Marytės Jansonaitės Sudžienės dialogai su savimi

Tylią padėką

Reiškiu likimui

Už dovanotus

Man ir mums

Dar vienerius

Metus.

Tylią padėką

 Reiškiu likimui

Už dovanotą

Gebėjimą

Džiaugtis

Dievo sūnaus gimimu

Betliejuje.

Tylią padėką

Reiškiu likimui

Už neužgesintą

Maldą lūpose

Ir širdyse

Už Tikėjimą

Meilę ir Viltį

Ačiū likimui...

Dėkodama lenkiuos.

Baltas peizažas -

Šerkšnas

Spindintis medžiuose

Tarsi įrėmintas

Mano lange

Žiemos ranka

Nutapytas portretas

Dieviško grožio

Akių nuleist negaliu

Širdim šitą grožį

Geriu

Ir ramybę gaivią

Sielon įsileidžiu...

***

Atgal dairytis,

Ko gero

Neverta,

Nes nieko gero

Nerasiu ten,

Prašau likimą

Tyliai išklausyti

Prašymus ir mažytį

Mano norą -

Eit tik pirmyn

Galvą iškėlus aukščiau

Džiaugtis gyvenimu

Vėjui veidą atsukti

Nedejuot ir neverkt.

*** 

Nakties danguj

Mėnulio pilnatis

Pečius apsigaubusi

Šviesos aureole

Šypsosi

Žemei, pasauliui,

Žmonėms...

Mylimą parką apšviečia,

Kur medžiai-

Nuogi mūsų broliai

Petys petin sustoję

Šakom

Lyg rankom susikibę,

Džiaugsmus ir liūdesį

Vieni kitiems godoja...

-Nulaužtą vėjo šaką medžiui skauda

Tačiau

Nesilenkęs vėjui

Jis orus

Tebestovi-

Pavasarį

Ramybe ir viltim žalia

Gyvenimui šypsosis,

Pumpurą gležną sukraus...

*** 

Aš vienišas paukštis

Besparnis

Medžių viršūnes ir mėlyną dangų

Tik akim kasdieną

Glostyt tegaliu

Aš vienišas paukštis

Besparnis

Myliu pasaulį

Ir žmones myliu-

Visokius...

Aš vienišas paukštis

Besparnis

Nieko mainais neprašau

Už tą meilę...

Tik prie šilto tavo žodžio

Ištarto seniai

Prisiglausti noriu,

Apkabinti juo save

Ir taip sušilti sielą...

***

Baltą šokį

Šoka mano mintys

Rudens žydėjime nuskendusios,

Baltą šokį

Šoka širdis

Krentant snaigei pirmai

Baltą šokį

Mano siela šoka

Būties Dievišką grožį palietus

Baltas šokis

Regėjime mano

Ir mano delnuos

Balta snaige nusileido...

***

Kaip surinkti žodžius,

Kuriems skauda?

Kaip surinkti juos,

Ir nieko jais neskaudint ?

Kaip tarti jų nedaug,

O pasakyti daug ?

Kaip ir kur surasti tiesą

Tą, kuri visiems patiktų ?

-Šito juk nebūna

Ir būti ko gero negali:

Nes neverta

Juk būtų gyventi

Ir išlikti savimi negalėčiau

Nei aš, nei tu,

Mano mielas žmogau...

Tad belieka parinkti žodžius

Ir tik stengtis

Jais nieko neskaudint...   

***
Prie miško didybės

Šį rytą

Priglusti skubu,

Prie tikros ir gyvos -

Ne Čiurlionio ranka

Drobėj nutapytos...

Skubu tuo taku,

Kur daugelį kartų skubėjau...

Klevo krentantį lapą

Su atspalviu vasaros

Paskutiniu

Nuogu savo delnu pagaunu,

Pušų viršūnėse

Vėjo dainą girdžiu,

Tarsi jūra kuždėtų šalia

Ir taip gera širdy

Nes esu ir čia būti galiu...

*** 

Apkabinusi tylą

Atminimuos paskęsiu:

-Upelio krantus

Aplankysiu

Geltonam purienų žydėjime

Skęstančius,

Margas

Vaikystės pievas,

Basa išbraidysiu,

Laukinių bičių medaus

Paragausiu

Iš suskirdusių Tėvo delnų.

Galvą užvertus

Gandrą, kalenant padangėj,

Klausysiuos godžiai...

Ir patylom

Į šią dieną sugrįšiu...

***

Skausmas

Didžiulis ir tikras

Ir būti tegali

Tik savas...

Ašara tiktai sava

Sūri tebūna...

-Kito skruostais

Ji teka

Bereikšmiais upeliais...

-Kažkada ir man

Taip pat

Galbūt atrodė ...

Nes nekroviau

Ant savo pečių

Sužinojimo šito naštos...

-Supratimas

Atėjo seniai

Ir savaime...

*** 

Susirinkt

Tavus žodžius

Skubu

Lyg žemuoges

Vaikystės pievoje...

Jei galėčiau,

Suverčiau juos

Ant Motiejuko smilgos

-Visus lig vieno,

Bet gaila,

Kad žodžiai ne uogos,

Ir smilgos tokios

Tikrai nesurasiu

Tas žodis kiekvienas

Kadaise atrodęs bevertis

- Kaip gailiuosi

Dabar tik supratus-

Toks brangus,

Kad neturi jis kainos...

