Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2008 vasario 26d. Nr. 4 (52)


	Iš moterų gyvenimo paprasto
	Loreta MCIVOR Kiekviename kaimelyje ar miestelyje yra moterų, kurioms rūpi ne vien tik jų kasdienybė. Žinoma, pirmiausia jos yra mamos, kurioms svarbiausia pavalgydinti vaikus ir pasirūpinti, kad jie laiku nueitų į mokyklą, žmonos, kurios po sunkios darbo dienos grįžusiam vyrui patiekia vakarienę ir išklauso jo rūpesčių, sesės ir draugės, kurios visada randa laiko pašnekesiui prie kavos puodelio. Tačiau, atlikusios visus savo kasdienės rutinos darbus, jos dar randa laiko ir kitokiai veiklai. Ji kur kas jautresnė ir spalvingesnė, dažniausiai išsiliejanti nuoširdžios poezijos posmais, svajingais dažų potėpiais, įspūdingais gėlių paveikslais. Ir nesvarbu, kad nė viena iš jų savęs jokia ypatinga menininke nelaiko ir sako, kad paprastas jų gyvenimas. Juodžių kaimo šviesulėlis Ramutė Šveikauskienė gimė ir užaugo Juodžiuose. Ten pat ji sutiko ir savo vyrą Ipolitą. Vėliau gimtaisiais vaikystės laukais ir sodais bėgiojo jos pačios vaikai. Būtent prisiminimais apipinta tėviškė pastūmėjo Ramutę Šveikauskienę vieną dieną imtis plunksnos ir pradėti eiliuoti. Praėjusių metų pabaigoje savo pirmąją knygelę "Tos dienos lyg vėjas" išleidusi moteris juokiasi, kad vaikystėje net negalvojo rašyti eilių. Dar mokykloje mokytoja liepusi visiems vaikams parašyti ketureilį. Ramutė galvojo, galvojo ir nieko nesugalvojo. Tad mokytojai ir pasakė, kad nieko nesukūrė, nes poete niekada nebus... Žinoma, vėliau abi moterys iš to nuoširdžiai pasijuokė. O viską sudėliojo likimas. Kaune įgijusi siuvėjos specialybę Ramutė Šveikauskienė grįžo arčiau namų, sukūrė šeimą. Kol vieną naktį moteris susapnavo mirusį tėvelį, kuris sapne jai liepė grįžti į gimtinę. Šis sapnas, kaip ir daugelis kitų, išsipildė. Ir tikrai po kelių dienų ją aplankė gimtuosiuose namuose gyvenęs brolis bei pasiūlė pirkti tėviškę. Ramutė Šveikauskienė ilgai nesvarstė. Vėlyvą rudenį Ramutė Šveikauskienė su šeima jau gyveno savo tėvų namuose. O pavasarį išėjusi pasivaikščioti ji pajuto norą savas mintis užrašyti. Nuo to laiko moteris ir užrašinėja tai, ką, kaip ji pati sako, jai diktuoja. Mat Ramutė Šveikauskienė sako, kad visi posmai jai yra kažkieno sudiktuojami. Todėl tenka ir naktį atsikelti kilusių minčių užrašyti. Dėl tos pačios priežasties Ramutė Šveikauskienė savo eilėraščių ir netaiso. Sako, kad tada jai nieko neišeina. Tačiau eilės yra ne vienintelis Ramutės Šveikauskienės kasdienybę praskaidrinantis užsiėmimas. Dar mokykloje besimokydama jos dukra Edita sugalvojo, kad nori kelių senoviškų daiktų. Į namus atkeliavusį senovišką lygintuvą atsekė dar daugiau kaip keturi šimtai sendaikčių... Šiuo metu beveik visas antras Šveikauskų namų aukštas prikrautas iš kaimynų ir pažįstamų surinktų daiktų. Ramutė Šveikauskienė juos, kaip tikra muziejininkė, surašo, pažymi, kas, kada ir ką atnešė. Mielai šį muziejėlį aplanko ir mokinukai. Juk kur kas smagiau savo rankutėmis senoviškas knygeles ir indus pačiupinėti nei juos per stiklą ar užtvarus stebėti. Žinoma, ir tai ne