Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 kovo 28d. Nr. 7 (55)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
  Mirties stovykla Pagėgiuose arba Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialas  
 


Bruno Brassat 

 

Lietuvai minint pergalės prieš fašizmą 60-ąsias metines greta Pagėgių buvusios karo belaisvių stovyklos „Oflager 53“ baigtas statyti paminklas, skirtas fašizmo aukoms atminti. Kokia tai buvo stovykla, kada ir kiek ji veikė? Sukėlę pasaulinį karą naciai ėmė steigti daugiau koncentracijos stovyklų. Kai fašistinė Vokietija užpuolė SSRS, jau veikė apie 14 tūkst. koncentracijos stovyklų ir jų filialų. Žinomiausi „mirties fabrikai” buvo Maidaneko, Osvencimo, Dachau, Buchenvaldo, Ravensbriuko, Štuthofo, Mauthauzeno koncentracijos stovyklos.

 

Fašistinis režimas kruvinų pėdsakų paliko ir Lietuvoje. Koncentracijos stovyklos buvo įsteigtos Alytuje, Dimitrave, Kauno fortuose, Šiauliuose, Pabradėje, Pagėgiuose ir kt. Tose stovyklose hitlerininkai nužudė šimtus tūkstančių nekaltų žmonių. Stovyklos buvo žymimos eilės numeriais. Mažojoje Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais veikė šie oflageriai: Stalupėnuose - 52, Macikuose - 53, Pagėgiuose - 53, Širvintoje - 60 ir Priekulėje - 60.

 

Pagėgių karo belaisvių stovykla „Oflager – 53“ - tai 53-iasis Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialas, įkurtas prie pat Pagėgių miesto, miške. Tai buvo belaisvių persiuntimo punktas. Vietos gyventojai liudija, kad belaisvius šaudyti veždavo už dviejų kilometrų, o sušaudę užpildavo derva ir sudegindavo. Stovykla, apsupta miško, užėmė 36 ha teritoriją. Ji buvo aptverta spygliuota viela, bėglių bei politinių kalinių karceriai iškelti už tvoros. Stovyklos teritorijoje stovėjo trys barakai eiliniams belaisviams ir vienas, didesnis, karininkams. Buvo ligoninė, trys virtuvės ir sandėlis. Dėl nepakeliamų sąlygų, bado, šalčio, ligų čia mirė apie 10 000 žmonių.

 

Buvę Pagėgių Oflager‘io kaliniai pasakoja apie šią stovyklą ir joje vykusius baisumus. Stovykla dar nebuvo įrengta, kai ėmė vežti pirmuosius karo belaisvius. Ji ne visa buvo aptverta spygliuota viela, tačiau stovyklos kampuose stovėjo sargybos bokštai su kulkosvaidžiais ir prožektoriais. Valgyti pirmosiomis dienomis nedavė. Gindamiesi nuo bado belaisviai valgė teritorijoje augusią žolę. Pasislėpti nuo lietaus, saulės ir šalčio nebuvo kur - barakai nebuvo pastatyti. Kaliniai pradėjo rausti duobes kaip kas išmanė. Jos atstojo ir „baraką“, ir „lovas“. Vėliau buvo pradėta duoti žolių arbatos, burokų lapų sriubos, su pjuvenomis maišytos duonos... Kankino badas, utėlės, prasidėjo ligos. Mirusiųjų nespėjo laidoti, todėl lavonus nešė už stovyklos tvoros ir krovė į krūvas. Nusilpusius belaisvius varydavo į Pagėgių mišką malkų krauti. Sargybiniai nebuvo labai atidūs, todėl pasitaikydavo ir pabėgimų. Ne visiems pasisekdavo - pagautuosius viešai pakardavo. Pirmiausia būdavo naikinami politiniai belaisviai, žydai. Juos veždavo apie du kilometrus už stovyklos ir sušaudydavo.Dalis kalinių dirbo ūkininkų sodybose, Ragainės bei Tilžės miestuose, kasė durpes. Likviduojant stovyklą naciai stengėsi sunaikinti pėdsakus. Vietos gyventojai liudija, kad sušaudytus apipildavo derva, sudegindavo, o pelenus suberdavo į Vilkės upę.1941-1942 m. laikotarpiu nuo ligų ir išsekimo žuvo didžioji dalis belaisvių.  

