Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 rugpjūčio 19d. Nr. 16 (64)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
  Mokykla Mažojoje Lietuvoje  
 
Regina MEŠKAUSKIENĖ,
Šilutės kraštotyros draugijos pirmininkė


Mažosios Lietuvos gyventojų švietimo pradžia susijusi su reformacija. Švietimas ir mokykla turėjo stiprinti evangelikų liuteronų bažnyčią Prūsijoje.

Pirmąsias mokyklas Prūsijos kunigaikštystėje imtasi steigti XVI amžiuje. Gausėjant gyventojų skaičiui, pasirūpinta įsteigti naujų parapijų, prie jų atidaryti mokyklas. Šaltiniuose nurodoma, kad Vilkyškiuose parapijos mokykla įsteigta 1561 m., Rusnėje - 1583, 1570 m. - Katyčiuose, 1588 - Verdainėje.

Mokyklose vaikus mokė amatininkai, kurie sugebėjo išmokyti religinių tiesų, skaityti katekizmą. Vaikai šiek tiek pramokdavo rašyti. Mokyklų veiklą prižiūrėjo kunigai, o kaimuose - mokyklos precentorius. Reta parapinė mokykla turėjo atskirą pastatą. Vaikai mokėsi prie bažnyčių buvusiuose patalpose ar kunigo name. XVI - XVII a. mokyklas lankė negausus būrys vaikų. Tai sąlygojo ekonominės sąlygos. Manoma, kad iki XVI a. pabaigos Mažojoje Lietuvoje veikė per 50 parapijinių mokyklų.

Kolonizuojant Mažąją Lietuvą XVIII a. buvo labiau susidomėta liaudies švietimu. Daugelį kartų lankydamasis kolonizuojamajame krašte, Frydrichas Vilhelmas daug dėmesio skyrė mokyklos steigimui. 1712 m. karaliaus Frydricho I potvarkiu iš kiekvieno mažesnio kaimo vienas vaikas, iš didesnio - du turėjo žiemą mokytis parapijinėje mokykloje. Parapijai priklausė apie 30 - 100 kaimų, tad iki mokyklos buvo gana toli. Dėl to daugelis mokyklų žiemą būdavo tuščios. Įvairių įsakymų raginami, gyventojai ėmė leisti vaikus į mokyklas. 1736 m. buvo parengtas mokyklų įstatymas, pagal kurį mokyklų statyba turi rūpintis ir mokytojus išlaikyti vietos gyventojai. Mokslas visiems 7 - 14 metų vaikams buvo privalomas. Buvo įsteigtas 50 000 talerių fondas mokytojams išlaikyti. Tokiu būdu buvo įsteigta Tilžėje mokytojų seminarija. Kaimo šulmistrai, mokydami vaikus religijos tiesų, iš esmės rėmėsi savo pačių žiniomis - geriau ar prasčiau išmoktomis katekizmo dalimis. Aukštesnės kvalifikacijos mokytojai naudojosi maldų rinkiniais, giesmynais, Biblijos istorijomis. 1736 m. Mažosios Lietuvos mokyklų sąraše minima ir Šilokarčemos mokykla, atskirta nuo parapinės Verdainės mokyklos. Ji buvo perorganizuota į liaudies mokykla, atidaryta antroji klasė ir pastatytas pastatas.

Kaimo bendrijoms teko rūpintis mokyklų statybomis. XVIII a. pab. Mažojoje Lietuvoje jau veikė 411 mokyklų. Keliose iš jų mokėsi lietuvių ir vokiečių šeimų vaikai. Prūsijos valdžia nesistengė steigti atskiras mokyklas vietiniams ir atėjūnams, nes mišrios sudarė sąlygas asimiliacijai stiprinti.

Mokytojų kvalifikacija nedaug tepakito. Kaimo mokyklose ir toliau dirbo amatininkai. Iš 143 parapinių mokyklų precentorių studijavusių universitetuose tebuvo 110, kiti - savamoksliai, tikriausiai baigę tas pačias mokyklas. Buvo reikalingi specialiai parengti mokytojai. Pradėtos steigti mokytojų seminarijos.

1845 m. paskelbti nauji Prūsijos valstybės Liaudies mokyklos įstatai. Jie detalizavo visuotinio privalomojo mokymo nuostatas, mokyklų darbo taisykles, mokytojų pareigas bei teises. Mokytojus paskiria miestuose - magistras, kaimuose - mokyklą globojantis žemvaldys, paskyrimas derinamas su kunigu.Patikslintas ir privalomojo visuotinio mokymo įstatymas.

