Regina MEŠKAUSKIENĖ,
Šilutės kraštotyros draugijos pirmininkė
Mažosios Lietuvos gyventojų švietimo pradžia susijusi su reformacija.
Švietimas ir mokykla turėjo stiprinti evangelikų liuteronų bažnyčią
Prūsijoje.
Pirmąsias mokyklas Prūsijos kunigaikštystėje imtasi steigti XVI amžiuje.
Gausėjant gyventojų skaičiui, pasirūpinta įsteigti naujų parapijų, prie jų
atidaryti mokyklas. Šaltiniuose nurodoma, kad Vilkyškiuose parapijos mokykla
įsteigta 1561 m., Rusnėje - 1583, 1570 m. - Katyčiuose, 1588 - Verdainėje.
Mokyklose vaikus mokė amatininkai, kurie sugebėjo išmokyti religinių tiesų,
skaityti katekizmą. Vaikai šiek tiek pramokdavo rašyti. Mokyklų veiklą
prižiūrėjo kunigai, o kaimuose - mokyklos precentorius. Reta parapinė
mokykla turėjo atskirą pastatą. Vaikai mokėsi prie bažnyčių buvusiuose
patalpose ar kunigo name. XVI - XVII a. mokyklas lankė negausus būrys vaikų.
Tai sąlygojo ekonominės sąlygos. Manoma, kad iki XVI a. pabaigos Mažojoje
Lietuvoje veikė per 50 parapijinių mokyklų.
Kolonizuojant Mažąją Lietuvą XVIII a. buvo labiau susidomėta liaudies
švietimu. Daugelį kartų lankydamasis kolonizuojamajame krašte, Frydrichas
Vilhelmas daug dėmesio skyrė mokyklos steigimui. 1712 m. karaliaus Frydricho
I potvarkiu iš kiekvieno mažesnio kaimo vienas vaikas, iš didesnio - du
turėjo žiemą mokytis parapijinėje mokykloje. Parapijai priklausė apie 30 -
100 kaimų, tad iki mokyklos buvo gana toli. Dėl to daugelis mokyklų žiemą
būdavo tuščios. Įvairių įsakymų raginami, gyventojai ėmė leisti vaikus į
mokyklas. 1736 m. buvo parengtas mokyklų įstatymas, pagal kurį mokyklų
statyba turi rūpintis ir mokytojus išlaikyti vietos gyventojai. Mokslas
visiems 7 - 14 metų vaikams buvo privalomas. Buvo įsteigtas 50 000 talerių
fondas mokytojams išlaikyti. Tokiu būdu buvo įsteigta Tilžėje mokytojų
seminarija. Kaimo šulmistrai, mokydami vaikus religijos tiesų, iš esmės
rėmėsi savo pačių žiniomis - geriau ar prasčiau išmoktomis katekizmo
dalimis. Aukštesnės kvalifikacijos mokytojai naudojosi maldų rinkiniais,
giesmynais, Biblijos istorijomis. 1736 m. Mažosios Lietuvos mokyklų sąraše
minima ir Šilokarčemos mokykla, atskirta nuo parapinės Verdainės mokyklos.
Ji buvo perorganizuota į liaudies mokykla, atidaryta antroji klasė ir
pastatytas pastatas.
Kaimo bendrijoms teko rūpintis mokyklų statybomis. XVIII a. pab. Mažojoje
Lietuvoje jau veikė 411 mokyklų. Keliose iš jų mokėsi lietuvių ir vokiečių
šeimų vaikai. Prūsijos valdžia nesistengė steigti atskiras mokyklas
vietiniams ir atėjūnams, nes mišrios sudarė sąlygas asimiliacijai stiprinti.
Mokytojų kvalifikacija nedaug tepakito. Kaimo mokyklose ir toliau dirbo
amatininkai. Iš 143 parapinių mokyklų precentorių studijavusių
universitetuose tebuvo 110, kiti - savamoksliai, tikriausiai baigę tas
pačias mokyklas. Buvo reikalingi specialiai parengti mokytojai. Pradėtos
steigti mokytojų seminarijos.
1845 m. paskelbti nauji Prūsijos valstybės Liaudies mokyklos įstatai. Jie
detalizavo visuotinio privalomojo mokymo nuostatas, mokyklų darbo taisykles,
mokytojų pareigas bei teises. Mokytojus paskiria miestuose - magistras,
kaimuose - mokyklą globojantis žemvaldys, paskyrimas derinamas su
kunigu.Patikslintas ir privalomojo visuotinio mokymo įstatymas.
