Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 rugsėjo 11d. Nr. 17 (40)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

Visas gyvenimas yra menas

 
 

arba kodėl sulaukus 40-ies gyventi turėtų būti geriau

 
 


Loreta MCIVOR 

Su jaunąja Pagėgių dailininke ir poete Lina Ambarcumian susitikome dar rugpjūčio mėnesį. Tada namai, į kuriuos šeima įsikėlė ne taip seniai, skambėjo nuo dukrelės Averikos ir jos draugės juoko ir rodomų vaidinimų, Lina dalinosi įspūdžiais iš kelionės į kalnus ir vaišino parsivežtu vynu bei džiaugėsi daug permainų turėjusiu atnešti rugsėju.

Užsispyrusi žemaitė 

Lina gimė ir vaikystę praleido šalia Skuodo esančiame Luknių kaime. Jos mama buvo pradinių klasių mokytoja, o tėtis – paprastas darbininkas. Tačiau turbūt būtent iš jo Lina ir paveldėjo meninius gabumus. Mat tėvas dažnai piešdavo, nors niekada ir niekur to profesionaliai nesimokė. Prisiminė Lina, kad ir tėvo sesuo ją yra mokiusi piešti. Tad nekeista, kad jau vaikystėje jaunoji dailininkė dažnai prisėsdavo prie popieriaus lapo. Pamena moteris, kad jau tada jos piešinius gyrė aplinkiniai.  

Linai mokantis jaunesnėse klasėje susirgo jos mamos mama ir šeima persikraustė į Pagėgius. Taip pamėgtas gimtojo kaimo apylinkes ir laukus, kuriuose varlinėdavo, pakeitė visai kitokia aplinka. Sunkumų kėlė ir tai, kad Lina žemaičiavo. Teko išmokti prisitaikyti prie Mažosios Lietuvos krašto. Jau gyvendama Pagėgiuose Lina, visą laiką planavusi tapti pradinių klasių mokytoja,  pradėjo maištauti ir sugalvojo stoti mokytis dailės. Prasidėjo ištisa bandymų įstoti odisėja. 

Mergina, baigusi aštuonias klases, susirinko savo piešinius ir išvyko į Telšius. Deja, laukė nepaprastas nusivylimas. Dėstytojai peikė ir aiškino, kad dailės studijoms reikia ilgai ruoštis. Moteris juokėsi, kada tada pirmąkart sužinojo, jog dailės reikia mokytis dar prieš stojant. Tąkart pasireiškė žemaitiškas Linos charakteris. Mergina grįžo į Pagėgius, susirado dailės studiją Šilutėje ir metus važinėjo mokytis. Po metų vėl stojo. Bet iki svajonės išsipildymo pritrūko vieno balo. Nors visi kalbėjo, kad daugelis įstojo už pinigus. Mergina vėl grįžo į namus. Dar dvejus metus laukė ir stojo trečią kartą – tada ji gavo aukščiausius balus ir galų gale pradėjo dizaino studijas.  

Mokytis sekėsi nepaprastai gerai. Lina per vienus metus sugebėjo baigti net du kursus. Jai itin patiko vyravusi atmosfera, pokalbiai su bendrakursiais. Tačiau visus planus pakeitė, kaip ir būna dažniausiai, meilė. Moteris susipažino su savo dabartiniu vyru Oviku, pagimdė sūnų Artūrą ir metė mokslus. Grįžo į Pagėgius, apsigyveno pas vyro tėvus ir susirado darbą globos namuose. Tačiau gana greitai jai pritrūko veiklos. 

Įdomu, kai nežinai 

Skatinama vyro mamos Lina nusprendė įgyvendinti savo pirmąją svajonę. Taip ji pradėjo Klaipėdoje neakivaizdžiai studijuoti vaikystės pedagogikos specialybę. Ir atlyginimas pradėjo gerėti. O netrukus pasaulį išvydo ir dukrelė Averika. Šįkart jau savo mamos skatinama tobulėti ir padedama ji nusprendė studijuoti dar kartą. Rado skelbimą, kad Šiauliuose be stojamųjų egzaminų priims studijuoti dailės. Tokios progos ji negalėjo praleisti. Būdama tarp bendraminčių net nepastebėjo, kaip prabėgo tie metai. Taip pernai ji gavo antrąjį aukštojo mokslo diplomą. 

