Dovydas PANCEROVAS

Galbūt šių metų rudenį, kai miestą auksuos geltonis, o knygynuose pasirodys knyga "Namų link", mielieji skaitytojai sakys - jis yra vienas geriausių Šilutės poetų. Tačiau kol kas Audrius Šikšnius mūsų krašto poezijos mėgėjams yra mažai pažįstamas kūrėjas.

Dar spėjęs suburbėti, kad aš esu vienintelis žurnalistas per 12 metų, kurį jis "prisileido", poetas pravėrė duris. Duris, kurios veda atgal. Atgal į tarybinį Druskininkų kurortą. Atgal gastrolių po Lietuvą takais. Atgal į bohemiškus Lietuvos estrados užkulisius. Atgal į močiutės namus.

Nuo inžinieriaus iki kultūros namų direktoriaus
 

A.Šikšnius gimė ir augo Skuodo rajone, studijavo Kaune, o po to 13 metų gyveno Druskininkuose. Būsimasis poetas buvo dar kūdikis, kai jo tėvai išsiskyrė. "Jie susitarė, kad aš lieku gyventi su mama, o tėvui nereikės mokėti alimentų. Už tai jis pažadėjo, kad dings iš mamos gyvenimo visiems laikams. Aš net neįsivaizduoju, kaip jis atrodo... Po skyrybų mama suplėšė visas jo nuotraukas", - pasakojo menininkas. Neilgai trukus poeto mama ištekėjo antrą kartą ir su naująja šeima persikėlė gyventi į Kauną. Tuo metu A.Šikšnius buvo pirmokas, o močiutė neleido jo išsivežti kartu, todėl būsimasis poetas liko gyventi su močiute. "Aš bendravau su mama, su savo seserimis ir broliu, bet tai nebuvo mano namai. Kai lankydavausi Kaune, pas mamą, nesijaučiau savas - aš buvau svečias. Mano namai buvo pas močiutę", - pasakojimą tęsė menininkas.

Kaune baigęs miškininkystę A.Šikšnius gavo darbą Druskininkuose, "Eglės" sanatorijoje - mat ši įstaiga vienintelė tarybinėje Lietuvoje turėjo inžinieriaus-landšaftininko etatą. "Tarybiniais laikais Druskininkai buvo turistų meka. Čia ne tik visa Lietuva suvažiuodavo, bet ir visa Tarybų Sąjunga. Miestas dirbo turistams. Bet kasmet vis tas pats: tie patys renginiai, koncertuodavo tos pačios estrados žvaigždės. Todėl druskininkiečiams ta turistinė kultūra jau buvo įgrisusi", - gyvenimą didžiajame Tarybų Sąjungos kurorte pristatė A.Šikšnius. O kitokios kultūros druskininkiečiai ieškodavo organizacijos "Knygos bičiuliai" veikloje - draugija organizavo kitokius renginius nei buvo "maitinami" turistai. "Šita organizacija propagavo visiškai kitokią, ne estradinę kultūrą. Pakvietė ir mane į tą draugiją. Aš buvau "Knygos bičiulių" pirmininkas savo darbovietėje", - kalbėjo poetas.

"Knygos bičiuliai" buvo pirmasis A.Šikšniaus žingsnis į paslaptingą, ne visiems suprantamą, meno ir bohemos pasaulį. "Aš dirbau tyliai, organizuodavome kultūros renginius. Man net į galvą nebūtų atėję, kad kas nors gali mane stebėti", - tęsė pasakojimą A.Šikšnius. Tačiau vieną vėlų vakarą su draugu gurkšnodamas vyną menininkas sulaukė pasiūlymo, kuris pakeitė visą jo gyvenimą. "Man netikėtai pasiūlė tapti Druskininkų kultūros namų direktoriumi. Atsakiau, kad noriu pagalvoti. Man davė laiko iki rytojaus ryto, - dėstė pašnekovas. - Išgėrėme vyną, o kitą rytą nuėjau į Druskininkų partijos komitetą ir sutikau. Braškant sovietinės imperijos pamatams A.Šikšnius gavo gerai apmokamą, įdomų darbą, o svarbiausia - tapo reikšminga vieno didžiausių Lietuvos kurortų kultūros dalimi.

