Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 spalio 23d. Nr. 20 (43)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
  Šokio žingsniu ir dainuodama  
     
  Loreta MCIVOR

Kai tautodailininkė Stasė Mikutienė praveria savo namų duris, pasijunti tarsi patekęs ne į daugiaaukščio namo dėžutę, o į nepaprastą turtų lobyną: koridoriaus sienos nuklijuotos vaikaičių ir provaikaičių piešiniais, virtuvės sienos ne tik nukabinėtos paveikslais, bet ir išpieštos pačios šeimininkės, gražiomis žuvelėmis išmarginta ir vonia, lovos nuklotos lininėmis apnertomis lovatiesėmis, kambarių sienos nukabinėtos karpiniais, o moteris dar traukia įspūdingais piešiniais išraižytus margučius, veltinio papuošalus ir atrodo, kad galo nebus...

Pokario ženklas

O prasidėjo šios nepaprastai talentingos moters gyvenimas Suvalkijos lygumose, Būdelės kaime. Ji buvo šeštoji jauniausia dukra, gabių tėvų šeimoje gimusi neramiais laikais – artėjo Antrasis pasaulinis karas. Stasės tėvelis likimo buvo nemažai blaškytas po pasaulį, mokėjo net kelias kalbas, nors buvo baigęs tik keturis tuometinius skyrius, ir galėjo padaryti viską. Moteris prisimena, kad tėvui užtekdavo pasižiūrėti ir jis perprasdavo, kaip statyti, kalti, siūti, sumeistrauti viską, ko reikėdavo – pradedant namu ir baigiant verpimo rateliu. Mama taip pat audė, siuvo, siuvinėjo ir mezgė – juk reikėjo aprengti gausią šeimyną.

Jau nuo pat mažens įvairiausiais dalykais domėjosi ir Staselė. Kaip ji pati sako, jai buvo mirtinai įdomu išsiaiškinti, kaip kažkas padaroma, ir tada padaryti pačiai. Daug ko ją išmokė inteligentiška mokytoja. Būtent jos namuose Staselė pamatė ir austus kilimus, kuriuos paskui, kaip pati juokiasi, liežuvį iškišusi audė. Tačiau rūpėjo jai ne tik rankdarbiai. Netoli namų buvo molio. Tai Staselė jo prisinešusi ištisas fermas su gyvuliukais ir žmonėmis lipdydavo. Moteris prisimena, kad jos seserys net juokdavosi dėl tokio jos noro vis kažką daryti.

Tačiau Stasės vaikystė nebuvo vien nerūpestingi žaidimai. Didžiulį pėdsaką joje paliko karas. Šeima gyveno šalia didelio kelio. Netoliese buvo ir vokiečių sandėliai. 1945 m. gyventi pasidarė itin sunku. Dieną keliu nuolat pravažiuodavo mašinos, kuriose būdavo suversti negyvų žmonių kūnai. Naktimis Staselę žadindavo lėktuvų gaudesys. Moteris užsimerkia ir prisimena, vieną garsą, kuris reikšdavo atskrendančius didžiuosius bombonešius, kitą – mažesnius. Po to pasigirsdavo sprogimai. Gerai, kad arčiausiai pataikė tik į kiemą, ne į trobą... Teko matyti jai ir kaip buvo žudyta jos teta su pusbroliais... Bet net praėjus tiek metų per sunku leistis į tų laikų prisiminimus.

Dėl šių baisumų šeima nusprendė bėgti. Palikę viską ir susirinkę būtiniausius daiktus jie patraukė link pajūrio. Suradę lygiai taip pat kažkieno bėgant paliktą ūkį apsigyveno šalia Pagėgių. Seserys nusprendė nebesimokyti, o Stasė užsispyrė ir toliau tęsė mokslus. Tiesa, mokykla buvo nekūrenama. Pamokos būdavo labai trumpos, nes net rašydami su pirštinėmis mokiniai greitai sušaldavo. Dažnai vaikai mieliau plytas nešiodavo ir kitus darbus dirbdavo, kad šilčiau būtų. Tk vėliau būtent Stasės tėvelis sumūrijo krosnį.