Dabar moteris džiaugėsi, kad sulaukė tiek daug paramos iš vyro ir savo mamos, kurios padėjo ir su buitimi susitvarkyti, ir vaikučius prižiūrėti. Juokauja Lina, kad šie jos mokslai – tai tarsi ir jos tėvų svajonių išpildymas. Baigė dailę, kurios jos tėtis niekada negalėjo mokytis, ir įgijo pradinių klasių mokytojos specialybę, mat jos mama, nors ir dirbo šį darbą, tačiau jokių mokslų nebuvo baigusi. 

Jau vienus metus Lina nebesimoko. Tiesa, ji baigė kompiuterių ir dailės terapijos kursus,  išmoko vairuoti mašiną. Moteris sako, kad jai įdomu, kai kažko nežino. Tačiau siekti dar vieno diplomo ji nežada. Taip kur kas sunkiau šeimos nariams. Lina ir pati pastebėjo, kad po dukrelės gimimo išėjusi į darbą nuolat piešdavo mažylės veidelį. Todėl dabar, kad buitis neužgožtų, moteris mokosi pati -  skaito knygas apie dailę ir kultūrinę spaudą.  

Menas – tai terapija 

Labiausiai Lina vertina estetiškai gražų realųjį meną. Ji ir pati mielai piešia gėles. Lina juokauja, kad pamačius kokį bjaurius dalykus vaizduojantį kūrinį, nori ar nenori, bet pradedi galvoti apie to dailininko psichikos būseną. Tiesa, pastaruoju metu moteris kitaip pradėjo vertinti abstrakcijas, kurias dabar dažniau piešia ir ji pati. Jos gali būti niekada nepabaigiamos ir kur kas sunkiau suvokiamos. Moteris juokavo, kad ir jos vyrui, kuris yra pirmasis darbų vertintojas,  sunku pasakyti, ar jam patinka, ar ne. Tik mažoji Averika, stebindama savo mamą, tuose kūriniuose mato daugybę pačių įvairiausių dalykų.   

Abstrakcijas, ir apskritai piešimą nesilaikant jokių taisyklių, Lina vertina kaip puikų būdą išpiešti savo emocijas po pačių įvairiausių situacijų. Tokias makalynes, kaip ji pati vadina, ji piešia ir po rimto piešimo, pavyzdžiui, portreto. Kaip dailės terapija veikia, moteris pastebėjo dirbdama globos namuose. Iš pradžių vaikų piešiniuose būna vien tamsios spalvos ir tik po kurio laiko, mažiesiems tarsi išpiešus visą liūdesį, darbeliuose atsiranda šviesių ir gražių spalvų. Todėl, moteris kai kurių ir savo darbų niekada nekabintų kambaryje – per daug slogios emocijos. Ji apskritai labai kritiška savo darbams ir sako, kad jai nė vienas jos darbas nepatinka. Štai, pavyzdžiui, net naujų namų virtuvėje nėra jokio paveikslo – niekas ten netinka. Dėl to jai itin sunku piešti pagal užsakymus. Žmonės dažnai kitaip įsivaizduoja tuos pačius dalykus. Be to, iš artimo žmogaus ar gero pažįstamo visada sunku prašyti pinigų. Todėl pastaruoju metu Lina pagal užsakymus nebepiešia. 

Daug vertingų patarimų ir paaiškinimų ji sako sužinojusi iš D.Andriulionio Bitėnuose vykusio plenero metu. Moteris pasakojo, kad dalyvavimas plenere jai suteikė labai daug malonių emocijų ir patirties. Tąkart noru piešti užsidegė ir jos vyras, kuris mokykloje gerai piešė ir muzikavo. Tik vėliau, kaip juokėsi moteris, vyriški genai nugalėjo. Lina tikisi, kad ši graži tradicija nedings ir kitais metais daugiau menininkų galės kurti kartu. Nes Pagėgiuose nėra itin daug kuriančių žmonių ir plenerai, suteikiantys progą susitikti su kitais kūrėjais ir su jai pabendrauti, yra tikrai svarbūs mažo miestelio kūrėjams.   

Tarp meno ir šeimos 

Nuo pat vaikystės Lina ne tik piešia, bet ir rašo. Nors pati savęs poete nevadina, bet jos eilėraščiai yra vertinami savame krašte, jie išspausdinti Pagėgių kūrėjų rinktinėje. Moteris pasakojo, kad jaunystėje tai buvo daugiau meilės eilėraščiai. Vėliau jie, kaip ir dailė, tapo savotiška terapija  - būdu išsakyti nusivylimus ir blogas nuotaikas. Tiesa, nemažai jų skirta ir labai daug reiškiančioms gimtosioms vietoms, kurias aplankius ir dabar moteriai širdį suspaudžia. O dabar Lina sako, kad gali nerašyti ir neberašo. 

