Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2009 gegužės 5d. Nr. 9 (81)


	Švyturio prižiūrėtojas, žiedavęs pamario sparnuočius. II d.
	Ventės rago paukščių stebyklos 80-ųjų metinių sukakčiai Egidijus BACEVIČIUS Paukščių žiedavimo pamaryje pradžia Rytiniame marių krante paukščiai pradėti žieduoti trimis dešimtmečiais vėliau nei Kuršių nerijoje. Rasytėje – pirmojoje pasaulyje paukščių stebykloje, įsteigtoje 1901 m., sėkmingai darbavosi J.Tynemanas ir jo mokiniai. 1930 m. buvo ruošiamas stebėjimų pagrindu paremtas Šiaurės pusrutulio paukščių skrydžių atlasas. Ventės rage paukščių stebėjimai pradėti 1929 m. liepą, kuomet nesuskaičiuojami varnėnų pulkai užpuolė vyšnaites ir medžiai liko be uogų. Apie išskirtinį paukščių antplūdį Švyturio prižiūrėtojas laišku pranešė Rasytės paukščių stebyklai. Jis nepasitenkino trumpu žiedavimo stoties vedėjo E.Šiuco atsakymu. Rugpjūčio mėnesį nusiuntė antrą laišką, pranešdamas apie pakartotinius varnėnų pulkų apsilankymus ir galimybę juos stebėti. Atoveiksmio ilgai laukti neteko. Rugsėjo mėn. 14 d. pavakare, valtele pargrįžtant iš Kintų, per nuotolį pastebėjo lūkuriuojantį svečią. Tai buvo iš Rasytės paukščių stebyklos atsiųstas Ernstas Krištolaitis (Ernst Christoleit). Paukštininkas dvi savaites nuo Kintų iki Kuverthofo (Aukštadvario) stebėjo pietvakarių kryptimi skrendančius sparnuočius. Vėliau jį pakeitė studentai L.Šusteris (Liudwig Schuster), V.Riupelis (Werner Rueppel), E.Krecingas (E.Kraetzig) ir kt. Rudeninis sparnuočių traukimas stebėtas pakaitomis, po 14 dienų. Stebėtojai buvo apsistoję pas Švyturio prižiūrėtoją ir buvo jo globoje. Bendravimas su gamtininkais, jų darbo eiga šeimininką sudomino. Veikiai ir jis užsidegė noru stebėti paukščius, atvėrė šią galimybę Lietuvos gamtininkams. Tų pačių metų lapkričio 30 d. laišku jis kreipėsi į Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto dekaną, ekstraordinarinį profesorių Steponą Kolupailą. Profesorius buvo daug nusipelnęs hidrografas, studentų skautijos narys ir baidarininkas, anksčiau kelis kartus lankęsis Ventės rage. Juos siejo dalykinis bendravimas. Profesorių domino, kokie vandens lygio matavimai atliekami pamaryje ir kokie metodai taikomi. M.Posingis rašė apie galimybę Ventės rage atlikti paukščių stebėjimus ir pranešti šio dalyko žinovams. Laiškas buvo perduotas zoologui T.Ivanauskui. Savo ruožtu Rasytės paukščių stebyklos vadovai taip pat rūpinosi užmegzti ryšius su Kauno universiteto paukščių stebėtojais ir atitinkamu laišku kreipėsi į vadovybę. 1930 m. pavasarį į Ventę buvo atsiųsti 600 aliuminio žiedelių, papildomi 150 gauti iš Kauno gamtos muziejaus. Birželio mėn. pradėti ženklinti lizdeliuose esantys varnėnų jaunikliai. Pagelbėjo Ventės mokyklos mokytojas ir vyresnieji mokiniai, buvo atvykę Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos ir matematikos fakulteto Biologijos katedros zoologai Antanas Vaitkevičius ir Steponas Jankauskas. Pastarasis apmokė, kaip tinkamai reikia žieduoti paukščius ir vesti stebėjimus. Rudenį Ventės švyturyje apsilankė E.Šiucas, aptarė galimybę paukščius gaudyti gaudyklėmis. Mėgiamas paukščių tyrimo darbas Kitų metų pavasarį Švyturio prižiūrėtojas nusipirko tinklų ir iš sudurtų trijų gabalų pasistatė į venterį panašią gaudyklę. Jos aukštis buvo 4 metrai, ilgis ir įgerklio skersmuo po 8 metrus. Siaurėjantis galas baigėsi 60 cm ilgio vieline, tinklu aptraukta paukščių surinkimo dėže. Joje tilpo 250-300 varnėnų. Pagautas entuziazmo, pramoko vietinių paukščių vokiškus, lietuviškus ir lotyniškus pavadinimus. 