Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2008 rugsėjo 23d. Nr. 18 (66)


	Bažnyčios įtaka Ventės ir Kintų gyvenviečių raidai
	Darius BARASA, Šilutės muziejaus muziejininkas Žvelgiant į Klaipėdos ir Šilutės senųjų apskričių teritorijoje esančius urbanistinius centrus, nesunku pastebėti jiems visiems bendrą ir bene geriausiai matomą detalę – bažnyčias. Pastarųjų atsiradimą, egzistavimą šiose gyvenvietėse aiškinti atsitiktinumu, be abejo, būtų klaidinga. Bažnyčios buvimas konkrečioje vietovėje dažniausiai liudija, kad ir praeityje čia būta didesnio ar mažesnio centro, gyvenvietės. Naujųjų laikų bažnyčių steigimų principai skatino bažnyčias statyti gausiau apgyvendintose vietovėse. Tačiau neretai bažnyčių iškilimas buvo vienas iš lemiamų veiksnių pačiam miesteliui atsirasti ir vystytis. Tad bažnyčias, regis, galima vertinti kaip vieną iš kraštovaizdžio komponentų bei nuorodų, skatinančių tirti gyvenvietės ankstyvesnę praeitį ir ieškoti elementų, kurie lėmė gyvenvietės susiformavimą konkrečioje vietoje. Antra, bažnyčios atsiradimas gyvenvietėje neabejotinai keitė jos raidą, taigi formavo savitą kultūrinį kraštovaizdį. Ventės ir Kintų bažnyčios – puiki iliustracija Ventės ir Kintų gyvenviečių bei bažnyčių istorinė apžvalga, regis, kaip tik ir galėtų iliustruoti minėtus atvejus. Bažnyčios atsiradimą, o taip pat gyvenvietės susiformavimą Ventėje galima sieti su ankstyvesniais laikais čia stovėjusia Vokiečių ordino pilimi. O XVIII a. pradžioje įvykęs bažnyčios perkėlimas iš Ventės į Kintus įtakojo kraštovaizdžio kaitą – pirmosios gyvenvietės reikšmės mažėjimą ir kitos gyvenvietės augimą. Bažnyčios ir kraštovaizdžio sąveikoje bene svarbiausias yra bažnyčios atsiradimo konkrečioje vietoje veiksnys. Pagrindinis darbo tikslas – nustatyti bažnyčių ir gyvenviečių Ventėje bei Kintuose įsikūrimą lėmusias sąlygas ir kaip bažnyčios faktorius veikė vienos ar kitos gyvenvietės raidą. Mažai tyrinėtos vietovės Keblumų iškeltiems tikslams įgyvendinti pirmiausiai sudaro menkas istoriografijos įdirbis. Minėtos vietovės iki šiol išsamiau nėra tirtos nei istorikų, nei archeologų. Todėl nuoseklesniam tyrinėjimui stokojama netgi faktografinės medžiagos. Nežiūrint to, surinkta medžiaga, visų pirma statistiniai duomenys ir kartografija, sudarė galimybę hipotetinėms išvadoms bei prielaidoms. Suformuotas ir daugeliui gyvenvietėms bei regionams tinkantis urbanistinės raidos modelis, kai vadinamų centrų išskirtinumas nuo istorinių laikų aptinkamas ir priešistorės laikais – piliakalnis su pilimi virsta dvaru su aplink besikuriančia gyvenviete, po to bažnytkaimiu ir miestu – nevisiškai pritaikomas kalbant apie Lietuvos pamario regioną, o konkrečiai apie minėtas Ventės ir Kintų gyvenvietes. XIV-XVI a. vykę migracijos ir kolonizacijos procesai didžia dalimi suardė iki tol egzistavusią teritorinė - administracinę sanklodą. Todėl apie priešistorės ir istorinių laikų centrų vietų sutapimą čia kalbėti beveik netenka. Ištuštėjęs kraštas Pietinė pamario teritorija vikingų laikais priskiriama artimai kuršių kultūrai buvusiai Lamatos žemei. X-XIII a. šioje žemėje galėjo būti apie 40-50 pilių ir gyvenviečių ir galėjo gyventi apie 3 000 žmonių. Tuo