1991 metais miestas mirė... A.Šikšniaus nupasakotas vaizdas primena niūrias ir mistiškas Černobylio iliustracijas: "Staiga dingo turistų srautas. Valstybės sienos buvo uždarytos, todėl nebebuvo turtingų rusų turistų, o lietuviai neturėjo pinigų, kad poilsiautų. Labai greitai viskas apsivertė. Gatvės liko tuščios, estrados atlikėjai vis dar koncertavo, bet salėse sėdėdavo 10-20 žmonių. Druskininkus išlaikė turistai, o jiems dingus miestiečiai ištisus mėnesius gyveno be pinigų. Miestas merdėjo". Štai taip smilkstant sovietų imperijos griuvėsiams buvo nuspręsta uždaryti Druskininkų kultūros namus - įstaigą sujungė su kurorto kino teatru. Panaikinus jo pareigybę, buvo atimti ir tarnybiniai apartamentai, kuriuose jis gyveno, todėl teko ieškotis kitos gyvenamosios vietos.

Vynas su S.Rotaru arba kaip V.Tomkus degtinę pirko...

"Tuo metu aš jau važinėjausi po Lietuvą su artistais. Nežinau, kaip čia pavadinti mano darbą... Tuo metu - administratorius, o dabar sako vadybininkas. Mano darbas būdavo toks - paskambina, tarkime, Birutė Petrikytė ir sako, kad reikia suorganizuoti koncertinį turą. Va tai ir darydavau: koncertai, apartamentų ieškojimas, aparatūros nuoma, - apie kitą gyvenimo etapą kalbėjo pašnekovas. - Tada ir įsitraukiau į taip vadinamą bohemą".

Paprašytas apibūdinti gyvenimą bohemiškuose Lietuvos estrados užkulisiuose A.Šikšnius, susimąstė ir šypsodamasis atsakė: "Tu žinai, buvo įdomu. Daug keliaudavome, daug mačiau, pažinau tūkstančius žmonių. Tarkime, štai taip, kaip dabar prie vyno taurės šnekamės mudu (parodė į mane), šnekučiuodavomės ir su Tarybų Sąjungos estrados ikona Sofija Rotaru". Kai paklausiau, su kuo dar iš scenos žvaigždžių bendraudavo, pašnekovas linksmai atrėžė: "O tu paklausk su kuo nebendravau! Dar ir dabar turiu didelę, storą užrašų knygutę su artistų telefonų numeriais. Galiu bet kada paskambinti daugeliui Lietuvos estrados legendų. Ar skambinu? Ne, labai retai. Keletą kartų Šilutės verslininkai prašė padėti organizuoti estrados žvaigždžių pasirodymus, tai teko surinkti keletą telefono numerių... Iš tų laikų vienintelį Ferdinandą Jakšį laikau savo draugu. Jam ir naktį galiu paskambinti". 

Paklaustas, kokia yra lietuviška bohema, poetas kiek suirzta: "Žinai, Lietuvoje tos tikrosios bohemos, tokios kaip Vakaruose, net nebuvo. Jeigu palaidą gyvenimą galima vadinti bohema, tai ir Džordana Butkutė būtų bohemiška atlikėja... Aš pažinau šimtus Lietuvos estrados atlikėjų, žvaigždžių, scenos primadonų ir t. t. Dauguma iš jų įsivaizdavo, kad skandalų darymas ir gėrimas 15 parų iš eilės yra bohemiškas gyvenimas. Na pagalvok, atvažiuoji į kokį užmirštą Lietuvos miestelį, pakoncertuoji, o ką po to veikti? Aišku, geri. Nusigerti su draugu nėra nuodėmė, bet kai tai tęsiasi 15 parų - atsiranda nuovargis. Gražios, išradingos, kuriančios bohemos pavyzdžių buvo mažai".

