“Paukščių tėvas“ su globotine kurapka 1937-1938 m. žiemą. (Rudolf Kakies nuotr.)

Šišioniškis nuo Priekulės

Klaipėdos krašto bažnyčių metrikuose žmonių su pavarde Posingis (-ate), Posingies užrašyta XIX a. I pusėje. Ji buvo paplitusi Priekulės ir Kintų apylinkėse. XIX a. pabaigoje šia pavarde minėtos penkios šeimos. Lietuviai pavardę rašė ir tarė pagal lietuvišką tarseną, tuo tarpu paribio krašte prisilaikyta vokiškosios tradicijos - Pozingis arba Posingies. Vienok, apie M.Posingio šeimą ir jaunystės metus žinoma labai mažai. Mikas Posingis gimė 1887 m. balandžio 26 d. Voveriškių kaime, šiauriau Priekulės. Saviškių tarpe vadintas Maksu. Jaunystėje kelerius metus praleido Tilžėje, kur mokėsi staliaus ir baldžiaus amato. Gyvendamas Mediškiemyje (Katyčių apylinkėse), dalyvavo lietuvininkų draugijos “Vainikas“ veikloje. 1911 m. išrinktas jos raštvedžiu ir kasininku. Kaip daugelį jaunuolių I pasaulinio karo banga M.Posingį nubloškė į Vokietiją. Ten dirbo laivų statytoju, meistravo baldus - taip vertėsi sunkmečiu. 1916 m., būdamas 29-ių, susituokė su Elze Šturm (E.Sturm). Jauna, veikli šeima materialiai sutvirtėjo. 1921 m. jiems gimė dukra Ilzė Posingis, po metų - sūnus Hansas Georgas. Iki 1924 m. pradžios Posingių šeima gyveno Greifsvalde, priešinėje Pomeranijoje. Tų pačių metų vasario mėn. patraukė į gimtinę.

Ventės švyturio prižiūrėtojas

Po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, jai reikėjo ištikimų ir pavyzdingų valstybės tarnautojų. M.Posingis turėjo neblogą įvaizdį, tad grįžęs į gimtinę nedelsdamas ėmėsi ieškoti veiklos ir pragyvenimo šaltinio. Lietuvos valstybiniame centriniame archyve saugomas dokumentas liudijantis, jog balandžio 4 d. kapitonas Liudvikas Stulpinas pasirašė 45 įsakymą. Jame teigiama, kad “p. Mikas Posingies iš Voveriškių pas Priekule su 1924 mt. Birželio mėn. 1 d. įskaitomas Ventės švyturio prižiūrėtoju ir apmokamas sul(i)g IV kategorijos Lietuvos Valstybės valdininkams atlyginamo taisyklių. Klaipėda, 1924 mt. – IV. 23 d. Uosto direktorius“ (kalba netaisyta). Prisiminimuose M.Posingis rašė, kad pirmas įspūdis jam nieko gero nežadėjo. Į Ventę naujakurių šeima atvyko gegužės 19 d., sekmadienį, anksčiau sutarto laiko. Norėjo geriau susipažinti su naujomis gyvenimo ir darbo sąlygomis. Švyturio prižiūrėtojo namelio laukujas duris rado užremtas iš vidaus. Durų spyna buvusi sugedusi, tad norint patekti į vidų reikėdavo įlipti pro langą, tuomet atidaryti užremtas duris, o išeinant - atgaline tvarka “užrakinti“. Pro langą šokinėjęs ir šeimininko šuo. Ūkio pastatai buvo apleisti, gyvenamųjų patalpų languose trūko net 16 stiklų, vandens siurblys – sugedęs, o dalys išmėtytos po išsikerojusį sodą. Pasak vietinio senbuvio, ankstesnis švyturio prižiūrėtojas prieš keturis metus nusipirko dvarvietę ir šią vietą užleidęs posūniui. Šis buvęs nevalyvas ir mažai tesirūpinęs per karą apniokotu švyturiu.

Tačiau naujasis Švyturio prižiūrėtojas sunkumų nepabūgo ir ėmėsi tvarkyti buitį bei aplinką.