1932 m. pasistatė dar dvi gaudykles, pakraščiuose apjuostas 200 kalninių serbentų sodinukais. Ilgainiui viena gaudyklė buvo skirta Rasytei, kita – Kauno gamtininkams, atitinkamai dviem kryptimis siųsti stebėjimų užrašų nuorašai. Sparnuočių žiedavimo įkarštis būdavo rugsėjo-spalio mėn. per paukščių traukimą. Patirtis parodė, kad daugiau paukščių sugaunama apsiniaukusiomis ir vėjuotomis naktimis. Gausingas skrydis trunka kelias valandas prieš saulės patekėjimą ir valandą po laidos, o apniukusiomis dienomis - visą dieną. Vaiskiomis naktimis paukščiai poilsio netupia ir į gaudykles pakliūva mažai. Keblumų sukeldavo nepalankus vėjas. Yra žinoma, kad maži sparnuočiai paprastai skrenda prieš vėją, tad, esant netinkamam vėjui, į gaudykles įskrisdavo menki kiekiai. Paukščių stebėjimų ir žiedavimų apskaita vesta atskirame žurnale. Buvo užrašomi pagrindiniai duomenys apie paukštį, jo amžių, lytį, trumpai aptartas žiedavimo laikas, vieta ir oro sąlygos. Daug darbo būdavo esant palankioms sąlygoms, kuomet nenutrūkstamais srautais plūsdavo skrajūnai ir per dieną būdavo sugaunama 1 200 ar 1 700 paukščių. Tuomet reikėdavę spėti suktis. 1936 m. rugsėjo mėn. Ventės rage dirbęs studentas P.Pedišius prof. T.Ivanauskui 26 d. laiške rašė: „M.Posingis jau nelinkęs prie judėjimo, jam per daug sunku dėl jo svorio, greit padūsta, bet to kojos jam skauda, gelia, tačiau jis dirba kiek gali, visas suprakaitavęs“ (kalba netaisyta). Iki 1935 m. žiedavime pagelbėjo sūnus, o 1938 m. - Jonas Šeštokas. Skirtingais metais Ventės rage buvo apžieduojami įspūdingi sparnuočių kiekiai: 1930 m. – 750 varnėnų, 1931 m.– 1 016 varnėnų ir 1 200 kitų rūšių; 1932 m.– 10 000, iš jų 666 varnėnai; 1933 m. buvęs silpnas traukimas, tačiau ir per juos apžieduota 11 000 paukščių; 1934 m.– 14 000 (3 013 varnėnų). 1935 m. Ventės rage apžieduoti 19 246 (kitais šaltiniais – 19 222), 72 rūšių paukščiai. Tuo tarpu kaimyninėje Rasytės stebykloje su nepalyginamai didesnėmis pajėgomis – 134 000 (200 rūšių). 1935 m. apžieduota 250 liepsnelių, žiemą sugautos penkios lututės. Ne mažiau įspūdingi skaičiai 1938 m.: varnėnų – 11 235, juodųjų zylių – 3 211, uodeguotųjų zylių – 1 185, mėlynųjų zylių – 740, didžiųjų zylių – 397, liepsnelių – 793, nykštukų – 231, kartaičių – 106 (iš viso 16 000 paukščių). Pirmaisiais metais sparnuočiai žieduoti Rasytės paukščių stebyklos žiedeliais su įrašu “Vogelwarte Rossitte/ Germania ir numeris“. Nuo 1931 m. lygiagrečiai naudoti žiedai su įrašu “Muzee Zool. Kaunas Lihuaniae“. Pagal dydį žiedai skirstomi į šešias grupes: A, B, C, D, E, F ir G. Pirmųjų penkių grupių žiedai buvo su įrašais “Université Kaunas Lithuanie“, tuo tarpu mažiausiuose F ir G dydžio žiedeliuose išsiteko tik “Université Lithuanie“. Pristigus lietuviškų žiedelių (o jų nuolatos trūko), vėl imtasi žieduoti vokiškaisiais. 1930-1944 m. laikotarpyje M.Posingis su pagalbininkais sužiedavo 84 000 paukščių. Užrašuose paliko daugiau nei 250 000 įrašų apie apžieduotus ar pakartotinai pastebėtus sparnuočių apsilankymus. Mylėdamas savo darbą, M.Pozingis puoselėjo viltį iki 1947 m. sužieduoti 100 000 paukštį. Deja, svajonei nebuvo lemta išsipildyti. M.Pozingis nekantraudamas laukė atgalinių pranešimų. 