Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 vasario 12d. Nr. 3 (51)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
  Monsinjoro Jono Kučingio kalba Čikagoje, minint Švėkšnos gimnazijos jubiliejų  
 
Stasys GENTVILAS

2008-aisiais metais monsinjoras Jonas Kučingis švęs savo gyvenimo 100-uosius metus (1908-12-23). Per savo ilgą ir prasmingą gyvenimą yra padaręs daug gerų darbų – jie turėtų būti įdomūsbei reikalingi ir šių dienų Lietuvai.

1937 metais baigęs Telšių kunigų seminariją dirbo Šilalėje vikaru, bet netrukus išvyko į Italiją, Milano katalikų universitetą. Po metų studijų grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės VI pėstininkų pulko antrojo bataliono kapelionu ir Telšių Amatų mokyklos kapelionu. 1940 m. sovietų valdžios buvo atleistas iš darbo. Metų pabaigoje Jonas Kučingis išsiųstas į Šilalę dirbti parapijos klebonu. Atėjus vokiečiams, paskiritas Telšių gimnazijos kapelionu.

Lemtingais 1944 metais, tuometiniam vyskupui V.Borisevičiui leidus, kartu su daugybe lietuvių, kunigas J.Kučingis pasitraukė į Vakarus. 1946 m. jis atvyko į Los Angeles miestą (JAV) ir ėmėsi lietuvių naujai besikuriančios šv.Kazimiero parapijos klebono darbų. Čia jis tapo prelatu (monsinjoru) ir pasiliko dirbti visam laikui, daug nuveikė Lietuvos laisvinimo reikalais, palaikė ryšius su amerikiečių pasauliu.

1976 m. kartu su protestantų kunigu Richardu Wurmbrandu išleido 15 tūkst. egzempliorių tiražu knygą "No Greater Love". Tai Nijolės Sadūnaitės atsiminimai apie jos kančias komunistinėje vergijoje. Dėl to ji tapo plačiai žinoma pasaulyje.

Švėkšnos gimnazijos jubiliejaus minėjimas

1969 metais sukako 50 metų Švėkšnos gimnazijai, kurioje kadaise mokėsi ir J.Kučingis. Minėjimas įvyko Čikagoje 1969 m. rugpjūčio 31 d. Šį minėjimą rengė Čikagos švėkšniškių draugija, kuriai vadovavo buvusi Švėkšnos gimnazijos direktorė Alicija Rugytė. Tai buvo gera proga susitikti su buvusiais mokytojais, buvusiais klasės draugais.

Jėzuitų bažnyčioje atlaikė kancelebracines šv.Mišias su šiais iš Švėkšnos kilusiais kunigais: R.Klumbiu, D.Lengvinu, K.Ruibiu ir J.Burzdžiumi. Prelatas J.Kučingis pasakė pamokslą, kurį verta prisiminti.

Jono Kučingio pamokslas

Mieli švėkšniškiai! Mes šiandien susirinkę iš visų Amerikos vietų iškilmingai minime savo Alma Mater, Švėkšnos gimnazijos 50 metų jubiliejų.

Šalia mūsų minėjimo programos, pirmiausia atėjome čionai į šią šventą vietą padėkoti Aukščiausiajam už visas geradarystes, nulenkti galvas prieš visus tuos, kurie tą mokslo įstaigą kūrė, palaikė, mus mokė ir auklėjo, kad mus padarytų gerais ir vertingais žmonėmis, gerais lietuviais, patriotais.

Malonu matyti, kad dalis buvusių mūsų mokytojų ir auklėtojų dalyvauja su mumis šioje reikšmingoje šventėje. Tačiau dauguma jų jau yra mirę, iškeliavę pas Aukščiausiąjį atsiimti užpelnyto gyvenimo vainiką. Tarp iškeliavusiųjų yra ir didysis Švėkšnos švietėjas prelatas Julius Maciejauskas ir jo didelis bendradarbis, grafas Jurgis Pliateris. Juos ir visus kitus šios gimnazijos kūrėjus mes labai gerbiame ir ypač prisimename šiose pamaldose ir minėjime.

Tačiau koks kontrastas! Šis Švėkšnos gimnazijos minėjimas turėtų vykti ne čia, Čikagoje, bet mūsų gimtajame kampelyje, Švėkšnoje. Šios pamaldos turėtų būti ne čia, kuklioje Tėvų jėzuitų koplyčioje, bet didingoje Švėkšnos bažnyčioje.