1872 m. kaizeris Vilhelmas I pasirašo dokumentą dėl liaudies mokyklos
struktūros, mokymo turinio. Buvo mokoma religijos, vokiečių kalbos,
skaičiavimo, geometrijos pradmenų, piešimo, istorijos, gegografijos, gamtos
mokslo, giedojimo, gimnastikos ir rankdarbių. Mokyklos įstatai įtvirtino
terminus mokytojas (vietoj šulmistras), liaudies mokykla. Mažojoje Lietuvoje
kaimų mokyklos nebuvo didelės, mokytojas čia dirbo su 25 - 30 vaikų.
Mokyklos projektuotos griežto išplanavimo, konkrečiam mokinių skaičiui.
Išmūrytos iš raudonų plytų, čerpių stogais jos buvo ne tik gražios, bet ir
ilgaamžės. Žinoma, kai kur buvo statomos ir medinės (Paleičių), viena pusė
mūrinė, kita medinė ( Didšilių), kai kurios dviejų aukštų (Kiškių,
Mineikių). Tai buvo tipinės vienaklasės bei dviklasės pradinės mokyklos.
Atsižvelgiant į mokinių amžių bei žinių lygį, mokymas skirstytas pakopomis -
klasėmis. Trečioji klasė - žemesnioji pakopa (apima pirmuosius trejus mokslo
metus), antroji klasė - vidurinioji pakopa (ketvirtieji ir penktieji mokslo
metai), pirmoji klasė - aukštesnioji pakopa (šeštuosius,septintuosius ir
aštuntuosius).
Skaitytojams pateikiame buvusių Šilutės ir Pagėgių krašto pradžios mokyklų
mokinių atsiminimus apie to meto mokytojus, mokyklų kasdienybę, pateiksime
pluoštelį dar išlikusių ir jau nebesamų mokyklų pastatų nuotraukų.
Traksėdžių mokykla
Pradinė mokykla buvo įsteigta nedideliame kaime, 3 km į šiaurę nuo Šilutės,
prie plento ir geležinkelio Tilžė - Klaipėda. Apie 1882 m. pirklys Oto
Hofmanas pastatė durpių kraiko fabrikėlį. Prireikė daugiau darbininkų,
išaugo gyvenvietė, išaugo ir mokinių skaičius. Atidaroma pirma klasė, o 1885
m. - antra. Mokykla stovėjo Nemuno gatvėje, vėliau šalia jos užveistas
didelis sodas. Mokytojauti atvyksta ką tik Karalienės seminariją baigęs
Hermanas Gabrielius. Iki 1913 m. vaikus mokė Ferdinandas Kukaitis - tos
pačios seminarijos absolventas. Mokyklą lankė ir Traksėdžių, ir Lykertiškių
bendruomenių vaikai. 1925 m. duomenimis Traksėdžiuose gyveno 536, o
Lykertiškiuose 177 gyventojai. Nuo 1922 m. iki 1929 m. Traksėdžių pradinę
mokyklą lankė daugiau kaip 100 vaikų.
Po I pasaulinio karo čia mokytojavo Klaipėdos mokytojų seminarijos
auklėtinis Martynas Emilis Nauburas. Ilgiausiai čia dirbo Gustavas
Adomaitis.
Buvęs šios mokyklosauklėtinis Henrikas. Mažuika iš Vokietijos pasakoja:
1922 m. kovą pradėjau mokytis antroje klasėje. Mus, naujokus, mokytojas
Nauburas pasodino į pirmus suolus po keturis - mergaites ir berniukus
atskirai. Visi mes turėjome grifelines (juodo skalūno lentelės, kuriose
rašyta vadinamuoju grifeliu - aut.) lenteles, kuriose iš pradžių piešėme tik
namus. Vyresnieji mokėsi skaičiuoti. Pirmąją savaitę būdavo 3, vėliau
keturios pamokos.
Antraisiais mokslo metais mokytojas Nauburas mus paliko, jį pakeitė
Šlėfertas. Tada mes rašėme ne tik ant grifelinių lentelių, bet diktantus ir
dailyraščius į sąsiuvinius už tai gaudami pažymius.
Pirmoje klasėje lietuvių kalbos mus mokė mokytojas G.Adomaitis. Vasaros
viduryje jis su mumis keliaudavo į Aukštumalės pelkes, į Ožkarčių mišką.
Stebindavo mus puikiu augmenijos pažinimu - pakeliui vardindavo augalų
pavadinimus liepdamas mums juos įsiminti. Kelionių metu apžiūrėdavome durpių
fabriką. Neretai apsilankydavome Didžiųjų Grabupių ir Rudynų mokyklose, kad
galėtume daugiau sužinoti vieni apie kitus.
