Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 liepos 8d. Nr. 13 (85)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 

Kelionė į užmirštą kraštą

 

 

Saulius SODONIS

 

Jau yra tapusi tradicija, kad birželio mėnesį Šilutės kraštotyros draugijos nariai išsirengia į nedidelę kelionę, kurioje susipažįsta su kuria nors buvusio Klaipėdos krašto vieta. Šiais metais grupelė smalsuolių patraukė į Natkiškių, Ropkojų bei Piktupėnų apylinkes, nes dėl nuošalumo nuo pagrindinių kelių jos dažnai užmirštamos. O visai be reikalo.

 

Pirmieji įspūdžiai Pagėgiuose

 

Iki Pagėgių ne kartą važiuota, daug kas matyta, todėl iki šio miestelio laikas prabėgo smagiai besišnekučiuojant. Visas įdomumas prasidėjo, kai jau pačiuose Pagėgiuose pasukome Natkiškių link. Čia stovi įdomios architektūros ir statybos namai. Ne vienas jų priminė tarpukario Kauno ar Klaipėdos statinius, kurie žinomi, kaip jugendo stiliaus architektūra. Daugelis čia gyvenančių žmonių namų gražiai prižiūrimi ir puoselėjami, nors matėsi visko. Ypač patraukė dėmesį kairėje esantys vienodi namai.

 

Šiam pasienio miesteliui, matyt, buvo skiriama daugiau dėmesio, nes dažnas, sieną iš Vokietijos kirtęs, turėjo pajusti skirtumą - Lietuvos valstybė. Gal ir kitos priežastys lėmė miestelio architektūros savitumą, tačiau šiandieniniai jo gyventojai turėtų didžiuotis ir puoselėti architektūros palikimą. Turistai gal dar neatrado unikalių dalykų, kurie galėtų juos pritraukti.    

 

Natkiškių link

 

Kiek pavažiavus Natkiškių link, pasimatė pirmas dėmesio objektas - tiltas per nedidelį ir nepažymėtą upelį. Tiltas seniai statytas, tai išdavė jo konstrukcija, pamatų išdėstymas ir kiti požymiai. Jis nepaliktas be dėmesio - matėsi pradėtas darbas: remontuojama dešinė pėsčiųjų dalis. Jis gražiai perdažytas ir traukte traukė žvilgsnį savo paprastumu.

 

Inžinerinės minties paminklas - tiltas.

Dar kiek pavažiavus pasimatė kažkada buvęs dailus ir labai tipiškas šiam kraštui statinys. Pradžioje visiems pasirodė, kad tai buvusi mokykla, tačiau netrukus, pabendravę su šio namo gyventojais, sužinojome visai ką kitą. Tai buvusi Gudų pakelės užeiga - karčema. Keliaujantis pro šalį čia galėjo ne tik pasistiprinti, bet ir pernakvoti, susitaisyti vežimą, pašerti arklius. Kaip sakė šio namo gyventojai, čia kažkada buvo daugybė pastatų. Šiandien likęs tik šis, pagrindinis pastatas, ir buvusi kalvė. Joje dabar gyvena žmonės. Užeigos pastatas šiandien nors ir nugyventas, tačiau dar galima įžiūrėti jo buvusį grožį. Ypatingai žavėjo jo detalės, kurių ne taip jau mažai išlikę.


Buvusi puošni karčema, šiandien keliauninkus pasitinka labai liūdna ir belangė.

 

Natkiškiai

 

Netrukus ant kalvelės ir Natkiškiai. Labai švari ir jauki gyvenvietė. Centre, viename iš įspūdingesnių namų, įsikūrusi seniūnija, žemėtvarkos tarnyba. Netoliese ir medicinos įstaiga, parduotuvė. Tvarkingas skverelis centre. Įspūdis labai neblogas. Visai čia pat šiuolaikinis mokyklos pastatas, kurio prieigas puošia medinė skulptūra žuvusiai medikei Zosei Petraitienei, kuri mirė, eidama per pūgą pas ligonį.

 

Beveik šalia mokyklos - maldos namai. O šalia jų paminklas su įrašu ir atvaizdu, kaip kažkada atrodė šios vietos tikroji evangeliška bažnyčia, kuri greičiausiai sovietmečiu buvo nugriauta. Koks ryšys su dabartiniu pastatu lieka tik spėlioti, nes jokio užrašo ar paaiškinimo nėra.