Čia nematyti baltųjų gimnazijos rūmų, Laisvės paminklo, gražiojo grafo J.Pliaterio parko, jaunystės atsiminimų, pilnų Švėkšnos gatvių. Svarbiausia, kad mūsų gimnazijos minėjime negali dalyvauti daug buvusių mūsų mokytojų, mokslo draugų. Mat, mus skiria ne tik platus ir gilus vandenynas, bet ir gėdos siena, geležinė komunistų uždanga. Todėl mes šią iškilmę minime toli nuo Tėvynės, minime ją sutremtiems ir liūdesio ženklu. Mat, baisus priešas, įsibrovęs į mūsų kryžių ir smūtkelių žemę, šventas mūsų teises laisvai gyventi ir kurti pavertė niekais. Iš mūsų išplėšė patį didžiausią turtą – laisvę.

Vienus mūsų brolius išžudė, sukišo į kalėjimus, kitus – šaltan Sibiran išvarė, trečius – paliko gimtojoje žemėje tik kentėti ir be laisvės nykti. Ir dar kiti, prie kurių ir mes priklausome, norėdami išlaikyti savo tautinį ir dvasinį pirmumą, pasirinkome savanorišką tremtį, pasirinkome laisvę, kad tuo būdu galėtume padėti savo Tėvynei jos vergijos ir kančios kelyje.

Todėl. mieli švėkšniškiai, mes, būdami dalis Lietuvos, turime kartu su visa lietuvių tauta didelę misiją – patys išlikti, skelbti pasauliui Lietuvos kančią ir padėti savo žmonėms, pasilikusiems Tėvynėje.

Anatolijus Kairys savo knygoje "Šviesa, kuri užsidegė" vaizduoja myriop pasmerktą lietuvį, partizaną, kuriam bolševikai, norėdami patraukti savo pusėn, siūlo duonos, vandens, pinigų ir gražią ateitį, kad šis atsisakytų laisvės. Partizanas į visus šiuos bolševiko pasiūlymus taip atsako:

Duok man duonos – nepriimsiu,
Duok man vandens – negersiu,
Savo auksą atiduok – sakysiu "ne",
Takus man išbarstyk žiedais – sakysiu "ne".

Man reikia saulės ir žvaigždžių,
Man reikia laisvės.
Laisvės man reikia.
Laisvės!


Mieli švėkšniškiai, kas mus skatino bėgti iš Tėvynės? Mes juk nesame geresni už Tėvynėje likusius arba išvežtus į Sibirą. Tačiau kažkas į ausį šnibždėjo: "Palik savo tėvynę, pievų žalumą, žydinčius krantus, tėviškės orą, sodybas žalias, rūtų darželį, kuris kvepėjo už lango, didingą miškų ir šilelių ošimą, vingius takelių pakrančių mielų, laukus rugių, ką siūbavo ant upės kranto"...

"Palik", - kažkas sakė, - "motulę seną, tėvą baltą, kaip sodo obelį, sesutę grakštutę, brolį mielą, gimines, viską, viską"... Ir ar tai nėra panašu į aną Palestinos istoriją? Štai Viešpats angelas, pasirodęs Juozapui sapne, tarė: "Kelkis, imk vaikelį Jėzų ir jo Motiną ir bėk į Egiptą, ir būk tenai, kol pasakysiu, nes Erodas ieško vaikelio gyvybės".

Ir mes, štai, atsidūrėme XX amžiaus Egipte, bėgdami nuo šio amžiaus Erodo, didžiosios žmonijos nelaimės – komunizmo. Jei sakoma, kad be Dievo valios nė plaukas nenukrintąs nuo galvos, tai ką bekalbėti apie mūsų tautos ir mūsų kiekvieno nelaimę?

Jūs atsimenate Senojo Testamento Juozapą, parduotą brolių Egipto pirkliams? tai buvo baisi nelaimė būti brolių parduotam ir išgabentam svetimon žemėn vergijon...

Juozapas buvo dievobaimingas, sąžiningas ir išmintingas vyras. Jis savo gyvenime visur matė Dievo Apvaizdos pirštą. Svetimame krašte Juozapas iškilo, padarė didelę karjerą. Juozapas tapo antruoju po faraono Egipto krašte.

Tačiau ne tam, kad turtus krautųsi, lėbautų, ūžtų ir gerai gyventų. Ne! Juozapas savo iškilimą panaudojo padėti savo tautai, kuriai grėsė baisus ir ilgas badas.

