|
Teresė
LECIŪTĖ LORANČIENĖ
Ar rudenio vėtros užbūrė,
Ar priekalas kalvio trankus,
Kad gimė motulei
Vaikelis keistai tylus.
Nei verkė, nei juokėsi, keista,
Bet augo kaip ant mielių.
Už metų , tėvas juokavo,
Galės eiti gaudyt vėžių.
Ir stiebėsi tvirtas lyg skroblas,
Delniukais kabinos tvirtai,
O akys į tėvus žiūrėjo
Be galo protingai, švelniai.
Širdį motinai gėlė -
Nejaugi jis nekalbės?
Bet, matėsi, viską jis girdi,
Nes klausosi paukščio giesmės.
O žmonės piktai apkalbėjo,
Vadino jį kalvio NENIU,
Vaikai su juo žaist nenorėjo,
Dar šaukė jį laumės vaiku.
O vasaros bėgo, skubėjo,
Ir augo, ir stiebės sūnus.
Jau kalvėje tėvui padėjo
Ir buvo be galo stiprus.
Mamos niekados nepamiršo
Ir skynė, ir nešė gėles,
Tai žemuogių saują pririnkęs,
Tai dėjo burnon mėlynes.
Ir kartą, kai rudenio vėjai
Jau staugė gailiai kamine,
Bernaitis, spanguoliauti išėjęs,
Negrįžo niekaip vakare.
Gal laumės raistan įviliojo?
Gal vilkai? Tėvams taip baisu!
Apie miegą jau negalvojo,
Tik židinį kurstė abu.
Ir klausėsi garso kiekvieno.
Gal žingsnius sūnelio išgirs?
O už lango - šviesi mėnesiena
Ir skėtojasi klaikiai svirtis.
Jau antrieji gaidžiai nugiedojo.
Ir vėjas nutilo. Pasnaus.
Kai margis kieme sulojo,
Tai sulaukė tėvužiai sūnaus.
Susukęs kažką į rudinę
Nešė gryčion atsargiai sūnus.
Gal stirnelę, ar grybų pintinę?
Gal rado briedžio ragus?
Bet atspėti tėvai negalėjo,
O Nenys nuo mažens nebylus,
Tai tėvai pažiūrėti priėjo,
Ką slepia ryšulys tas sunkus.
Vaikinas be garso raudojo
Ir bučiavo motulei rankas,
Kai rudinę atsargiai pravyniojo,
Tai pamatė kojytes basas.
Ne tik kojos - veidelis, rankytės!
Atrodė lyg negyva.
Kūneli dengė skarytė.
Ir buvo kiaurai šlapia.
Tėvas įmetė malkų į ugnį,
Močia puolė skarelės vyniot,
O berniukas ant suolo parkritęs
Nebturėjo jėgų atsistot.
Ant vąšo vanduo jau garavo,
Kubilaityje mirko vanta,
Šiltas pienas puodely baltavo
Ir medaus kobinėlis šalia.
Suvyniojo į lino drobulę,
Pražiodino burnytę pirštu
Ir po lašą šilto pienelio
Į burnelę pylė abu.
O paskui kubilaityje prausė
Ir apvilko sūnaus marškiniais.
Ir sūnų vos gyvą išmaudė
Ir apklojo storais patalais.
O mergytė smarkiai karščiavo,
Bet buvo gyviausiai gyva,
O motinai širdį taip maudė
Lyg būtų dukrelė tikra.
- Niekas neturi žinoti,
Kad rado mergytę sūnus.
Tu kūdikį baigi išnešioti,
Sakysim, kad gimė mums du.
Tada bus laisva ji mergaitė,
Neslėgs jos vergės našta,
O sūnui reikės pasakyti,
Kad saugotų ją visada.
Ir slėpė mergytę stropiausiai,
Ir skaičiavo šeimyna dienas,
O motina karpė, siūlėjo
Minkščiausias balčiausias skaras.
Tėvas išlenkė linges
Ir lopšį surentė dviem.
Ir bijojo, ir buvo laimingi,
Ir dirbo, ir plušo kasdien.
Kai jaunas mėnulis užstojo
Ir klevas, beržai jau nuogi,
Motulė kamaroj vaitojo.
Ir ilgas laukimas širdy.
Kad tik lengvai jis atbėgtų,
Kaip atbėgo be vargo Nenys!
Ir baimė širdyje atlėgtų!
Ir meldės, ir vaikščiojo vis.
Visas kaimas seniai jau miegojo,
Ir žvaigždės jau blėso rytuos,
Kol kūdikis švelniai suspurdėjo
Rūpestinguose tėvo delnuos.
Tėvas kaimui pranešė žinią,
Kad gimė porelė vaikų.
Sūnus ir dukrelė jiems gimė.
Ir vaišino kaimynus midum.
Nenys nesitraukė nuo lopšio
Ir mamai padėjo noriai,
Tėvas linksmas kalvėje dirbo.
Ir ramybėj paskendo namai.
* * *
Daug metų ėjo, praėjo.
Augo, užaugo vaikai.
Du broliai iš vieno ėjo
Ir sesutę mylėjo labai.
O ši gi - gražuolė kaip reta!
Liekna lyg liepelė miškų.
Geltoni plaukai gaubė kaktą,
Apsunkus galva nuo kasų.
Šiaudelė. Toks vardas jai tiko -
Lengvutė, grakšti ir linksma.