Per tą laiką grįžo ir namų, kuriuose apsigyveno Stasė su tėvais, šeimininkės. Nusibadavusios moterys nepyko dėl apgyvendintos sodybos. Džiaugėsi, kad viskas išsaugota, kad yra ką valgyti. Tai visi draugiškai ir gyveno.

Į viešumą – netyčia

Gyvenimas klostėsi savo keliu: Stasė ištekėjo ir susilaukė vaikų. 1969 m. vyrui gavus paskyrimą, atsikraustė į Šilutę. Gyvendami Pagėgiuose jie laikė ir gyvulių, o čia staiga - nieko. Moteris prisiminė, kad jos sūnus pirmąsias dienas vis niurzgėjo, nes įpratęs rūpintis kad ir nedideliu ūkeliu vaikas nebeturėjo ką veikti. Tačiau visi apsiprato.

Visą tą laiką Stasė neapleido savo rankdarbių. Tiesa, tada jie buvo vos ne iš reikalo. Iš pradžių reikėjo pačiai apsirengti. O norėjosi, kad niekas daugiau tokio rūbo neturėtų – teko siūti pačiai. Reikėjo aprengti ir tris vaikus. Moteris stengėsi: vis sugalvodavo ką nors naujo, vis siuvinėdavo ir stebindavo aplinkinius ant vaikų rūbų nutūpusiais drugeliais ar kitomis grožybėmis.

Vaikai užaugo. Dabar Stasės sūnus yra juvelyras ir režisierius, viena dukra – mokytoja, kita – psichoterapeutė. Stasei atsirado daugiau laisvo laiko. Moteris susidomėjo ne tik mezginiais. Pasinėrė į ištisą karpinių pasaulį. Dabar darbų yra padariusi tiek, kad net suskaičiuoti negalėtų – bet jų tikrai ne vienas šimtas. Kad būtų iškarpyta tokia gausybė darbų teko prasėdėti su žirklutėmis ar peiliuku ne vieną valandą ir dieną. Mat Stasė daugiausia daro sunkesnius iškarpyti asimetriškus karpinius. Ir siužetai paveikslų beveik visada jos pačios sugalvoti. Niekada jie nebūna beprasmiai. Moteris sako, kad saldžių karpinių su paukšteliais ir gėlytėmis ji nemėgsta – „Juk man jau nebe dvidešimt metų“. Štai vienas jos karpinys, pavadintas „XXI amžius“, vaizduoja tuščią miestą, kuriame liko tik vienas žmogus ir vienas katinas. Kitas karpinys „Motinystė“ vaizduoja motiną su vaikučiu ant rankų ir visas gyvybės formas aplinkui.

Tiesa, Stasė, tarsi dar sau pasunkindama mėgstamą užsiėmimą, karpo spalvotus karpinius, kurie tikrai yra reti. Tad nekeista, kad vienam darbui padaryti Stasei reikia bent mėnesio laiko. Moteris juokavo, kad jei labai reikia, tai gali ir per porą savaičių iškarpyti, bet tada jau reikėtų sėdėti dieną naktį. Puikiai žinodama, kiek laiko ir pastangų reikia kiekvienam darbui, ji per daug nesikuklina ir pirkėjui kainą įvardinti. Juk už mėnesio darbą tik šimto litų neužteks – sako moteris. Tuo labiau, kad visi jos darbai yra vienetiniai – kito tokio nei pas kaimyną, nei pas draugą nerasite.

Gana ilgai Stasė karpė vien sau, draugams ir šeimos nariams. Galiausiai kartą 1976 m., kai ji buvo darbe, sūnus surinko dalį jos kūrinių ir nunešė į muziejų. Nuo tada moteris visų darbų namuose niekada neturi – jie nuolat keliauja per parodas. Kartu su kitais menininkais moteris jau sudalyvavo kokioje 50-yje parodų, apie 20 parodų buvo vien jos pačios – autorinių. Moteris prisiminė, kad kartą į Klaipėdą parodon iškeliavę darbai negrįžo gerą pusmetį, nes, pasirodo, tuo pačiu kartu paroda aplankė vos ne visą rajoną. Tąkart parodas mėgstanti lankyti moteris pati užsuko į vieną parodą ir nustebo pamačiusi labai į savo panašius darbus. Tada ir paaiškėjo, kad čia ta pati jos paroda iš Klaipėdos keliauja į kitus miestelius.

