Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 birželio 10d. Nr. 11 (59)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
 

Šilutė: miestietiškos raidos metmenys. II dalis

 
 


Darius BARASA, Šilutės muziejaus muziejininkas 

 

Prekyba

 

Pramonė Šilutėje taip ir neperžengusi smulkios industrijos lygio, didelę dalį miestelėnų privertė užsiimti amatais, tapti tarnautojais arba verstis prekyba. Tai buvo kaina, kurią turėjo sumokėti miestiečiu norėjęs likti asmuo.

 

Nors Šilutėje jau nuo XVI a. vyko dideli turgūs ir prekymečiai, tačiau nuo XIX a. pabaigos greta minėtųjų ėmė augti ir kasdienės prekybos krautuvėse reikšmė. Šio jau grynai miestietiško bruožo pradininkais buvo tie patys turguose prekiavę amatininkai, atidarytose krautuvėlėse pradėję realizuoti savo produkciją.

 

Gausėjusių fabrikinių gaminių pasiūla vėliau į rinką atvedė tikrus prekybininkus, kurie, jau nebeužsiėmė amatais, o buvo gaminių, produktų perpardavinėtojai ar įvairių firmų agentai. Tokiais pradininkais Šilutėje, berods, tapo kolonijinėmis ir geležies prekėmis 1890 m. ėmęs prekiauti Otto Günter bei 1892 m. – Fritz Wythe. Parduotuvę, kurioje prekiauta alkoholiu, kolonijiniais gaminiais ir druska, 1905 m. buvo atidaręs ir Franz Treger ir Max’as Kurmies, vertęsis batų prekyba. Dera pastebėti, kad parduotuvės kone nuo pradžių buvo specializuotos ar orientuotos į tam tikros rūšies produktus. 1910 m. greta gausaus skaičiaus amatininkų, tarp kurių gausumu išsiskyrė mėsininkai ir siuvėjai, kaip prekybininkai bei komersantai Šilutėje buvo įregistruoti net 54 asmenys. Žinoma, kad tuo metu veikė keletas kolonijinių prekių, baldų, geležies ir statybinių medžiagų, tabako, batų, audinių, laikrodžių, konditerijos parduotuvių, vaistinė, taip vadinamoji “drogerija” ir kt.

 

Šilutiškis, anuomet užsukęs į Max’o Hundersdörfer’io specializuotą audinių krautuvę, galėjo joje įsigyti įvairios medžiagos drabužiams, išsirinkti jau gatavus viršutinius bei apatinius rūbus, nusipirkti užuolaidų, kiliminį taką, staltiesių bei pledų ir kt. G.Schlichto parduotuvėje buvo siūloma įvairių baldų, veidrodžių bei minkštų apmušalų. Broliai Schlagowskiai be viso to savo baldų krautuvėje prekiavo dar ir karstais. Geležies ir statybinių prekių parduotuvėje savininkas F.Hoppas be darbinių įrankių, namų ir virtuvės apyvokos daiktų, statybinės armatūros, kalkių, cemento, stiklo papildomai dar prekiavo dviračiais ir ginklais. V.Jurkšaičio “Liūto” drogerijos pasiūla irgi buvo plati: nuo medicininių tirpalų, tvarstomosios medžiagos iki aliejinių dažų, lako, beico, skiediklio, teptukų bei alyvos mašinoms.

 

Trečio dešimtmečio parduotuvių tinklas prekių asortimento prasme žymiai išsiplėtė, parduotuvės tapo dar labiau specializuotos. Reikia nepamiršti ir knygynų, popieriaus ir raštinės reikmenų, odos, stiklo bei porceliano, sidabro ir aukso gaminių, taip pat stambiomis tapusių gatavų drabužių parduotuvių. Šalia mažmeninės prekybos iškilo didmenininkai. Savo rinkoje lyderiais tapo tokie stambūs verslininkai kaip M.Labutis bei W.Dingfeldas, vertęsi žemės ūkio mašinų prekyba. Pas pastarąjį buvo galima užsisakyti arba įsigyti javų kirtimo, kūlimo, sėjimo mašinų, mėšlo kratytuvų, pieno separatorių ir netgi Benz bei Deutz firmos motorų. M. Labutis į savo prekių asortimentą papildomai buvo įtraukęs Gritzner markės siuvimo mašinas. Abu prekiavo atsarginėmis mašinų dalimis bei teikė mašinų remonto paslaugas.