Pagrindinis prižiūrėtojo darbas - rūpintis žibintu. Daleno lempos dujinį žibintą privalėjo įžiebti ir išjungti tiksliai nustatytu laiku: rudenį ir žiemą – pavakare 7.30 val. ir 7.00 val. ryte, o vasarą įžiebti 21.00 val. ir išjungti su brėkšma, t. y. 3.00 val. ryte. Vėliau, pajungus elektrą, žibintas veikė savarankiškai. Be kasdienės techninės įrangos priežiūros dar reikėjo matuoti marių vandens lygį, priimti ir persiųsti Hamburgo meteorologijos tarnybos pranešimus apie besiartinančią audrą, o tada stiebe reikėdavo iškabinti įspėjamąsias vėliavas. Netrūkdavo darbo ir žiemą: susidarius ledams, stebėjo jų storį, pranešdavo apie pajudėjusias lytis, srovės greitį ir pan. Kiekvieno mėnesio pabaigoje Klaipėdos uosto tarnybos centriniam padaliniui privalėjo paruošti ir išsiųsti atsiskaitymo pranešimą lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Ventės švyturio prižiūrėtojas buvo drausmingas valstybės tarnautojas, taikėsi prie abiejų valdžių. Nepaisant to, buvo įtarinėjamas neištikimybe, prisitaikėliškumu ir net šnipinėjimu. Jo patikimumo klausimas ypač opus tapo 1939 m. kraštą perėmus Vokietijos Reichui. Tačiau sūnui tapus Vermachto šauktiniu, naujos vyriausybės požiūris sušvelnėjo. Juolab, kad dėl savo pomėgio stebėti ir žieduoti paukščius, M.Posingis pagrindinio darbo niekada nebuvo apleidęs.

Naujakuriai ūkininkai

Ventės rago kyšulio švyturys yra 11 km atstumu nuo Kintų. Pagrindinis susisiekimas buvo vandeniu. Iki švyturio vedė aplinkkelis. Neretai, šėlstant stichijai, prižiūrėtojui tekdavo išbūti visiškoje atskirtyje. Kad būtų mažiau priklausomas nuo aplinkinių bei galėtų prisidurti pragyvenimui, Švyturio sargas turėjo pagalbinį ūkelį su 1,6 ha. (6 margų) žemės sklypeliu. Švyturį ir gretimais stovintį gyvenamąjį bei ūkinius pastatus juosė medinė tvora. Sode derėjo 40 vyšnaičių bei obelys, buvo puoselėjamas rožynas, augintos rinktinės bulvės ir kitos daržovės. M.Posingis buvo labai nagingas. Prieškario žurnalistas Mykolas Bružas pastebėjo, kad visi Posingių namų apyvokos baldai buvo padaryti iš klevo šaknų, ūkyje naudojosi bendru Ventės kaimo arkliu. Namų priežiūros darbuose labai pagelbėjo darbšti žmona. Vokietijoje ji baigusi ūkininkių-šeimininkių mokslus ir iš jaunumės buvusi labai darbšti. Švyturio ūkelis niekada nestokojo vištų ir kalakutų, kasmet laikė vieną–tris pieningas karves ir bekoną. Tai buvo didžiausias kiekis, kurį galima buvo išlaikyti. Spaudė sūrį, mušė sviestą, kiekvienų metų rudenį ruošdavo paukštieną: konservavo į stiklainius, dalį išrūkydavo. Iš savo išaugintų vynuogių spaudė vyną. Laikė bites, perteklinį medų plukdė į Nidą viešbučio savininkui, siuntė draugams į Rasytę ir Kauną ar dalino svečiams.

Įdomi istorija apie varnų gaudymą. Lietuvos gamtininkas Jonas Šeštokas prisiminimuose (J.Šeštokas, 1978. X. 30) rašė, kad M. Posingis gaudęs ir valgęs pilkąsias varnas, tačiau jam pačiam svečiuojantis 1938 m. jų ragauti netekę. Jo pirmtakas S.Jankauskas esą gyręsis, kad pas Švyturio šeimininką valgęs varnų, net paruoštus žvirblius ir smulkmeniškai nusakęs, kaip jas “nusmerčiuodavo“ prakąsdami pakaušį. Tačiau dukra Ilzė 1982 m. paklausta dėl šio paprotinio vietos valgio bandė išsiginti, teisino tėvą, esą taip nederėjo elgtis valstybės tarnautojui, o ir savo paukštienos turėję pakankamai. Beje, M.Posingis 1933 m. straipsnyje yra minėjęs apie Ventės kaimo septyniasdešimties metų amžiaus varnų gaudytoją -“varnų karalių“. Per dieną jis sugaudavo 60-70 varnų. Vien 1923 m. rugsėjo mėn. jų atsargų paruošęs 6 statines. 1927 m. per dieną sugavęs 162 varnas. Taigi visai tikėtina, kad pramogos dėlei svečiams galėjo patiekti varnienos arba tai buvo viena iš pokalbio temų.

