Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2009 balandžio 21d. Nr. 8 (80)


	Dailininkė iš Rukų kaimo
	Saulius SODONIS Pirmą kartą su Liucija Bungardiene susitikti teko 2006 metais per Mažosios Lietuvos sodo kūrimo plenerą Bitėnuose. Šalia jos kūrė žinomi menininkai Danas Andriulionis, Aloyzas Stasiulevičius ir kiti. Tačiau dailės mokytojos iš Stoniškių mokyklos darbas buvo ne mažiau profesionalus ir gilus. Tai skatino susidomėjimą šia dailininke, juo labiau, kad vienokia ar kitokia proga vis tekdavo susidurti su jos darbais: jie buvo dovanojami ar jau kabėjo pas ką nors namuose. Šį pavasarį pavyko daugiau susipažinti su šia menininke, apsilankius jos jaukiuose namuose Rukų kaime ant Kamonos upelio kranto. Savarankiškumas ir atsakomybė nuo penkiolikos metų Liucijos vaikystė prabėgo visai netoli - Juknaičiuose. Nuo mažumės buvo aišku, kad ji nori savo gyvenimą sieti su menine kūryba. Tais laikais švietimo sistema buvo sutvarkyta taip, kad baigus aštuonias klases galėjai stoti mokytis profesijos. Taip buvo pasirinktas Telšių dailės technikumas. Tai buvo drąsus žingsnis, nes tuo metu Liucijai tebuvo tik penkiolika metų. O išvažiuoti toli nuo namų ir savarankiškai pradėti gyventi - reikėjo ryžto. Dar ir šiandien Liucija su nostalgija prisiminė, kaip skaičiuodavo kilometrus iki namų, kai grįždavo iš Telšių. Tuo metu įstoti į šį gan žinomą ir vertinamą technikumą reikėjo nemažai pastangų. Ir, žinoma, gabumų. Tuo metu stojančiųjų buvo trys į vieną vietą, todėl konkursas buvo labai rimtas. Reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus. O mergina iš Juknaičių jokių dailės dalykų papildomai nesimokė. Tačiau, matyt, jos gabumai buvo jau tada juntami ir pavyko įstoti. Šiandien prisiminusi apie tai, ji su šypsena pasakojo, kaip gerai apžiūrėjo kitų darbus, įsidėmėjo, kaip krinta šešėliai, kaip reikia nupiešti klasikines galvas. Besimokant atėjo atsakomybės jausmas: darbus reikėjo padaryti iki tam tikros dienos. Ir visiškai nesvarbu, kad laiko liko tik kelios naktys - reiškia reikia dirbti. Tai buvo labai nelengva, tačiau grūdino ir stiprino charakterį. Telšių technikume ji baigė juvelyrės specialybę ir gavo paskyrimą į tuometinį Klaipėdos dailės kombinatą, kur sėkmingai dirbo ketverius metus. Šį laiką Liucija Bungardienė prisimena labai šviesiai, nes viską, ką ji darė - su dideliu žingeidumu ir įdomumu. Gal ir toliau būtų dirbusi šį darbą, tačiau ėmė silpti akys, todėl reikėjo keisti darbą. Ir atsidūrė audimo bendrovėje "Trinyčiai". Čia dirbdama išlavino ranką rašyti įvairius sveikinimus. Paklausta, ar nebuvo nuobodu, Liucija atsakė, kad jos toks būdas, kad viską ką daro - jai patinka. Ir dabar taip yra. Mokytoja tapo nejučia Nors Klaipėdoje su vyru ir turėjo labai neblogą butą miesto centre, tačiau, matyt, žemės trauka nugalėjo. Likimas taip parėdė, kad prieš penkiolika metų nusipirko dabartinę sodybą. Matyt, ji buvo skirta, nes tik atvažiavę pajuto, kad čia labai smagu ir gera. Pradžioje ji nieko nedirbo - tik tvarkėsi namuose. Tačiau po kurio laiko sulaukė pasiūlymo dirbti Stoniškių mokykloje. Pamažu įsitraukė į šį darbą. Vėliau mokėsi dar ir dar. Šiandien Liucija Bungardienė - diplomuota dailės ir technologijų mokytoja. Ir kaip sakė, gal ir dar mokytųsi, tačiau tai darosi sudėtinga dėl nemažų kainų, o pagaliau - lyg ir prasmės neliko, nors mokytis jai patinka ir yra visai nesunku. Liucija Bungadienė su malonumu dirba mokykloje. Ir jau turi savo mokinių - tai Simona, Edita ir Kotryna, su kuriomis jai ir joms smagu, kurias išties gali laikyti savo darbų pasekėjomis, nors jos dar mokosi Stoniškių mokykloje. Mokytojos planuose ir