*** 

Tarsi

Paskutinis

Mūsų Alfa

Ir mūsų Omega

Iš tavo rankų,

Dieve,

Mums įduoti,...

O mano taip vėlai

Suvokti...

-Paskutiniu galėjimu

Būti šalia

Gęstančios tavo atsiųstos gyvybės

Ir stojančios

Brangios širdies...

Kaip palaima

Iš nematomų tavo delnų

Atsiųsta-

Tas suvokimas -

Be galo sunkus,

Bet taip juk buvo,

Yra ir bus...

***

Eilėraščiu save kažkodėl

Aš vadinu,

Nebylus sielos šauksme,

Ašara mana,

Tyliai riedanti skruostu,

Niekam nematanti

ir giliai širdyje paslėpta.

Jei tyliai kartais

Nuslydus žemėn sudūžta:

Netikėtai savy išgirstu

Ją pavirtus trumpu posmu...

***

Rudenėjantis dangus

Pravirko lietumi

Pagirdė žemę

Ir medžius pagirdė...

Ašarom dangaus

Džiaugiuosi aš lyg vaikas-

Ištiesus delnus

Leidau juos prilyti,

Pajausti vėsą gaivą

Rankomis norėjau,

O širdim rudens

Spalvom džiaugiuosi.

Nuogo medžio

Šakoj

Po šerkšno apklotu

Baltu

Trapi gyvybė

Supas

Sušalusios žiemos

Delnuos

Ramybe ji maitinas

Ir kantriai laukia

Spindulėlio saulės

Šilto

Įkvėpti gamtai

Gyvasties,

Kad baltais žiedais atgimtų

Ir žalia tyla

Gyvenimui prabustų

Kovą...

***

Klampiom metaforom

Jausmus savus

Dažnokai apibūdinam

Ir vaikštom

Takais kasdienybės,

Ir biriais pusnynais

Braidom

Vis rankiojam

Nuodėmes svetimas

Ir dedam ant savo

Pečių

Lyg savojo kryžiaus naštos

Būtų per maža...

Įkalinę šilumą sielų

Širdis įšalu paverčiam,

Sušildyti jų niekuo

Mes neleidžiam

Net saulės spindulys

Prasiskverbti į mus

Nepajėgia-

Taip kantriai rankiojam

Nuodėmes svetimas...

*** 

Remias medžiai

Viršūnėmis  į dangus

Didingi ir tiesūs

Sielai žmogaus

Suteikia jie

Silpno vėjelio užtenka,

Kad švelnų ošimą

Viršūnėse išgirstum,

O kamienuose,

Tarsi Čiurlionio paveiksle,

Vos matoma

Žmogaus ranka

Stygas suderintas

Paliečia

Ir muziką skambant

Vėjo akorduos

Gyvai išgirst

***

Ieškau grožio

Baltoje nakty vasario.

Liūdnas mintis

Ir neviltį Palikusi už durų

Išėjau į naktį,

Kur grožis dieviškas

Ir tokia ramybė

Mums žemėn atsiųsta...

-Žiemos balta simfonija

Ir sniegas girgždantis

Po kojom,

Rankomis palietusi

Šerkšnotą medžio šaką

Širdimi girdžiu

Šaltos tylos garsus

Regiu baltumą akimis,

Ir šitoje ramybėje

Tarsi ištirpusi

Aš pavasarį

Girdžiu pareinant...

***

Žvaigždele vakarine,

Šventojoj nakty įsižiebusi

Dangaus skliautuos

Tu nušvietei kelius

Žmonėms į laimę,

Į džiaugsmą tikrą

Ir nuoširdų,

Į didelį Tikėjimą

Ir Viltį...

O man tiktai takelį

Į save nušviesk

-Atrasti noriu jį...

Pažinti žmogų ir

Nesmerkti jo,

Atleist visiems už viską

Išmokti noriu...

Ir nuoskaudų

Skausmo nejausti...

Nušviesk man tą taką,

I save,

Kad pažvelgt iš šalies sugebėčiau.

Mano lūpomis

Ištartą žodį sušildyk,

Kalėdų žvaigždele,

Tebūna jis tikras

Tebūna jis gyvas ir šildantis...

***

Pakeliu akis į tylą

Ten virš medžių

Ir manęs

Dangus taip vaiskiai

Žydras

Ir gervės klyksmas

Šitoje tyloj

Virš gelsvo lauko

Sklando ilgesingas.

O vasara

Ranka žieduota

Rudenėliui moja

Ir paukštį liūdną

Kelionėn tolimon išlydi.

Reginiu šituo

Žaviuosi aš lyg vaikas

O mintimis nuaudžiu tylą,

Su rudenio kvapais...

***

Nakties juodam glėby

Nurimęs vėjas

Savo Dievui

Tyliai meldės

Žemėn krentantį lapą

Nakties ir vėjo maldoje

Aš išgirdau

Ir laimę pajutau didžiulę

Kad gelstantį laiką

Krentantį lapais

Paliečiau savo

Delnais

Ir savo širdim...

Dovilės Bučinskaitės nuotraukos