalį saves,
Kad baugščiom akim
Stovėsim prie bedugnės
Ir stebėsim krentančias sielas...
Monika Auškalnytė
Pūst papūst ir atpūtė mums vėjelis sklidiną džiaugsmu pavasarį. Nors ir
lyja, nors ir ne taip dar šilta, tačiau vaikai jau džiaugiasi bėgiodami po
balutes basomis kojytėmis.
Linas Šilinskis
Pasaulis nusidažo žaliomis spalvomis, galvose tik šiltas, kerintis ir
nuostabus oras... Ir visa tai tik pavasarį.
Rimantė Baliutavičiutė
Laikas nepaliaujamai teka, bet būna, kai sustoja ir viskas aplinkui, kas
gyva apmiršta. Pavasarį laikas pradeda bėgti ir lyg feniksai iš pelenų
pakyla viskas, kas buvo mirę. Tada supranti, kad mirtis - ne pabaiga, o
pavasaris - naujo pradžia.
Lijana Budraitytė
Žengi pora žingsnių laukan dieną. Ir jauti, kaip kūnu pereina keistas
jausmas- tai šiurpuliukai. Jie slenka nuo pirštų galiukų iki paskutinio
galvos plaukelio. Akyse susikaupia visi šilti jausmai ir nebyra sūri ašara
skruostais žemyn. Giliai įkvėpi: pro nosytės jutiklius jauti žalumą,
jaunystę- po kelių sekundžių iškvėpi ir atsidūsti. Ir žinai, jog tai -
pavasario šilti jausmai, kurie lydės tave kiekvieną dieną.
Agnietė Pačapavičiūtė
Tu esi gyvenimo įkaitas, blaškomas jo kaip laivas be burių... Tykiai lauki,
kada išsilaisvinsi... Užmerk akis... Tu žūsi... Gyvenimas tau viską duoda,
net laisvę... Tik kitokia ji. Bet ji laisvė. Pamastyk žmogau... Kaip tau
geriau. Tik nenuslysk nuo gyvenimo skardžio ir planuok vėl viską nuo
pradžių.
Akvilė Bartkutė
Žiema
Plonom juodom blakstienom lyg baltais plonais siūleliais vaikšto trapios,
nedrąsios, pūkinės snaigės, atsiplėšusios nuo pilkšvo dangaus, laisvos ir
nieko nejaučiančios lyg bereikšmiai krištoliniai karoliukai, krintantys
žemėn ir sudūžtantys, praryjantys šaltą, sūrią ašarą, kliudančią džiaugtis
ir skleisti gėrį.
Gėda
Nekalbėkit... teka akys, bėga bėga ir pasiekusios žemę lenda gilyn.
Gėdinasi. Galų gale jau viskas nebesvarbu, žiūrėk užvertęs galvą tu į dangų
ir nieko jau nebenorėk, nes viskas tau ant delno... Nusišypsok. Tylėk.
Naivios pėdos
Sužvarbusias rankas tiesi prie šilumos, prie laužo, o jis užgęsta taip
staiga, vos tik priėjus. Bejėgė, trokštanti truputį šilumos, o užtrenktos
jau visos durys. Įeit, išeit niekaip negali, todėl atsisėdu viduryje. Tamsa,
atrodžiusi šalta, griežta, nepasiekiama, tampa šilta, jauki, tyli. Basom
kojelėm aš jaučiu, man šalta... nes paskutinė, ugnele rusenančios šaltos,
blausios miglos mina ištirpo mano viduje. Taip krito į nežinomybę baltieji,
gražūs perlai, o eidamas, neatsisukdamas, net nežiūrėdamas trypei, kiek tik
begalėjai. Pradžioj jutau didžiulį džiaugsmą, o pabaigoj - tik kaltę, baimę
ir tą kvailą, išmuštą švelnių lašų, naivumą. Tyla ir vėl ji. Ar tai
sunkiausioji kalba?
Patamsėję paakiai
Ploni, baltumu skaidrūs lašai krenta, tylus laikrodžio tiksėjimas persmelkia
tylą. Mažutis berniukas sėdi susigūžęs, taip jam šalta, o patamsėjęs dangus
ir krintantys lašai baugina jo veidą. Su kiekvieno lietaus lašo nukritimu jo
mažučių akių vokai veriasi, bet jis kovoja. Prieš ką?
Prieš lietų, miegą ar save? Ne. Jis kovoja su savo baime.
Galiausiai besikūrenantis židinys užgeso ir kambaryje bemat įsivyravo
šaltis. Lyg šaltis ir būtų kaltas dėl mamos ir tėčio pykčių", - samprotavo
jis vis dar susitraukęs į kamuoliuką. Vos tik užgesus ugniai iš gretimo
kambario pasigirdo riksmai. Vaikas viską suprato. Vėl tėtis, kaip visad,
išėjo, mama pasiliko kūkčiodama. Berniukas viską girdėjo. Jam skaudu, kuomet
verkia mama. Tada jis neapkenčia tėčio, nes jis pravirkdė mamą.