Vyresniesiems ( 5 - 8 mokslo metai) kiekvieną dieną būdavo penkios pamokos.
Pamenu, kad pamokos prasidėdavo ir baigdavosi malda arba liaudies daina.
Maldą kalbėdavo mokytojas arba paskirtas mokinys. Mano mokymosi laikotarpiu
mokykloje lankėsi vizitatoriai - tris kartus čia buvo mokyklų inspektorius
Richardas Mejeris, du kartus - inspektorius Auksutaitis (inspektoriai -
mokyklų patarėjai, tikrinę pedagogų darbą, valdžios potvarkių vykdymą,
organizavę egzaminus, teikę ataskaitas Direktorijos Mokyklų skyriui - aut.).
Kai 1927 m. susituokė mokytojai Šlėfertas ir panelė Adomaitytė, vietoj jų
atvyko naujas mokytojas Krauzė. Nauja šeima išsikėlė gyventi kitur.
Kiekvienais metais kovo mėnesį švęsdavome mokytojo Adomaičio gimtadienį.
Savaitę prieš išmokdavome du eilėraščius ir dainą, kuriuos išgirdęs
mokytojas būdavo mums dėkingas. Po pamokų mus vaišindavo pyragu ir kava.
Mums taip pat būdavo linksma. Šis mokytojas mus žavėjo savo darbštumu,
nenuilstamu darbu, meile gimtajam kraštui. Kaimo tarybos bendruomenės
posėdžiuose jis buvo aktyvus dalyvis: rašė protokolus ir padėjo nutarimus
įgyvendinti. Šioje mokykloje jis dirbo nuo 1913 iki 1935 metų.
Mokykloje galėjome skaityti knygas- jų čia buvo apie 600. Tai buvo gera
literatūra, kuri mums padėjo susipažinti su įvairiomis pasaulio šalimis,
viliojo nuostabiais herojų nuotykiais. Mokyklos pastato pietų pusėje augo
didžiulis sodas, kuriame buvo pakankamai vaisių, kurių mes, mokiniai,
galėdavome nusipirkti.
Šią mokyklą palikau 1929 metais.
Atėjo 1945 metai. Mokykla ir sodas per karą nenukentėjo. Iš klasių išnyko
spintos, biblioteka ir vadovėliai, iš mokytojo kambario - baldai. Žinau, kad
karo metu sudegė Rudynų ir Lapalių mokyklos, todėl vaikai mokėsi
Traksėdžiuose. Pamokos vyko lietuvių kalba. Rusiškai mokė tik 18 rusiakalbių
vaikų, kuriems mokykla buvo įkurta Vilhelmo Brinkio name.
Pirmasis pokario mokytojas buvo Kazys Strazdas. Mokiniai, baigę 4 skyriuos,
mokslą tęsė Šilutės mokykloje.
Pleinės (Naujapievių) pradinė mokykla
Išnykęs kaimas priklausė Pagėgių apskričiai, Plaškių parapijai. Kaimas
kūrėsi nederlimguose smėlynuose, greta Pleinės pelkės. 1923 m. įvestas kitas
kaimo pavadinimas Naujapieviai.
Mokykla buvo atidaryta 1845m., joje dirbo Moritzas Paulaitis - Karalienės
seminarijos auklėtinis. Vėliau vaikus mokė J. Šmitas, Francas
Tešneris,Rimkus, V. Šaukelis ir kiti.
Richardas Taudynas, "Memeler Dampfboot" skaitytojas, prisimena prabėgusias
mokslo dienas šioje mokykloje.
Mokykla stovėjo susikertančių gatvių trikampio viduryje, į šiaurę nuo plento
Tilžė - Klaipėda, į rytus nuo Plaškių plento ir į vakarus nuo Plaškių -
Stoniškių kelio. Mokyklos bendruomenei priklausė Pleinės, Pleikiškių ir
dalis Didžiųjų Berštininkų parapijos. Mokyklai priklausė didelis gabalas "vilkinyčios"
- pelkės su tankiai sužėlusiomis žolėmis.
XIX a. pab. čia atvyko dirbti mokyklos vedėjas Julius Šmitas. Jis rado
maždaug 50 margų didžiulę mokyklos teritoriją, kurios dalis buvo smėlėta, o
kita dalis- pelkė. Jo nenuilstamų pastangų dėka žemė buvo nusausinta ir tapo
derlinga. Dažnai mokytoją matydavome be kaklaraiščio ir apykaklės
talkininkaujant laukuose.
