Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2009 gegužės 19d. Nr. 10 (82)


	Vaiknaminė
	Audrius ŠIKŠNIUS novelė - Ne,- niršo Kairienė, - vaiknaminės į mano namus neparvesi! Aldeminas valgė pusryčius. - Girtuoklį vyrą, tavąjį tėvą, išmečiau, kad blogo pavyzdžio šalia neturėtumei, o dabar? Ne, Aldeminai, mano namuose šito nebus. - Kodėl tavo? - susiraukė Aldžius, o motina net akis iš nuostabos išplėtė. - Palauk, tai šiame kambarėlyje, kurį virš tvarto įsirengiau, aš tesu tiktai nuomininkė? Ir kiek, sūnau, aš tau skolinga? - Mama, verčiau patylėtumei. - Net šitaip? Savo namuose man jau ir žodžio ištart nebegalima? Ko pro tą langą vis žvilgčioji? Matai, kad namo vargšė mamelė įrengti nespėjo. Nedūsauk, vaikeli, aš tuojau susirinksiu savo sijonus. Čia, virš tvarto, galėsi vestuves išsikelti. Ir gyventi su savo vaikname žmona galėsi. - Aha, - primerkė akis Aldeminas, - lyg aš neturiu kur po vestuvių apsistoti. - Mieste? Tai jau ir butą nusavinai? Ne, jūs tik paklausykite, kokie atlyginimai besą toje šunų maisto gamykloje, jei per penkerius metus tokius turtus susikrovei! - Susikroviau! - Aldeminas piktai atstūmė nuo savęs lėkštę. - Ką uždirbau - pragėriau? Ką užspekuliavau rusiškom prekėm - per gerklę praleidau? Pagaliau jau vėlu atgal besitraukti. - Kodėl? - Kairienė buvo prisėdusi ant vienintelės kambaryje esančios lovos. - Akvilė nėščia. Mano kūdikio laukiasi. - Vardan Dievo tėvo... - motina, tarsi išvydusi patį šėtoną, garsiai persižegnojo. – Vaiknaminė... Palauk, Aldeminai, kokia Akvilė? Šita? - Ta pati, kurią teta Elžbieta yra pasiėmusi. - Ir kiek laiko judu jau..? - Gal metai, - patraukė pečiais Aldeminas, - gal ir daugiau. - O Elžbieta visa tai žino? Sūnus pažvelgė motinai į akis taip keistai, kad ši ir be žodžių viską suprato. - Bet ji dar visai vaikas? - Pati tu vaikas. Rudenį sueis aštuoniolika. - Elžbieta viską žinojo... - tarsi kalbėdamasi su savimi ištarė motina ir piktai suraukė kaktą. Kairienė susimąstė. Taip susimąstė, kad net išeinančio sūnaus nebematė, nei uždaromų durų trinktelėjimo neišgirdo. Štai kur šuo pakastas. Akvilė, šita vaiknaminė ubagė, girtuoklės motinos (pati Elžbieta buvo taip sakiusi) benkartė - josios marti! Viešpatie, su visais savo šventaisiais! Lyg drebulys perbėgo visu josios kūnu - net nusipurtė. Svirduliuodama pakilo nuo lovos, nusileido laipteliais ir tiesiai per daržą pasuko kaimynės kieman. Rado ją beišeinančią iš šiltadaržio. - Janikė! - Elžbieta žvilgtelėjo į Kairienę ir nutilo. Toks perbalęs pasirodė viešnios veidas. - Gal nesveikuoji, kad tokia atsimainiusi? - nusigando. - O gal Aldeminui kas nors atsitiko? Mačiau nesenai pravažiavo. Elžbieta įėjo į priemenę ir papylė iš prijuostės ant stalo pomidorus. - Ar prostitutės išgama pas tave parvažiavusi? Kairienė girdėjo, kaip dreba jos balsas. - Janikė, susimildama, apie ką tu kalbi? - Kur gyvatė, kurią savo