Rašytojas pateikė išradingos bohemos pavyzdį - kaip aktorius Vytautas Tomkus vidurnaktį degtinės butelį pirko... "Tuo metu Druskininkuose vykdavo kino festivalis, kuriame buvo pristatomi naujausi Tarybų Sąjungos filmai. Į miestą suvažiuodavo garsiausi šalies aktoriai, o filmai buvo rodomi visose poilsinėse sanatorijose. Aš, kaip Kultūros namų direktorius, ir kino bei teatro žvaigždės turėjome važinėti po tas Druskininkų sanatorijas, kuriose buvo rodomi festivalio filmai. Aišku, mums tie filmai neįdomūs buvo, tai užsidarydavome viešbutyje ir "pildavome". Vieną vakarą taip gėrėme su V.Tomkumi ir Vaiva Mainelyte. Baigėsi paskutinis konjako butelis, o kavinė jau užsidarė. Buvo vidurnaktis, o pagal tarybinius įstatymus tokiu paros metu nebuvo galima parduoti alkoholio. Baudžiama buvo griežtai, todėl barmenai įstatymo laikėsi. V.Tomkus sugalvojo, kad reikia dar vieno butelio. Aš bandžiau jam paaiškinti, kad tokiu paros metu niekas neparduos, bet jis manęs neklausė. Na, nueinam prie vieno Druskininkų baro. Pabeldėm į kiemo duris. Išlenda senukas, o Vytas jam paaiškina, ko mes norim. Senukas pasakė, kad barmenė tikrai butelio neparduos, bet V.Tomkus primygtinai prašo. Įkiša senukui į kišenę 3 rublius ir nusiunčia jį pas barmenę. Barmenė, aišku, butelio neduoda. Bet Vytas vėl 3 rublius senukui įkiša ir vėl siunčia prašyti. Barmenė butelio neduoda. Na, o tada Vytas supyko. Davė senukui 5 rublius ir užrėkė: "Pasakyk, kad čia Blinda su visa savo šaika stovi! Ir jei ji neduos mums butelio, mes su arkliais įjosim ir pasiimsim!". Na, tada barmenė butelį davė (juokėsi). Tai vienas iš gražios bohemos pavyzdžių".

Gyvenimas greta legendų - likimo pirštas?

A.Šikšnius svarstė - turbūt likimas jam skyrė pažinti daugybę garsių menininkų ir artistų. "Tai - tikrai likimas. Nes kai kurios mano pažintys - grynas atsitiktinumas. Va, tau pavyzdys. Dirbdamas "Eglės" sanatorijoje priėmiau tokį jauną, dailiai nuaugusį vaikį dirbti. Buvo keista, kad jaunas žmogus sutinka dirbti tokį menkai apmokamą darbą, kurio įprastai imdavosi pensininkai. To vaikino vardas buvo Algis. Mes gerai sutarėme. Vieną dieną ateina jis pas mane ir sako, kad reikia paslaugos. Jo žmona sirgo vėžiu, todėl pamaniau, kad jam iš darbo išsiprašyti reikia. Bet jis prašė ne to. Algis man paaiškino, kad atvažiuoja jo dėdė iš Amerikos ir jam reikia jį aplankyti. Bet tas dėdė - dailininkas, o vaikis apie meną nieko neišmanė. Todėl paprašė, kad aš kartu eičiau", - įdomią istoriją pasakojo rašytojas. Vėliau paaiškėjo, kad tas Algio dėdė iš Amerikos - nacionalinė Lietuvos vertybė, dailininkas Kazimieras Jonynas. "Na, ir pasakyk, kad tai ne likimas... Man teko garbė gurkšnoti brendį kartu su K.Jonynu jo paties apartamentuose. Tuo metu jis apsigyveno Druskininkuose, o neilgai trukus ten ir mirė", - kalbėjo A.Šikšnius.

Galbūt likimu galima vadinti ir tai, kad 12 metų "Eglės" sanatorijos kabinete poetas dirbo kartu su LR nacionalinės premijos laureatu, literatu Kornelijumi Plateliu... 

Namų link...

Dabar A.Šikšniaus gyvenimas kitoks. Ramus. Poetas dirba, gyvena ir kuria Pagrynių gyvenvietėje, žemaūgių obelų sodyboje. Poetas sakė, kad dabar jau nebepasiilgsta estrados, triukšmo, bohemiško gyvenimo. "Prieš kelis metus dar pagalvodavau apie tai, o dabar amžius jau nebe tas. Dabar norisi ramybės. Gyvendamas šalia garsių žmonių mačiau milijonus visokių situacijų. Dabar žodis į žodį jas užrašau savo novelėse", - apie dabartinį gyvenimo būdą kalba menininkas. Tačiau pats kūrėjas prisipažįsta, kad jis nėra prozininkas - jis rašo poeziją. "Kodėl kuriu eilėraščius? Nežinau... Piešti nemoku, groti taip pat, todėl rašau. Man geriausiai sekasi kalbėti eiliuotai. Pritariu tiems, kurie sako, kad poezija neturi jokios paskirties. Ją tiesiog reikia skaityti ir jausti. O išlieti susikaupusius jausmus man geriausiai sekasi kalbant eilėmis. Rašau ir proza, tačiau tai tėra situacijų atpasakojimas", - aiškino pašnekovas. Beje, rudenį pasirodys pirmoji A.Šikšniaus knyga "Namų link".