 

Ropkojai

 

Toliau kelias atvedė į Ropkojus. Tai nuo Ropės (lėtai ropojančio) upelio kilęs pavadinimas. Ši vieta labai svarbi knygnešystės istorijai. Čia, vos porą kilometrų nuo kažkada buvusios Prūsijos ir Rusijos sienos, yra katalikų bažnyčia. Ji čia pateko iš Vainuto, kai ten dar prieš 1863 metų sukilimą vyskupo M.Valančiaus rūpesčiu pradėjo statyti naują - mūrinę. Senoji Vainuto bažnyčia buvo išardyta ir, greitai pervežus į Ropkojus, sumontuota. Prūsijos valdžiai teko su tuo susitaikyti, nes čia gyveno daug katalikų. 


Į Ropkojų bažnyčią patekti nepavyko.

 

Ši bažnyčia buvo tapusi knygnešystės centru. Iš čia knygos patekdavo į Lietuvą, kur lietuviškas žodis po sukilimo buvo uždraustas. Taip vyskupas M.Valančius kartu su Tilžės katalikų bažnyčios dekanu Johanu Zabermanu organizavo knygų kelius. Gaila, tačiau nė vienas ženklas apie tai, netikėtai apsilankiusiam, nieko nesako, nėra jokios informacijos.

 

Visai netoli šios istorinės bažnyčios yra Ropkojų kapinės. Labai įdomu tai, kad čia buvo laidojami ir katalikai, ir evangelikai, ko kitose kapinėse nebūdavo. Šios kapinės ir dabar veikia, todėl prižiūrėtos ir išpuoselėtos. Ir dar yra išlikusių senųjų praėjusio ar užpraėjusio amžiaus kaltinių, lietinių kryžių, stiklinių užrašų.  


Ropkojų kapinės - istorijos vadovėlis po atviru dangumi. 

 

Piktupėnai ir senoji jos mokykla

 

Pro Kulmenus, kur aplankėme istorinę mokyklą raudonu stogu, atvažiavome į Piktupėnus. Čia norėjome susipažinti su Piktupėnų senąja mokykla, šalia kurios po liepa, anot legendos, kažkada buvo susitikę Prancūzijos imperatorius Napoleonas ir Prūsijos karalienė Luiza. Išties senoji mokykla yra išlikusi ir neblogai atrodo. Šiandien joje gyvena ir ją tvarko Romas Bertašius. Jis labai maloniai bendravo su atvykėliais. Apie daugelį dalykų jis sužinojo iš buvusių mokinių, kurių, deja, vis mažėja.


Nemažai apie Piktupėnų mokyklą žino Romas Bertašius.

 

Dar yra likę kai kurių mokyklinių dalykų, todėl jis mano, kad gerai būtų čia kokią mokyklą-muziejų padaryti. Tačiau kažin, ar jis vienas tai galės įgyvendinti, nors tokių planų neatmeta. Šalia auga legendinė liepa. Ji didžiulė ir jau sena. R.Bertašius pasakojo, kad prieš porą metų vėtra kieme buvusias daug jaunesnes liepas ant ūkinio pastato nuvertė. Todėl dabar, pakilus didesniam vėjui, vis baiminasi, kad ant mokyklos istorinis medis nenuvirstų.  

                
           Istorinė liepa, kurios šešėlyje bendravo Napoleonas ir karalienė Luizė.

 

Piktupėnų centre yra šiam kraštui būdingas paminklas parapijos vyrams atminti, žuvusiems per Pirmąjį pasaulinį karą. Jis prižiūrimas. Tačiau visai šalia esančios senosios kapinės tiesiog skęsta dilgėlėse. Tai didžiulė nepagarba čia gyvenusiems žmonėms.

 

Ši Šilutės kraštotyrininkų kelionė truko vos keturias valandas. Tačiau per tą laiką spėta pamatyti ne taip jau mažai. O svarbiausia įsitikinta, koks gražus ir mielas mūsų kraštas.               


Kulmenų mokyklos kiemelyje keliauninkai skaniai pasistiprino. 

 
 

 

 
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.