Kada įkurtas ir kiek ilgai veikė Pagėgių „Oflager‘is – 53“, ne visai aišku. Skirtinguose šaltiniuose nurodomos skirtingos datos - ir 1941, ir 1942 m., o kai kur rašoma, kad veikė net iki 1944-ųjų metų .Tiksliausi duomenys, manau, yra Mažosios Lietuvos enciklopedijos III tome:“Oflageris 53 Pagėgiuose įkurtas 1941 m. balandžio mėn. 15 dieną. 1942 m. gegužės mėn. lageryje teliko 198 belaisviai, o nurodyta likviduoti iki 1942 m. rugpjūčio 1 d.“.  

Savo atsiminimus apie Pagėgių apylinkėse praleistą vaikystę, koncentracijos stovyklos realizmą „Memeller Dampfboot“ laikraštyje pasakoja šio krašto buvęs gyventojas Bruno Brassat. Turėtume atlaidžiau vertinti šį pasakojimą, galbūt atleisti už kai kuriuos netikslumus, nes po tų įvykių jau nemažai nutekėjo laiko. Todėl versdama pasakojimą atsisakiau konkrečių datų, kai kurias pasakojimo vietas praleidau. Manau, turime būti dėkingi šiam žmogui už prisiminimus, nes Antrasis pasaulinis karas atnešė daug skausmo ir netekčių tiek vienai, tiek kitai pusei. „Reikia duoti ramybę visoms karo aukoms, kurios atsiranda iš beprotiškų veiksmų“ – baigia savo pasakojimą Bruno Brassat.
Regina Meškauskienė

Atsiminimai 

Mano vaikystė prabėgo Pagėgių miško apylinkėse. Tėvų žemė ribojosi su Frico Kuknio ir ūkininko Kairio žemėmis link Gėgės. Miestelyje tuo metu buvo garsus restoranas „Prie Gėgės“. Jo savininkai - Valterio Fliko šeima. Priešais restoraną stovėjo pieninė, į kurią daugelis ūkininkų veždavo pieną ryte arba vakare. 

Karo kanonadas mes girdėjome tarsi iš toli ir mums buvo netikėta, kai pamatėme pirmuosius rusų karo belaisvius Pagėgiuose. Tai buvo puiki 1941 m. birželio diena. Nesibaigianti ilga belaisvių kolona žygiavo eilėse po dešimt vyrų. Priekyje ėjo uniformuotas, mūsų manymu, karininkas, iš paskos - likusi kariuomenės dalis. Kareiviai mums, vaikams, mirktelėdavo, nusikvatodavo. Jie dainavo mums nesuprantamas dainas. Po to pasirodė karinės mašinos su vokiečių kareiviais, kurie tikriausiai saugojo koloną. Jie traukė į Pagėgių mišką. Bet ten nebuvo jokių gyvenamųjų pastatų. Seniau tai buvo miškas su smėlio keliais ir iškasinėtais karjerais, kurių smėlis buvo reikalingas grįsti gatves. 

Mano kelias į mokyklą prasidėdavo pro viensėdijas, link Pagėgių kalnelio, ant kurio stovėjo vandens bokštas. Vanduo iš Pagėgių ežero (Velnežeris – 2 km į pietus nuo Pagėgių, iš jo išteka Gėgė – aut. p.) buvo naudojamas miesto visuomenei. Nuo ten puikiai matėsi gimtasis miestelis, celiuliozės fabrikas Tilžėje, taip pat platus kirtimas miške stovyklai. Buvo matyti, kaip apie stovyklą tiesė tvorą ir karinės mašinos ten vežė medžiagas. 

Po kelių dienų nuo karo pradžios mes vėl pradėjome lankyti mokyklą. Mano mokytoja buvo nedidelio ūgio panelė Bretšneider, kuri gyveno Pagėgių senojoje mokykloje. Mokykla stovėjo netoli bažnyčios, kurioje buvau krikštytas. Mokytojos tėvas buvo mūsų liaudies mokyklos direktorius.    

