Salomėjos Ozgirdaitės - Oz poezija

Nesupyk ant manęs,

Net kai vėjas daužys langines,

Kai ramybė išeis paklajot

Ir sušildyt gatves.

Ir kai žvilgsnyje mano matysi

Tūžmingas audras

Pakentėk ir tikėkis, jog audros

Su vėjais užges.

Nematyk mano lūpose geismo, aistros

Prisidek nuo beprasmiškų žodžių,

Galingos krušos

Juk ramybės nėra

Ji myluoja bemiegių gatves

Nedvejodama drąsiai ji sugeria

Mūsų kaltes.

Aš viliuosi, kad gatvėmis tom

Ji tavęs neišves...

***

Kai vasaros šiltoj nakty

Žvelgiu sau į žvaigždėtą tylą,

Prieš ją tokia maža esu -

Ir mano susireikšminimas dyla.

Aš taip džiaugiuos, kad gyvenu.

Į rudenį skverbimą per gervės klyksmą,

Kuris susigeria į lapų tylą,

Aš rudeniui žemai tada lenkiuos

Ir iš manęs toks paklusnumas kyla.

O vėjai atpučia jau žiemą

Ir begalinę baltą tylą

Man numeta lengvai po kojom,

Ir dovanoja ledo, o ne tikrą gėlę

Many jos krištolinis virpulys prabyla.

Pavasary lengviau sula suskyla,

Aš įbrendu į margą tylą,

Žieduotais perlais ji prabyla.

Ar kas kada pajėgs išjausti tylą?

***

Kada manęs nebus

Nulis sodrus lietus

Dangui žvaigždė žibės

Lauke gėlė žydės

Tiktai manęs nebus

Prie virpančio peties

Ir bučinių tyla

Taip svajingai nekvepės

Neleisk akių žemyn

Svajones kelk aukštyn

Dangus žinau, padės

Mums neprarast vilties

Kulkas manęs nebus

Aš žvelgsiu iš žvaigždės

Kvepėsiu iš gėlės

Ir liesiuos prie širdies

Skambėsiu kaip lietus,

Nors čia manęs nebus.

***

Kai aš nuglostau delnu žolę,

Ji palinguoja man žiedais,

Lyg angelai žemyn nupuolę

Tarp pirštų virkauja žiogai.

Kai akimis paglostau dangų,

Man gandras mosteli sparnais.

Lietus kai išbučiuoja delnus,

Darniais lyg muzika lašais

Ir vėjai liūdesiu kvėpuoja,

Lekiodami margais keliais.

Nostalgija, - sesuo žavioji

Išėjusi namo parves

Jie glostys ryto vaiskią žolę,

O širdys gintarais žibės.

Praskrisdami gandai klegės

Vaikų akim namai žydės...

***

Kada lakštingalos triukšmauja,

O sodai alpsta nuo žiedų,

Tylom žvelgiu į tavo veidą

Ir man beprotiškai smagu,

Jog čia esu, žaliu pavasariu kvepiu.

Kai vasara spalvom maištauja

Ir bitės alpsta nuo darbų.

Prie Nemuno trumpam sustoju,

Tada sau vandeniu kvepiu.

Vėl rudeniu branda užkloja,

Ilgiuosi tolstančių gandrų,

Jie stabteli prie vaiko guolio,

Ketindami sugrįžt laiku.

Tada aš ilgesiu kvepiu

Žiema išmintimi alsuoja,

Lyg perlais žemę išbučiuoja

Rambyną rimtimi užkloja

Tyla man nukrenta prie kojų

Baltoj tyloj aš išdidi.

***

Išsivaikščiojo....

Vėjai palangėmis svaičioja

Atsigėrę raudonio klevų,

Lėks ieškot užpustytų pėdų,

Dar nedužusių niekur vilčių.

Išsivaikščiojo,

Kai tokia begalybė kelių,

Tiek svajonių, tiek saulių kaitrių,

Tiek pagundų, nuo minčių net klaidu.

Laisvė pliūpsniais nugirdyti nori,

Būt gudriu ir sėkmingu, su saiku abejingu...

Nėr kada būt laimingu,

Kai tu nori tiktai pinigų.

Neklausai tu jausmų, išgyvensi be jų,

Tiktai aš tavim netikiu.

Išsivaikščiojo,

Kada po metų, kitų vėl sugrįžtų keliu.

Ir kad vėjai jiems plaukus sušiauštų,

Sielas ilgesio balto prileistų.

Tavimi aš tikiu,

Kai sakai, be šaknų gyvastis paprasčiausiai nudžiūtų.

***

Lyja, lyja nuobodžiai, įkyriai

Niekas neateis, nebus svečių

Durų rankena pavargus

Neatneš naujų džiaugsmų.