viskas. Ramutė Šveikauskienė dar ir tapo, senas Juodžių kaimo istorijas užrašinėja, ant piliakalnio, visų kaimo gyventojų padedama, šventes organizuoja. Ir sako, kad ne jos čia nuopelnas. Matyt, tam atėjo laikas. "Iš visko galima ką nors padaryti" Saugų J.Mikšo vidurinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja dirbanti Danguolė Kurienė jau nuo pat vaikystės mėgo piešti. Auksinių rankų moteris buvo jos mama, kuri vis kokiais rankdarbiais užsiimdavo, austi pati išmoko ir nepaprastai mylėjo gėles. Matyt, kad iš mamos ir Danguolei Kurienei persidavė ta pati meilė gamtai ir gebumai. Baigusi vidurinę mokyklą Danguolė pasirinko dailės mokytojos specialybę. Deja, paaiškėjo, kad reikės ir fizikos, ir chemijos. Neįstojusi į norimą specialybę moteris pasirinko pradinių klasių mokytojos profesiją ir niekada nesigailėjo. Dailė visada liko šalia. Moteris turėjo (ir tebeturi dabar) vaikų dailės būrelį. Taip pat gana dažnai piešdavo kur nors gamtoje. Danguolė Kurienė sako, kad tai pati geriausia terapija. O įspūdingus paveikslus iš gėlių ir kitų augalų Danguolė Kurienė pradėjo daryti po to, kai susapnavo neseniai mirusią mamą, apsuptą daugybės gėlių. Tada, sako, toks nepaprastas įkvėpimas apėmė, kad sėdėdavo iki išnaktų. Pati po truputį išmoko, ką ir kaip daryti: kaip dažus pasigaminti, kaip augalus nudažyti, kaip priklijuoti, kuo nupurkšti, kad nenutrupėtų. Todėl dabar Danguolė Kurienė gali papasakoti, kad, pavyzdžiui, gražiausiai dažo vadinamoji "zelionkė", augalai ilgiau laikosi, kai juos nupurški automobiliams skirtu laku. Beje, dabar Danguolė Kurienė tikrai nemažai žino apie įvairius automobilių dažiklius - viską tenka panaudoti. Apimta nepaprasto įkvėpimo Danguolė Kurienė gana greitai padarė tiek darbų, kad buvo surengta pirmoji paroda. Moteris juokavo, kad prieš ją namuose visur buvo vien augalai. O ir tų augalų prisirinkti nelengva. Visas šeimos buto balkonas prikabinėtas sausų augalų ryšulėlių. Vyras vis pajuokauja, kad jais gerai būtų krosnį prakurti. Dalį gėlių paveikslams Danguolė Kurienė augina savo sode, kurį labai mėgsta. Dalį - susirenka iš visur, kur keliauja. Moteris prisiminė, kad kartais net gėda būdavo pasiimti vieną ar kitą patikusį augalėlį. Apie šimtą darbų padariusi Danguolė Kurienė sakė, kad iš aplinkinių dažniausiai sulaukia tik gerų atsiliepimų. Ne vienas jų norėtų ir įsigyti paveikslų. Tačiau Danguolė sakė, kad dabar jai su savo darbais skirtis vis sunkiau. Juk prie kiekvieno darbo praleido mažiausiai savaitę. O kito tokio pat daryti nesinori. Šiuo metu šiek tiek mažiau paveikslams laiko skirianti Danguolė Kurienė sakė, kad jai yra įdomūs ir kiti kūrybos būdai. Išbandė ji popieriaus plastiką, lipdymą iš molio, piešimą ant gofruoto dėžių popieriaus - visko išmokė ir savo mažuosius mokinukus. Tegul ir jie supranta, kad iš visko galima ką nors padaryti - svarbiausia, kaip sako Danguolė Kurienė, reikia turėti noro. Salomėjos Nėries apžavėta Inkakliuose gyvenanti ir Švėkšnoje socialine darbuotoja dirbanti Česlova Rudienė gimė Salomėjos vardo dieną. Būtent S.Nėrį nepaprastai mėgo ir Česlovos