Kiti užsiėmimai

Stasei vien karpinių neužteko. Mėgsta ji tapyti ir aliejiniais dažais. Tik jų kvapas moteriai labai nepatinka, tad prisėda vis rečiau. Piešia ji ir pieštuku, siuvinėja ir daro floristinius paveikslus. Pastaruoju metu taip pat pradėjo daryti papuošalus ir šalikus iš veltinio. Nemažai paveikslų Stasė sukūrė iš lino, akmenėlių ir medžio gabaliukų. Moteris mano, kad iš tikrų daiktų padaryti dirbiniai yra prasmingi – kiek daug informacijos turėtų būti ilgus metus jūroje išbuvusiame medžio gabalėlyje. Stasei atrodo, kad tokie darbai kur kas dvasingesni nie šiuolaikiniai kompiuteriu sukurti piešiniai.

Dar vienas Stasės pomėgis yra margučių skutinėjimas. Anksčiau ji gana dažnai važinėdavo ir mokydavo to kitus. Bet per praėjusias Velykas ji vėl netyčia tapo kiaušinių karaliene. Mat nuvyko aplankyti dukters ir su savo skutinėtais kiaušiniais papuolė tiesiai į vieną konkursą, kurį, žinoma, laimėjo. Ir dabar jos spintoje dar yra įspūdingais piešiniais išmargintų kiaušinių.

Kiek iš viso skirtingų technikų išbandė tautodailininkė sunku ir pasakyti. Bet dar 1996 m. Klaipėdoje buvo surengta jos autorinė paroda, kurioje buvo eksponuojami keturiasdešimt penki skirtinga technika atlikti darbai. Moteris prisiminė, kad kelios lankytojos stebėjosi, kad ne prie visų darbų yra autorės pavardė – jos nesuprato, kad visi darbai yra vieno žmogaus.

O vienas maloniausių pomėgių Stasei yra dainuoti. Moteris pasakojo, kad dar būdama maža dažnai dainuodavo. Ypač jei kur nors eidavo. Tada, sako, nepastebėdavo ir kaip tris kilometrus nukeliaudavo. Prisiminė Stasė, kaip kažkada jos tėtis vėlyvą vakarą parsivedė svečią į namus ir jam pasigyrė, kad jo dukros gražiai dainuoja. Svečias pažadėjo duoti po litą, jei mergaitės atsikels ir padainuos. Seserys sudainavo porą dainų, o Staselė taip sužavėjo svečią, kad šis jai ne litą, o net du davė. Bažnyčioje giedanti Stasė ir dabar nuolat niūnuoja. Net eidama gatve. Ji juokiasi, kad pro šalį praienant praeiviams nenustoja niūniuoti tyčia – „Tegul galvoja, kad kvaištelėjusi“.

Būsimi memuarai

Tautodailininkė Stasė mėgsta skirti laiko ne tik dvasiai, bet ir kūnui. Moteriai patinka ir pasimankštinti. O ir daugelį ligų jai išgydė ne gydytojai, o pačios moters užsispyrimas ir ryžtas. Todėl vieną dieną ji žada parašyti memuarus apie visus nesėkmingus vizitus į ligoninę ir nepaaiškinamus gydytojų poelgius. Juk ne veltui moteris už nesuvokiamą diagnozę ruošėsi duoti vienam gydytojui į nosį... Norėtųsi tikėti, kad tuose memuaruose šalia ligų istorijos suguls ir moters mintys apie meną, požiūris į gyvenimą ir visa nepaprastai įdomi jos šeimos istorija bei tai, ko mes nepaminėjome.

 
     
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.