Į akį ponaičiui įkrito,
O tai jau bloga naujiena.
Ne meile liepsnojo jo akys,
Nebuvo žvilgsnis taurus,
Kai vėlią vasaros naktį
Stebėjo kalvio namus.
Ir sekiojo, ir kalbino meiliai,
Ir žadėjo nupirkt karolius,
Bet ji į kalbas nesileido
Ir spėriai sau rovė linus.
Ponaitis ir pykti pradėjo.
Ką sau mano ši kalvio dukra?!
Jei gražiuoju sutikt nenorėjo,
Tai paims nesiklausęs! Jėga!
Pagriebė mergaitę iš šono,
Apvyniojo ant rankos kasas,
Šiaudelė šaukt išsižiojo,
Tai uždengė burną ranka.
Kas Šiaudelei būtų nutikę,
Tai žinojo net kaimo vaikai,
Bet broliai tai nudabojo
Ir atbėgo pagalbon skubiai.
Nenys, kad ponaitį nutvėrė!
Ir sviedė kaip pėdą linų.
Šiaudelę ant rankų paėmęs
Nusinešė laukų keliuku.
* * *
Tik naktį tėvai pasigedo -
Ponaitis negrįžo namo!
Linienoje pusgyvį rado,
Po galva buvo akmuo.
- Kas drįso užgaut mano vaiką?!
O tas išstenėjo: Nenys.
- Pakart laumės vaiką!
Kaltas jis! Jis! Nebylys!
* * *
Kalvis išgirdęs tą žinią
Parbėgo skubiai į namus
Ir parodė slapčiausią takelį
Akmenynėn per pelkės miškus.
Ir bėgo Nenys ir Šiaudelė
Palikę gimtuosius namus,
Bet pavargo greitai mergelė,
Širdį slėgė nerimas sunkus.
Nenys ją ant rankų paėmęs
Skubėjo tolyn neramus,
Atrodė visai nepavargęs,
Įveiks jis sunkiausius kelius.
Kur ėjo, skubėjo vaikinas
Su savo brangiausia našta?
Į šalį tiško pelkynai,
Ir štai ta slaptoji vieta.
Akmuo ten didžiulis gulėjo.
Ant jo - nė vienos samanos.
Niekas tos vietos nežinojo
Ir gal nežinos niekados.
Paguldęs ant žemės mergaitę
Užlipo aukštai ant akmens
Ir žvelgė į pelkių švendrynes -
Tuoj pėdsakus miglos uždengs.
O pono tarnai lyg pasiutę
Sekė vis Nenio pėdom
Ir štai į palaukę išpuolę
Subėgo lyg šunys krūvon.
Vienas jų bėglį pamatęs
Suriko: Žiūrėk, TEN NEENYS!
Ir įniršę, nieko nelaukę,
Puolė priekin visas būrys.
Nenys juos pastebėjo,
Nušoko greitai žemyn,
Nes akmuo staiga pajudėjo,
Ėmė ristis ir slysti tolyn.
Nenys šitaip baisiai suriko,
Kad net atliepė girios tankmė,
Skardis po kojomis liko
Ir tryško šaltinio srovė.
Paskui akmenį upė pasruvo,
Gaivalinga, ištvinus, baisi.
Ji nusinešė gaują vijikų,
Raiste sūkuriuoja gelmė.
Šiaudelė prišoko prie brolio
Išsigandus, išplėtus akis,
Laukė nors vieno žodelio -
Juk rėkė ką tik Nenys!
Vaikinas tikrai prakalbėjo
Ir paguodė Šiaudelę švelniai,
Ir apsakė, kaip raiste ją rado
Vėlų rudenį, baisiai seniai.
- Ne brolis aš tau, mylimoji,
Tu mano, ir mes čia vieni
Gyvensime čia, Akmenynėj,
Čia būsim, kol būsim gyvi.
Upės vingy pastatė jie trobą
Iš rinktinių šiltų akmenų,
Surentė keisčiausią tvorą,
Kad gyventi būtų saugu.
Bet abudu ilgėjos motulės
Ir brolio, ir tėčio. Sunku.
Kad nors vėjas atneštų
Žinelę iš gimtųjų namų!
Iš skroblo išsidrožę luotelį
Plaukė jiedu aplankyti namų,
O kaimas - keistai pasikeitęs,
Neliko mat ponų trobų.
Tik kalvė ir mažos pirkelės
Dorų ir darbščiausių žmonių,
Sušildė Šiaudelės širdelę
Ugnelė gimtųjų namų.
* * *
Džiaugėsi žmonės atkutę -
Dabar nestokos jau vandens,
Augs varpos čia brandžios
Ir nugaros vargas nelenks.
Kalvis Neniui prikrovė padargų,
O močia pripylė sėklos,
Išlydėdami sūnų ir marčią
Palinkėjo jiems duonos skalsios.
Akmenynėje kūrėsi kaimas,
Šiaudvyčiais pavadintas žmonių.
Čia augo daugybė, be skaičiaus,
Šiaudės ir Nenio vaikų.
Tyvuliuoja upė didinga
Tarp dirvų laukelių, sklypų.
Ir upokšnis mažytis virva
Tarp ievų, ramunių baltų.
TENENYS skamba upės čiurlenime
Ir ŠIAUDELĖ vis skuba į ją.
Taip jau būna mūsų gyvenime -
Tik pasaka lieka gyva... |