Turiu paaiškinti: mano mokytoja vėliau ištekėjo už Grentzo, realinės mokyklos mokytojo. Kai lankiausi Lietuvoje, Klaipėdos senajame muziejuje mačiau miniatiūras apie Klaipėdą. Jų autorius - Georgas Grentzas. Jose buvo vaizduojama Klaipėda iki 1945 metų. 

Tais 1941 metais kiekvieną dieną į Pagėgius atvykdavo daug karinio transporto. Belaisviai buvo varomi į tuščią vietą miške. Mūsų kelią į mokyklą dažnai kirsdavo kolona. Mes kantriai laukdavome, kol šimtai kareivių, išbadėjusių, sunkiai bepastovinčių, pro mus praeis. Tačiau pagėgiškiai vis dar nežinojo, kas iš tikrųjų dedasi miške. Buvo kalbama, kad rusų belaisviai plikomis rankomis kasa sau duobes. Paprastu ruberoidu dengti kuolai atstojo pastogę bet kokiu oru. Bet taip ilgai nesitęsė. Stovyklos kampuose pastatė stebėjimo bokštus su prožektoriais, vietovę aptvėrė spygliuota tvora. Stovykla buvo apšviesta. Žinojome, kad eidami pro lagerį rizikuojame, nes vyko nuolatinis masinis judėjimas tarp geležinkelio stoties ir miško regiono. 

Kartą keli rusai pabėgo. Pas mūsų kaimyną jie anksti ryte iš bidonų gėrė šviežią pieną. Kulkos skraidė apie ausis dieną ir naktį. Sargyba ir prožektoriai stengėsi sutrukdyti pabėgimus. Mes privalėjome žinoti apie pavojų, tykantį pabėgimų metu. 

Atėjo 1941 m. ruduo. Tėvas buvo pašauktas į kariuomenę. Mama sunkiai dirbo, bet jai padėjo į ūkį paskirti du lenkų ir trys prancūzų belaisviai. Javapjūtės metu didžiulės kuliamosios mašinos savininkas su juodu fraku ir cilindru keliavo iš kiemo į kiemą. Jis buvo tarsi įmonininkas, nes visiems nuomavo savo kuliamąją. Kiekvieną dieną per garsiakalbius mes girdėdavome optimistiškus pranešimus apie vokiečių kariuomenės pergales. Tačiau lageryje esantys belaisviai ir sargybiniai to negalėjo girdėti – stovykla buvo hermetiškai izoliuota. Mokykloje mes taip pat galėjome nemokamai gauti naujausius pranešimus apie karo eigą. Karikatūrose buvo vaizduojami iškraipyti veidai ir ilgos nosys – „prekybos ženklas“ žydų rasei. 

Mano tėvas iš fronto gavo neeilines atostogas, kad galėtų nuimti derlių. Sargybiniai atvesdavo iš anksto parinktus belaisvius, kurių vienintelis troškimas - nors kelioms valandoms išeiti iš stovyklos. Gerai prisimenu rusų kareivį, kuris dar gerai atrodė. Jis nešė maišus su grūdais iš daržinės į mūsų namų rūsį. Mama jam pasiūlė duonos ir dešros. Ant stalo virtuvėje stovėjo butelis degtinės. Šis stiprus vaikinas prieš kiekvieną gurkšnį degtinės paimdavo duonos gabalėlį. Iš jo uniformos mes spėjome, jog tai buvo šarvuočio vairuotojas. 

Kiekvieną kartą pas mus dirbdavo apie 10-12 vyrų iš stovyklos. Visi jie buvo išbadėję ir tikėjosi geresnio maisto. Prisimenu, kai pavasarį sodinome bulves. Tėvas tuo metu irgi dirbo kaip įprastai laukuose. Savo karabiną jis pastatė prie bulvių mašinos. Atsitiktinai pro šalį ėjo vietos seniūnas ir pamatė atremtą į mašiną tėvo šautuvą. „Bet nuraminsiu tave“, - tarė mano tėvas,- „tu galvoji, kad aš esu koks neišmanėlis ir palieku viduje šovinių?“ Belaisviai nekreipė dėmesio į du besikalbančius vyrus, jie buvo alkani... Vienas belaisvis man padovanojo rusišką pinigą, matyt, norėdamas parodyti, kad jie dar žmonės, nesvarbu, jog valgo žalias bulves mūsų laukuose. Ilgą laiką negavę gero maitinimo jie persivalgydavo ir kentėdavo didelius skausmus, kai dirbdavo. Iš kelių dešimčių tik keli likdavo darbingi. Kai belaisviai vakare būdavo vedami atgal į lagerį, mūsų prancūzas kiekvienam įduodavo duonos su taukais. Tabaką išdėliodavo mažais gabalėliais ant stalo ir kiekvienas gaudavo savo dalį. 