užantyje priglaudei? Ar gal užlaipinai ant jos savo iškaršėlį - tokios ir seniams patinka! - Kaimyne! - Nedrįsk manęs kaimyne bevadinti! - nebesusivaldė Kairienė. - Kaimynaukis su kuo tiktai nori, bet, kad pas mane daugiau kojos neatkeltum. Manosios irgi čia daugiau neišvysi! Ach tu, rupūže... – ir, sugniaužusi kumščius, Janina žengė į kaimynę. - Bestija, ką surezgei? - Be reikalo tu taip, Janina, - praėjus pirmajam išgąsčiui susivokė pagaliau Elžbieta, - Akvilė gera, supratinga, atjaučianti, neturėsi vargo senatvėje. - Susikišk tu žinai kur savo gerą! - suriko Kairienė. - Kad taip jau atsitiko, - tęsė rimtai Elžbieta, - Aldeminas labiau kaltas. Sakiau - neskubėk, leisk mokyklą baigti. Kur tau! Girdi, jis vyresnis, žinąs, kaip jam tvarkytis. Mergiotė dar tik vaikas. Nei žmonių, nei gyvenimo nepažinusi. - Ir kam tu ją čia atsijovijai? Nuo darbų nebeatsigini? Lėkščių susiplaut nebesugebi ar virtuvės grindų pati neperšluoji? Kam ji tau reikalinga? Kam? - Jei klausi - atsakysiu, nors turėtum suprasti - savų neturiu. - Nereikėjo išbenkartėti jaunystėje, į valias būtum turėjusi. Savų neturi, už tai svetimus mokini, kaip tą daryti? - ir pasisuko išeiti. - Kad pavėlavau, Janike. Girdėjau, tu mane aplenkei! Kairienė krūptelėjo ir išbalo taip, kad veide nebeliko nė lašo kraujo. - Ką tu pasakei? - Tą, ką girdėjai. Manai nežinau, kaip Aldeminą mokei apsieiti su boba. Į lovą pasiguldžiusi mokei. - Išgama! - išbalusį Kairienės veidą užplūdo tamsus raudonis ir nė pati nepajuto, kaip įsikibo nagais į kaimynę. - Prakeiktoji, ir tu ir tavo namai. Atsiminsi tu dieną, kai šitą vaikų namų šliundrą parsivedei! Girdi? Elžbieta girdėjo. Prijuoste šluostėsi iš nosies išbėgusi kraują, tačiau širdyje džiaugėsi - ji privalėjo tai pasakyti. Dabar. Bet Kairienė mokėjo tvardytis. Juolab, kad plūdimu ir taškymu į šalis ji nieko negalėjo pakeisti. O ir iki rudens ji dar turėjo pakankamai laiko. Tačiau veikti reikėjo pradėti dabar, nes nuo šiandien kiekviena uždelsta valanda jai prilygo savaitei. Kairys! Štai nuo ko reikia pradėti! Kad ir kaip ji stengėsi, sūnaus įveikti nepajėgė. Aldeminas buvo per didelis, kad, tėvams išsiskyrus, būtų galėjusi atpratinti suaugusį berną nuo tikrojo tėvo. Motinos skyrybas su tėvu Aldžius priėmė tylomis. Jis visuomet laikėsi nuomonės, kad darbšti ir apsukri motina žino ką daro, tačiau tėvas vis tiek visuomet pasiliko jam tėvu. - Dievuliau, - atsiduso Kairienė, - kaip nesinori šito daryti, bet reikia. Kitaip pareis martelė po pažastimi pasikišusi kūdikį ir šaukštai po pietų. Kairio kieme draskėsi šunys. Ypatingai didysis, rodos, su visa būda prišliaužtų, kad tik jai už kojos pagriebtų. Kairys sėdėjo kieme ant kaladės ir karklo vytelėmis lopė krepšį bulviakasiui. - Gerą dieną, - Kairienė sustojo už nugaros. - Kai kam gal ir nieko, - vyras pažino jos balsą, tačiau neatsisuko. - Tai dar krapštinėjies? - Matai, kad