nedidelis pleneras, kurį vasarą ketina rengti tiesiog čia pat, savo sodyboje. Tai turėtų būti labai įdomus darbas ir tam L.Bungardienė jau nuo seno ruošiasi. Ir nei kiek neabejoja, kad vaikai su malonumu čia kurs. Jos mokinė Simona Alkimavičiūtė tapo Respublikinės dailės olimpiados trečiosios vietos nugalėtoja. Tai didelis gabios mergaitės nuopelnas, tačiau tai ir mokytojos darbo įvertinimas. Tapyba prasidėjo netikėtai Liucija Bungardienė tapo tik dešimt metų. Kažkaip iki tol to nei norėjosi, nei reikėjo. Po gan sunkios ligos kurį laiką ji galėjo tik gulėti ar stovėti. Tada į rankas paėmė teptuką, atsigulė ant pilvo ir pradėjo... Piešia, tapo akvarelėmis savo sugalvota technika bei būdu. Akvarelė jai patinka dėl savo šiltumo ir lengvumo. Žiūrint neįgudusia akim į L.Bungardienės darbus, net sunku pasakyti, kad tai ne aliejiniai dažai. Tačiau visuose jos darbuose yra nepaprastas potėpio lengvumas, minties talpumas ir gilumas. Labiausiai jai patinka darbuotis, kai visa šeimyna sugula. Esant įkvėpimui gali darbuotis iki 3 - 4 val. ryto. Buvo labai smalsu sužinoti ir paprastos statistikos - gal autorė žino, kiek darbų yra nutapiusi, keliose parodose yra dalyvavusi. Kiek darbų - pasakyti tikrai negalėjo, bet galvoja, kad turėtų būti gerokai daugiau nei porą šimtų. O keliose parodose yra dalyvavusi žino tiksliai - septyniose. Ir kūrė dvejuose pleneruose - jau minėtame Bitėnų plenere bei Lekėčiuose, Šakių rajone. Paklausta, kaip sekasi kurti kartu su kitais dalyviais, jei yra mėgėja tapyti naktimis ir viena, L.Bungardienė atsakė, kad jausmas labai įdomus, kai greta darbuojasi kūrybingi ir talentingi žmonės. Paslaptingiausios yra tulpės Dailininkė sakė, kad jai patinka piešti gėles. Ypatingai sekasi tulpės. Tik vėliau ji sužinojo, kad tai yra jos gėlė. Ji prisiminė vieną atvejį, kai savo darbus pardavinėjo vienoje iš Klaipėdoje vykusių Jūros švenčių mugių. Turėjo nutapiusi vieną paveikslą su tulpe, šis kabėjęs kažkaip šonu, tačiau visi jį pastebėdavo, klausinėjo kainos, tačiau niekas nepirko. Vistik kažkam jis patiko ir įsigijo. Tada žmonės grįždavo prie dailininkės palapinės ir klausinėjo - pririekė visiems. O vienas net iš Nidos atvažiavo dėl šio paveikslo, bet per vėlai. Šiandien L.Bungardienė su šypsena prisimena, kad jos darbai buvo labai greitai išperkami, nors šalia ir buvo daugiau dailininkų su gerais darbais. Kas ir kodėl tai nulėmė sunku pasakyti, tačiau kažkokia paslaptis jos darbuose yra. Tai sunkiai nusakoma žodžiais, tačiau iš jos darbų trykšta kažkokia jėga ir grožis, kuris traukia. Dažniausiai dailininkė tapo savo sugalvotus motyvus. Kartą nutapė Kristų. Tą darbą kažkas išsiprašė. Šiandien dailininkė sakė, kad fiziškai jaučias labai norinti vėl jį nutapyti ir tam ruošiasi. Tam turi ateiti savas laikas. Ji sakė, kad ne kartą yra buvę, kad pradėtas su užsidegimu darbas atidedamas vėlesniam laikui. Darbui reikia pribręsti. Taip ir Kristaus tapymui rengiasi, kaupiasi viduje. Nesenai ji ėmė piešti ant stiklo. Tai labai įdomu. Kaip daugelį savo darbų šį taip pat yra padovanojusi savo artimiesiems. Tačiau ir toliau tobulins šią techniką, nes jai pasirodė, kad ji labai patraukli. L.Bungardienė sakė, kad jai labai svarbus ne tik pats darbas, bet ir jo pateikimas. Todėl ilgai savo darbams ieško tinkamų rėmų. Tą ji labai mėgsta daryti sendaikčių parduotuvėse, o kartais į Rietavo turgų nuvyksta. Gilūs, gražūs ir šilti yra L.Bungardienės iš Rukų kaimo darbai. Kaip ir ji pati bei kartu su ja buvęs sūnus Gaudenis. Bitėnuose plenero metu L.Bungardienė sukūrė darbą, kurį pavadino "Plaškių bažnyčia". Šis darbas yra Mažosios Lietuvos paveikslų sode.

Atgal...