1872 m. kaizeris Vilhelmas I pasirašo dokumentą dėl liaudies mokyklos struktūros, mokymo turinio. Buvo mokoma religijos, vokiečių kalbos, skaičiavimo, geometrijos pradmenų, piešimo, istorijos, gegografijos, gamtos mokslo, giedojimo, gimnastikos ir rankdarbių. Mokyklos įstatai įtvirtino terminus mokytojas (vietoj šulmistras), liaudies mokykla. Mažojoje Lietuvoje kaimų mokyklos nebuvo didelės, mokytojas čia dirbo su 25 - 30 vaikų.

Mokyklos projektuotos griežto išplanavimo, konkrečiam mokinių skaičiui. Išmūrytos iš raudonų plytų, čerpių stogais jos buvo ne tik gražios, bet ir ilgaamžės. Žinoma, kai kur buvo statomos ir medinės (Paleičių), viena pusė mūrinė, kita medinė ( Didšilių), kai kurios dviejų aukštų (Kiškių, Mineikių). Tai buvo tipinės vienaklasės bei dviklasės pradinės mokyklos. Atsižvelgiant į mokinių amžių bei žinių lygį, mokymas skirstytas pakopomis - klasėmis. Trečioji klasė - žemesnioji pakopa (apima pirmuosius trejus mokslo metus), antroji klasė - vidurinioji pakopa (ketvirtieji ir penktieji mokslo metai), pirmoji klasė - aukštesnioji pakopa (šeštuosius,septintuosius ir aštuntuosius).

Skaitytojams pateikiame buvusių Šilutės ir Pagėgių krašto pradžios mokyklų mokinių atsiminimus apie to meto mokytojus, mokyklų kasdienybę, pateiksime pluoštelį dar išlikusių ir jau nebesamų mokyklų pastatų nuotraukų.

Traksėdžių mokykla

Pradinė mokykla buvo įsteigta nedideliame kaime, 3 km į šiaurę nuo Šilutės, prie plento ir geležinkelio Tilžė - Klaipėda. Apie 1882 m. pirklys Oto Hofmanas pastatė durpių kraiko fabrikėlį. Prireikė daugiau darbininkų, išaugo gyvenvietė, išaugo ir mokinių skaičius. Atidaroma pirma klasė, o 1885 m. - antra. Mokykla stovėjo Nemuno gatvėje, vėliau šalia jos užveistas didelis sodas. Mokytojauti atvyksta ką tik Karalienės seminariją baigęs Hermanas Gabrielius. Iki 1913 m. vaikus mokė Ferdinandas Kukaitis - tos pačios seminarijos absolventas. Mokyklą lankė ir Traksėdžių, ir Lykertiškių bendruomenių vaikai. 1925 m. duomenimis Traksėdžiuose gyveno 536, o Lykertiškiuose 177 gyventojai. Nuo 1922 m. iki 1929 m. Traksėdžių pradinę mokyklą lankė daugiau kaip 100 vaikų.

Po I pasaulinio karo čia mokytojavo Klaipėdos mokytojų seminarijos auklėtinis Martynas Emilis Nauburas. Ilgiausiai čia dirbo Gustavas Adomaitis.

       
Buvęs šios mokyklosauklėtinis Henrikas. Mažuika iš Vokietijos pasakoja:

1922 m. kovą pradėjau mokytis antroje klasėje. Mus, naujokus, mokytojas Nauburas pasodino į pirmus suolus po keturis - mergaites ir berniukus atskirai. Visi mes turėjome grifelines (juodo skalūno lentelės, kuriose rašyta vadinamuoju grifeliu - aut.) lenteles, kuriose iš pradžių piešėme tik namus. Vyresnieji mokėsi skaičiuoti. Pirmąją savaitę būdavo 3, vėliau keturios pamokos.

Antraisiais mokslo metais mokytojas Nauburas mus paliko, jį pakeitė Šlėfertas. Tada mes rašėme ne tik ant grifelinių lentelių, bet diktantus ir dailyraščius į sąsiuvinius už tai gaudami pažymius.

Pirmoje klasėje lietuvių kalbos mus mokė mokytojas G.Adomaitis. Vasaros viduryje jis su mumis keliaudavo į Aukštumalės pelkes, į Ožkarčių mišką. Stebindavo mus puikiu augmenijos pažinimu - pakeliui vardindavo augalų pavadinimus liepdamas mums juos įsiminti. Kelionių metu apžiūrėdavome durpių fabriką. Neretai apsilankydavome Didžiųjų Grabupių ir Rudynų mokyklose, kad galėtume daugiau sužinoti vieni apie kitus.

