Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 balandžio 22d. Nr. 8 (56)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
  Ištaigingieji Nemuno žemupio girių plačiaragiai. Id  
 
Egidijus Bacevičius

Turbūt nerasime kito miško žvėries, kuris būtų tapatinamas su Nemuno žemupio girių ir pelkių pirmaprade gamta, kaip šakotaragis briedis. Dėl tauraus grožio, gaivališkos jėgos jie laikomi pamario krašto girių simboliu. Šimtametės Rytprūsių medžioklės ir gamtosaugos tradicijos sukūrė taip vadinamą elnių ir briedžių krašto legendą Romintos girioje, Nemuno žemupio miškuose ir Kuršių Nerijos palvėse. Atskiru vokiškakalbės grožinės literatūros žanru yra tapę skaitiniai apie šiuos plačiaragius, t. y. girininkų ir medžiotojų prisiminimai apie karališkąsias pramogas XIX ir XX a. pradžioje Rytprūsių giriose. Esama ir šių dienų gražių naujienų: Vokietijoje nemąžta pakartotinai leidžiamų senųjų nuotraukų ir atvirukų albumų populiarumas su briedžių bei elnių medžioklių vaizdais, renkami suvenyrai, paveikslai ir knygos šia tema. Prieš kelis metus į pirmykštę vietą Tilžėje sugrąžinta bronzinė briedžio statula, ruošiamasi restauruoti senuosius medžioklės namus.

Romintos girios - medžiotojų dvarai

Netoli Vištyčio ežero plytinčioje Romintos girioje, apsuptoje pelkių, ir sunkiai peržiangiamuose Nemuno žemupio miškuose nuo seniausių laikų buvę daug stambių laukinių žvėrių. Kryžiuočių laikais ir po Torūnės taikos sutarties (1466 m.) metraštininkas rašė, kad čia - iš Rytų neperžengiamos girios ir daug didelių medžiojamų žvėrių (Grose Wildnis). Maždaug tuo laiku išpopuliarėjo karališkosios medžioklės, pradėjo kurtis Rytprūsių girių, kaip briedžių ir elnių krašto, legenda. Jos liudytojais yra gausūs istoriniai šaltiniai, esami ir buvę statiniai, krašto vietovardžiai, kiti žymenys.

Vienas medžioklės centras buvęs Romintos gyvenvietės apylinkėse. Vokietijos kraštotyrininkų gerai aprašyta Romintos girios medžiotojų pilis. Ją prižiūrėjo Romintos girininkijos prižiūrėtojai. Daug vertingos informacijos mums paliko paskutinis vyriausiasis medžiotojų inspektorius Vatleris Freveris (1891-1962), rūpinęsis visu Romintos medžioklės rūmų ūkių ir medžioklių ruošimu . Keli dešimtmečiai po II pasaulinio karo jis parašė dokumentinę prisiminimų knygą apie medžiokles Romintos girioje. Iš šios knygos mes sužinome, kad XV-XVI a. Ramintuose buvo įsteigtas Prūsijos medžiotojų dvaras. Apie jį rašė keliautojas Lukanas 1748 metais. Pasak jo, neseniai, prieš keliautojui apsilankant, Fridricho Didžiojo įsaku 2 600 hektarų plote netoli Kiautų buvo įkurti Prūsijos valstybiniai medžioklės plotai ir 2 500 hektarų buvo apjuosta lentų tvora su galerijomis. Medžioklės plotas priklausė Nesavo, Barckhauzo, Romintos ir Žydkiemio girininkijoms. Vietos miškininkai globojo žvėris, rengė ir prižiūrėjo medžiokles, rūpinosi trofėjo išsaugojimu ir skerdienos paruošimu. Pagrindinė rinktinių medžiotojų apsistojimo vieta buvo medžioklės namas. Jis buvęs Romintos girioje ant stataus to paties vardo upės kranto. Vilhelmas II buvo aistringas medžiotojas. Nepaisant fizinės negalios (jo kairė ranka buvo pažeista ir atrofavusi), būtent Prūsijos kaizerio pastangų dėka buvo padėtas pagrindas karališkųjų medžioklių tradicijoms Romintos girioje. Jo prašymu 1885-1890 m. senasis medžioklės namelis buvo perstatytas į ištaigingą medinę medžiotojų pilį. 1893/97 m. pagal norvegų architektų Sverige ir Miunte blokhauso medinės architektūros pavydžius buvo pastatyta ne mažiau puošni medinė koplyčia šventajam Hubertui (Hubert von Luettich). Statiniai ant Romintos upės šlaito atrodė labai išraiškingai. Pagal krikščioniškąją tradiciją šv. Hubertas yra šunų globėjas, saugo ir padeda medžiotojams. Dėl to greta šventojo visuomet vaizduojamas elnias. Elnių ragų ir atvaizdų buvo pilyje ir aplinkui. Priešais pilį buvo pastatyta skulptoriaus Richterio Friese nulieta stovinčio elnio su šešiolikašakiais ragais stovyla. Pasak liudininkų, ji buvo nulieta pagal Vilhelmo II nušautą elnią. Šalimais per Romintos upę vedančio tilto betoninės atramos priekį puošė prigulęs elnias.

