Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 birželio 9d. Nr. 11 (83)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
Nemuno delta: pastabos paraštėje. I d.
 
Darius BARASA, Šilutės muziejus

Dar 1595 m. žymus Prūsijos kartografas K.Henebergeris buvo atkreipęs ypatingą dėmesį į Nemuno deltą, išvardinęs jos protakas ir aprašęs čionykštės žvejybos būdus. Tačiau kaip natūralios gamtos lobis, žavėjimosi bei rekreacijos, taip pat gamtos mokslo objektas, Nemuno delta buvo "atrasta" tik XIX a. vid. - lygiai taip pat kaip ir Kuršių nerija. Pastaroji ilgą laiką buvo žinoma kaip skurdus ir atokus provincijos užkampis, kurį vienas XIX a. pradžios keliautojas palygino su kraštu, kur Dievas išlieja savo rūstybę. Tačiau jau nuo XIX a. vidurio Kuršių nerijoje pradėjo rodytis kurortinio poilsio apraiškos, formuotis poilsio industrija ir greit Kuršių nerijos vardas tapo kurorto idilės sinonimu bei etalonu. Nemuno delta ir jos apylinkės nesulaukė tokio stulbinančio pasisekimo - tam, suprantama, lemiamos reikšmės turėjo kitoniškas kraštovaizdis bei gamtinė aplinka. Iki tol labiausiai garsėjusi kaip aukštuomenės rafinuotos medžioklės ir žūklės vietovė, nuo XIX a. vidurio Nemuno delta dėl unikalių kraštovaizdžio, floros ir faunos ypatybių pateko į gamtotyros mokslinių studijų akiratį. Netrukus Nemuno delta su neatskiriamais jos elementais - aukštapelkėmis, jose besiformuojančių pelkininkų kaimų kolonijomis, durpių gavyba, egzistuojančia vandens bei kuriama pylimų sistema ir kt., ėmė figūruoti svarbiausiuose Rytų Prūsijos XIX a. pab.-XX a. pr. kraštotyros bei visuotiniuose žinynuose. Vis dėlto, kitaip nei Kuršių nerija, Nemuno deltos regionas išliko ne masinis, tačiau labiau specifinių poreikių ir interesų turinčių asmenų traukos objektas. Šios nelinksmos ir skurdžios apylinkės mane nepaprastai sužavėjo ir taip užbūrė savo monotoniškos, melancholiškos romantikos kerais, jog vos begalėjau nuo jų atsiplėšti. [...] pastabiam bei drąsiam keliauninkui gamta ir gyventojai atskleidžia čia tokį įvairų, margai besikeičiantį vaizdą, jog belieka stebėtis ir grožėtis - taip savo susižavėjimą Nemuno žemuma išreiškė 1867 m. šiomis vietovėmis keliavęs vokiečių žurnalistas.

Marga deltos aplinka

Ką tik cituotas vokiečių keliautojas itin taiklus buvo dėl vieno dalyko - būtent dėl palyginti siauroje teritorijoje labai įvairuojančio kraštovaizdžio ir gyvensenos būdų. Juk vien tik dėl skirtingos gamtinės aplinkos įtakos istorijos raidoje čia susiformavo tokios tradicinės gyvensenos kaip žvejų, pievininkų, laukininkų, pelkininkų kategorijos. Egzistavo dar ir tarpiniai, pereinami, pvz., žvejo-pievininko ar žvejo-daržininko gyvensenos būdai. Todėl neatsitiktinai išliko tokie skirtingi praeities liudijimai apie čia gyvenusius žmones. Antai apie Nemuno žemupio ir Kuršių marių rytinės pakrantės žvejų kaimus XIX a. gana sąmojingai rašyta, jog viskas čia buvo pakvipę žuvimi, net mokykla, klebonija ir bažnyčia. Žvejoję čia visi, net mokytojas ir kunigas. Žuvis čia buvusi pagrindinis maistas žmonėms ir pašaras gyvuliams. Netgi teigta, kad žvejų kiemuose pasitaikydavo senesnių žmonių, niekad nemačiusių žagrės, akėčių ir ratų. Viskas buvo atliekama valtimis: jomis vaikai irdavosi į mokyklą, suaugusieji - į bažnyčią. Valtimis į sodybas buvo pargabenamas nupjautas šienas ir nuimtos daržovės. Greta žvejų šiose vietovėse minimi pievininkų, šienavusių trąšias užliejamas pievas, auginusių gyvulius, kaimai. Dėl potvynio atneštų trąšų itin vaisingomis tapusios pievos Nemuno deltoje kiek perdėtai kai kada buvo pavadinamos Rytprūsių aruodu, nes užliejamuose pievose buvo gaunamas tarp Rytų Prūsijos sričių didžiausias maistingiausių pašarų derlius. Apylinkes iki Tilžės palei Nemuną XIX a. pradžioje vienas svetimšalis keliautojas aprašė taip: Neaprėpiami margi pievų kilimai, kuriuose kruta daugybė pjovėjų, ganyklos su nesuskaičiuojamomis gerai nušertų galvijų bandomis, [...] o aplink begalė šieno kupetų, likusių dar nuo praėjusių metų - visa tai sudaro ypatingai žavų vaizdą, kuris, nors ir ne visai sutampa su didingais Šveicarijos ir Italijos gamtovaizdžiais, visai neperdedant galėtų būti gretinamas su gražiausiais Olandijos bei Vakarų Fryzijos kraštais. Be abejo, dar būtų galima kalbėti apie laukininkus, įsikūrusius aukštesniuose Nemuno deltos plotuose, neužliejamuose potvynių, besivertusiais ūkininkavimu. Ypač unikali ir svarbi šių vietovių kraštovaizdžio dalis buvo aukštapelkės ir ten nuo XIX a. vidurio įsikūrusių pelkininkų kolonijos. Tačiau visa tai tik dar kartą liudija apie margą ir vienu statišku įvaizdžiu sunkiai apibūdinamą Nemuno deltos gamtinę ir istorinę aplinką.