metu čia egzistavo struktūrizuota teritorinė-administracinė sistema su valdymo centrais. Tačiau skirtingai nei Kurše ar Prūsijoje, kur Ordino laikais išliko gana aiškių senosios teritorinės-administracinės sistemos pėdsakų, toji sistema buvo deformuota pietų Kurše, t.y. pilys ir centrinės vietos buvo sąmoningai transformuotos bei sunyko, itin sumažėjus gyventojų. Kuršių žemes ištuštino ir gyventojų migraciją paskatino politinės ir karinės Ordino akcijos, pastarojo karas su Lietuva. Manoma, kad ir taip palyginti retai apgyvendinta Lamatos žemė tuo laikotarpiu visiškai ištuštėjo (tose žemėse žinomi tik keli XIV-XV a. kapinynai). Taip pat verta pastebėti, kad ruože tarp Kuršių marių ir Minijos upės, kur XVII a. driekėsi Ventės parapija, vikingų laikų archeologijos paminklų nerasta. Į XIV a. visai ištuštėjusį kraštą atsikėlė kuršiai iš šiaurinių sričių, žemaičiai, vėliau - vokiečių valstiečiai. Iš naujo apgyvendinant kraštą senosios administracinės sistemos nebeliko, ji buvo suardyta. Tad, regis, ankstyviausias Ventės ir Kintų gyvenviečių ištakas reikėtų vesti ne iš priešistorės, tačiau nuo XIV a., t. y. Ordino laikų. Pirmos žinios apie Ventę – pilis Pirmąkart Ventė šaltiniuose paminėta 1360 m. Tais metais Ordino didysis maršalas Henningas Schindekopfas įlankos Kuršių marių ir Nemuno žiočių kontrolei bei apsaugai pastatė Rasytės pilį Nerijoje ir Ventės (Windenburg) pilį žemyno pakrantėje. Netrukus pastaroji pilis paminėta ir 1365 m. dokumente. Po Melno sutarties 1422 m., tarp Ordino ir Lietuvos įsivyravus santykinai taikai, Ventės pilis nebeteko savo pagrindinių gynybinių funkcijų, jos administravimą sunkino gana didelis atstumas (pilis priklausė Ragainės komtūrijai), be to, pilies išlaikymas reikalavo papildomų lėšų iš finansiškai nusilpusio Ordino. Tokiu būdu Ventės pilis buvo apleista. Paskutinis Ventės pilies prižiūrėtojas minimas dar 1436 m. Apie 1570 m., K. Hennenbergerio tvirtinimu, Ventėje dar buvo išlikę pilies mūrai. Gana pagrįstai teigiama, kad šalia Ventės pilies turėjo būti bažnyčia ordino riteriams, pilies pareigūnams bei aptarnaujančiam personalui, o vėliau ir čia įsikūrusiems gyventojams. Teiginį apie prie pilies veikusią bažnyčią iš dalies patvirtina žinios apie išlikusį vėlyvosios gotikos altorių iš Ventės ordino laikų bažnyčios, kuris XIX a. pab. buvo Kalninkų bažnyčioje. Spėjama, kad bažnyčia ir pilis sunyko XV a. viduryje, jas paplovus marių bangoms. Ventė – svarbi ir stambi XVII a. Klaipėdos valsčiaus gyvenvietė Pilies ir, galbūt, bažnyčios Ventėje buvimas XV a. turėjo skatinti gyvenviečių kūrimąsi šioje pamario dalyje. 1540 m. Ventėje ir jos apylinkėse minimi 34 ūkiai, kuriuose iš viso gyveno daugiau kaip šimtas žmonių. Sprendžiant pagal paminėtas pavardes, kurių pagrindu vėliau buvo pradėti vadinti kaimai (pvz., Hermann Kinten, Hans Becker, Jacob Storm, Bartel Gutjahr ir), galima manyti, kad gyventojų kurtasi ne vien pačioje Ventėje, tačiau ir jos apylinkėse. Nepaisant to, Ventė sunykusios pilies bei bažnyčios poveikyje išlaikė centrinės gyvenvietės, apie kurią daugiausiai telkėsi gyventojų, statusą. Apie tai liudija faktas, kad čia jau 1540 m. veikė smuklė, kuri, manoma, čia stovėjo ir Ordino