Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 rugsėjo 25d. Nr. 18 (41)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

Apie gėles, suteikiančias gyvenimui prasmę

 
 

 

 
 

Loreta MCIVOR

Doneta Kristina Lukošienė. Turbūt, jeigu negyvenate Švėkšnoje, nei šios moters vardas, nei pavardė jums nieko nesako. Tačiau jei bent kartą lankėtės šiame mažame miestelyje, jūs tikrai matėte šios moters darbus. Kristinos rankomis yra išpuoštas Švėkšnos klojimo teatras, jos iš siūlų daryti paveikslai-kompozicijos kabo „Saulės“ vidurinėje mokykloje, floristiniais darbais išpuošta seniūnija, pačių įvairiausių Kristinos darbų nuolat galima pamatyti bibliotekoje. Ir dar neseniai būtent Kristina prižiūrėjo ir puoselėjo Švėkšnos miestelio gėlynus. Tad kaip gyvena ši tautodailininkės vardą turinti gėlių mylėtoja?

Vėlai atrastas talentas

Gimė ir uažaugo Kristina netoli Švėkšnos esančiame Daugšaičių kaime. Jos tėveliai buvo paprasti žmonės: tėvas dirbo visus ūkio darbus, o mama prižiūrėjo namus. Tik tada visi žmonės nagingesni buvo ir viską, ko reikėjo, patys pasigamindavo. Taip ir Kristinos tėvas vis pameistraudavo, o mama puikiai ausdavo. Tad kruopštumas ir nenoras sėdėti tuščiomis rankomis Kristinai buvo įskiepytas dar vaikystėje.

Jaunystėje, sako Kristina, ji nepiešė, eilių nekūrė ir kitais menais per daug nesidomėjo. Tada visą laiką atimdavo vaikiški ir jaunatviški rūpesčiai bei norai. Ir baigusi mokyklą ji nusprendė niekur nestudijuoti, nors tėvai ir būtų į mokslus išleidę. Kristina ištekėjo ir išsikraustė į Gargždus, kur pragyveno trisdešimt metų.

Gargžduose visą moters laiką atimdavo darbas, šeima ir keturi vaikučiai. Tiesa, moteris tada dirbo dailės fabrike audėja. Ten dirbdama ji gavo ir tautodailininkės vardą. Be jo net neleisdavo dirbti. O vardą suteikdavo, kai su savo darbais žmogus sudalyvaudavo trijose parodose. Dabar kristina juokauja, kad net nebežino, kaip yra su tuo tautodailininkės vardu – gal jau ir nebeturi jo? Ir nors moteris ausdavo, tačiau sako, kad audimas jai tada buvo tik darbas, o ne malonumas.

Per tą laiką užaugo vaikai. Atsirado daugiau laisvo laiko. Galiausiai norėdama padėti savo tėvams ir kad jiems bažnyčia arčiau būtų Kristina persikraustė į Švėkšną. Tada moteris ir atrado savo talentą ir tikrąją aistrą – floristiką, kurios ji neapleidžia jau daugiau kaip šešiolika metų ir vadina gyvenimo prasme.

Gėlytės, pagaliukai ir arbūzų sėklos

Kokia buvo ta pradžių pradžia dabar net pati Kristina tiksliai neprisimena. Atrodo, kad pirmąją kompoziciją iš gėlių ji padarė kažkokia proga. Tiesa, dabar moteris sako, kad pirmieji darbai buvo primityvūs ir labai paprasti. Kritikos jiems negailėdavo ir Kristinos mama. Tačiau moteriai jie buvo nepaprastai brangūs – juk patys pirmieji. Tik paskui ji pradėjo dalinti ir dovanoti darbus kitiems. Keli darbai yra iškeliavę į Švediją ir Angliją.

Vėliau Kristina susidomėjo paveikslų iš sausų gėlių ir sėklų darymu. Vienam paveikslui padaryti reikia itin daug žaliavos. Tad Kristina, nesvarbu kur eidama, viską rinko ir nešė namo. Jos kišenės nuolat buvo pilnos visokių žolelių ir gėlelių, o suvalgius arbūzą visos sėklos keliaudavo į dėžutę. Moteris ir pati sako, kad kitiems gal juokingai atrodo, kai pareidama iš miško ji parsineša ne grybų, o glėbį jai gražių pagalių. O juk viską dar reikia ir nuvalyti... Ne veltui Kristinai klijuojant floristinius paveikslus visas kambarys būna užverstas krūvelėmis gėlių ir sėklų. Ir, žinoma, netvarka dingsta, kai visa gražiai sugula į rėmus.

