Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2009 balandžio 7d. Nr. 7 (79)


	Prūsų lietuvių tautos taryba
	Keletas senosios praeities liudijimų iš daktaro Viliaus Gaigalaičio archyvo Siūlome skaitytojams straipsnį, kuris buvo išspausdintas 1955 m. rugsėjo mėnesį emigracijoje ėjusiame Mažosios Lietuvos laikraštyje "Keleivis". Jame pateikta medžiaga iš daktaro Viliaus Gaigalaičio archyvo pasirodė įdomi tuo, kad joje spausdinami laiškai liudija to meto žmonių požiūrį ir supratimą į 1918 metų Prūsijos krašto įvykius, bei liudija norą lemti savo pačių gyvenimą. Siekdami išlaikyti to meto dvasią, paliekame ir senąją rašybą, ją tik šiek tiek pritaikę dabartiniams laikams. Kaip greitai praeina laikas atskiro žmogaus ir tautos gyvenime! Neįtikėtina, kad jau 37 metai praėjo nuo Mažosios Lietuvos Tarybos pirmtako Prūsų lietuvių tautos tarybos įsisteigimo. Pasklaidę prof. dr. Gaigalaičio paliktą archyvą, nemažai randame anų laikų dokumentų, laiškų, pranešimų. Mėginsime savo skaitytojams kai kuriuos iš jų pateikti. Kaip žinia, Prūsų lietuvių tautos taryba (kai kuriuose raštuose ji tuomet buvo vadinama Prūsų Lietuvos tautos taryba) 1918 metais užsimezgė Tilžėje. Štai vienas pirmųjų pranešimų apie tai. Jono Vanagaičio raštas dr. Gaigalaičiui Tilžėje, lapkričio 16 d. 1918 m. Gerb. Daktare! Turime garbės Tamstai pranešti, kad šiandien Tilžėje susiėjusis susirinkimas maždaug tiek nusprendė: reikia kuoveikiausiai "Prūsų Lietuvių Tautinę Tarybą" išrinkti. Į šitą Tarybą reikia tuo tarpu rinkti: iš Klaipėdos-Šilokarčemos apskr. 6 atstovus, Tilžės-Pakalnes 5, Ragainės-Pilkalnio 3, Labguvos-Vėlavos 1. Šiandien jau išrinko Tamsta, kaip prezidentą ir "pildomąjį skyrių", į kurį tilpo: Viktoras Gai1ius, Erdmonas Simonaitis ir Jonas Vanagaitis, o kaip vietininkas Enzys Jagomastas. Apskričiai nori patys "Lietuvos Tarybon" telpančius narius rinkti ir jų vardus kuoveikiausiai mums pranešti. Vėliausiai už savaitės norime visus Tarybos narius sukviesti Tilžėn. Tai reikia planą nustatyti. Susirinkimas nutarė, p. Dr.Steputaitį neatstumti nuo dabartinio veikimo. Idant sužinojus, ar jis darbu prisidėti nori, tapė išrinkta delegacija (p p. Gailiaus ir Simonaičio), kuriai reikia su juo derėtis. Kaip p. Jagomastas šiandien vėliaus iš pono Steputaičio telefonu sužinojo, rašęs jis jau dėl to į p. Strėkį, bet jokio atsakymo dar negavo. Tai tiek šiam kartui. Su geriausiais linkėjimais Pildomo skyriaus vardu: J.Vanagaitis. Kad tai tikrai buvo dar tik užuomazga, matyti iš to, jog laiške minimi kai kurie veikėjai tuo metu dar nebuvo Tilžėje. Viskas dar tebuvo parengiamajame stovyje. Bet kokiomis nuotaikomis ir mintimis tie pasirengimai vyko, matyti iš kai kurių veikėjų susirašinėjimo. Dar lapkričio 1 dieną (taigi dar prieš aną Vanagaičio laišką) Brožaitis Vėveriškių dr. Gaigalaičiui rašo tokį būdingą laišką: (Paliekame originalo rašybą). Brožaitis į Dr. Gaigalaitį Weweriszkiuose, 1. Novemberi 1918. Garbingas Pon'Daktare! Jūsų laiszką nug 11-to Oktoberio apturėjau, dėkui už Jūsų