Pirmuoju rimtu savo tekstu menininkas laiko eilėraštį "Mano tėvas mokėjo kalbėti su medžiais". "Tą eilėraštį daviau paskaityti K.Plateliui. Jis perskaitė ir pasakė: "Va, gerai". Tas eilėraštis buvo publikuotas tarybiniame jaunimo žurnale "Jaunimo gretos". O tai man, jaunam žmogui, buvo labai malonu...", - su šypsena prisiminė talentingasis poetas.

Pirmasis knygos apibūdinimas, kurį sugalvojau perskaitęs juodraščius - tai yra tikra. A.Šikšniaus poezija, tai ne meistriškai išblizgintų, saldžių žodžių rinkinys. Tai eilės, kurios pjauna širdį tarsi dobilą. Lig geluonies. Lig pat šaknų... Tai eilės, kvepiančios ilgesiu, nostalgija ir nesumeluotais išgyvenimais. Išskirtinis A.Šikšniaus talentas ir poezijos tikrumas jau buvo įvertinti - šiemet kūrėjas tapo Lietuvos poezijos konkurso "Žydinčios vyšnios šakelė" nugalėtoju.

"Supranti, kai mirė močiutė, iš mano gyvenimo dingo tokia sąvoka kaip "namai". Aš nebeturėjau namų. Nebeturėjau kur grįžti. Galiu nuvažiuoti pas mamą, brolį ar seseris, bet tai nėra mano namai. Todėl visa mano kūryba - ilgesys to, ko netekau. Namų ilgesys. Grįžimas namo. Knyga taip ir vadinasi "Namų link", - pirštu vingiuodamas vyno taurės kojele pasakojo poetas. Po nedidelės pauzės pašnekovas kiek energingiau pridūrė: "Prisipažinsiu tau - nelaikau savęs poetu, rašytoju ar dar kažkuo. Per 20 metų tiek ir tesukūriau... 70 eilėraščių. Nėra buvę taip, kad atsisėsčiau prie stalo ir imčiau rašyti. Rašau tik tada, kai jau nebeina kitaip. Laikas nuo laiko išsiveržia sukaupti išgyvenimai, nostalgija. Būna, susapnuoju 4-6 eilutes, nulipu į virtuvę, užrašau ir toliau einu miegoti. O to, ką užrašau, jau nebetaisau - visi mano eilėraščiai yra tokie, kaip pirmą kartą galvoje suskambėjo". Paklausiau, ar nekankina kūrybinės kančios, o poetas garsiai nusikvatojo: "Aš tau aiškinu, kad rašau tik tada, kai eilės pačios ateina. Tai kokios čia gali būti kančios?".

Turbūt todėl A.Šikšniaus poezija ir yra tokia tikra - ji ateina ne iš noro ką nors rašyti, bet gimsta iš būtinybės.

Tą vakarą gurkšnodami vyną kalbėjome daugiau nei 6 valandas. Obelis dažė vakarėjanti saulė, o aš pagalvojau - šilutiškiai turėtų džiaugtis, kad žlugus sovietų imperijai buvo uždaryti Druskininkų kultūros namai. Turbūt todėl šis neeilinio talento poetas pateko į mūsų kraštą... Pabaigoje norėčiau ištaisyti vieną savo klaidą. Aš sakiau, kad A.Šikšniaus eilės yra išskirtinai tikros. Atleiskite, mielieji skaitytojai, tai ne eilės - tai ilgesingas ėjimas namų link...

     
  Išskirtinis A.Šikšniaus talentas ir poezijos tikrumas jau buvo įvertinti - šiemet kūrėjas 
          tapo Lietuvos poezijos konkurso "Žydinčios vyšnios šakelė" nugalėtoju.