Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 lapkričio 25d. Nr. 22 (70)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
Vilko vaikų istoriją įamžins lietuvių meninis filmas
 
Šią žiemą, siaučiant pūgoms, bus pradėtas filmuoti dar vienas lietuviškas filmas. Jame - pokario Rytprūsių vaikų našlaičių istorija. Likę be artimųjų, kenčiantys siaubingą šaltį ir badą, rusų kareivių žudynes, mažieji vokietukai išsigelbėjimo ieškojo Lietuvoje. Filmo režisierius ir scenarijaus autorius Alvydas Šlepikas pokario našlaičių skaudžią istorija žiūrovams ryžosi papasakoti mažos mergaitės, kuri nuo pat gimimo susidūrė su karo žiaurumu, o būdama ketverių liko visai viena svetimame krašte, tarp žmonių, kalbančių kita kalba, akimis. Ji nebegali prisiminti net savo vardo. Pagėgių krašto žmonės prisimena prieš dešimt metų visai Lietuvai papasakotą Marytės Savickienės istoriją. Moteris nugyveno raupsuotosios gyvenimą vis mąstydama, kas ji, kur jos tėvai, kodėl ją paliko. Marytei teko nugyventi pusę amžiaus, kol ji sužinojo savo lemtį - pokario Rytprūsių vaiko likimas...


Marytės tikrasis vardas Renata. Pasimetusi nuo keleriais metais vyresnės sesers, visai mažutė, ketverių metų pateko į Lietuvą. Pokario Rytprūsių vaikams Lietuva - ta šalis, kurioje buvo duonos. Čia tūkstančiais ieškojo išgyvenimo. Bet tik labai nedaugeliui pavyko pasiekti šią vilties šalį, o ir pasiekus - išgyventi. Lietuviai bijojo bado nualintų, vokiškai kalbančių rudaakių vaikų, kurie daugiausiai gyveno pamiškėse. Pasienio su dabartine Kaliningrado sritimi sodybos Klaipėdos krašto žmonių buvo paliktos, kas spėjo, pasitraukė į Vokietijos gilumą, kas liko, buvo tremiamas į Sibirą. O į jų sodybas kėlėsi kiti lietuviai, iš kitų kraštų, sunkiai besivertę savo gimtinėje. Lietuvių naujakuriams patiems stigo duonos, o ir bijojo sovietinės bausmės - tremties į Sibirą.

Renatai, lietuvių pavadintai Maryte, gyvenimas Lietuvoje susiklostė sunkiai. Kaip ir daugelis šio krašto likimo vaikų ji liko berašte. Glausdavosi tai prie vienų, tai prie kitų, už duonos kąsnį nudirbdama sunkiausius darbus.

Spalio mėnesį Berlyne, Lietuvos ambasadoje, režisierius susitikime su Vilko vaikais pristatė pirmąsias ištraukas iš filmo scenarijaus. Jis pasakojo, kad filme iš pūgos išnirs ne tik mažoji filmo herojė, bet ir kiti veikėjai, joje ir dings. Filme bus pasakojama apie dvi siaubingai šaltas 1946-1947 metų žiemas, kuomet ir vyko didžioji išgyvenimo drama. Pirmosios nuo bado ir šalčio mirdavo mamos, vėliau - vyresni vaikai, o badui atspariausi mažesnieji vaikai likdavo vieni akistatoje su šalčiu, badu ir rusų kareivių žiaurumu. Vaikų akyse buvo žudomos jų mamos, močiutės, vyresnės seserys, broliai ir draugai. Mirtis ir žiaurumas buvo kasdienis palydovas. Ir nepaisant visko vaikai kovojo iki galo... O gyvųjų jų liko nedaug. Viena jų - Renata, kuri tikrąjį savo vardą ir likimą sužinojo po pusės amžiaus.

A.Šlepikas sakė, kad dar prieš dešimt metų buvo kilusi mintis apie Vilko vaikus kurti dokumentinį filmą. Ši tema į jo gyvenimą grįžo susipažinus su Marytės sūnumi Ričardu Savicku. Jo papasakota istorija, kurią patyrė mama, režisieriui ir aktoriui nebedavė ramybės. A.Šlepikas filme ryžtasi papasakoti pirmuosius dramatiškus Vilko vaikų gyvenimo ir mirties metus, o nugyventą jų gyvenimą įamžinti romane.

Filmo scenarijaus ir idėjos pristatyme ambasadoje mintimis dalijosi ir verslininkas Ričardas Savickas. Jis sakė, kad ir dabar, jau praėjus dešimčiai metų, kai jų šeima sužinojo mamos vaikystės istoriją, nepasidarė lengviau. Buvo smagu, kad atsirado mamos seserys, brolis, kad jie sužinojo, kas buvo jos tėveliai. Bet taip ir liko kankinti klausimas, kodėl tik po beveik penkiasdešimties metų? Ar Vokietija nežinojo, kas ištiko pokariu Rytprūsiuose likusius žmones?

R.Savickas sakė, jog jo gyvenimo tikslas, kad apie Vilko vaikų likimą sužinotų ne tik Lietuvoje ir Vokietijoje, bet ir visoje Europoje. Pasaulis, švenčiantis pergalę prieš hitlerininkus, Rytprūsių civilius gyventojus paliko rusų kareiviams išlieti visą įniršį ir neapykantą. Juk atvirai buvo skelbiama "Užmušk vokiečių žvėris". O tie žvėrys buvo moterys ir vaikai... Gal todėl tik po penkiasdešimt metų tikro atsitiktinumo dėka atsirado mamos artimieji, o Lietuva sužinojo apie Vilko vaikus, nes niekas Vokietijoje netikėjo, kad po tokių žudynių ir naikinimų liko gyvų Rytprūsių krašto žmonių.

Dokumentinių filmų režisierius Arūnas Matelis atviravo, kad pradžioje jis pavydėjo šios temos meniniam filmui. Ši istorija yra verta dokumentinio filmo. Tačiau netruko pakeisti nuomonės, nes istorija ir filmo kūrimas atsidūrė labai gerose rankose ir būtent meninis filmas gali atkurti išgyvenimo dramą. Jis vylėsi, kad filmas sulauks atgarsio ir Europa sužinos Vilko vaikų istoriją bei susipažins su lietuviškuoju kinu.


Iš kairės Susitikimą vedusi kino kritikė G.Arlickaitė, režisieriai A.Matelis, A.Šlepikas ir verslininkas R.Savickas.

 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.