Vystymasis ir raida

Priešistorės tyrinėtojai Nemuno deltos regioną I-IV a. priskiria prie vakarų Lietuvos kapų su akmenų vainikais bei Nemuno žemupio kultūrinei sričiai. Vėlyvajame geležies amžiuje (VIII-XII a.) čia aptinkama senuoju kultūriniu palikimu kuršiams artima Lamatos žemė (gana simboliška, kad lingvistai Lamatos pavadinimą sieja su žodžiu, reiškiančiu balą, pelkę ar žemą vietą), o taip pat tarpine kultūrine sritimi tarp lietuvių ir prūsų buvusi Skalvos žemė. Manoma, kad vikingų laikais lamatiečiai su skalviais galėjo kontroliuoti laivybą Nemuno žemupyje. Labai tikėtina, jog Rusnės saloje yra buvusi prekybinė gyvenvietė, lankyta Nemunu plaukiančių pirklių.

XIII a. pab. nukariavęs nadruvius, jotvingius ir skalvius, prie Nemuno įsitvirtino Vokiečių ordinas. Žinoma, kad 1360 m. Ordino didysis maršalas Henningas Schindekopfas įlankos Kuršių marių ir Nemuno žiočių kontrolei bei apsaugai pastatė Ventės (Windenburg) pilį. XVI a. Vokiečių ordinas buvo reformuotas į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę. Vietoj ordino komturijų buvo įkurti didieji valsčiai (Hauptaemter) - Nemuno delta su apylinkėmis įėjo į Klaipėdos didįjį valsčių, nuo 1722 m. - į Rusnės bei Šilutės (Šilokarčemos) valsčius, o nuo 1816 m. priklausė Šilutės apskričiai. Tad daugiau nei 600 metų šio krašto raida vyko vokiečių valstybėje. Dera pažymėti, jog nuo XVI a. dėl Prūsijos valstybės šiaurės rytinėje dalyje gyvenusių didelio lietuvių skaičiaus čia susiformavo savita lietuvių etnografinė sritis - Mažoji Lietuva, dar kitaip vadinta Prūsų Lietuva. Nemuno žemupys iki pat Pirmojo pasaulinio karo išliko viena lietuviškiausių Rytų Prūsijos sričių (lietuvių kalbą čia vartojo daugiau negu 60 proc. visų gyventojų). Tarpukaryje (1923-1938 m.) didžioji dalis Nemuno žemupio priklausė atsikūrusiai Lietuvos valstybei (kairioji žemupio dalis liko Rytų Prūsijai). Pokaryje Nemuno žemupiu ir delta tapo riba tarp LTSR ir Kaliningrado srities, o šiuo metu - tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos.