Stiklinis žmogus
Rašai ir ką tik pagalvojęs užmiršti, o lapas lieka tuščias, baltas. Jo
vidury - tie trys taškai, vieniems jie primena galvojimą ar sakinio pabaigą,
o man jie mena viską. Jie trys, bet daug ką sakantys, tylūs, bet man jie
kalbantys. Rėki atvėręs burną, užvertęs galvą tu dangun, pasauliui, bet
žmonės bėga, niekas negirdi. Sunkumą tu jauti, o kaip išreikšti jį, vėl
nežinai. Ir vėl ir vėl tai, ko tu bijojai, bijojai gyventi. Pasaulis-
zebras, jis juodai baltas, nes kiekvienas bando spalvint sava spalva, tačiau
spalvodami jie jo spalvos negali keisti lyg chameleono. Nežinomybės aš
bijau, tačiau daryt ką nors nerasiu postūmio. Gailėsiuos, aš žinau, bet tai
turėsiu prisiminti. Žmonėms nuolatinis nuosprendis arba protingas, arba ne,
įspraudžiamas kaip koks paveikslas, jei geras, jam auksiniai rėmai tenka,
jei ne - mediniais puošiasi kraštus. Bet gėris ir blogis neišmatuojami
veiksmais, tai apribojama tik sąvokom...
Pats sau...
Žalvario grūdeliais ar smiltelėm, vos pasiekdami ir kutendami joms padus,
švelniai lyg tylus kažkieno balsas, prislopintas prašytų, ieškotų tavęs.
Negi ir vėl slėpsies savo sugriautuose vaikystės mūruose, lyg abejingai
išmestas puodelis, šiltu, jaukumu alsuojančiu skysčiu. Išgelbės? To tikrai
nebus. Nelauk kažko, nelauk išgelbėtojo, lauk savęs, išeinančio iš
sugriautųjų mūrų. Tik pats gali atverti tas sunkias duri į išėjimą.
Rytas ir moteris
Matei, matei, kaip krito? Nelaukė, trenkėsi į žemę, suskilo, sudužo mažytis
į daugelį vienų dalelių. Jos krito, krito iš aukštai, suskaldė visumą į
detales, išlakstė kaip skiedros, kaip žaibai, o sustabdyti nesugebėjai tu nė
vieno. Pranyko, dingo, nebėra. Balta linija rėžiasi žemėn. Nesupranti? Tai
pabaiga naujos pradžios ir vėl iš naujo ligi pabaigos, lig taško paskutinio,
lig rasos lašo, įkvėpto krūtinėn. Tyla. Ša. Nedrumsk. Gražu...jau moteris
įgavo naują reikšmę kaip ir gamta. Ji pakylėta, švytinti. Neša. Nematai?
Paprastumas, šypsena ir juokas sklinda, o arogancijos, koketiško žvilgsnio
neliko, dingo. Kaukštukai dingo...
Gerda Tolytė
Ilgesys
Naktis... Aš žiūriu pro apšerkšnijusį langą ir matau tūkstančius mažų
švieselių. Jaučiu, kaip kiekviena švieselė glosto mano širdį, ramina ją,
šnibžda slėpiningas pasakas.
Gal ir tu esi viena iš tų mažų dangaus ugnelių? Gal... Bandau tave
įsivaizduoti: tavo šypsena, skambias dainas ir tą nuostabų, tyrą žvilgsnį,
ir tas švelnias rankas... Tas rankas, kurios mane glostė, kurios pakeldavo
pargriuvus ir nušluostydavo krintančias kaip krištoliniai lietaus lašai
ašaras.
Sugrįžk, meldžiu sugrįžk! Bent trumpam, bent per sapnus. Sugrįžk bent
minutėlei, bent akimirkai trumpai...
Rima Kasperionytė
Subjaurotas pasaulis
Lango stiklas baltas nuo rasos.
Aš sėdžiu automobilyje ir žiūriu per langą. Pasaulis toks baltas... Jis
geras... šviesus. Į tyrą vaizdą staiga šoka mažas vandens lašelis ir brėžia
vertikalią liniją, padalindamas stiklą perpus. Per liniją matosi kitas
pasaulis. Neužstotas baltos rasos. Ryškus. Norisi, kad lašelis pakiltų
aukštyn ir vėl nematyčiau to kito pasaulio. Bet jis negrįžta. Negana to,
paskui jį seka ir kiti vandens lašai. Tik jie nebėga tokia tiesia linija.
Jie krypsta į šoną, sustoja, laukia kol juos pasivys kiti. Paviję, jie
skaudžiai susijungia su kitais ir bėga žemyn dar didesniu greičiu,
bjaurodami stiklą.
Lango stiklas subraižytas. Dabar tas kitas, ryškus ir patraukus pasaulis,
matosi daug aiškiau. Suprantu, kad per rasotą langą nemačiau nė pusės to,
kas gali vykti šiame gyvenime. Pasidaro liūdna... Juk buvau laiminga ir
tada, kai šios gyvenimo pusės nemačiau. Kam žmogui matyti tiesą, jei jam
gera mele?..
Lango stiklas subjaurotas. |