procę. Asz buwau ant 12-jo Oktoberio mūsų rinkimo draugijos wyriausybę kwietes, dėlei apkalbėjimo to klausimo: "Kas bus isz Lietuwos, kas bus isz mūsų?" Atėjusieji isztare tą dūmą, kad reiktų mums patiems prie darbo twertis ir dėlei mūsų ateities pasirūpinti. Vėlijimas tapė isztartas, kad būt ne prastai, jeigu mes su Didžiąja Lietuwa suwienijami taptum. Dabar randas klausimas, ar galim mes patys prie to ką weikti, arba ar lauksim, ką kiti su mumis darys? Žiūrint į Lenkus, Dėnus, Elsaserius, jie be baimės praszo to, kas jų buwo. Bet ką weiksim mes wargszai, užtarėjo sawo saime (ciecorystės) neturėdami? Duokit Jus mums kokią gerą parodą, mes stojom kartą už Jus, stokit dabar už mus. Asz dūmoju rasi szį mėnesį rinkimo draugiją bei jos isztikimuosius sukwiesti. Bet meilycziau pirmiaus Jūsų dūmą tame dalyke tirti, ar toktai būtų welytina daryt. Priegtam turetumbit tokiam susikalbėjimui ir Jūs pribūt. O jeigu sektus ko gero sutarti, tai reiktų toliau darbuotis. Berlyniszkiams swecziams asz pereitą szwentą 2 swarus pasiuncziau, bet iki sziandien dar žinios neturiu, ar jie ką gawo. Tam tarpe gawau ir paraginimą isz Westfalų bei isz Kauno, kad per ilgai nesnaustume, apie sawo likimą rupintumbimės. Jūsų atsako laukdamas lieku su pagarba Jūsų Brožaitis. "Prie sutvėrimo lietuviškos valstijos prisidėti..." Tarp Mažosios Lietuvos žmonių tuo metu buvo jaučiamas didelis susidomėjimas ne tik savo krašto, bet ir visos Lietuvos likimu. Juk tai buvo laikas, kada Valstybės Taryba Vilniuje sudarė Lietuvos vyriausybę, atgaivino nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tad lygiagrečiai su savais Mažosios Lietuvos rūpesčiais lietuvininkų veikėjai gyvai atsiliepdavo ir į bendrus Lietuvos atkūrimo klausimus. Kai kam tos sąvokos kartais ir visai susiliedavo: kas už Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą, tas jau savaime ir už Lietuvą. Čia pateikiame to paties Vėveriškių Brožaičio dar vieną laišką į dr. Gaigalaitį iš 1918 m. lapkričio 24 dienos. (Laikotarpyje nuo pirmojo jo laiško ligi šio buvo nemažai istorinių įvykių: revoliucija Vokietijoje, susidarė darbininkų ir kareivių tarybos, daug kas pasikeitė). Laiško turinys toks: Garbingas Pon. Daktare! Seredoj 20-ji buwau asz isztikimus twirtus lietuwius, bei Kaitinį ir keletą jo draugų į Sandoros namą dėlei rinkimo trijų draugų isz Klaipėdos apskriczio į Tarybos rotą pakwietęs, bet isz Kaitinio pusės tiktai wien Misliuliui te esant, nukėlėm tą dalyką ant subatos 23-ji, wėlei swyruoti praded, todėl padawiau ponui Misiuliui rasztą tą seredos dieną wardan mūsų draugijos p. Kaitiniui paduoti. Tame raszte asz prasziau jo, kad jis mums subatoj 23 iki 12 zegoriaus į Sandoros namą žinią duotų, ar jis su sawo partija prie lietuwiszkos walstijos prisidėti nor ar ne, jam ir neprisidedant, turim mes wieni prie darbo twertis, nes toliau laukti nebegalime. Seredoj buwom 14 draugu į Sandoros namą susirinkę idant galutinai susidawatytum. Tai trumpai po 12 zegoriaus įžengė p. Kaitinis į swetlyczią, lydėtas nug p. Misiulio Lūžių bei Lumpreikszio Dinwecžių ir praneszė, kad jie sutarė draugiszkai prie darbo prisidėti. Mes isz to labai nudžiugom ir jautėmės gerą žingsnį po akių nužengę. P.Birszku prasziau toktai tuojau rasztiszkai užimti ir po to p. Kaitinis bei asz pasiraszew. Tada twėrėmės prie iszrinkimo narių (į Tarybą). Klaipėdos apskricziui buwo iszrinkti: 1. Birszkus Sudmantu, Kaitinis Lūžių - vietininkas. 