Ir piešimui Lina ne visada randa laiko. Pirmenybė yra teikiama darbui, šeimai, namams. Todėl Linai nežinomos tipiškos kūrybinės kančios – prie tuščio popieriaus lapo laukdama įkvėpimo ji nesikankina. Piešia tada, kai yra laiko ir sako, kad atsisėdusi piešti, jei tik niekas nesutrukdo, visada kažką nupiešia. Jai tai tikras atsipalaidavimas nuo kasdienybės. 

Apskritai, menininko karjerą ir darnų šeimos gyvenimą, Linos manymu, suderinti sunku. Norisi, kad vaikai matytų kuo geresnį pareigingų ir sutariančių tėvų pavyzdį. Tuo labiau, kad nebūtina viską, ką pamatai, nupiešti. Užtenka to, kad matyti ar išgyventi dalykai lieka viduje. Nes, Linos manymu, apskritai visas gyvenimas – bendravimas, šeima ir kiti dalykai – yra menas. 

Pabaigai arba „Greičiau būtų keturiasdešimt” 

Planuotas valandos pokalbis su Lina išsitęsė iki kelių valandų. Tiek daug ši jauna moteris jau yra nuveikusi ir panašu, kad ji dar daug išmoks, sužinos ir padarys. Nes jai viskas patinka: ir siuvinėti, ir bites laikyti, su anglimi piešti, ir karves melžti. Kaip juokauja pati Lina, tikisi, kad sulaukus keturiasdešimties metų vaikai bus didesni ir bus daugiau laisvo laiko. O mes palinkėsime, kad tada vyras įkurtų žadėtą dailės studiją ir būtinai atsirastų laiko poezijos knygai bei dar ne vienai dailės darbų parodai.

Linos Ambarcumian eilėraščiai iš 2006 metų Pagėgių krašto literatų kūrybos rinktinės "Poezijos pilnatis"

Aš gimiau, kada vyšnios
Migdė kūdikius savo,
Balto žiedo lopšy
Suvyniotus šiltai.

Lapų gyslose džiaugsmas
Ir laimė keliavo,
O danguj jau žibėjo
Žvaigždelė aukštai.

Ji man spinduliu savo
Davė šviesą akelėms
Ir gyvybe pagirdė
Lyg šaltinio lašu,

Ir iš vyšnių žiedų
Prasidėjęs takelis
Virto dideliu
Mano gyvybės keliu.

*******

Ryto melodija
Sapną nutraukia.
Gaidys gieda himną
Ir Margė nelaukia,
Švytuodama uodegą
Išlenkia strėnas,
Pro mano pirštus
Bėga čiurkšlėmis
Pienas.

Susišaukia šunys
Iš kaimo į kaimą,
Katytis atpuola,
Pamiršdamas baimę.
Šviežumas rytelio!
Nebnoriu jau miego.
Minu savo kelią,
Jis bėga
Ir bėga.

*************
Pagėgiams

Svaigsta paukščiai
Lapijoj tirštoj
Kai bučiuojas
Pagėgiai su saule.
Ir iš kurgi ta meilė
Galvoju
Aptūptam varnų pulko
Miesteliui.

Nepaaiškinsiu -
Meilei preteksto nėra
Aš su paukščiais
Svaigstu nuo pat ryto.
Neskaičiuok mano metų,
Gana,
Tu, raiboji, nevarki,
Gegute.

Šį pavasarį jauną
Sena
Saulės meilė Pagėgiams,
Tyra -
Mano meilė jiems,
Nutapyta.

* * *

Man pavasaris atsiuntė žinią,
Ją ant kelio radau baloje.
Išsitepus vasario purvyne
Paskendau
Toj džiugioj žinioje.

Jis ateina manęs pasiilgęs,
Aš gyventi be jo negaliu.
Man parnešti jisai pažadėjo
Saulės aukso -
Šiltų spindulių.

Nesuvaldomai žemė pulsuoja
Ir nerimsta širdis vis labiau.
Pasistiebusi varginu kojas -
Grįžk, pavasari, grįžki greičiau.


       Lina pristato savo paveikslą Mažosios Lietuvos paveikslų sode  2006 m.


Naujausi darbai dar namie.


Linos nutapyta aštuoniolikamienė eglė Vilkyškių miške.


Natiurmortas


Subtilūs tonai viename naujausių darbų.

 
 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.