Medžioklės vieta Romintoje buvusi labai populiari. XX a. ketvirtame dešimtmetyje čia atsirado dar vieni išskirtiniai medžioklės namai. Keletą kilometrų piečiau nuo senųjų namų 1937 m. juos sau pasistatydino reicho kancleris Hermanas Geringas. Trečiojo reicho ideologas buvo išrankus medžioklės mėgėjas ir šiam pomėgiui negailėjo nei lėšų, nei laiko, išmonės. Namas pastatytas pagal architekto, prof. Hetzel'io iš Berlyno projektą. Statybose panaudotos tik vietinės medžiagos. Stogas dengtas švendrėmis, pagrindinė menė buvusi rengta pagal senovės kunigaikščių pilių vidaus pavyzdžius. Pagrindinio namo priekyje buvo pakabinti įspūdingo dydžio elnio ragai. Kadangi namo šeimininkas buvo vyriausiasis Prūsijos medžioklės meistras, tai jo garbei Vokietijoje buvo liedinti medaliai, tapyti pompastiški portretai, spausdintos nuotraukos ir atvirukai, lipdytos dekoratyvinės skulptūros ir gausūs medžioklės suvenyrai. H.Geringo Romintos apylinkėse nušauti didžiaragiai elniai ir briedžiai rodyti 1937 metais Berlyne ir 1954 metais Diuseldorfe vykusiose tarptautinėse medžioklės trofėjų parodose.

Briedžių giria

Ne mažiau garsios buvo medžioklės Briedžių girioje. Nuo 1815-1848 m. Nemuno deltos lygumos ir pelkės vadintos Lietuvių žemuma arba Briedžių žemuma. Joje yra piečiau Skirvytės plytinti, sunkiai išbrendama Briedšilių arba Briedžiulės aukštapelkė, į pietus ją juosią Kukmiškio palių masyvas. Inicijuojant H.Geringui, vietinės faunos aplinkos apsaugai, 1937 m. rugsėjo mėn. 12 d. Minijos-Karklės miškai ir aplinkinės pelkės paskelbtos Briedžių girios (Elchwald) draustiniu, o nuo 1938 m. visa vandenų apribota teritorija pavadinta Briedžių vingiu (Elchwinkel). Ši vietovė taip vadinta iki 1945 metų. Iš viso tai sudarė apie 74 112 hektarų plotą, apėmė pelkėtus miškus į pietus nuo Nemuno, pietuose buvo ribojama Priegliaus. Šią vietovę prižiūrėjo 11 girininkijų ir vietos medžioklės sargai.

Medžioklės namai prie Gilijos

Nemuno žemupiui išgarsėjus kaip retų trofėjų kraštu, susirūpinta kviestinių medžiotojų apsistojimo vieta. Netoli Kuršių marių, tarp Gilijos ir Įsės kaimų plytinčiame Ventainės girios pelkyne, ant Paitės upės kranto, buvę antrieji karališkieji medžioklės namai. Jie priklausė Tovės girininkijai. Išliko apie juos labai skurdūs istoriniai duomenys. Pirmą kartą namai aprašyti 1886 metais. Tuomet aplinkinius miškus išsipirko Forstfiskus, o vėliau jie perparduoti, kol atiteko Tovės urėdijos Kukmiškio girininkijai. Šioje girininkijoje dirbo garsūs girininkai: Johanas Kvėdnau (1892-1937 m., vad. Paitės girininkijai nuo 1909 m.), oberforstmeisteris Hansas Krameris (1896 -1960). 1901/02 m. prie Paitės medžiotojų namo senojo medinio fachverkinio pastato rytinės pusės buvo pristatytas kairysis fligelis. 1904 m. rugsėjo mėn. 18-20 d. pirmą kartą juose apsilankė kaizeris Vilhelmas II, jis įvertino privalumus. Iki 1907 m. buvo pristatytas dar antras vakarinis fligelis, skirtas girininkams. Yra žinoma, kad 1910 rugsėjo mėn. 12-14 d. kaizeris Vilhelmas II šiuose namuose lankėsi paskutinį kartą. Vėliau juose medžioklei apsistodavo Veimaro Respublikos Ministras Pirmininkas Otto von Braunas, Paulis fon Hindenburgas, dar vėliau H.Gėringas. Šiuose namuose dirbo dailininkai-animalistai: Ričardas Fryzas (1854-1917), skulptorius Liudvigas Fordermejeris. Juos prižiūrėjo vyriausiasis Tovės urėdijos miškininkas Ernstas Mėjeris. Dėl savo atsidavimo briedžių apsaugai jis dar vadintas E. Elch (t.y. Ernstu Briedžiu). Jis rūpinosi šiais namais nuo 1904 m. sausio 1 d. iki 1914 m. lapkričio 16 d.