Keli “Paukščių tėvo“ asmenybės bruožai

Posingių šeima Ventės rago idilėje išgyveno dvidešimt metų. Per juos atsiskleidė daugelis asmenybės bruožų, išryškėjo dvasinės ir kultūrinės vertybės. M.Posingis buvo vidutinio ūgio, tačiau visiems į akis krito masyvus kūnas – svėrė daugiau kaip 100 kg, jo paties žodžiais tariant – “3 centnerius“ (120 kg). Tačiau nepaisant fizinių duomenų, jis buvęs labai paslankus, nepaprastai žingeidus, daug bendraujantis bei įdomus pašnekovas. Būdamas paribio krašto kultūros žmogumi, puikiai kalbėjo ir rašė lietuviškai bei vokiškai. Su šeima mėgdavo keliauti po apylinkes, dainuodavo. Buvęs griežtas tėvas. Švyturyje lankydavosi valstybės tarnautojai, gyvenamajame name apsistodavo svečiai. Marių pusėje, už tvoros, turėjo pasistatęs suoliuką ir stalą. Ventės švyturio prižiūrėtoją ne kartą lankęs Krašto ekonomikos prižiūrėtojas Juozas Zabielavičius. Jis prisiminė, kad nevengdavę išlenkti “meškinukės“ arba vaišindavo savo gamybos vynu. J.Šeštokas laiške-prisiminime rašė, kad prieš jam vykstant praktikuotis į Ventę, P.Pedišius įspėjęs, kad “Paukščių tėvui“ reikia nuvežti dovanų – kramtomojo tabako. Tabaką rūkė iš slyvos šaknies medžio drožta pypke. Ilgais rudens ir žiemos vakarais Posingiai akiratį plėtė skaitydami dalykines ir grožines knygas. Daug galimybių ir patirčių atsivėrė vykdant paukščių stebėjimus. Nauja aistra buvo užvaldžiusi visą laisvalaikį, jai atsidavė visa esybe, negailėjo nei pastangų, nei lėšų. Per jas radosi naujos pažintys. Glaudesnius santykius palaikė su Rasytės paukščių žiedavimo stotimi, savo stebėjimus skelbė net vokiškai. Teko susipažinti ir bendradarbiauti su profesoriumi Tadu Ivanausku. Vėliau ši pažintis labai pravertė.1935 m. sūnus Hansas mokėsi Kauno gimnazijoje ir du metus buvo profesoriaus globoje. Tačiau Hansas nebuvo linkęs į mokslus ir grįžo namo.

Sumaišties ir nerimo metai

M.Posingio gyvenimas karo ir pokario blaškymosi laikotarpiu tapo žinomas tik gerokai po jo mirties. Daug vertingų žinių pateikė dukra Ilzė ir bendražygiai R.Kukas bei E.Šiucas. 1944 m. spalio mėn. atsitraukiant vokiečių armijai, M.Posingis su šeima persikėlė į Rasytę, čia praleido dvi savaites. Spalio 11 d. kartu su Rytprūsių bėgliais patraukė į Labguvą, 25 d. sėdo į traukinį ir išvyko į Heilsbergą. Išbuvo iki 1945 m. vasario 2 d. Vėliau, priverstinai palikę nešulius, per Braunsbergą, Heiligenbeilį vyko į Rosenhageno uostą. Ilzė prisiminė kelias giedras akimirkas buvusias karo maišatyje: sausio mėn. Heiligenbeile (dabar - Mamonovas) tėvas susitiko su knygos “Rytprūsių paukščiai“ autoriumi Fridrichu Tišleriu (F.Tischler), o sausio 14 d. džiaugėsi iš karinės tarnybos atostogų pargrįžusiu broliu. Šeima paskutinį kartą buvo draugėje. 1945 m. vasario 13 d. Piluvos uoste bėgliai sulaipinti į garlaivius, 24 d. atplaukė į Riugeno salą, pateko į nelaisvę Oxbolyje, į priverstinių darbų stovyklą, kur praleido 2,5 metų. Bet M.Posingis ir toliau domėjosi paukščiais. Parašė prisiminimus apie paukščių stebėjimą Ventės rage, progai pasitaikius vykdavo į pajūrį, stebėjo ir žiedavo paukščius iš Rasytės užsilikusiais 125 žiedeliais. Sužiedavo 18 paukščių.