Vyresniesiems ( 5 - 8 mokslo metai) kiekvieną dieną būdavo penkios pamokos. Pamenu, kad pamokos prasidėdavo ir baigdavosi malda arba liaudies daina. Maldą kalbėdavo mokytojas arba paskirtas mokinys. Mano mokymosi laikotarpiu mokykloje lankėsi vizitatoriai - tris kartus čia buvo mokyklų inspektorius Richardas Mejeris, du kartus - inspektorius Auksutaitis (inspektoriai - mokyklų patarėjai, tikrinę pedagogų darbą, valdžios potvarkių vykdymą, organizavę egzaminus, teikę ataskaitas Direktorijos Mokyklų skyriui - aut.). Kai 1927 m. susituokė mokytojai Šlėfertas ir panelė Adomaitytė, vietoj jų atvyko naujas mokytojas Krauzė. Nauja šeima išsikėlė gyventi kitur.

Kiekvienais metais kovo mėnesį švęsdavome mokytojo Adomaičio gimtadienį. Savaitę prieš išmokdavome du eilėraščius ir dainą, kuriuos išgirdęs mokytojas būdavo mums dėkingas. Po pamokų mus vaišindavo pyragu ir kava. Mums taip pat būdavo linksma. Šis mokytojas mus žavėjo savo darbštumu, nenuilstamu darbu, meile gimtajam kraštui. Kaimo tarybos bendruomenės posėdžiuose jis buvo aktyvus dalyvis: rašė protokolus ir padėjo nutarimus įgyvendinti. Šioje mokykloje jis dirbo nuo 1913 iki 1935 metų.

Mokykloje galėjome skaityti knygas- jų čia buvo apie 600. Tai buvo gera literatūra, kuri mums padėjo susipažinti su įvairiomis pasaulio šalimis, viliojo nuostabiais herojų nuotykiais. Mokyklos pastato pietų pusėje augo didžiulis sodas, kuriame buvo pakankamai vaisių, kurių mes, mokiniai, galėdavome nusipirkti.

Šią mokyklą palikau 1929 metais.

Atėjo 1945 metai. Mokykla ir sodas per karą nenukentėjo. Iš klasių išnyko spintos, biblioteka ir vadovėliai, iš mokytojo kambario - baldai. Žinau, kad karo metu sudegė Rudynų ir Lapalių mokyklos, todėl vaikai mokėsi Traksėdžiuose. Pamokos vyko lietuvių kalba. Rusiškai mokė tik 18 rusiakalbių vaikų, kuriems mokykla buvo įkurta Vilhelmo Brinkio name.

Pirmasis pokario mokytojas buvo Kazys Strazdas. Mokiniai, baigę 4 skyriuos, mokslą tęsė Šilutės mokykloje.

Pleinės (Naujapievių) pradinė mokykla

Išnykęs kaimas priklausė Pagėgių apskričiai, Plaškių parapijai. Kaimas kūrėsi nederlimguose smėlynuose, greta Pleinės pelkės. 1923 m. įvestas kitas kaimo pavadinimas Naujapieviai.   

     
Mokykla buvo atidaryta 1845m., joje dirbo Moritzas Paulaitis - Karalienės seminarijos auklėtinis. Vėliau vaikus mokė J. Šmitas, Francas Tešneris,Rimkus, V. Šaukelis ir kiti.

Richardas Taudynas, "Memeler Dampfboot" skaitytojas, prisimena prabėgusias mokslo dienas šioje mokykloje.

Mokykla stovėjo susikertančių gatvių trikampio viduryje, į šiaurę nuo plento Tilžė - Klaipėda, į rytus nuo Plaškių plento ir į vakarus nuo Plaškių - Stoniškių kelio. Mokyklos bendruomenei priklausė Pleinės, Pleikiškių ir dalis Didžiųjų Berštininkų parapijos. Mokyklai priklausė didelis gabalas "vilkinyčios" - pelkės su tankiai sužėlusiomis žolėmis.

XIX a. pab. čia atvyko dirbti mokyklos vedėjas Julius Šmitas. Jis rado maždaug 50 margų didžiulę mokyklos teritoriją, kurios dalis buvo smėlėta, o kita dalis- pelkė. Jo nenuilstamų pastangų dėka žemė buvo nusausinta ir tapo derlinga. Dažnai mokytoją matydavome be kaklaraiščio ir apykaklės talkininkaujant laukuose.