Kristina nuolat ieško kokios naujos technikos. Ji išbandė siūlų, šiaudinių kompozicijų darymą (rugius joms daryti moteris augino šalia namų) ir gobelenų audimą. Beje, tą dieną, kai kalbėjomės, Kristina, kaip ji pati sakė, kažką bandė padaryti iš lininio audinio, kuris jau buvo siuvinėtas gėlėmis. O apytikriai prieš metus moteris susidomėjo dar viena technika: iš vielos padaroma gėlės forma ir apmezgama įvairiaspalviais siūlais. Atrodo tokios gėlės įspūdingai, ypač rožės. Iš pradžių net sunku suprasti kokiu būdu jos padarytos. Tiesa, tai nėra lengva. Vienos nedidelės rožės padarymas gali užtrukti net porą dienų, o puokštei reikės kur kas daugiau laiko.

Visi Kristinos namai, kuriuose ji dabar gyvena su sūnaus šeima, pilni įvairiaspalvių gėlių. Siūlų gėlėms daryti moteris gauna išardydama senus megztinius. Ji sako, kad jei reikėtų siūlus pirkti, tai pinigų tikrai neužtektų. Tuo labiau, kad savo darbų ji į jokias parodas ar muges neveža ir parduoda tik vieną kitą. Moteris sako, kad jei sąžiningai įvertintų savo darbus, tai jų niekas nenupirktų, nes jie būtų per brangūs. O darbų tiek daug ir todėl, kad televizoriaus žiūrėti nemėgstanti moteris niekada nesėdi nieko nedarydama. Jai būtina kažkuo užsiimti – net jei nežino, kas iš vieno ar kito darbo išeis. Todėl tenka kartais kažką ir išardyti, ir pakeisti. Bet svarbiausia, kaip sako Kristina, kad gėlių darymas – puiki priemonė nuo bet kokios depresijos.

Puošė miestelį

Atsikrausčiusi į Švėkšną Kristina sugebėjo ne tik atrasti savo talentą, bet ir jį suderinti su galimybe pragyventi. Pasiūlius seniūnui, moteris pradėjo tvarkyti miestelio gėlynus. Iš pradžių tai buvęs nepaprastai sunkus darbas, nes ne vienus metus niekas buvo nedaryta. Ir gėles pačiai teko auginti. Gerai, kad ir seniūnas padėdavo, ir žmonės savo gėlių duodavo.

Moteris atrado ir dirbti padedančius dėsningumus. Pavyzdžiui, geriau yra sodinti paprastesnes mūsų klimatui tinkamas gėles. Prisodinęs egzotiškų augalų nespėsi jų dangstyti ir saugoti nuo šalčių. Taip pamažu viskas buvo sutvarkyta. Kristina pasakojo, kad dėl to sulaukdavo nemažai miestelio gyventojų padėkų. Tada pasimiršdavo ir tie keli prieš mamos dieną dingę našlaičių kereliai. Svarbiausia, moters manymu, reikia turėti potraukį gėlėms. Nes jei tai bus tik darbas, tai niekas ir neaugs.

Tačiau prieš gerus metus Kristina nusprendė, kad viso miestelio jai per daug. Tad šias pareigas perleido savo marčiai, o pati ėmėsi pradinės mokyklos aplinkos priežiūros.

Ką sako kiti?

Gerų žodžių apie Kristiną negailėjo ir kiti bendruomenės nariai. Seniūnijos raštvedė V.Astrauskienė pasakojo, kad nėra buvę, jog reikėtų pagalbos, ir Kristina nepadėtų. Ar puokštę padaryti, ar kompoziciją kokiai progai – Kristina niekada neatsisako.

Lygiai taip pat gerų atsiliepimų negailėjo ir Švėkšnos „Saulės“ vidurinės mokyklos direktorė D.Dirgėlienė. Ji Kristiną apibūdino kaip nuoširdžią, korektišką ir paprastą moterį, su kuria labai lengva bendrauti. Direktorė prisiminė, kaip prieš kelerius metus miestelio gyventojų buvo prašoma prisidėti prie klojimo teatro kūrimo. Kristina atėjo pati ir padėjo papuošti patalpas. D.Dirgėlienė džiaugėsi, kad su tokiu pačiu entuziazmu ir noru Kristina dabar tvarko pradinės mokyklos aplinką. Turbūt teisingai pastebėjo direktorė, kad dideli žmonės yra labai paprasti.

Trumpai apie viską

Turbūt dabar ir jūs apie Donetą Kristiną Lukošienę žinosite daugiau. Bet, žinoma, ne viską. Nes ši moteris dar nemažai galėtų jums papasakoti apie ezoteriją, kuri jai padeda suprasti gyvenimiškas tiesas ir susitaikyti tiek su savo, tiek su kitų žmonių charakterio savybėmis. Lygiai tiek pat Kristina galėtų papasakoti apie savo išpuoselėtą sodelį. Ne veltui jis traukia kiekvieno praeivio akį: pilna įvairiausių augalų, krūmelių, medelių ir viskas gražiai dera tarpusavyje. Ir, žinoma, apie praėjusią vasarą surengtą parodą – smagu, kai darbus pamato ir kiti. Taigi pasikalbėti su šia gyvenimu besidžiaugiančia moterimi yra apie ką.

 
 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.