Taigi, mieli klausytojai, ar neišskaitote čia ir savo gyvenimo istorijos? Ir mus Dievo Apvaizda išgelbėjo iš Sibiro tremties, tamsaus kalėjimo ar žiaurios mirties, kad pasitraukę iš Tėvynės labiau galėtume padėti savo tautai, savo žmonėms ir būti kada nors naujas lietuvių tautos atžalynas kraujo permirkusioje tėviškės žemėje.

Tad, jei taip, tai mes turime didelę misiją, mūsų tremtis turi prasmę. Mes žinome, kad priešas naikina mūsų mažą tautą. Lietuva yra netekusi apie 800 tūkstančių žmonių. Tai labai didelis nuostolis mūsų mažai tautai. Ir šis naikinimas nėra baigtas. Jis planingai ir suktai vykdomas toliau. Tad koks turėtų būti atsakymas į šį mūsų tautos genocidą?

Pirmiausia mes turėtume atsakyti gausiomis šeimomis. Po antrojo pasaulinio karo, kai žydai neteko per 6 milijonų savo tautiečių, jų vadai kreipėsi į viso pasaulio žydiją, ragindami juos prie gausių šeimų.

Toliau, kiekvienas lietuvis turėtų sudarinėti tik lietuviškas šeimas. Mišrios šeimos dažnai miršta savo tautai. Fizinis mūsų išlikimas lietuvybės atžvilgiu nedaug reikštų, jei mūsų vaikuose nebūtų lietuviškos sielos. Todėl lietuvio kūne turi būti puoselėjama ir lietuviška siela. Turi būti ne tik lietuviškas indas, bet ir lietuviškas vynas – turinys.

Kadaise Jurgis Zauerveinas rašė:

Lietuviais esame mes gimę,
Lietuviais turime ir būt.
Tą garbę gavome užgimę,
Jai ir neturim leist pražūt.


Ir tai nėra tik poeto prasimanymas. Tai yra tik Dievo valios pakartojimas. Mums tai turi būti pareigos šauksmas. Taip kaip lyčių pakeitimas yra priešingas Dievo ir gamtos dėsniams, taip lygiai priešingas yra Dievo valiai ir dvasinis tautos žalojimas. Kas šiam dėsniui nusikalsta čia ar ten, Lietuvoje, padeda priešui. Lengvapėdiškai pasiduodami gyvenimo srovei, kuri mus, kaip žmones ant ledo, neša į šilto Golfo srovę, ledui sutirpus mes žūsime jūroje.

Po 25-erių tremties metų mes jaučiamės pavargę, susenę. Tačiau ne tiek amžiumi, kiek dvasia. Pradedame bėgti nuo lietuviškos bendruomenės, traukiamės iš lietuviškos kovos lauko.

Šv. Pranciškus, nujausdamas artėjančią mirtį, prašė savo brolių, kad išneštų jį laikan ant Elverno kalno, nuo kurio aiškiai buvo matyti jo tėviškė – Asyžius. Pranciškus, žiūrėdamas į ją, susijaudinęs, ją palaimino. Atsiminkime, kad tik iki galo ištvėrusieji laimės pergalės vainiką.

Kitas mūsų dvasios vėžys, pavergęs lietuvio sielą, yra materializmas. Daug izraelitų, būdami Babilono vergijoje, pralobo, kai kurie iš jų tapo įtakingais valdininkais. Vis dėlto svetimoje žemėje trūko jų širdžiai tikrojo gyvenimo džiaugsmo.. Todėl jie, įbedę akis į gimtųjų laukų pusę, šaukdavo: "Pirmiau tenudžius mano dešinė ranka, negu kad Tave pamirščiau, Jeruzale. Prie gomurio teprilimpa liežuvis, jei neminėčiau ir nestatyčiau Tavęs, Jeruzale, aukščiau už kiekvieną linksmybę" (PS 1136).

Vengrų kardinolas Mindszuty, kuris šiandien yra tapęs komunistų pavergtųjų tautų kančios ir laisvės simbolius, yra pasakęs: "Aš stoviu už Dievą ir Vengriją. Tai mano istorinė pareiga, kurią man uždėjo mano tauta ir jos tradicijos. Mano paties likimas, palyginti su mano tautos kančiomis, yra visai nesvarbus".