laikais. Kita privilegija smuklei steigti Ventės parapijoje buvo duota tik 1601 m. Mingės kaime. Tačiau svarbiausiai, kad apie 1578-1589 m. Ventėje buvo įkurta evangelikų liuteronų bažnyčia, kuri vėliau tapo parapijos centru. Statant minėtąją bažnyčią, buvo panaudotos senosios pilies liekanos, o dar svarbiau, bažnyčia galėjo būti pastatyta netgi senosios pilies vietoje. Ventė, nors ir būdama pačiame parapijos pakraštyje, savo reikšmę ir srities centro funkcijas išlaikė iki pat XVIII a. pradžios. Žinoma, kad dar XVII a. viduryje Ventėje, kaip ir kitose stambesnėse gyvenvietėse, buvo paskirtas seniūnas aplinkiniams kaimams prižiūrėti. Galima teigti, kad XVI a. Ventėje įkurta evangelikų bažnyčia, o tuo pačiu ten buvusi smuklė ir susiformavusi stambi gyvenvietė, buvo XIV a. čia pastatytos, tačiau vėliau nunykusios pilies tąsa bei jos pirmapradės reikšmės perėmėja. Ventė (Windenburg) greta Rusnės, Šilutės, Priekulės XVI ir XVII a. vidurio žemėlapiuose vaizduojama, nors gana schematiškai, kaip svarbi ir stambi Klaipėdos didžiojo valsčiaus gyvenvietė. Skurdi parapija Išlikęs vienintelis XVII a. vidurio Ventės bažnyčios vaizdas, leidžia iš dalies spręsti apie parapijos kraštovaizdį. Bažnyčios pastato sandara, pasak M.Astono, gali liudyti apie vietos gyventojų skurdą ar klestėjimą. Lyginant minėto laikotarpio Ventės bažnyčios pastato struktūrą su Rusnės, Verdainės, Priekulės ar Kretingalės bažnyčiomis, vienintelė Ventės bažnyčia neturėjo bokšto bei varpinės. Ar tai gali būti parpijos neturtingumo rodiklis? Keletas kitų faktų tai lyg ir patvirtintų. 1637 m. Ventės kunigas skundėsi, kad jis gyvenąs labai skurdžia, o norėdamas prasimaitinti yra priverstas pats žvejoti. 1649 m. kitas Ventės kunigas taip pat buvo priverstas skųstis skurdžia parapija ir menku savo atlyginimu. Pagal tuometines Ventės parapijos ribas galima matyti, kad parapija buvo viena iš mažiausių Klaipėdos valsčiuje. Tai reiškė, kad mažas parapijiečių skaičius garantavo tik kuklų įnašą į bažnyčios kasą, iš kurios buvo išlaikomas kunigas ir bažnytiniai trobesiai. Be to parapijiečiai turėjo padengti bent trečdalį bažnyčios statybos išlaidų. Kodėl naujos parapijos centras - Kintai? Bažnyčia Ventėje stovėjo iki 1702 m. Tais metais seną ir begriūvantį pastatą nuvertė stipri audra. Istoriografijoje nurodoma, kad bažnytinė valdžia buvo linkusi bažnyčią atstatyti toje pačioje vietoje, tačiau tam esą pasipriešinę parapijiečiai iš kitų gyvenviečių. Vienas iš argumentų buvo tas, kad bažnyčią reikėjo perkelti nuo marių, t.y. iš parapijos pakraščio, į parapijos vidurį. Šį argumentą ir reikėtų laikyti svariausiu. Ne vien parapijiečiams iš šiaurinio parapijos pakraščio buvo ilgas kelias iki Ventės. Kiekvienais metais vizituodamas Ventės bažnyčią, ilgą kelią turėjo įveikti ir bažnytinės apskrities inspektorius, o taip pat ir pats Ventės kunigas, norėdamas aplankyti visus parapijos kaimus. Nauja bažnyčia, panaudojant senosios liekanas, buvo pastatyta Kintuose 1705 m. Kodėl nauja parapijos centro vieta buvo pasirinkti Kintai, galima tik spėlioti. Pasakojimas, kad iš pačių kraštutinių parapijos kaimų – Ventės ir Kiošių – parapijiečių vienu laiku pasiųsti žygūnai susitiko