Rudienės literatūros mokytoja. Moteris iki šiol prisimena, kaip skaitydama poetės eiles jaunutė jų mokytoja apsiverkė. Jau iki tol trauką literatūrai jautusi Česlova tada ypač stipriai pajuto poezijos galią. Jautrumą grožiui skatino ir gamtos apsuptyje paskendusi tėvų sodyba, neišsenkantis mamos dainų kraitis ir linksmų plaučių tėvelis. Česlova Rudienė pasakojo, kad pirmąjį eilėraštį ji parašė gal penktoje klasėje po kelionės prie jūros. Mokykloje rašyti ją skatino jau minėta literatūros mokytoja. Vėliau, jau dirbdama Kaune, darželyje, rašyti ji turėjo iš reikalo. Reikėjo rengti vaikams renginius, vaidinimus. O tekstų trūkdavo. Tad Česlova Rudienė sėsdavo ir pati sueiliuodavo viską, ko jai reikėdavo. Rašyti ji nenustojo ir atsikrausčiusi į Inkaklius. Pamažu išsiaiškinusi, kad vietiniai ne vien ropes valgo, o tik taip bulves vadina, ji apsiprato ir dabar jau save vadina vietine. O įkvėpimo Česlovai Rudienei toli ieškoti nereikia. Užtenka kokio vaizdinio, sakinio ar įdomaus žmogaus veido bruožo. Svarbiausia, kaip sakė Česlova Rudienė, žodį "už uodegos" pagauti. Mat eilutė ar posmelis gali greitai ir pabėgti. Moteris prisiminė, kaip vieno susirinkimo metu ji visąlaik kartojo tik ką mintyse užgimusį posmelį ir net negalėjo atsakyti į jai užduodamus klausimus. Todėl daugelis kūrinėlių užrašomi ir ant servetėlių - juk įkvėpimas nelaukia. O geriausia Česlovai Rudienei kurti kopūstuose - dirbant. Tada daugiausiai visokių minčių ir kyla. Tiesa, būna, kad mintis, kaip sakė Česlova Rudienė, kutena, kutena ir nieko iš to neišeina. Nevengia moteris savo tekstų ir taisyti - gali ieškoti ir ieškoti reikiamo žodžio ar frazės. Kaip ji pati sako, jai žodžiai lyg mažam vaikui kaladėlės - žaidžia ir dėlioja. Rašo Česlova Rudienė apie viską. Vienu metu ji rašė vien apie meilę. Dabar atėjo gamtos vaizdinių periodas. Nevengia ji ir socialinių temų, yra sukūrusi ne vieną humoristinį eilėraštį - ir apie tą patį "samagoną". Svarbiausia Česlovai Rudienei, kad poezija būtų su mintim ir iš širdies, lyg per kokį dvasinį filtrą perleisti vaizdai. Nesupranta moteris ir modernios keiksmažodžių bei agresijos pilnos poezijos. Ji juokiasi, kad yra smetoniška panelė ir mėgsta klasiką. Kol kas dar nesugulė Česlovos Rudienės eilės į knygelę. Moteris sako, kad nieko neatsitiks, jei jie ir liks tik stalčiuje. Žinoma, telieka tikėtis, kad Česlova Rudienė suruoš knygelę, parašys ir pensijos nelaukdama ne vieną istoriją, o gal dar ir įgyvendins savo svajonę išleisti knygą vaikams, iliustruotą jos dukros piešiniais. Kad tos paprastam kaimo žmogui skirtos eilės iš tikrųjų juos visus pasiektų. Vietoj epilogo Tai tik labai trumpai papasakotos trijų moterų gyvenimo ir savo kelio į kūrybą ieškojimo istorijos. Nė viena iš moterų savęs nelaiko nei rašytoja, nei poete, nei menininke. Jos nesijaučia išskirtinėmis ar kažkuo ypatingomis. Joms atrodo, kad daugelis kitų moterų savo vakarus praleidžia kurdamos kažką gražaus. Ir turbūt niekas nepaneigs Česlovos Rudienės žodžių, kad kiekviena moteris gali parašyti savo Harį Poterį. Svarbiausia - išdrįsti.

Atgal...