Nuožmi mirtis, kuri šiais laikais ypač viešpatauja karo ir epidemijos pavidale, nuskynė gyvastį vėl vienam iš mūsų tautiečių: 1 gruodžio 1918 m. mirė A.A.Mykolas Ašmys. Šiuomi žygiu ji (mirtis) padarė mūsų tautai didesnį nuostolį tuomi, kad atėmė mums pilietį veikėją iš Mažosios Lietuvos, iš ten būtent, kur veikėjų skaičius nebuvo per didelis ir kur tautiško darbo tokios begalės. Pašaukė Aukščiausiasis šį jaunikaitį tuomet, kaip jisai buvo pilnume savo amžiaus klestėjime, pasiekė moksle aukštą laipsnį ir stovėjo laisvos Lietuvos prieangyje.

A.A.M.Ašmys gimė 1891 m. Povilnos (Poweln) Šilakarčiamos apskrityj, Mažoj Lietuvoj. Universitetą lankė Karaliaučiuje, Berlyne, Halėje; Pradžioj šių metų atvyko Šveicarijon, kad pagydinti savo apsilpnusią sveikatą, užbaigti doktorato tezą ir pagelbėti čionykščiams veikėjams Lietuviams darbe del išgavimo Lietuvai nepriklausomybės.

Jau nuo pat mažens A.A.Ašmys darbavosi karštai del savo tautos. Kiek mums žinoma, dar prieš išvažiuosiant į Sveicariją parašė lietuviškai vokišką kalbos rankvedėlį, brošiurą "Land und Leute Litauens", daugelį straipsnių į "Das neue Litauen" ir kitus laikraščius.

Jo didelis darbštumas atsiliepė ant švelnios sveikatos. Atvykęs į Lausanne jis apsigyveno keliems mėnesiams sanatorijoj "Sylvana". Lėšas tam suteikė Centralis Komitetas "Lituania". Kuomet sveikata sustiprėjo jis apsigyveno privačiai; laiks nuo laiko pasitardavo su gydytojais.

A.A. Ašmys but visai pasveikęs, jei ne nelaiminga gripa, kuri siaučia Sveicarijoj jau netoli metai. 22 lapkričio A.A.Ašmys susirgo gripa, kuri iš pradžiu neišrodė sunki. 30 lapkričio liga smarkiai pasisunkino, kuomet prasidėjo plaučių uždegimas. Jo silpni plaučiai neišlaikė atakos ir 1 gruodžio 8 su ketvirčiu valandą vakare A.A.Ašmys persiskyrė su šiuo pasauliu Kantono Ligoninėje. Mirė ant rankų savo draugų, bet toli nuo savo mylimos Tėvynės ir nuo savųjų. Mirė aprūpintas dvasiškai. Kadangi sirgo trumpai, jo motyna ir broliai negalėjo atvykti pasakyti paskutinį "su Diev".

Sveicarijoj budamas A.A.Ašmys darbavosi čionykštėse Lietuvių organizacijose. Taipogi pabaigė rašyti savo doktorato tezą ("Prasikaltimai prusų Lietuvoje; labai svarbi Lietuvai"), apie kurią Friburgo Universiteto profesoriai išdavė gerą paliudijimą. Prie ekzaminų jau baigė ruoštis. Tačiau mirtis suardė visus planus.

Dažnai A.A.Ašmys sakydavo: "Tris dalykus, jei Dievas padės, pasieksiu Sveicarijoj: pataisysiu sveikatą, įgysiu daktaro laipsnį ir sulauksiu Lietuvos nepriklausomybės"... Tačiau pas Aukščiausiąjį buvo kitaip surėdyta.

A.A.Ašmys, kiek mums teko pažinti, buvo žmogus tyros sielos, malonaus budo, didelės energijos vyras. Savo tikybos (protestonų) priedermes uoliai atlikinėjo. Teisybę mylėjo labiau už viską. Laiko veltui neleido nei valandėlės. Savo gerumu A.A.Ašmys patraukė prie savęs visus Sveicarijoj gyvenančius Lietuvius. Gilaus nuliudimo jausmas pripildė musų Širdis persiskyrus su A.A.Ašmiu.

Laidotuvėse, kurios atsibuvo 4 gruodžio, dalivavo visos Sveicarijoj esančios Lietuvių organizacijos: "Lietuvių Pildomasis Komitetas", "Lietuvių Tautos Taryba", "Lietuvos Valstybės Tarybos Atstovybė", "Amerikos Lietuvių Atstovybė Sveicarijoj", Akademijinė Lietuvių Draugija "Lituania" (iš Friburgo) ir Centralis Komitetas "Lituania". Kiekviena organizacija paaukojo nuo savęs po vainiką. A.A.Ašmys palaidota taip, kad jo lavonas galima pervežti tėvynėn.

Lai buna jam lengva svetimos šalies žemelė: Amžiną ramybę tesuteikia jam Aukščiausias.

Nuliudusių draugų vardu

A.Steponaitis, Cen. Kom. Lituania pirmininkas

Šis tekstas buvo išsiuntinėtas užsienio lietuviškų laikraščių redakcijoms.

(Siekiant perduoti tų laikų dvasią, kalba ir leksika tvarkytos minimaliai - red.p.)