Nepavykęs bandymas sugrįžti į tėvynę

Baigiantis priverstiniam laisvės apribojimui, M.Posingis planavo ateitį. 1946 m. gruodžio mėn. 30 d. pasiuntė laišką buvusiam Kauno Vytauto Didžiojo universiteto zoologijos kabineto asistentui Jonui Šeštokui. Jame aprašė gyvenimo sąlygas Oxbolo stovykloje, apie paukščių stebėjimus, teiravosi apie Ventės ragą ir galimybę sugrįžti į Lietuvą. Deja, laiško adresatas dar karo metais buvo ištremtas priverstiniams darbams į Lenkiją, o po karo paukščių tyrimus tęsė Vroclavos universitete. Į Lietuvą jis sugrįžo tik 1963 m. Daug vilčių teikęs laiškas aptiktas nepraplėštas 1982 m. peržiūrint prof. T.Ivanausko rankraštyną (J.Šeštoko laiškas B.Aleknavičiui 1978 m. ir 1983 m.). Laikas ėjo, reikėjo skubiai apsispręsti. Gyventi į Prancūziją ar į Vokietiją vykti nenorėjo. Iš priverstinio laisvės apribojimo Posingius išlaisvino Rasytės paukščių stebyklos direktorius E.Šiucas. Jie buvo paleisti 1946 m. liepos 23 dieną. Netrukus M.Posingis pakviečiamas dirbti į Moggingeno pilį, kur pokariu buvo perkelta Rasytės paukščių žiedavimo stotis (Vogelwarte Radolfzel/Rossitte-2). 1947 m. rugpjūčio 23 d. M.Posingis su dukra ir žmona atsikėlė į Moggingeno kaimelį. 63 metus perkopusį bičiulį stoties vedėjas įdarbino staliumi ir ūkio reikalų pagalbininku. Vietinėse dirbtuvėse sumeistravo reikiamus baldus, pastatė paukščių gaudykles. Tačiau paukščių žieduoti jau nebegalėjo. Netrukus jis sunkiai susirgo. Po operacijos sveikata trumpam sutvirtėjo, bet pilnai neišgijo. Naujoje vietoje jautėsi svetimu, sakėsi, kad apsistojęs laikinai, traukė į Tėvynę. Yra išlikęs ilgesio kupinas eilėraštis - kūrybinis bandymas.

1947 m. gruodžio 17 d. laiške prof. T.Ivanausko teiravosi apie Ventės rago stebyklos likimą, ar yra galimybė gauti Lietuvoje išlikusius 1934-1935 m. varnėnų žiedavimo duomenis, užsiminė apie galimybę sugrįžti ir atnaujinti stebėjimus, teiravosi, ar yra tam tinkamos sąlygos. Ypač pergyveno dėl 1945 m. kovo-balandžio mėn. žuvusio (be žinios dingusio) sūnaus, karo sumaištyje Ventės rage sunaikintų stebėjimo užrašų. T.Ivanauskas 1948-1951 m. Lietuvoje pergyveno slogiausius ideologinio persekiojimo metus ir pagelbėti negalėjo. Ryšiai su svetimšaliu būtų tik dar labiau sujaukę žūtbūtines pastangas išlikti savimi “naujojo tarybinio mokslo“ gniaužtuose. M.Posingis liko be atsako. Tad paskutinius gyvenimo metus jis susiejo su Moggingenu. Iš dukros prisiminimų sužinota, kad 1951 m. Rasytės stebykla šventė jubiliejinę 50 m. sukaktį, o netrukus po to, sausio mėn. 4 d., dirbtuvėse įsiplieskė gaisras. Nuo sukrėtimo M.Posingį ištiko širdies priepuolis, vėliau smarkiai persišaldė. Ligai paūmėjus, sausio 10 d. M.Posingis mirė. Atsisveikinimas vyko artimųjų ir draugų ratelyje pagal Rytprūsių papročius, palaidotas Moggingeno kapinaitėse. Vokietijos paukščių stebėtojų spaudoje buvo paskelbti net keturi nekrologai. Šiltai prisiminė ir Lietuvos išeivių spauda. Tuo tarpu gimtinėje - tvyrojo tyla.

M.Pozingis 1964 m. įtrauktas į Vidurio Europos ornitologų žinyną.

Mikas Posingis su šeima 1936 m. vasarą ( Miko Šlažo nuotr.).