 

Miestietiškos prabangos buvo H.Schmidto odos gaminių parduotuvė, prašmatnumo troškusiam pirkėjui galėjusi pasiūlyti lagaminų, rankinukų, sporto prekių. Žydo L.Epsteino krautuvėje, įsikūrusioje turgaus aikštėje, damos galėjo rasti skarų, elegantiškų paltų ir kitos madingos aprangos. Šveicariškais auksiniais ir sidabriniais kišeniniais, sieniniais laikrodžiais, žadintuvais, auskarais, žiedais, termometrais bei barometrais buvo apsirūpinęs laikrodininkas Carl Briese.

 

Kad Šilutė augo ir vis labiau kratėsi ją persekiojusio didelio kaimo įvaizdžio, rodo ketvirtajame dešimtmetyje nenustojęs didėti komercinių įstaigų skaičius ir nuolat besiplečiantis prekių asortimentas. Antai 1931 m. buvo surašyta 40 didesnių krautuvių, o 1943 m. – kartu su smulkiomis net 139 parduotuvės. Daugiausia būta maisto ir kolonijinių prekių - po 31, mėsos – 11, audinių – 8, statybinių medžiagų – 5 parduotuvės. Kitų rūšių krautuvių buvo nuo 1 iki 4. Iš pastarųjų reikia išskirti modernumo ir miestietiškos prabangos Šilutei suteikusias automobilių, elektros ir radijo, kosmetikos prekių bei moteriškų aksesuarų, žaislų ar muzikos instrumentų parduotuves. Antai Albertas Fricke savo krautuvėje prekiavo įvairiais šviestuvais, akumuliatoriais, radijo aparatais, juos taisė, įrenginėjo antenas, užsiėmė elektros instaliavimu. Aksesuarų moterims parduotuvę (jų iš viso tuomet buvo 4) turėjusi Helene Rugullis išskirtinai prekiavo skrybėlėmis damoms, o jos konkurentė H.Rhaese – kitomis puošniomis aprangos detalėmis bei rankdarbiais. Specializuotų batų parduotuvės savininkas P.Gelszus reklamavosi “Wolko” firmos batais, o J.Jacksteitis siūlė įsigyti “Salamander” firmos apavą. A.E.Conrado knygynas, be knygų, popieriaus ir raštinės prekių, pardavinėjo laikraščius, paveikslus, žemėlapius ir netgi muzikos instrumentus (smuikus). Viešbučio “Germania” savininkas M.Sakutis tame pačiame pastate buvo įrengęs specializuotą tabako gaminių parduotuvę, kurioje buvo galima įsigyti įvairių rūšių cigarečių, cigarų, paprasto bei uostomojo ir kramtomojo tabako, pypkių, kandiklių. Verta paminėti, kad mieste XX a. pirmoje pusėje nuolat veikė 5-6 bankai ar jų skyriai, dvi –“Briedžio” ir “Erelio” – vaistinės, 1 kavos ir 4 alaus parduotuvės.

 

Tad prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, šilutiškis turėjo jaustis tikru miestiečiu, bent jau aprūpinimo požiūriu, nes siūlomas prekių asortimentas tenkino ne tik svarbiausius jo poreikius, bet kūrė puikią terpę rastis prabangai, rafinuotumui ir modernėjimui. O tai buvo neatsiejami miestietiškos gyvensenos elementai. Kitaip tariant, miesto prekybininkai čionykščiui anuomet galėjo nuo anglies ir žvyro iki paminklinio antkapio bei karsto, nuo drabužių bei baldų iki radijo aparato ir elektros lemputės pasiūlyti. Prie miestietiškos prabangos ir ištaigingumo daug prisidėjo čia išvystyta paslaugų sfera.