2. Szuiszelis Uzanaiczių, Kurmis Szaipių - vietininkas. 3. Gerullis Meželių, Kavolis Grumblių - vietininkas. Asz prasziau mane walną palikti, nes sziaip wisos strelos nug ano susiejimo Strėlczių name (Schuetzenhaus Klaipėdoje), kur jų nutarimui pasiprieszinau, ant manęs mierys. Taipo darbą pasidalysim ir daugiau darbininkų pritrauksim, o asz patsai wisgi dirbsiu kiek stengsiu. Po tam tape dar baznyczios apskricziams po du draugai rinkti, tarp tų yra tuli geri wyrai, bet daugis jų susiejimui nepribuwo, todėl wiens ar kits tą urėdą nepriims ir reiks dar drąsiu wyru ieszkoti. Todėl jų wardus dar neminėsim. Dabar būtų welytina wiena paszaukimą, kurs gaspadoriszkuosius klausimus tarp Prūsų ir Didžiosios Lietuwos bei Wokietijos apkalba, iszdirbti ir tarp žmonių platini; galėtų būti wiena pusė lietuwiszkai, o antra wokiszkai. Asz todėliai jau į Tarybą kreipiaus ir tūlus klausimus minėjau. Ar nebūtų galima atsakanczioj wietoj uz tai pasirūpinti, kad szis kraštas ne perdaug isztusztintas taptu. (Čia turbūt turima galvoj valstybės turto gabenimą į Vokietiją, kai jau aiškėjo, kad kraštas bus nuo Vokietijos atskirtas. Red.) Kuo geriausio pasisekimo Tarybos darbams welydams, lieku Jūsų Brožaitis. Ar werta bus prisidėti prie tautiszkosios rotos (Nationalversammlung) rinkimu? Prierašas paišeliu: Kunigs Endrulaitis Priekulėje priesz dirba. Strėkio laiškas Kaip visais laikais, taip ir tais laikais buvo ir optimistų karštai remiančių įkūnijamą idėją, buvo realistų, kurie viską kalbėjo ir darė šaltai, neapgalvoję, netrūko ir pesimistų, santūrių žmonių, kurie labiau abejonėmis gyveno, nors ir patys jautė, kad laikas yra pribrendęs Prūsų Lietuvos gyvenimą naujai tvarkyti. Tuo atžvilgiu būdingas veikėjo ir surinkimininko J. Strėkio laiškas dr. Gaigalaičiui iš 1918 m. lapkričio 28 dienos. Jame jis pradžioje pažymi kai kurių gyventojų abejones Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja klausimu, prisimena kai kuriuos ūkinius bei tikėjimo skirtumus, ir tam tikrą laikyseną kai kurių katalikų kunigų. Toliau Strėkys rašo: ”Dabar, kur Lietuwa abelnai nuo wokieczių iszwalnyta yra, pakilo ir maisztai. - Tacziau asz wis esu uz tai, kas buwęs. Susiejimą nulaikyti szi Utarninką neitų, ale nedėlę wėliaus. Dar nezinau, ar Swetlyczią bus galima gauti, asz dūmoju "Germanijoje" (Tai viešbutis Šilutėje. Red.). Dabar trūkiai (traukiniai) ciwilistus negabens kelias nedėles. Susiejime Kalba laikyti asz dėl sawo Liguistumo negalėsiu, todėl imkit sau pagalbininkų ir nuo tilziszkių. Priekulėje tur Brožaitis susiejimą suwaidinti, apgarsinta tur būti per Keleiwį, Ceitungą, be