Mes, pagėgiškiai, ne viską žinojome, kas dėjosi miške už spygliuotos vielos. Žmonės kalbėjo matę, kaip belaisviai , gindamiesi nuo bado, valgė medžio žievę . Sklido gandai, kad stovykloje gyvena daugiau kaip 10 000 vyrų. 

Atėjo ankstyva žiema. Apsnigtas lageris atrodė tarsi išmiręs – nesigirdėjo jokio žmogiško garso. Buvo manoma, kad belaisviai pagaliau turi gerą pastogę. Matėme stovinčias didžiules statines - maistą belaisviams. Tačiau taip manėme iki tol, kol išaiškėjo tiesa. Šimtai vyrų mirdavo nuo išsekimo ir šiltinės. Didžiuliai masiniai kapai buvo kasami anksti ryte, nes stipriai išalusiai žemei iškasti reikėjo didelių pastangų. Kiekvieną dieną laidodavo nuo ankstaus ryto iki antros valandos popiet. Rusų kareiviai, pakliuvę į nelaisvę vasarą, dabar neturėjo jokių žieminių rūbų. Jie vegetavo... Mūsų kiaulės tvarte gavo geresnį ėdalą nei ši vyrų armija. Buvo likviduojama visu pajėgumu...Sužinojome, kad statinaitėse - chlorkalkės, naudojamos masiniuose kapuose užpilti mirusiuosius. 

Dažnai sutikdavome karines mašinas ant rampų, judančias Pagėgių geležinkelio stoties link. Iš stoties į Pagėgių mišką dažnai slinkdavo išsekusių žmonių kolona. Daugelis iš jų buvo basi, menkais, plonais rūbais, nerodantys gyvybės ženklų. Mes visada turėjome laikytis atokiai ir laukti, kol jie pasuks į mišką. Į mokyklą kiekvieną dieną įsidėdavau gabalėlį duonos su sviestu ir lašinių. Jei savo likusių pietų klasėje neišmainydavau į pyragą, prisiartinęs prie rusų belaisvių atiduodavau savo pietus. Jie tiesiog plėšte išplėšdavo man iš rankų maistą... Sargybiniai nelabai palankiai žiūrėjo į tokią mano „mielaširdystę“. Kartais namiškiai važiuodavo į centrą produktų. Vienas iš „mūsų prancūzų“ belaisvių taip pat vykdavo kartu. Likus pusei kilometro ligi tėvų namų, privalėdavome kirsti geležinkelį. Toje vietoje mes dažniausiai sutikdavome nepertraukiamą belaisvių koloną. „Mūsų prancūzas“ mesdavo į koloną mažus paketėlius taip, kad sargybiniai nepastebėtų. Paketėliuose buvo prastas, namuose darytas tabakas. Kolonos eilė trumpam suirdavo ir paketėliai greitai dingdavo. Tabakas - solidarumo ženklas nelaimės draugams.  

Mes, vaikai, buvome labai imlūs visiems įvykiams ir pasakojimams. Jeigu pagėgiškiai norėjo šiek tiek pailsėti, lankydavosi restorane „Prie Gėgės“. Savininkų sūnus Verneris buvo mano bendraamžis. Restorane kvepėjo vynu, radijas grojo mums žinomas dainas, tarp svarbių pranešimų iš fronto skambėjo kareiviškos dainos. Kartą vieno apsilankymo pas mokslo draugą Vernerį metu gretimame kambaryje sėdėjo keletas vokiečių kareivių ir linksmai kalbėjosi. Vienam iš jų ant piršto puikavosi keistas žiedas. Paklausus, kur jis pirkęs šį žiedą, kareivis atsakė, jog žiedą numovęs nuo pirmo rusų lavono... Aš buvau dar vaikas ir žavėjausi tokiu drąsiu vokiečių kareiviu... 