1930 m. pirmieji pranešimai apie Ventėje sužieduotus varnėnus gauti jau pirmosiomis savaitėmis. Paukščių skrydžio nuotolis buvo atsekamas sugretinus žiedelio įrašą su užrašais žiedavimo vietoje. Svarbu buvo nurodyti tikslią pakartotino sugavimo laiką ir vietą. Iš šių duomenų apskaičiuotas nuotolis kilometrais ir skrydžio trukmė, buvo matyti, kad varnėnai skrido pietvakarių–vakarų kryptimi ir sugauti Rytprūsiuose, Vokietijoje ir Prancūzijoje. 1935 m. gauta 500 pranešimų. Ventėje žieduotas mažasis apuokas buvo nušautas Bulgarijoje. Taip pat pasiekė žinia apie Anglijoje nušautą prieš 11 metų žieduotą varnėną. Tai seniausias žinomas šios rūšies paukštis. Juodgalvė devynbalsė žieduota Ventės rage rugsėjo 25 d. ir po penkių dienų sugauta už 1 300 km, Venecijoje. Apibendrinus turimą M.Posingio stebėjimų medžiagą galima teigti, kad per 15 veiklos Ventės rage metų buvo stebėtos 104 paukščių rūšys, dalis jų matytos tik vieną kartą. Skelbtuose straipsniuose gamtininkas aprašė retus paukščių skrydžių atvejus. 1933 metais matytas gausingas sakalų keleivių ir karvelių keršulių traukimas, 1935 metais stebėta ypatingai daug juodųjų, mėlynųjų ir pilkųjų zylių, žiemą sugautos 5 vidutinio dydžio, plunksnuotomis kojomis pelėdos – lututės. 1938 m. nušautas retas svečias, pietietis – svilikėlis. 1942 m. aprašytos skaitlingos genių santalkos. Skrido nedideliais būreliais po 20-30 paukščių. Sugavo ir apžiedavo 122 didžiuosius marguosius genius, per 3-4 metrų nuotolį stebėtas baltnugaris genys – tikra retenybė iš Šiaurės. 1943 m. rugpjūtį aštuonias dienas apylinkėse lankėsi rožinis varnėnas, bet jo pagauti nepavyko. Tų pačių metų spalį buvo žieduota kone strazdo dydžio žvirblinė pelėda - labai retas atvejis pamaryje. Paukštelis sugautas ir nusiųstas į Rasytės paukščių stebyklą mokslininkams. M.Posingis atsiliepė į “Girios aide“ skelbtą kreipimąsi į miško darbuotojus dėl retų sparnuočių pristatymo į muziejų. Dalį paukščių siuntė į Kauno gamtos muziejų, kad padarytų jų iškamšas. 1937 m. rugpjūčio 2 d. laiške T.Ivanausko klausė, ar Gamtos muziejui nereikia mažųjų margųjų genių ir mažųjų musinukių. Dalis iškamšų pateko į H.Scheu krašto muziejų Šilutėje, vietos mokyklas ir asmeninius rinkinius. Gamtininko stebėjimai ir rūpestis dėl sparnuočių Pamario paukščių tyrimų istorijoje dalis sparnuočių gyvenimo stebėjimų siejami su M.Posingiu. Didelio atgarsio susilaukė 1934 m. vasaros varnėnų skrydžio bandymas. Buvo sužieduoti 4 tūkst. varnėnų jauniklių. Jie laikyti šešiuose pusiau uždaruose narvuose, kiekviename iš jų buvo 34 skyriai, viename po 6 paukščius. Kelionės metu paukščiukai lesinti veršienos ir virtų bulvių mišiniu, papildomai duota žuvies ir sliekų. Dėžės su skrajūnais plukdytos į Neriją, iš čia klegantis siuntinys gabentas į Karaliaučių, vėliau trys dėžės traukiniais gabentos į Vroclavą, kitos – į Drezdeną. Eksperimento metu buvo nustatytas varnėnų skrydimo krypties nepastovumas, kaip jauni varnėnai įgyja skrydžio patirties ir kt. Tapo aišku, kad pagrindinis pamario varnėnų būrys į žiemavietes D.Britanijoje skrenda per vidurio Vokietiją, tuo tarpu Pietvakarių Europoje jie patraukia pietų kryptimi per Ispaniją į Maroką, Alžyrą bei vidurio Afriką. Dėl savo pomėgio stebėti paukščius, Ventės rago švyturio prižiūrėtojas paprastų žmonių tarpe gavo “Paukščių tėvo“ vardą. Jį įtvirtino stebėdamas ir gelbėdamas kurapkas. 