Saulius SODONIS
Vos prieš daugiau kaip mėnesį
Šilutės kultūrinė bendruomenė Anapilin palydėjo netikėtai mirusį architektą
bei dailininką Izidorių Žilinską, kurį ne vienas vadino tiesiog Dzidu.
Gruodžio 19 d., penktadienį, nemažas būrys jo draugų, bendraminčių bei jį
pažinojusiųjų rinkosi į Šilutės F.Bajoraičio viešąją biblioteką, kur buvo
surengta Dzido dailės darbų paroda. Parodą sudaro asmeninėse kolekcijose
esantys darbai, nes beveik visus savo darbus Dzidas padovanodavo. Parodą
Dzido gimtadienio proga surengė bei darbus iš visos Lietuvos surinko jo
bičiuliai.
Renginys nebuvo tik parodos atidarymas. Jis tapo Dzido artimųjų,
bendraminčių bei mokyklos draugų, vaikystės kiemo nuotykių bei išdaigų
herojų susitikimas. Nepaprastai nuoširdžioje ir šiltoje prisiminimų
popietėje ne vienas negalėjo kalbėti, nes dar ne iki galo įsisąmonino, kad
bičiulio ir draugo jau nebėra.
Dzidas visus mylėjo ir buvo mylimas. Tokia mintis, nors ir neištarta
garsiai, bylojo kiekvieno apie prisimenančio lūpomis. Ir negalėjo būti
kitaip, nes tai ką darė Dzidas, buvo nepaprastai tikra ir nuoširdu. Dažnas
prisiminė jo mintį, kad "viską, ką darai - turi daryti su malonumu". Ir tik
vėliau Julius Katauskas papildė: ir tai yra "sveika", nes taip sakydavo jo
senelis.
Daugiausia kalbėjo ir prisiminimais dalinosi Dzido kiemo, gatvės, mokyklos
draugai. Vėliau jo bičiulių gretas papildė tie, kurie kartu dalyvavo
Sąjūdžio veikloje. Su visais Dzidas bičiuliavosi, visiems turėjo ką
pasakyti, apie ką pasišnekėti. Daug apie vaikystės draugą kalbėjo Šarūnas
Laužikas. Nors Dzidas buvo metais vyresnis ir mokėsi su jo broliu, tačiau
tai netrukdė tapti geriausiais draugais. Tais laikais ne vienas jų
iškrėstas, kad ir nekaltas, šposas buvo nemaloniai priimamas. Mat ne visi
taip manė, ypač mokyklos vadovybė ar net sovietinis saugumas, kuris per juos
nemažai darbo gavo. Pavyzdžiui, klasės vaikinai rankos taiklumui mėtant
kempinę miklinti buvo pasirinkę Lenino portretą. Vėliau dėl to gavęs
neigiamą charakteristiką, Dzidas iš karto į Dailės institutą įstoti
negalėjo. Šarūnas prisiminė vieną Dzido pasiūlytų idėjų - pradėti
tarpusavyje kalbėti angliškai. Ir ne todėl, kad taip mokytis būtų
paprasčiau, bet tiesiog iš principo. Žinoma, tai grūdino ir stiprino ne tik
draugystę, bet ir žinias. Vėliau tai leido išgirsti bei suprasti per VEF'o
radijo imtuvą vos girdimus roko muzikos garsus bei išaugo į rimtą muzikos
pomėgį, kuris lydėjo Dzidą visą gyvenimą. Šarūnas prisiminė epizodą, kaip
būrelis draugų sugalvojo vidurnaktį viduryje gatvės pasiklausyti su tuo
pačiu VEF'u muzikos. Kai atvažiavo milicija, visi pabėgo, o Dzidui teko
grįžti, nes paliko savo radijo aparatą. Žinoma, vienintelis ir įkliuvo.
Dzido požiūrio į daugelį dalykų bei jo kūrybos raktas gali būti Rablė
romanas "Gargantiua ir Pantagriuelis". Kai kurias jo vietas perskaitė bei
pakomentavo daug su juo bendravęs Vitalijus Šopis. Jis papildė ne vieną
kalbėjusį atkreipdamas dėmesį į kurią nors labai smagią Dzido charakterio
savybę. Daug apie savo tetį (būtent taip sakydavo) papasakojo dukra Rūta. Ji
prisiminė, kaip matė savo tetį tapantį, kaip nesuprato, kas tai. Močiutė
tada yra sakiusi, kad vėliau supras. Ji prisiminė šiltą bendravimą su tečiu,
žinojo jo draugus, dalyvaudavo išvykose, kartu išgyveno dėl nevykusių
architektūrinių sprendimų. Daug savo išgyvenimų ir prisiminimų papasakojo
Dzido sesuo Virga. Atsiminimais dalinosi ir kaimynė Janina Kairienė. Ji
visiems priminė, kad labai dažnai Dzidas pažadėdavo kokia nors proga
paveikslą. Ir iš karto išrašydavo vekselį. Ir visada paprašydavo to
vekselio, net jei prisimindavo paveikslą atnešti po metų ar net kelerių.
Kiemo vaikai - Živilė Skirkevičienė bei Gintaras Verbus - prisiminė, kaip
Dzidas, juos, dar mažylius, mokė naujų žodžių, kurių kiti mokyklos vaikai
dar nemokėjo, pasisodinęs ant suolo pasakodavo, kaip jis "tranzavo" į
Taliną. Taip pat rodė, kaip jis studentas kažkokius modelius lipdęs,
įsivesdavo į paslaptingai raudonai nušviestą foto laboratoriją, nors amžiaus
skirtumas buvo nuo šešerių iki dešimties ar net daugiau metų.
Dar daug buvo labai įdomių ir smagių prisiminimų, nedidelių detalių ir
štrichų, kurios puikiai nusakė didelį Šilutės mylėtoją, daugybės šilutiškių
draugą. Jis buvo tapęs savotišku miesto žmogumi, kuris išgyveno dėl
nevykusių architektūrinių sprendimų, prastai parinktų spalvų bei smulkiausių
detalių. Neapsikentęs dažnai siūlydavo savo sprendimus, kuriuos darydavo iš
meilės miestui, jo namams ir čia gyvenantiems žmonėms.
|