Raudonosios armijos karys, pakliūvęs į nelaisvę, nėra joks didvyris. Stalinas juos smerkė. Raudonasis Kryžius ragindavo Staliną padėti savo kareiviams maistu, bet tai neįvykdavo dėl rusų ideologijos... Šilutėje iš neutralių lėktuvų buvo mėtoma humanitarinė pagalba anglų belaisviams Macikų konclageryje, ko nepasakysi apie rusus... 

Po to atėjo žinios iš Staliningrado ir daugelis jau nerodė susidomėjimo belaisviais. Girdėdavau kalbant, kad tie, kurie mesdavo degančią cigaretę į belaisvių koloną, to dabar jau nebedarė. Tuo metu stovykloje vis dar buvo daug belaisvių. Pagėgių daktaras Endriulaitis susirūpinęs kalbėjo dėl didelio lavonų, palaidotų negiliai, kiekio. 

Po kiek laiko stovykla nebuvo tokia sausakimša. Stovykloje jau buvo pakenčiami barakai. Belaisviai remontavo geležinkelio bėgius. Elgesys lageryje su jais, matyt, gerėjo. Klaipėdos krašte vis dar jautėsi karinis sujudimas. Mokykloje mes keitėmės atvirukais su drąsiais vokiečių „riterių“ atvaizdais. Jų aš turėjau pusę kartoninės dėžės... Bet stovykloje kažkas vyko. Į Pagėgius atvyko gestapas. Tai jaudino vietinius gyventojus. Jie važiavo į koncentracijos stovyklą, o visi priėjimai į ten buvo griežtai draudžiami. Po keleto dienų pamatėme debesis virš miško. Pasirodo, stovykla buvo pradėta demontuoti. Pagėgių vaikėzai ėjo ten treniruotis šaudyti. Ir aš taip pat kartą nuėjau kartu su kitais. Šaudydamas gavau stiprų smūgį į petį ir ilgai jaučiau šio šaudymo skausmą petyje. Galbūt ne tik fizinį skausmą jaučiau... Būdamas ten galėjau matyti masinius kapus iš arti ir tuščias chlorkalkių statines. Mane tai labai sukrėtė ir daugiau ten nėjau. Žmonės, kurie gyveno netoli stovyklos, sužinojo, kad belaisviai iškasinėja sušaudytus ir pusiau suirusius kūnus bei vėl degina. Tai įrodė kylantys dūmai ir smarvė, kuri buvo jaučiama nuo miško. Niekas negalėjo sužinoti, kodėl jie vėl iškasami, tik numanė, kad norima nuslėpti šį nusikaltimą. Deginimo vietoje buvo sodinamos eglaitės... Apie tai kalbėjo visas Pagėgių miestelis. 

Atėjus vasarai turėjau daug laisvo laiko ir galėjau užsiimti savais reikalais. Pilni sugadintos karinės technikos vagonai stovėjo „mirusiųjų kelyje“, Pagėgių miške, netoli stovyklos. Vyresni vaikai iš vagonų vogė dar tinkamas „prekes“. Aš taip pat turėjau dujokaukę, kuri kabėjo mano kambario pačioje garbingiausioje vietoje. Belaisvių stovykla buvo galutinai išardyta. 

1944 m. vasarą buvom trumpam evakuoti, o grįžę skubėjome nuimti derlių. Tačiau artėjantis frontas baugino ir jautėme įtampą. Spalio pradžioje mama vežė grūdus į Šūlerio malūną. Tai prisimenu labai aiškiai. Ponas Šūleris stovėjo ant malūno platformos ir kalbėjo apie ateitį, kuri nebuvo labai šviesi. Mamos paklaustas, kas dabar ateis pas mus, atsakė, kad šiame pasaulyje taikos jau nebebus. Apie tai su mama mes daug kalbėjome ir mąstėme. Visą laiką buvome pasiruošę evakuacijai, kuri ir įvyko 1944 m. spalio mėnesį...


2005 metais buvusio lagerio Pagėgiuose vietoje pastatytas paminklas, su Stasio Krasausko graviūra.

 
     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.