Kintuose, ir todėl čia nusprendė statyti bažnyčią, yra logiškas tik tiek, kad Kintus sąlyginai galima laikyti parapijos centrine vietove. Be to, svarbu pažymėti, jog apie Kintus ar netoli jų telkėsi visa eilė smulkesnių bei stambesnių gyvenviečių. Remiantis 1736 m. duomenimis, Kintų ir netoli jų buvusių trijų gyvenviečių bendras valstiečių ūkių kiekis sudarė 32 ūkius. Tuo tarpu kitose gyvenvietėse ūkių skaičius neviršijo 20 ūkių: Ventė -16, Mingė – 20, Suvernai – 12. Minėta ūkių koncentracija apie Kintus, matyt, irgi buvo lemiamas veiksnys, paskatinęs čia perkelti religinį centrą. Kintų gyvenvietė greičiausiai susiformavo XV a. pab.-XVI a. pr. prie kelio, vedusio į Ventę. Daugeliu atžvilgiu tai buvo niekuo iš aplinkinių gyvenviečių neišsiskiriantis kaimas, kuris bene pirmąkart kartografiškai užfiksuotas tik 1735 m. žemėlapyje. 1736 m. duomenimis Kintuose buvo tik 9 ūkiai. Tuo tarpu aplinkiniuose Suvernų ir Uogalių kaimuose ūkių tuo metu būta daugiau – atitinkamai 12 ir 10. Tad bažnyčios perkėlimą iš Ventės į Kintus greičiausiai nulėmė pragmatizmas. Stambios gyvenvietės kaip Ventės, Mingės statuso, o taip pat istorinės tradicijos reikšmės šiuo atveju nepaisyta. Toliau svarbu pažvelgti, kaip vieno iš krašto kraštovaizdžio elementų – bažnyčios – išnykimas vienoje gyvenvietėje ir atsiradimas kitoje, paveikė tų vietovių raidą bei kultūrinį kraštovaizdį. Naujas apylinkės centras auga Kad apylinkių centras iš Ventės persikelia į Kintus, be pastatytos ten bažnyčios, klebonijos, pirmiausia rodo 1705 m. Kintuose įkurta mokykla, iki 1736 m. buvusi vienintelė parapijoje. Ventėje mokykla buvo įkurta tik 1852 m. 1706 m. išsirūpintą privilegiją Kintuose steigti smuklę su sąlyga, kad mylios atstumu nuo čia jokia kita smuklė negali būti statoma, galima vertinti kaip smuklės savininko J.W.Falkenhageno įžvalgumą, tačiau tai taip pat liudija ir apie išaugusią Kintų gyvenvietės svarbą. Tuo metu kitos smuklės veikė tik dviejose stambiausiose parapijos gyvenvietėse – Ventėje ir Mingėje. Lyginant 1736 m. ir 1785 m. teikiamus duomenis apie ūkių skaičių atskirose parapijos gyvenvietėse, galima stebėti kaip plėtėsi Kintų ir šalia buvę kaimai. Buvo minėta, kad Kintų ir trijų aplinkinių gyvenviečių (Uogalių, Hans Beckern ir Žiaukų) ūkių skaičių 1736 m. sudarė 32 ūkiai. Pagal 1785 m. duomenis ūkių skaičius šiuose kaimuose išaugo iki 45. Bene didžiausias augimas buvo pačiuose Kintuose: nuo 9 iki 16 ūkių. Kita vertus, laipsniškas augimas vyko ir likusiose gyvenvietėse: Ventėje (nuo 16 iki 20 ūkių), Mingėje (nuo 20 iki 26). Remiantis šiais statistiniais duomenimis, galima teigti, kad bažnyčios perkėlimas iš Ventės į Kintus, neatnešė nei vienai gyvenvietei staigaus nykimo ar augimo požymių. Labiau pastebimas gyvenviečių apie Kintus kaip apie parapijos centrą telkimosi procesas, kuris ypač gerai bus matomas XIXa a. pab.