Mokykla buvo dviklasė. Aukštesnioji klasė padalinta į 2, antroji klasė į 4 skyrius. Pirmoje klasėje dirbo J.Šmitas. O antrai klasei vadovavo jauni mokytojai, kurie dažnai keisdavosi. Jie pirmoje klasėje mokė gegografijos, istorijos, lietuvių, vedė kūno kultūros pamokas, o antroje klasėje J.Šmitas mokė matematikos ir religijos.

1927 m. per Velykas į mokyklą atvyko mokytojas Rimkus. Mokydamas mūsų "tamsias galvas" abėcėlės, turėjo įdėti daug darbo ir pastangų. 1929 m. jį pakeitė mokytojas Fricas Drešeris. Savo sveikinimo kalboje J.Šmitas mums pasakė, kad dabar, jaunuoliai, jus mokys ne jau vienas, bet du amatininkai. Man atrodė, kad Drešeris geresnis mokytojas. Jis buvo užsispyręs ir atkaklus. Uždavinį aiškindavo tol, kol kiekvienas jį suprasdavo... Deja, savo darbą mokykloje jis turėjo palikti keliems mėnesiams, nes privalėjo vykti į Piktupėnus rengti jaunuolius konfirmacijai.

1933 m. susipažinome su nauju mokytoju Šaukeliu. Tai buvo įdomus mokytojas - jis savo pamokose mokė vaikus plaukti Gėgės upėje.

Po sėkmingo 2 klasės baigimo 1931 m. pavasarį mus perkėlė į pirmą klasę. Su didele baime mes laukėme šio įvykio. Laimei, mes jau buvome susipažinę su mokytojo J.Šmito reikalavimais ir jo būdu. Jis buvo griežtas, bet teisingas mokytojas. Jis neturėjo mylimo mokinio - visiems buvo vienodai reiklus (jis mus mokė religijos, vokiečių kalbos, matematikos).

Būdavo labai nesmagu už nusižengimus sulaukti iš jo bausmės. Lietingu oru per pertraukas mes likdavome klasėje. Dažniausiai mūsų žaidimai virsdavo uraganišku siautėjimu. Mokytojas dažnai tyliai atidarydavo duris ir ilgai stebėdavo mūsų šėliones. Tada įėjęs čiupdavo didžiausius triukšmadarius... Žinoma, mes pykdavome, netgi kurdavome apie jį eilėraščius. Kartą įsijautę į "poezijos kūrimą" nepastebėjome, kaip į klasę įžengė mokytojas. Pradėtas "kūrinys" nebuvo labai jau mandagus. Bet mokytojas neįsižeidė, bet paėmęs lapelį, mokytojas ramiai išėjo iš klasės. Kitą rytą jis eilėraštį atsinešė į klasę... Suprantama, "nusikaltėliai" turėjo savaitę atlikti bausmę - perrašyti 2 puslapius teksto. Taip, mes buvome jauni, tačiau dėl tokio elgesio mums buvo gėda.

Mūsų gyvenimą dažnai " sudrumsdavo" mokyklų inspektorių apsilankymai. Bet prieš juos mes pasirodydavome šauniai ir mus mokytojai už tai girdavo.

Į monotonišką mokyklos gyvenimą džiugesio įnešdavo bendravimas su Plaškių, Pageldynų, Reizgių, Tutlių, Stoniškių mokyklų bendraamžiais. Savo jėgas išbandydavome varžybose, kai kada patirdami pralaimėjimus, o ne kartą ir pergalės džiaugsmą. Kiekviena mokykla turėjo savo mėgiamą sporto šaką, mūsų mokykloje kamuolio smūgis - buvo karalius...

Prisimenu smagias ir nuotaikingas keliones garlaiviu į Rambyną, Juodkrantę, Nidą, automobiliu į Klaipėdą ir girininkijas. Mums, jauniems, tai buvo tėvynės pažinimo pamokos.

1932 m. rudenį atėjo metas konfirmacijai. Iš Plaškių atvyko auperintendentas. Tačiau religijos pamokose išmoktos religijos tiesos, dabar tebuvo tik pakartojimas. Konfirmacijos iškilmės vyko pirmąjį rugsėjo sekmadienį.

Galiausiai atėjo mokyklos baigimo diena. Mokytojas J. Šmitas iškilmingai mums linkėjo puikios ateities. Su geresniais ar blogesniais pažymėjimais mes palikome Pleinės mokyklą.
 

 
     
     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.