1935 m. Kauno universitetas pasirūpino, kad Klaipėdos krašto direktoratas leistų Ventės kyšulio apylinkėse gaudyti ir E dydžio žiedeliais ženklinti kurapkas. 1935-1936 m. patobulintos tinklinės gaudyklės, atsitiktinai atrastas būdas, kaip šiuos baugščius ir triukšmingus sparnuočius į jas įvilioti. 1936 m. apžiedavo 54, o 1937-1938 m. žiemą – 664 paukščius. Remdamasis savo stebėjimais, gamtininkas teigė, kad ne visos kurapkos yra sėslios, kaip yra didesnėje Vidurio Europos dalyje. Rudenį Ventės kyšulyje susitelkia “klajūnai“. Nedideliais būriais jie traukia išilgai pamario pietvakarių kryptimi ir nukeliauja didelius nuotolius. Neretai ledu nuklysta į Kuršių neriją. Didelio atgarsio susilaukė kurapkų gelbėjimo darbai sniegingą 1937-1938 m. žiemą. Gruodžio 3-4 d. daug snigo ir pašalo, laikėsi 4-6° C šaltukas. Tomis dienomis iškrito 21 mm lietaus ir pusmetrio aukščio pusnys pasidengė 5 cm storio ledu. Ventės rage tuo metu būreliais buvo susitelkusios apie 3 000 kurapkų. Joms stigo maisto, dalis krito įkalintos po sniego danga. Apie išbadėjusius ir myriop pasmerktus paukščius bei būtinybę jais pasirūpinti, M.Posingis gruodžio 5 d. pranešė Klaipėdos laikraščio “Memeler Dampfboots“ redaktoriui. Tuokart keliai į Ventę buvo vos pravažiuojami. Tačiau, įveikęs pusnis, žurnalistas M.Kakis (Martin Kakies) nedelsdamas atvyko, padarė daug nuotraukų. Po kelių dienų paskelbė straipsnį - kreipimąsi į kaimiečius gelbėti paukščius. Tų metų žiemą Ventės rago apylinkėse išsilaikė ne mažesnis kaip 1 500 kurapkų būrys. Švyturio prižiūrėtojas telefonu susisiekė su Nidoje gyvenančiu Kintų medžioklės laukų savininku p. Domšaičiu, vietos girininku bei ūkininku Stilger. Jie pasirūpino, kad paukščiai nestokotų avižų ir miežių. Kas dieną sulesindavo po 25-40 kg grūdų. Per žiemą tai sudarė 18 centnerių. Ilgainiui sparnuočiai prijunko, užtekdavo pasirodyti stambios išvaizdos žmogystai su pilnais kibirais lesalo, o artėjant pašvilpti juodosios zylės trelę ir globotiniai, sukeldami didelį klegesį, skubėjo į lesyklą. Pastabus gamtininkas pamatė, kad paukščiai stovėjo susigūžę, pasišiaušusiomis plunksnomis - akivaizdžiai kentėjo nuo virškinimo trakto nepakankamumo. Tuomet parūpino žvyro. Daugelis kaipmat tapo žvalesni. Apie paliegusius globotinius sukosi pulkai pilkųjų varnų, kartu su paprastaisiais ir tūbuotaisiais suopiais. Paukščiai keitė įpročius, puldinėjo paukščius. Dvylika plėšrūnų teko nušauti. Globojamus paukščius kilpomis gaudė brakonieriai, dviems buvo surašyti protokolai. Atkutę paukščiai atsitraukė į Pietus ir likusią žiemos dalį rūpintasi 400-500 paukščių pulku. Gamtininkas aprašė vėlyvą smilginių strazdų skrydį 1934 m. spalį, žiedelių pagalba nustatė, kur skrenda. 1938 m. Ventės rage žymėti naminiai žvirbliai. 1940 m. rugpjūčio antroje pusėje jis tapo dėl stiprių liūčių išsekusių čiurlių ir kregždžių kryčio liudininku. Viename darbelių gamtininkas aiškino 1942, 1943 ir 1944 m. apžieduotų raibųjų devynbalsių perimviečių pastovumo reiškinį. Jų gausumą Ventės apylinkėse gamtininkas siejo su išvešėjusiais gervuogių krūmais ir jų sunykimu, pradėjus ganyti gyvulius. M.Posingis šiandienos gamtotyrininkams paliko aštuoniasdešimties metų senumo liudijimą apie gamtinius reiškinius atokiame mūsų pamario kampelyje. M.Posingis su grupe keliautojų, kurie plaukė Nemunu iš Kauno į Klaipėdą, pakeliui apžiūrinėdami įžymybes. Nuotrauka iš Kintų Vydūno kultūros centro archyvo

Atgal...