 

Paslaugos

 

Aktyviausi paslaugų rinkoje Šilutėje nuo seno buvo amatininkai, savo pozicijų neužleidę iki Antrojo pasaulinio karo sukrėtimų. Komersantų nukonkuruoti pagrindinėje prekyboje amatininkai, įkūrę smulkias savo dirbtuves, įsitvirtino remonto ir produktų mažmeninės gamybos rinkoje. XX a. pradžioje Šilutėje buvo šių amatų atstovų: mėsininkų (15), siuvėjų (10), kalvių (6), šikšnių (5), stalių, puodžių, kepėjų (po 4), batsiuvių, račių, virvininkų (po 2), skardininkų, spaustuvininkų, knygrišių, mechanikų (po 2), po vieną dažytoją-kailiadirbį, šaltkalvį ir kt. Kaip modernesnių paslaugų teikėjus tuomet buvo galima išskirti dantistą bei 3 laikrodininkus, o taip pat prieš 1922 m. mieste savo ateljė įkūrusį fotografą.

 

Vėlesniais metais teikiamų paslaugų ratas išsiplėtė nežymiai – naujų paslaugų pradėta teikti nedaug, padaugėjo tik iki tol jau egzistavusių. Laikmečio naujovės į rinką atvedė elektrikus ir radijo remontininkus, automobilių mechanikus, vandentiekio meistrą. 1943 m. Šilutėje jau buvo įregistruotos dvi savo paslaugas siūliusios automobilių vairavimo mokyklos, kelionių agentas ir masažo paslaugas teikęs A.Jurgeneitis. Lyginant su ankstesniais metais, padaugėjo dantistų, savo veiklą mieste buvo pradėjęs antras fotografas. Dėl įdomimo galima dar pastebėti, kad anksčiau bendrai vyrus ir moteris aptarnavusios kirpyklos šiuo laiku pamažu ėmė virsti į nedidelius grožio salonus. Antai H.Melznerio kirpykla buvo pripažinta kaip žymiausias moterų plaukais besirūpinęs salonas, klientėms siūlęs suteikti ilgalaikes bei trumpalaikes garbanas. 1943 m. Šilutėje buvo užregistruotos 3 pribuvėjos-akušerės ir 6 teisine praktika besivertę advokatai bei notarai.

 

Kaip atskirą nišą paslaugų sferoje užėmusias įstaigas, kurios išsilaikė taip pat tik aptarnaudamos klientus, galima išskirti smukles-užeigas, restoranus ir viešbučius. Smuklė, su kuria, beje, siejamas pirmasis Šilutės-Šilokarčemos paminėjimas (1511 m.), ir XX a. pirmajame ketvirtyje išliko populiarus miestietiško gyvenimo akcentas. Tiesa, jų skaičius Šilutėje nebuvo pastovus: 1911 m. minimos 5, 1922 m. – net 21, o 1943 m. –12 smuklių. Tokiam jų kitimui įtakos galėjo turėti miestui didesnį prašmatnumą teikusių restoranų gausėjimas, nes 1922 m. jų tenurodyta vos 2, o jau 1933 m. – net 8. Antai vienas tokių restoranų savininkas H.Bildau į po atviru dangumi sode įkurtą savo restoraną lankytojus viliojo elektriniu fortepijonu bei elektriniu apšvietimu.