ne lovoje guliu. - Gal atsisuksi? Ar jau tiek beverta, kad tik į tavo nugarą žiūrėčiau? - O kuo ji tau nepatinka? – bet vis dėlto pasisuko. - Bene aš tavo srėbtuvės nematęs, kad šokinėčiau iš džiaugsmo? Buvo laikas - prisižiūrėjau. "Velnią su juo susitarsi", - pagalvojo Kairienė. - Ar Aldeminas užėjęs nebuvo? - Buvo, - dabar jau Kairys pasisuko kaip reikiant ir, gudriai primerkęs akis, pažvelgė į buvusią žmoną, - O tau kas, jeigu ir buvo? - Nieko, aš tik pasikalbėti norėjau. Pasitarti... - Pasitarti? Eik tu peklon! - nusikvatojo Kairys. - Nuo kada tu su manimi tartis pradėjai? "Viešpatie, kad tik neprarasčiau pusiausvyros", - Kairienė mokėjo suimti save į rankas. - Nutildyk savo šunis po perkūnais! Ir gal pasikviesi į vidų? - O kam? - buvęs vyras dabar jau atvirai šaipėsi iš jos susierzinimo. - Ne tokia jau ponia, kad į trobą vadinčiausi. Nesimylėsi juk... - Prisiklausiau tavo blevyzgų, užteks. Ne dėl to atėjau. Dėl Aldemino pasitarti norėjau. - O kas jau tam Aldeminui, kad net pas mane atsibeldei? - Kaip? Ar jis tau nieko nepasakojo? - Aldeminas? Bene jis boba, kad pliurptų be reikalo. - Ar nesakė, kad ženysis? - visu kūnu drebėjo Kairienė. - Ženysis? - Kairys tebebuvo ramus. - Tai gerai, tegul ženijasi. Bene aš jo mergą vilioju? - Su ta vaiknamine, kuri pas Elžbietą atvažiuoja savaitgaliais. - Tau, aišku, būtų geriau kita... Pala, kaip ji ten... princesė Diana? - Liaukis tyčiotis! Ar negirdi, ką aš tau pasakoju? - Girdėt tai girdžiu, tik nesuprantu, ko tau iš manęs prireikė? - Perkalbėk jį. Dėl Dievo meilės neleisk jam šitaip suklysti. Dar nevėlu. Jeigu ir nėščia, dar nevėlu viską pakeisti. Aš užmokėsiu. Tiek, kiek reikės užmokėsiu... Ko žiūri išsižiojęs? Gal, sakau, nežinojai? - Žinojau... Kažkoks keistas ir veriantis pasirodė jai vyro žiūrėjimas. - Tai kaip, tėvai, ar pakalbėsi? Kairienė net nusigando, seniai į jį šitaip besikreipė. - Janina, - Kairys kilstelėjo ranką, tačiau vėl greitai nuleido, - eik lauk iš mano kiemo. Geruoju prašau. Galvok, kad iš viso nebuvai šiandien užėjusi. Ir apsisukęs įėjo į trobą. Saulė jau gerokai buvo pasvirusi, kai lėtai, koja už kojos, Kairienė ėjo namo. Žinojo, kad apžergus dviratį reikės nuvažiuoti pas karvę, o ganykla toli - keturi kilometrai. Tačiau vis vien neskubėjo. Nebeturėjo jėgų. Dar niekada gyvenime ji nebuvo pasijutusi tokia sugniuždyta. Ir ko ji ten vilkosi? Janina suprato, Aldeminas - gyvas jos kraujas, nekeis savo sprendimo kaip ir ji, motina. Ne, daugiau klaidų padaryti negalima. Vieną nevykusį žingsnį jau žengė - nuėjo pas buvusį vyrą. Ir kaip ji nepagalvojo, kad kiekvienas jos žodis bus perduotas sūnui. Kairienė net nusipurtė ir nusispjovė į pakelės griovį. - Tai, sakai, vaikiname, - sukdama į savo kiemą garsiai pasakė, - Užsinorėjai būti Kairiene? Ką gi - pabūk. Ir suraukusi antakius piktdžiugiškai pridūrė: - Tik kažin ar labai apsidžiaugsi!

Atgal...