Kristina TOLEIKIENĖ

Kasmet pasitinkant vasarą yra švenčiamas Šilokarčemos-Šilutės gimtadienis. Šia proga jau tapo graži tradicija padovanoti ką nors ypatingo savo miestui ir jo žmonėms. Šiemet viena tokių dovanų - Marijaus Budraičio poezijos knyga "Naktigonė".

Tos knygos labai reikėjo Marijui. Tarsi kažkas pasikeitė. Ne kartą girdėjome Marijų skaitant savo eilėraštį, bet visai kitaip atrodo, kai žmogus eilėraščius skaito iš knygos. Savo knygos, tarsi kūnu tapusios sielos akimirkomis, kai autorius susitikdavo su savo mintimis ir jausmais, kai tikrasis pasaulis tapdavo mažesnis už žmoguje atsivėrusį pasaulį.

Poezijos knyga - tai jau atkelti vartai į savo vidų. Jau dabar bet kas ir bet kada galės užeiti į svečius, kai tik paims knygą į rankas bei skaitys eiles. Jaus, supras ir gyvens kūrėjo mintimis.

Ironiška, bet knyga - tai išdavystė poeto ir bloknoto, kuriam pirmajam lemta sugerti tai, kas atsiveria kuriančiojo sieloje. Ir kol ta sąjunga buvo tvirta, poezija ir Marijus pažįstantiesiems tarsi buvo atsitiktiniai dalykai. Na, žmogui pavyko parašyti eilėraštį... Todėl tos knygos reikėjo Marijui, ir juo tikėjusiems žmonėms: jo mokytojai Romualdai Dobranskienei, kuri visada tikėjo, kad iš Marijaus Budraičio būtinai kas nors išaugs, nes jis turi talentą, Marijaus šeimai, jo tėčiui, kuris išgyveno tai, kad gabus sūnus metė mokslus Vilniaus universitete ir jau nieko nepasieks...

Šia tema Marijus buvo labiausiai atviras. Jo "brovimasis" į televiziją, sportinių varžybų komentavimas, renginių vedimas buvo noras įrodyti tėčiui, kad kažką gyvenime pasiekė. Marijus dabar supranta, kad geriausia dovana jam būtų buvusi knyga, nes tai - ne dviejų valandų renginys ar sporto varžybos, tai - gyvenimas, kurį ženklina talentas. Šios knygos reikėjo ir M.Budraičio šeimai - žmonai ir sūnui, kaip noro išpirkti dalelę kaltės, kad kartais kūrybos mintimis jis nebūna su jais.

Marijaus draugai gėlių puokštėmis puošė jo žmonos Giedrės rankas taip, kaip ją puošia kantrybė. O M.Budraitis eilėraštį "Žiogų meilė" prisipažino parašęs Giedrei ir jį perskaitė visiems.

Marijumi tikėjo jo draugai, tai jie pastūmėjo pasiryžti išleisti knygą, finansavo jos leidybą. Knygos pristatymas virto gražiu padėkos vakaru visiems, kurie Marijumi tikėjo, kai jo veidas dar nebuvo žinomas TV žiūrovams, prestižinių renginių lankytojams, žinomiausių muzikantų kompanijose. Ir nepailstančioms Šilutės F.Bajoraičio bibliotekininkėms, ir jų direktorei D.Užpelkienei, kurios pažinusios Mariuko talentą jį globojo, rūpinosi ir lydėjo Marijų poezijos knygos "Naktigonė" leidybos reikaluose.

Marijus, vėlyvą paskutinįjį pavasario savaitgalį sukvietęs į naktigonę brangiausius ir artimiausius žmones, išliko savimi - jis pats save apibūdino "Vaikinu su treningais gatvėje ir skaitančiu laikraščius". Taigi turime progą vaikiną pažinti iš naujo per jo poezijos knygą "Naktigonė", kuri yra graži dovana mums, visiems šilutiškiams.
 

Turėjimas Kiekvienas vėjas turi savo debesį, kiekviena žolė - savąją lauko dalelę. Ar iškeistumei ežerą į išalkusį dangų, stebuklingą tikėjimą - į kūnišką negalią? Kiekvienas lašas turi savo lietų, kiekviena valtis - savąją lūžtančią bangą. Ar minčių labirintą ant delno sudėtum ir išleistumei klausą į tobulą kalbą? Kiekvienas vabalas turi savo lapą, kiekviena pušis - savąjį jūros ošimą. Ar iškeistumei širdį į gundantį kvapą ir sudegusių saulių į žemę kritimą? Kiekvienas kalnas turi savo sniegą, kiekviena diena - savąjį laiko formatą. Mes nuo sąžinės savo nepaliaujamai bėgam, kol surandame atpildo saką... 2003 02 23 Šilutė Gulbės Liepos gulbės į rudenį skrido apsiverkusio spalio dangum, medžių lapai į purvą subrido ties beraščiu naktiniu žmogum. Degtukus į išplaukiančią upę atsainiai palydės pasroviui ir didingą košmarišką griūtį sustabdys kalnas sniego lietum. Virš mečečių rytietiškų skraisčių, baobabo, kaučiuko laukų skrenda gulbės takais kunigaikščių šilumos ir drėgmės maršrutu. Jaučio ragas nulūžęs raudojo Jau nuplikusio spalio lauke, su sparnais, nors be rankų, be kojų skrisiu, gulbe, aš paskui tave. 1997 Šilutė Prieš srovę Aš meldžiu, pasiverski medžiu ir šakom apraizgyk mano sielą, tarp dangaus, tarp sudžiuvusių pienių žiedų brenda vakaras liūdnas per sniegą. Aš tikiu išsiblaškiusiu vaiko žvilgsniu, pieno lupomis, balintais skruostais, jo plaukais, debesų vainiku ir vaikystės nematomais bokštais. Aš jaučiu, erdvėje tarp žvaigždžių sklando mūsų likimai beglobiai, dulkių upėj lopšinė rugių skęsdama bando plaukti prieš srovę. 2000 Šilutė Šaltis Šaltis garbanas gruodžio supynė į varveklines šilko kasas, laisvės dainą pakėliau į skrydį, iškutenęs gitaros stygas. Šiaudo atvaizdas bėgo per stalą spanguolinio kisieliaus kalnais, šaltis balino pilką metalą, cypė pelės ties krosnies kampais. Trupiniais duonos riekė vaitojo, šnypštė garas vandens katile, kelio dulkės nusėdo ant kojų, aš sėdėjau laukimo balne. 1997 Šilutė Taip norisi meilės Į tūkstančius smulkių kasyčių vakaras supintas Melsvais šaltinių vėriniais. dangaus romansais laukas atgaivintas išeis kviečių ar avižų keliais. Iškris kalnais pilkieji vieversėliai, sparnuotieji pavasario šaukliai, prisilietimais žemėn grįžta vėlės, kaip laukiami ir geidžiami svečiai. Tikiu, brangioji, pasakų vitražais ir tavo žodžiais taip aklai tikiu, kaip prabangus, bet tuščias šaltas namas be durų, be langų, be pamatų. Kur tobula jaunystė, dingsta protas. kur lyja lietūs, nedega laužai, kur reikalingi dalgiai, ten bevertes šluotos. taip noris meilės, o ateina pažadai... 2003 04 23 Šilutė