 

Žinoma, kad dalis restoranų buvo įsikūrę viešbučiuose ir vienas kitą puikiai papildė. Iš viešbučių, kurių XX a. pirmoje pusėje buvo nuo 4 iki 6, prašmatniausi buvo “Germania”, “Kaiserhofhotel”, “Hotel Deim’s”. Pastarajame buvo įrengtas centrinis šildymas, 24 lovos ir garažas. O štai viešbutis “Germania”, be centrinio šildymo ir autogaražų, klientus gundė pirmos klasės virtuve, išlaikytais gėrimais, moderniai įrengtais kambariais, vandentiekio patogumais, reprezentacine sale ir uždaru klubiniu kambariu. Matyt, dėl šių teikiamų patogumų viešbutis buvo tapęs įprasta aukštuomenės pobūvių, įvairių draugijų susirinkimų vieta.

 

Kultūra ir pramogos

 

Apskrities valdytojas dar XIX a. pirmoje pusėje buvo prasitaręs, kad vietinių gyventojų moralė buvusi žemo lygio ir vienintelė jų pramoga, nepaisant keleto išimčių, buvo girtuokliavimas. Atrodo, šilutiškiai anuomet ypač mėgo nusigerti turgaus dienomis, kai “viskas tuomet skęsdavo alkoholyje“, kaip vaizdžiai pastebi amžininkai, o turgaus aikštė dvokdavo šiuo gėrimu. Rodos, tuometinis gyvenimas kultūriniu požiūriu negalėjo daug pasiūlyti, nebent pasisėdėjimus smuklėse, prekymečius ir sekmadienines pamaldas bažnyčioje, kurios, beje, buvo stropiai ir gausiai lankomos. Dar 1847 m. Verdainės vizitacijoje pastebėta, kad “kiekvieną sekmadienį bažnyčia čia yra sausakimša nuo klausytojų”. Tad religinis gyvenimas augančioje gyvenvietėje buvo kitas ryškus čionykštės kultūros elementas.

 

Miestelis nuo XVII a. pr. buvo evangelikų parapijos centras, o maždaug nuo 1875 m. tapo ir visos Šilokarčemos bažnytinės apskrities, kurią sudarė 6 parapijos, centru bei vyriausio evangelikų kunigo rezidencijos vieta. Gyvenvietė susilaukė ir kitų konfesijų atstovų dėmesio: 1854 m. Žibuose bažnyčią pasistatė katalikai, o 1857 m. iškilo baptistų koplyčia bei apie 1863 m. - žydų sinagoga. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą koplyčią mieste buvo pasistačiusi ir Krikščioniška draugija. Be to, 1913 m. buvo sukurta atskira nuo Verdainės evangelikų parapijos Šilokarčemos parapija, kuriai bažnyčia pastatyta 1926 m.

 

Mokyklų gausėjimas irgi yra patikimas miestelio kultūrinio gyvenimo augimo rodiklis. Verdainėje jau nuo seno veikusi bažnytinė mokykla, XVIII a. pab. buvo pertvarkyta į pradinę. 1800 m. čia buvo atidaryta antra klasė. XIX a. vid. minimos miestelyje veikusios 4 privačios mokyklos. Taip pat žinoma, kad 1857 m. savo mokyklą Žibuose atidarė žydai, o 1864 m. – katalikai. Tais pačiais metais Šilokarčemoje buvo įkurta aukštesnioji berniukų mokykla, 1918 m. tapusi licėjumi bei realine gimnazija, iš kurios vėliau išaugo Herderio gimnazija. 1897 m. Šilokarčemoje buvo įsteigta žiemos žemės ūkio, o 1900 m. keturklasė Žibų-Šilokačemos liaudies mokykla, po metų turėjusi jau 8 klases. XX a. antrajame dešimtmetyje minimos mergaičių namų ruošos ir prekybos bei amatų mokyklos. 1928 m. buvo įsteigta lietuvių mokykla, 1938 m. iš progimnazijos tapusi lietuviška gimnazija. Galiausiai 1943 m. įstaigų registre galime aptikti nurodytas 2 automobilių vairavimo paslaugas šilutiškiams teikusias mokyklas.