Mokykla buvo dviklasė. Aukštesnioji klasė padalinta į 2, antroji klasė į 4
skyrius. Pirmoje klasėje dirbo J.Šmitas. O antrai klasei vadovavo jauni
mokytojai, kurie dažnai keisdavosi. Jie pirmoje klasėje mokė gegografijos,
istorijos, lietuvių, vedė kūno kultūros pamokas, o antroje klasėje J.Šmitas
mokė matematikos ir religijos.
1927 m. per Velykas į mokyklą atvyko mokytojas Rimkus. Mokydamas mūsų
"tamsias galvas" abėcėlės, turėjo įdėti daug darbo ir pastangų. 1929 m. jį
pakeitė mokytojas Fricas Drešeris. Savo sveikinimo kalboje J.Šmitas mums
pasakė, kad dabar, jaunuoliai, jus mokys ne jau vienas, bet du amatininkai.
Man atrodė, kad Drešeris geresnis mokytojas. Jis buvo užsispyręs ir
atkaklus. Uždavinį aiškindavo tol, kol kiekvienas jį suprasdavo... Deja,
savo darbą mokykloje jis turėjo palikti keliems mėnesiams, nes privalėjo
vykti į Piktupėnus rengti jaunuolius konfirmacijai.
1933 m. susipažinome su nauju mokytoju Šaukeliu. Tai buvo įdomus mokytojas -
jis savo pamokose mokė vaikus plaukti Gėgės upėje.
Po sėkmingo 2 klasės baigimo 1931 m. pavasarį mus perkėlė į pirmą klasę. Su
didele baime mes laukėme šio įvykio. Laimei, mes jau buvome susipažinę su
mokytojo J.Šmito reikalavimais ir jo būdu. Jis buvo griežtas, bet teisingas
mokytojas. Jis neturėjo mylimo mokinio - visiems buvo vienodai reiklus (jis
mus mokė religijos, vokiečių kalbos, matematikos).
Būdavo labai nesmagu už nusižengimus sulaukti iš jo bausmės. Lietingu oru
per pertraukas mes likdavome klasėje. Dažniausiai mūsų žaidimai virsdavo
uraganišku siautėjimu. Mokytojas dažnai tyliai atidarydavo duris ir ilgai
stebėdavo mūsų šėliones. Tada įėjęs čiupdavo didžiausius triukšmadarius...
Žinoma, mes pykdavome, netgi kurdavome apie jį eilėraščius. Kartą įsijautę į
"poezijos kūrimą" nepastebėjome, kaip į klasę įžengė mokytojas. Pradėtas
"kūrinys" nebuvo labai jau mandagus. Bet mokytojas neįsižeidė, bet paėmęs
lapelį, mokytojas ramiai išėjo iš klasės. Kitą rytą jis eilėraštį atsinešė į
klasę... Suprantama, "nusikaltėliai" turėjo savaitę atlikti bausmę -
perrašyti 2 puslapius teksto. Taip, mes buvome jauni, tačiau dėl tokio
elgesio mums buvo gėda.
Mūsų gyvenimą dažnai " sudrumsdavo" mokyklų inspektorių apsilankymai. Bet
prieš juos mes pasirodydavome šauniai ir mus mokytojai už tai girdavo.
Į monotonišką mokyklos gyvenimą džiugesio įnešdavo bendravimas su Plaškių,
Pageldynų, Reizgių, Tutlių, Stoniškių mokyklų bendraamžiais. Savo jėgas
išbandydavome varžybose, kai kada patirdami pralaimėjimus, o ne kartą ir
pergalės džiaugsmą. Kiekviena mokykla turėjo savo mėgiamą sporto šaką, mūsų
mokykloje kamuolio smūgis - buvo karalius...
Prisimenu smagias ir nuotaikingas keliones garlaiviu į Rambyną, Juodkrantę,
Nidą, automobiliu į Klaipėdą ir girininkijas. Mums, jauniems, tai buvo
tėvynės pažinimo pamokos.
1932 m. rudenį atėjo metas konfirmacijai. Iš Plaškių atvyko auperintendentas.
Tačiau religijos pamokose išmoktos religijos tiesos, dabar tebuvo tik
pakartojimas. Konfirmacijos iškilmės vyko pirmąjį rugsėjo sekmadienį.
Galiausiai atėjo mokyklos baigimo diena. Mokytojas J. Šmitas iškilmingai
mums linkėjo puikios ateities. Su geresniais ar blogesniais pažymėjimais mes
palikome Pleinės mokyklą.
|