-XX a. pr. Šiuo atveju verta paminėti įdomią detalę, kad greta Kintų XVII a. pirmoje pusėje minima Janicke Szauck arba Szauken gyvenvietė 1805 m. dokumente kartu vadinama Naujaisiais Kintais (Neu Kinten) Kintai – valsčiaus centras Greta religinio centro Kintuose buvo palaipsniui formavosi parapijos bei valsčiaus administracinis centras. XIX a. viduryje gyvenvietė tapo parapijos policijos valdybos vieta, pašto agentūros stotimi bei valsčiaus centru su ten reziduojančiu seniūnu. Gyvenvietės kaip parapijos ir valsčiaus centro svarbą rodo 1874 m. Šilutės apskrities tarybos sprendimas nutiesti plentą iki Kintų (kelių tiesimas, sujungęs Kintus su aplinkinėmis gyvenvietėmis, parapijos viduje prasidėjo XIX a. pab.). XIX a. antroje pusėje Kintuose buvo pradėtos rengti teismo dienos. XX a. pradžios žinyne Kintai pristatomi kaip ekonominis centras tarp marių ir Minijos upės. Ten pat pažymima, kad iš aplinkinių kaimų Kintus išskiria, pastarojoje gyvenvietėje nuo XIX a. pabaigos dirbantis gydytojas bei esanti vaistinė. Pirmą kartą Kintų gyvenvietės gyventojų skaičiumi Ventės bei Mingės kaimus pranoko XIX a. viduryje. 1857 m. duomenimis Kintuose gyveno 389, Mingėje – 366, Ventėje – 245 gyventojai. Tačiau, jei prie Kintų prijungtume besiribojančių kaimų (Uogalių, Žiaukų ir Becker) gyventojus (iš viso būtų apie 750 gyv.), tai ši vietovė apgyvendinimo tankiu ryškiai išsiskirtų iš aplinkos. XX a. pradžioje Kintai jau garsėjo ir kaip turgavietė, kuri sutraukdavusi prekeivius iš kelių parapijų, netgi žvejus iš Kuršių nerijos. Neatsitiktinai tuomet buvo pradėta kalbėti apie Kintų uosto statybą. Tarpukaryje Kintai tapo kurortine gyvenviete, kurioje netrūko viešbučių ir parduotuvių. Svarbu pažymėti tai, kad XX a. pradžioje galima matyti Kintų ir kai kurių greta buvusių gyvenviečių laipsnišką susiliejimą, kurio traukos centru, be abejo, buvo Kintai. Štai XX a. 2 dešimt. žemėlapyje išnyko Becker gyvenvietės pavadinimas, ta gyvenvietė neįtraukta ir į 1926 m. smulkų Klaipėdos krašto vietovių sąrašą. Akivaizdu, kad ši gyvenvietė tapo nauja Kintų miestelio dalimi. Didesnei plėtrai trukdė gyvenimo būdas Galima teigti, kad Kintų miestelio, kuriame buvo sutelktas religinis ir administracinis centras, staigiam plėtimuisi ar išaugti į didesnį miestą trukdė agrarinis krašto gyventojų gyvenimo būdas. Dauguma miestelio gyventojų XX a. pradžioje buvo ūkininkai. Beje, Kintų gyventojų kontingentas nedaug skyrėsi nuo kitų parapijos kaimų. Ten taip pat vyravo ūkininkai. Iš to galima daryti prielaidą, jog Kintų gyvenvietės plėtimosi lėtą tempą, o taip pat tolygų kitų gyvenviečių pasiskirstymą parapijoje lėmė tiesioginis gyvenviečių ryšys su turima dirbamos žemės nuosavybe. Apie kiekvieną gyvenvietę telkėsi tai gyvenvietei priklausantys dirbamos žemės ar pievų masyvai. Taigi, be bažnyčios ir administracinio centro traukos egzistavo ir prisirišimas prie žemės nuosavybės. Bažnyčios poveikis Kintams ir Ventei Apibendrinant galima tvirtinti, jog Ventės kaip parapijos centro ir gyvenvietės vystymosi XVI-XVII a. ištakas reikėtų išvesti nuo XIV a. čia Ordino pastatytos pilies ir galbūt bažnyčios. XVIII a. pradžioje įvykęs bažnyčios perkėlimas iš Ventės į Kintus įtakojo pastarosios gyvenvietės augimą iki administracinio centro reikšmės. Neabejotiname bažnyčios poveikyje XIX-XX a. vyko aplinkinių gyvenviečių susiliejimas į Kintų miestelį. XVII a. viduryje nežinomo autoriaus žemėlapyje pavaizduota bažnyčia gali turėti ir realų prototipą. Taip atrodė Kintų bažnyčios altorius XX a. viduryje.

Atgal...