Karališkosios medžioklės

Senas briedžių ir tauriųjų elnių medžioklės bei apsaugos tradicijas liudija daugybė istorinių pranešimų. Čia pateiksime tik jų dalį. Romintos girioje medžioti mėgo pirmasis Prūsijos hercogas Albertas, markgrafas Georgas Fridrichas, kurfiurstas Johanas Zygismundas (1683 m.). 1683 m. rašoma, kad per septynerius metus jie sumedžiojo 4 935 elnius. Briedžiai ir elniai medžioti ne tiek dėl mėsos, kiek dėl ištaigingų ragų, kurie turėjo kuo daugiau atšakų ar plačias mentes. Tik šiose giriose dėl pakankamos mitybos, pačioje fizinėje brandoje esantys, briedžiai ir elniai buvo geistinas trofėjus, puošmenos, su kuriomis verta buvo grįžti iš medžioklių. Tuo laikmečiu senojoje Prūsijos aristokratijos kalbinėje ir vaizduojamoje tradicijoje radosi legendos ir pasakojimai apie išmintingus briedžius bei elnius su keturiasdešimtšakiais ar net šešiasdešimtšakiais ragais. Lietuvių kalba šios vokiečių sakmės skaitytojui pristatytos A.Kamičaičio straipsnyje. Viename šaltinių pasakojama, kad apie 1859 m. čia lankęsis anuometinis Austrijos princas išgarsėjo kaip prastas medžiotojas.

Kitur pasakojama, kad E.V.Berbomas, Muižės (Kintų apylinkės) dvarininkas, vyriausybės atstovas ir vyriausiasis Kuršių marių ir aplinkinių vandenų žūkmistras, dažnai lydėdavo Šilutės krašte ir Kintų apylinkėse besisvečiuojančius aukšto rango užsienio svečius. 1861 m. spalio pabaigoje jis buvo lordo Dadl'io palydovas medžioklėje Kukmiškyje. Lordas atvyko į Karaliaučių, į Prūsijos karaliaus Vilhelmo I karūnavimo ceremoniją, o vėliau užsuko į Rusnę papramogauti ir susipažinti su krašto įžymybėmis. Kadangi garbingas svečias, Anglijos medžiotojų klubo „Roving Englishman“ narys, turėjęs specialų leidimą Ventainės miške nušauti vieną briedį, tačiau nepaklojo nei vieno, o ypač turnyrą laimėjusio, bet mirtinai sužeisto gražiaragio briedžio nedrįso nušauti. Reginį matę dvariškiai pasakojo, kad lordas, pamatęs briedį, ilgai delsė raginamas palydovų, bet taip ir nedrįso paleisti nei vienos kulkos. Vėliau dėl tokio poelgio jis teisinęsis: "Jau geriau jautį namuose nudėti, nei tokį gražuolį". Anglijos pasiuntinys aprašuose minimas kaip lordas "Papurgalvis", garsėjantis tvirtu augumu ir neramiu būdu, "kurio lordiškoje prakilnybėje tūnąs pats velnias: niekas nespėjęs paskui jį, nei vienas griovys nebuvęs jam per platus ar per gilus, medžiodavęs be medžioklinio šuns, jis pats brisdavo iki pažastų į dumblą ir vandenį, rankiodamas nušautus paukščius". 1862 m. Tovės miškuose medžiojo kronprincas Fridrichas Karlas.

 

             
                       Romintos girios medžiotojų namelis (XX a. pr.).

                          
                    Aistringas medžiotojas Lordas Dadlay Ventainės
                        miške neišdrįso nušauti nei vieno briedžio.

            
    Kronprincas Vilhelmas su trofėjais priešais Kukmiškio pagrindinę girininkiją
             1903 m. rugsėjo 22 d. (Kęstučio Demerecko atvirukų rinkinys).

    
                                Paitės medžiotojų namelis 1994 metais.

 
     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.