ta Dieną pirm Prasidėjimo turbūt lekiantis laiškai Jomarke ant Turgaus padalinti... bet jeigu trūkiai dar neitų, tai turėtų nedėlę wėliaus būti. Labos Dienos nuo wisu, Strekies”. E.Simonaičio laiškas iš Vilniaus Archyve yra užsilikęs įdomus E.Simonaičio laiškas dr. Gaigalaičiui tokio turinio: Vilnius, XI. 30 d. 1918 m., Gerbiamas daktare! Iš Vanagaičio tyriau, kad Jūs nuo pirmininkavimo Taryboje atsisakote. Tai nemaloni naujiena. Aš maniau, kad tarp mūsų daugiau vienybės. Tiesa, juk yra sunku ramus pasilikti, kada kareiviai grasina trobas padegti. Bet vėl, kitaip imant, mes vėl nieką daryti negalime, jei mes tokių grasinimu atbosime. Man irgi grasino mane nuo vietos pavaryti, jeigu tas neišvengiama, na, tai ir sutinku. Mes kovojame tik už aukščiausią idealą. Aš šiandien pasikalbėjau su Ministeriu pirmininku p. Vo1demaru. Jis mano, kad jau šiandien būtinai reikalinga susivienijimo obalsį pakelti, o ne laukti ligi taikos konferencijos. Paskui mūsų reikalavimai vėjais išeis. O ką Pildomasis skyrius garsino, nėra teisėtos priežasties vokiečiams ant mūsų pykti. Tai buvo Vanagaitis manęs klausęs dėl karo paskolos ir t.t. Karo paskolos negali dingti, vis tiek, ar jų lietuvis, vokietis, svedas ar austras užsirašęs yra. Taipo jau kaip vokiečiai, aprūpintų ir lietuviai kare sužeistuosius, našles ir našlaičius, invalidus. Visi šitie žmonės nebus Lietuvoje skriaudžiami. Apie tai taps taikos konferencijoje derėta. Dabar aš Jumis prašau neatsisakyti nuo pirmininkavimo. Tai tik būtų trukdymas mūsų krutėjimo ir ardymas vienybes. Mes nuo pradėtojo kelio nebegalime nukrypti. Tik taip galėsime mes savo tėvynei patarnauti. Triukšmo mes nekelsime. Ir p. Voldemaras mums patarė tai nedaryti. Nepriklausomųjų klubas įdavė man oficialiai pasveikinimo raštą. Aš jį p. Vanagaičiui prisiunčiau. Jis jį Jums bene prisiųs. Čia nėra tuo tarpu jokios naujienos. Gudai dabar ir prisideda prie kariuomenės steigimo. Šiaip juk viską "Aidas" praneša. Tikėdamas, kad viskas dar gerai susitvarkys, sveikina Jumis Jūsų Simonaitis. Prūsų lietuvių tautos taryba įsisteigė ir veikė pirmaisiais metais iš Tilžės, kur tada pradėjo eiti ir jos spaudos organas "Prūsų lietuvių balsas". 1920 metais Mažosios Lietuvos dalis į šiaurę nuo Nemuno (Klaipėdos kraštas) buvo galutinai atskirta nuo Vokietijos ir okupuota prancūzų kariuomenės (Ambasadorių konferencijos Paryžiuje pavedimu). Tuo prasidėjo Prūsų lietuvių tautos tarybai naujas laikotarpis. Tarybos veikimo svoris perėjo iš Tilžės į Klaipėdą. Iš vienos pusės - reikėjo pertvarkyti pagrindinę organizaciją (Prūsų lietuvių susivienijimą) ir jos vykdomąjį organą - Tautos tarybą, iš kitos pusės buvo reikalingas lietuvių interesų ginimas prancūzų prižiūrimame Klaipėdos krašto valdyme, kur greitai pasirodė visokios negerovės lietuvių nenaudai. Tuo klausimu buvo rašomi memorandumai ne tik prancūzų komisarams Klaipėdoje, bet ir pačiai Ambasadorių konferencijai Paryžiuje, į kurią buvo paskirta ir speciali Rusų lietuvių tautos tarybos delegacija.

Atgal...