 

Savotišku perversmu miestelio kultūroje turėjo tapti spaustuvės įkūrimas (1861 m.) ir vietinės periodinės spaudos pasirodymas. Nuo tada iki pat Antrojo pasaulinio karo Šilutėje nenustojo rodytis periodiniai leidiniai, kurių pavadinimai, tiesa, įvairiais metais keitėsi (“Heydekruger Anzeiger”, “Heydekruger Kreisblatt”, “Memelgau Zeitung”, “Memelländische Rundschau”, “Tageblatt” ir kt.). Reikia paminėti, kad nuo XIX a. pab. Šilutėje ėmė veikti antra spaudos įmonė, o knygomis jau prekiavo 2 knygininkai ir krautuvė Žibuose. 1898 m. buvo atidaryta privati mokama biblioteka, o nuo 1909 m. pradėjo veikti kilnojama apskrities biblioteka. Galimybė miestelėnams naudotis vieša biblioteka buvo suteikta 1922 m. – ją įkurti Liaudies mokykloje paskatino apskrities mokyklų tarėjas Richardas Meyeris. Šioje daugiau nei 3 tūkst. tomų pramoginės ir mokslinės literatūros veikalų sukaupusioje bibliotekoje veikė ir skaitykla, kurioje lankytojas galėjo susipažinti su įvairiais periodiniais leidiniais. Ten pat buvo įkurta ir jaunimo bibliotekėlė, kurioje rinkosi mėgėjų dramos būrelis. Verta pažymėti, kad miesto biblioteka buvo tapusi ir informacijos apie mieste organizuojamus renginius skleidėja bei bilietų į muzikinius koncertus platintoja. Tad, rodos, galime drąsiai teigti, kad Liaudies mokykloje buvo įsikūręs svarbus savišvietos ir  miestietiškos kultūros sklaidos centras.

 

Dar vienas svarbus bruožas, kuris rodo miestietiškų apraiškų egzistavimą Šilutėje, buvo aktyvus įvairių kultūrinių bei sporto draugijų judėjimas bei, žvelgiant kaimiečio akimis, šiek tiek rafinuota ar snobiška laisvalaikio praleidimo forma.

 

Kaip vieną pirmųjų bendraminčius suvienijusių draugijų galime išskirti Klaipėdos bei Tilžės miestų įtakoje 1862 m. Šilutėje susikūrusią vyrų gimnastų draugiją. Ši draugija, turėjusi tos šakos sportui reikalingą inventorių, organizavo gimnastikos varžybas, propagavo fizinį kūno lavinimą, kuris, anot jos, turėjęs tuo pačiu išugdyti ir sveiką jaunuolio dvasią. Nuo 1922 m., kai prie Liaudies mokyklos buvo pastatyta nauja sporto salė, aprūpinta moderniu sporto inventoriumi, gimnastų draugija vakarais rinkosi būtent į šias patalpas.

 

Po 1919 m. Šilutėje buvo susikūręs sporto klubas “Vorwärts” (“Pirmyn“), išskirtinai propagavęs futbolą. Panašiu laiku įsteigtas ir Herderio mokyklos gimnastikos ir sporto klubas, kurio aktyvą sudarė vyresnių klasių jaunuoliai bei merginos. Minėtų sporto draugijų egzistavimas paskatino 1937-1940 m. moderniai pertvarkyti stadioną, buvusį Varnamiškyje.

 

Artima sporto draugijoms buvo XIX a. viduryje susikūrusi Šaulių draugija, pradžioje savo šaudyklą turėjusi Deimso viešbučio sode. Po 1920 m. nauji šaudyklų takai, pritaikyti net mažakalibriams ginklams, buvo įrengti Varnamiškyje. Kasmet draugijos organizuojamos šaudymo šventės sutraukdavo minias miestelėnų.