Todėl, broliai, nepadarykime pinigo savo gyvenime dievaičiu ir tikslu, bet verčiau, kaip sako Kristus, apgaulingų turtų pagalba darykime sau draugą, kad mums mirus, būtume paimti į dangų. Pirma ieškokime Dievo karalystės ir jo teisingumo, o visa kita bus jums pridėta.

Ir paskutinis dalykas. Mūsų tautinę dvasią ir atsparumą labai žaloja tarpusavio nesantaika ir rietenos. O kas iš to laimi? Tas pats raudonasis, prieš kurį mes visi kovojame. Nukenčia Lietuvos vadavimo reikalai. Silpninama mūsų moralė ir atsparumas. Juk mūsų tikslai tebėra tie patys: "Išlikti lietuviais ir gelbėti Lietuvą". Tad kokia čia gali būti politika? Tad neskandinkime neapykantoje mūsų dvasinių jėgų, o verčiau panaudokime jas vieningam darbui savo brolių ir mūsų tautos tarnybai.

Kartą vysk. Seileris taip kalbėjo savo žmonėms: "Brangieji, niekad nebūkite savo Tėvynės priešais, nes ji yra mūsų motina. Mylėkime savo Tėvynę. Kiekvienoje išvaizdoje gerbkite ją. Jai tarnaukite su sūnais ir dukromis ir karžygių ištikimybe. Nes, kas myli Tėvynę, tas myli savo žemiško gyvenimo motiną. Nesigėdinkite tos meilės, nes ji yra iš Dievo".

Todėl, šių iškilmių dalyviai, stiprių žmonių esame reikalingi, nes stovime prieš didelį uždavinį – nesunykti trąša svetimuosiuose, o išlikti ir išsiskleisti pasaulyje Lietuvos žiedu, kuriant dvasinės erdvės Lietuvą.

Būkime vilties ir ateities žmonėmis. Nežiūrėkime į Vakarus, kur saulė leidžiasi, bet į rytų pusę – kur saulė teka. Tiesa, aušros dar nematyti, bet tikime, kad anksčiau ar vėliau ji patekės. Tamsiausia valanda yra prieš aušrą. Ji, tiesa, yra toliausia nuo saulės nusileidimo, bet arčiausiai saulės užtekėjimo. Mūsų viltis gaivina tikėjimas Dievo Apvaizda ir Lietuvos meilė. Todėl ir šioj juodoj dabarties nakty viltingai kreipiamės ateitin. Ateity regim Tėvynę laimingą. Šviečia mums kryžius ant mūsų vėliavos. Amen.

Praėjus 38-riems metams

Jau 17 metų, kai esame laisvi, gyvename nepriklausomoje valstybėje. Praėjus 38-riems metams po šio prelato Jono Kučingio pamokslo pastebime, kad jo žodžiai buvo pranašiški, nors tuo metu laisvės aušros tikrai dar nesimatė. Su kokia meile, viltimi ir tikėjimu jis beldėsi į mūsų tautos žiedą, esančius toli nuo Tėvynės, kuriems svetimame, nors ir laisvame krašte, grėsė jaunimo nutautėjimas ir pavirtimas trąša svetimoje žemėje.

Prelatas vylėsi, kad Dievo Apvaizda padės Lietuvai tapti laisva. Tai įvyko daugiau kai po dviejų dešimtmečių. Tik padėkos Dievui už taip nedaug, o susižavėjimas turtais, palaidu, bet skurdžiu dvasiniu gyvenimu - labai paplitęs. Jau neretai girdime, tradicinė daugiavaikė lietuviška šeima yra praeities atgyvena. Apie tai įspėjo mūsų turtėjančius tautiečius Amerikoje garbusis prelatas.

Apie turtą labai originaliai yra parašęs mūsų prieškarinis filosofas Antanas Maceina: "Turtas nėra tik paprastas daikto turėjimas. Norėdamas turėti iš daikto naudos, žmogus turi šiam daiktui tarnauti. Turtas yra tarnyba daiktui".

Plačiau iškilaus veikėjo monsinjoro Jono Kučingio gyvenimas ir veikla aprašyti šių eilučių autoriaus parengtoje ir 2003 m. išleistoje knygoje "Kunigas Dievo ir žmonių tarnyboje".


Prelatas su žinoma Holivudo kino artiste Rūta Kilimonyte-Lee.


Buvęs Švėkšnos "Saulės" gimnazijos pastatas šiandien. 

 
     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.