Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 gruodžio 23d. Nr. 24 (72)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
Gimtadienio proga draugų ir bendraminčių šviesūs prisiminimai
 
Saulius SODONIS

Vos prieš daugiau kaip mėnesį Šilutės kultūrinė bendruomenė Anapilin palydėjo netikėtai mirusį architektą bei dailininką Izidorių Žilinską, kurį ne vienas vadino tiesiog Dzidu. Gruodžio 19 d., penktadienį, nemažas būrys jo draugų, bendraminčių bei jį pažinojusiųjų rinkosi į Šilutės F.Bajoraičio viešąją biblioteką, kur buvo surengta Dzido dailės darbų paroda. Parodą sudaro asmeninėse kolekcijose esantys darbai, nes beveik visus savo darbus Dzidas padovanodavo. Parodą Dzido gimtadienio proga surengė bei darbus iš visos Lietuvos surinko jo bičiuliai.



Renginys nebuvo tik parodos atidarymas. Jis tapo Dzido artimųjų, bendraminčių bei mokyklos draugų, vaikystės kiemo nuotykių bei išdaigų herojų susitikimas. Nepaprastai nuoširdžioje ir šiltoje prisiminimų popietėje ne vienas negalėjo kalbėti, nes dar ne iki galo įsisąmonino, kad bičiulio ir draugo jau nebėra.

Dzidas visus mylėjo ir buvo mylimas. Tokia mintis, nors ir neištarta garsiai, bylojo kiekvieno apie prisimenančio lūpomis. Ir negalėjo būti kitaip, nes tai ką darė Dzidas, buvo nepaprastai tikra ir nuoširdu. Dažnas prisiminė jo mintį, kad "viską, ką darai - turi daryti su malonumu". Ir tik vėliau Julius Katauskas papildė: ir tai yra "sveika", nes taip sakydavo jo senelis.

Daugiausia kalbėjo ir prisiminimais dalinosi Dzido kiemo, gatvės, mokyklos draugai. Vėliau jo bičiulių gretas papildė tie, kurie kartu dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Su visais Dzidas bičiuliavosi, visiems turėjo ką pasakyti, apie ką pasišnekėti. Daug apie vaikystės draugą kalbėjo Šarūnas Laužikas. Nors Dzidas buvo metais vyresnis ir mokėsi su jo broliu, tačiau tai netrukdė tapti geriausiais draugais. Tais laikais ne vienas jų iškrėstas, kad ir nekaltas, šposas buvo nemaloniai priimamas. Mat ne visi taip manė, ypač mokyklos vadovybė ar net sovietinis saugumas, kuris per juos nemažai darbo gavo. Pavyzdžiui, klasės vaikinai rankos taiklumui mėtant kempinę miklinti buvo pasirinkę Lenino portretą. Vėliau dėl to gavęs neigiamą charakteristiką, Dzidas iš karto į Dailės institutą įstoti negalėjo. Šarūnas prisiminė vieną Dzido pasiūlytų idėjų - pradėti tarpusavyje kalbėti angliškai. Ir ne todėl, kad taip mokytis būtų paprasčiau, bet tiesiog iš principo. Žinoma, tai grūdino ir stiprino ne tik draugystę, bet ir žinias. Vėliau tai leido išgirsti bei suprasti per VEF'o radijo imtuvą vos girdimus roko muzikos garsus bei išaugo į rimtą muzikos pomėgį, kuris lydėjo Dzidą visą gyvenimą. Šarūnas prisiminė epizodą, kaip būrelis draugų sugalvojo vidurnaktį viduryje gatvės pasiklausyti su tuo pačiu VEF'u muzikos. Kai atvažiavo milicija, visi pabėgo, o Dzidui teko grįžti, nes paliko savo radijo aparatą. Žinoma, vienintelis ir įkliuvo.

Dzido požiūrio į daugelį dalykų bei jo kūrybos raktas gali būti Rablė romanas "Gargantiua ir Pantagriuelis". Kai kurias jo vietas perskaitė bei pakomentavo daug su juo bendravęs Vitalijus Šopis. Jis papildė ne vieną kalbėjusį atkreipdamas dėmesį į kurią nors labai smagią Dzido charakterio savybę. Daug apie savo tetį (būtent taip sakydavo) papasakojo dukra Rūta. Ji prisiminė, kaip matė savo tetį tapantį, kaip nesuprato, kas tai. Močiutė tada yra sakiusi, kad vėliau supras. Ji prisiminė šiltą bendravimą su tečiu, žinojo jo draugus, dalyvaudavo išvykose, kartu išgyveno dėl nevykusių architektūrinių sprendimų. Daug savo išgyvenimų ir prisiminimų papasakojo Dzido sesuo Virga. Atsiminimais dalinosi ir kaimynė Janina Kairienė. Ji visiems priminė, kad labai dažnai Dzidas pažadėdavo kokia nors proga paveikslą. Ir iš karto išrašydavo vekselį. Ir visada paprašydavo to vekselio, net jei prisimindavo paveikslą atnešti po metų ar net kelerių. Kiemo vaikai - Živilė Skirkevičienė bei Gintaras Verbus - prisiminė, kaip Dzidas, juos, dar mažylius, mokė naujų žodžių, kurių kiti mokyklos vaikai dar nemokėjo, pasisodinęs ant suolo pasakodavo, kaip jis "tranzavo" į Taliną. Taip pat rodė, kaip jis studentas kažkokius modelius lipdęs, įsivesdavo į paslaptingai raudonai nušviestą foto laboratoriją, nors amžiaus skirtumas buvo nuo šešerių iki dešimties ar net daugiau metų.

Dar daug buvo labai įdomių ir smagių prisiminimų, nedidelių detalių ir štrichų, kurios puikiai nusakė didelį Šilutės mylėtoją, daugybės šilutiškių draugą. Jis buvo tapęs savotišku miesto žmogumi, kuris išgyveno dėl nevykusių architektūrinių sprendimų, prastai parinktų spalvų bei smulkiausių detalių. Neapsikentęs dažnai siūlydavo savo sprendimus, kuriuos darydavo iš meilės miestui, jo namams ir čia gyvenantiems žmonėms.

 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.