 

Klaipėdos ir Tilžės miestų pavyzdžiu 1904 m. Šilutėje susikūrė “Šilokarčemos-Žibų gražinimo draugija”, kurios vienas iš iniciatorių buvo H.Scheu. Ši draugija daugiausia rūpinosi miesto apželdinimu, takų tvarkymu. Viena jauniausių Šilutėje veikusių draugijų galima laikyti po 1920 m. įkurtą irkluotojų klubą, kuris Šilutės uosto pusiasalyje turėjo savo pastatą ir garažus valtims. Ši draugija buvo surengusi ne vieną įsimintiną irklinių valčių regatą. Taip pat užsimenama, kad klubo nariai, mėgę atsipalaiduoti, rengdavo smagius šokius savo klubo pastate, kur viename iš kambarių buvęs netgi biliardo stalas.

 

Šilutėje įvairiais metais veikė ir kitų draugijų, kaip antai “Kareivių draugija”, “Tėvynės moterų draugija” ar “Vyrų giedotojų draugija” ir kt. Tačiau jų veikloje randama nedaug miestietiško akcento. Kur kas labiau miestietiško dvelksmo teikė Šilutės evangelikų bažnytinis choras, neapsiribojęs vien šventadieninėmis giesmėmis, bet gan aktyviai dalyvavęs ir pasaulietiniuose renginiuose. Šis choras į savo koncertinę programą buvo įtraukęs kantatas, motetus ir netgi oratorijas, todėl akompanuojant Herderio mokyklos styginiam orkestrui, vargonams ar fortepijonui, šilutiškiams (ir ne tik jiems) galėjo pasiūlyti aukšto lygio koncertus bažnyčioje arba Herderio mokyklos auloje.

 

Muzikinį gyvenimą Šilutėje protegavo ir Klaipėdos “Collegium musicum”, kurios dėka Šilutėje koncertavo žymūs to meto muzikantai: Elly Ney (fortepijonas), Florian Renter (smuikas), Enrico Meinardi (violončelė) ir kt.

 

Neabejotinu modernumo ženklu mieste tapo kino teatras, kuris čia veikė jau prieš 1922 m. Ketvirto dešimtmečio reklamoje nurodyta, kad kino teatre buvo 280 sėdimų vietų, o kino seansai vykdavo kasdien, išskyrus šeštadienį. Taip pat reikia sutikti su tuo, jog panašiu laiku Šilutėje veikę du vaikų darželiai, buvo ne kas kita, kaip miestietiško gyvenimo užgaida.

 

Keliais štrichais čia pavaizduotos Šilutės kultūrinio gyvenimo formos iš dalies savyje turėjo ir pramogos elementų. Be to, šilutiškiams pramogos turėjo teikti, kad ir tos pačios, jau anksčiau minėtos užeigos bei restoranai. Antai “Verdainės vila” vadintame restorane smagūs šokiai vykdavo visais metais, nepaisant politinių permainų Klaipėdos krašte. O štai iškilmingą 1941 m. rugsėjo 27 d. vakarą, po visos oficialios ceremonijos, kurios metu Šilutei buvo paskelbtos miesto teisės, valdžios atstovai ir garbės svečiai šventę pratęsė viešbutyje “Germania” surengtame pobūvyje. Tad nekyla abejonių, kad pramogų pasiūla, nors ir negausi, čia egzistavo.

 

Vietoj epilogo

 

Fragmentiška ir neskrupulinga Šilutės miestietiškumo raidos apžvalga lyg ir leidžia daryti išvadą ar prielaidą, kad į miestietiškus standartus besitaikęs XX a. pirmos pusės Šilutės kultūrinis ir ūkinis gyvenimas šilutiškiui vis dėlto leido pasijusti miesto, nors ir nedidelio, gyventoju.

 

Dėl Antrojo pasaulinio karo padarytų nuostolių, čionykščių gyventojų emigracijos sovietmečiu Šilutė turėjo atsikurti iš pagrindų. Šiandien Šilutė su savo kuriamu ūkiu bei kultūra sėkmingai vaduojasi iš provincijos miesto įvaizdžio. Tradicija tapusi miesto šventė turėtų smarkiai palengvinti šį procesą.

 
 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.