Žvejyba

Nemuno žemupyje vanduo buvo pagrindinis veiksnys, kurio poveikyje nuo seno čia klostėsi savitas gyvenimo būdas. XIX a. svetimšaliui keliautojui Nemuno žemupys atrodė tarsi neišpainiojamas upių ir upelių gyslynas, kuriame net vietos gyventojai turėdavo pavargti, kol išmokdavo orientuotis šiame vandenų tinkle. Neatsitiktinai vanduo arti gyvenantiems žmonėms tapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Pirmiausia, žinoma, žvejyba. Pirmosios rašytinės žinios apie žvejybą Pamaryje siekia 1365 m., kai Klaipėdos gyventojams suteikiama laisva žvejyba mariose iki Ventės ir Nemune, kaip nuo seno ten buvo žvejota. XV a. pab. minimas Rusnėje gyvenęs ordino pareigūnas Michelis von Schwabenas, kuriam 1480-1495 m. tarp kitų pareigų buvo pavesta šiose vietovėse prižiūrėti žvejybą. XVI a. nemaža žvejybos privilegijų buvo suteikta smuklių savininkams. Siekiant tvarkos žvejybos srityje, 1583 m. buvo išleistos naujos žvejybos Kuršių mariose taisyklės (pvz., drausta upėse įrengti užtvankas, užtvaras, kurios trukdytų laisvai plaukioti; griežtai drausta upes teršti atliekomis). 1587 m. surašytos valstybinės žvejybos vietos Kuršių mariose ir į jas įtekančiose upėse (Kuršių mariose, Krokų lankoje, Tenenio, Šyšos upėse, Rusnės salos ežeruose, Pakalnėje, Naikupėje, Skirvytėje ir Atmatoje). Tikintis daugiau pajamų, žvejybos plotai buvo pradėti nuomoti daugiausiai pasiūliusiajam. Apie didelius žvejybos mastus liudija žvejybai prižiūrėti buvęs reikalingas gausus pareigūnų skaičius: 1792 m. Rusnėje gyvenęs žvejybos inspektorius turėjo 2 žvejybos seniūnus Vorusnėje ir Pakalnėje. Dar buvo 12 žemesnių pareigūnų - sargų: po 2 Karklėje, Kintuose, Vorusnėje, po vieną Minijoje, Pakalnėje, Rusnėje, Skirvytėje, Stankiškiuose ir Juodkrantėje. Pelnas iš žvejybos nuomos XVIII a. buvo keletą kartų didesnis už tą, kurį valdžia gaudavo iš alaus daryklos, degtinės varyklos, keturių vėjinių malūnų ir nendrynų nuomos kartu paėmus. Nežiūrint gana griežtų mėginimų administruoti žvejybos sritį, istorijoje užfiksuota nemažai brakonieriavimo ir kitų pažeidimo atvejų. Pirmiausia paminėtina žvejyba neleistinomis priemonėmis, draudžiamose vietose, neleistinų užtvarų statymu upėse ir t.t. Žvejota ne vien maistui, tačiau ir pardavimui. Žuvį Klaipėdos ar Šilutės turguje buvo galima išmainyti į kitas būtiniausias prekes. Žinoma, kad žvejybos plotų nuomininkai ilgą laiką buvo įpareigoti tam tikrą kiekį rinktinių lydekų, karšių ir žiobrių pristatyti Karaliaučiaus ir Klaipėdos vyresnybei. Nemuno žemupys žvejybos istorijoje labiausiai liko žinomas dėl čia egzistavusios lašišinės žvejybos. Ją dar 1595 m. detaliai buvo aprašęs minėtas K.Henebergeris. Lašišų žvejyba buvusi bene pelningiausias pajamų šaltinis. Šia žuvimi buvo aprūpinamas Karaliaučius, Klaipėda ir Tilžė. Antai Skirvytės upėje 1860 m. buvo pagauta daugiau kaip 4 tūkst. lašišų. Žinoma, kad 1863 m. dalyvauti lašišų žūklėje garlaiviu iš Klaipėdos į Skirvytę buvo atplaukęs pats Prūsijos kronprincas Frydrichas Vilhelmas su žmona Viktorija.

Medžioklė

Greta žvejybos būtina užsiminti apie Nemuno deltos turtingus medžioklės plotus. Anot XIX a. amžininko, Kuršių marių žemuma buvusi klasiška medžioklės vieta ne vien dėl briedžių. Vandens paukščių medžioklė kai kuriose Nemuno atšakose ir protakose, o taip pat melduose apaugusiuose upių krantuose esą priviliodavo netgi anglų Roving Englishman klubo medžiotojus. Užtenka paminėti vien tai, kad į briedžių medžioklę 1861 m. buvo atvykęs britų pasiuntinys lordas Dudley. 1884 m. šiose vietovėse medžiojo netgi pats kaizeris Vilhelmas II su sūnumi bei Austrijos kronprincu Rudolphu. Prūsijos kronprincai medžioklės tikslais čia viešėjo 1863, 1903 m.

Verta pažymėti, jog išskirtinis paukščių antplūdis Ventės rage tapo priežastimi įsteigti čia ornitologinę stotį.


Dažnas vaizdas Nemuno deltoje - šeima parsiplukdo pašaro gyvuliams.
 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.