Gal gerai, gal taip ir reikia,

Vieną dieną iš visų

Patylėt,

Nelaukti nieko,

Su savim pabūt.

Medžių lapai išsidraikę

Kalba su manim.

Mus teskiria baltas stiklas

Eikite vidun!

Atsisėskite kur patinka,

Stalas šiandien tiktai Jums!

***

Ant mano lango perlų vėriniai

Nukritę iš aukštai ir nelytėti.

Tie obelų baltučiai deimantai,

Pavasario juokai neišturėti.

Šaltiniai, almantys plepiai

Iškėlę galvas tolin bėga

Žiedų žiedai, žiedų žiedai

Ir mes jais esam apkerėti.

Už mano lango muzikos garsai

Iškėlęs taurę almantis šaltinis,

Pripylęs ją per sklidinai

Pavasaris plevėsa ir nudūmė.

***

Gal pasirodys Tau,

Kad jau ruduo praėjo,

Sunokę žemėn kris sultingi obuoliai,

Kažkur klajos voratinkliai aptingę,

Kažkas kažko ieškos ir nesuras.

Aš noriu paprašyt

Pabūkim rudenį laimingi,

Nepaisant darganos, praėjusių džiaugsmų,

Kad laimę jaust - nereikia juoktis

Kažko nesuprasto ieškot.

Pabūkim rudenį laimingi

Sode prieš aušrą krintant obuoliams,

Gal Tu tada į rudenį sugrįši...

***

Ryto rasos, nuostabios vilioklės

Kojas glamonėja, jas bučiuoja,

Tokios nuogos, tokios drąsios,

Kiek pakvaišusios tos rudeninės rasos.

Ir mane tuo kvaituliu kerėja,

Ir manų jausmų banga gilėja,

Vėjas  dovanoja meilės gėlę -

Aš jam dovanoju savo sielą.

Ji miela, nevaldoma šokėja!

Apsisukęs jis nudūmė vėlei,

- Aš tik vėjas - pažadų davėjas.

Jauno vyno sielos pardavėjas!

Ryto rasos, nuostabios vilioklės,

Kaip šermukšnių uogos - nuogos, nuogos...

***

Pabūk.

Dar neišeik, prisėsk arčiau prie stalo.

Nenori - nekalbėk, šiaip patylėk

Paimk geltoną obuolį, suvalgyk,

O gal geriau kelionėn įsidėk.

Tik nežiūrėk į tas duris iš lėto.

Joms nieko, nieko nežadėk,

Juk tu žinai, svečiams nėra jau vietos,

Jie susivėlino, belikome tik mes.

Nėra kadaise pažadėto juoko,

Purienos žiedo, žaidžiančio laukuos.

Prašau vilties!

Ar tu gali ją duoti?

Širdis pavargo, jau sakai, -

Nuo išminties.

***

Šlapi bejėgiai žemėj guli lapai,

Nejaugi paskutinė jų vieta?

Pavasarį ištrūkę iš tamsos šešėlio

Skubėjo sveikint, vasara, Tave.

Nejaugi šiltos dienos baigės,

Kas gera subyrėjo jau,

O kaip norėčiau vėl pagaut

Tave iš naujo

Ir tinklą rudenio uždėt.

***

Ruduo, ruduo...

Margas lapų šokis,

Voratinklių viliotinis,

Lietaus ir saulės juokas.

Ruduo, ruduo...

Mano sieloj virsmas,

Elegija ir šėlsmas

Viršūnėm medžių driekias.

***

Ant bokštelių ašarų lašai,

Tie baltieji mūsų sielų perlai.

Žodžių kartais būna tiek mažai,

Meilė, jos galybė ima viršų!

Ir tada jau sau nepriklausai.

Muzika, srovenanti tarp pirštų,

Siaučia išsilaisvinę jausmai,

Džiugesio ir liūdesio per viršų.

Šoka išsidrąsinę žaibai,

Tyli išmintingi angelai,

Žmonės nenuvargstantys bėgliai

Pakeliui į vienas kito širdis.

Ant blakstienų laiko pumpurai

Gal žydės, o gal nubirs iš karto

Meilės nenuspėjami kerai,

Muzika, srovenanti tarp pirštų...

***

Kas tuos vėjus besugaudys,

Kas juos sustabdys?

Jie visas duris išlaužys,

Per tvoras išlys.

Gal gerumą, gal patyčias

Gėlėmis barstys.

Gintarais nušvitus jūra

Jų meilumo lauks,

O jie, nugaras pašiaušę,

Tolin nusibels.

Atlapota, jauną širdį

Erzins ir gudraus -

Kam tuštybės, kam didybės

Su kaupu prikraus.

Kas tuos vėjus besugaudys?

Nieks nesulaikys

Gal žmogaus gelmė beribė

Jų klaidas skandins...