Martyno Toleikio pasakojimai

Martyno Toleikio atsiminimai – istorijos vadovėlis

Praėjusių metų pabaigoje dienos šviesą išvydo ketvirtoji Skaitinių apie Klaipėdos kraštą knyga - Martyno Toleikio atsiminimai "Ir žodžiai tapo kūnu". Šiems prisiminimams dienos šviesą padėjo išvysti šios leidinių serijos sudarytoja Arūnė Liucija Arbušauskaitė. Knyga išleista M.Toleikio dukterų Rūtos Toleikytės - Varoneckienės ir Ievos Toleikytės - Biržienės lėšomis bei kitų rėmėjų pagalba.    

Ji sudaryta iš šio šviesaus žmonių atsiminimų, pastebėjimų ar išrašų iš įvairių to meto jam prieinamų dokumentų. Viską jis tvarkingai užrašinėjo įvairiose sąsiuviniuose, užrašų knygelėse, rinko iškarpas. Tai išliko ir tapo M.Toleikio rankraštiniu archyvu. O jis domėjosi viskuo, kas lietuviška šiame krašte. M.Toleikis po Antrojo pasaulinio karo netiesiogiai buvo vienas pirmųjų H.Šojaus likusio istorinio rinkinio tvarkytojų.  

Pateikiame į šią knygą netilpusių ar dėl vienokių ar kitokių priežasčių netikusių jo atsiminimų ar pastebėjimų. Šiuos tekstus su M.Toleikio dukrų sutikimu "Šilainės sodui" perdavė knygos sudarytoja A.L.Arbušauskaitė. Už ką jai nuoširdžiai dėkojame.  

O pirmasis tekstas - apie Vilių Gaigalaitį, dvasininką, politinį veikėją, nemažai prisidėjusį prie Klaipėdos krašto raidos. Čia pateikiama medžiaga įdomi ne tik istorine tiesa, bet visų pirma beveik amžininko požiūriu į šią šviesią asmenybę. Visa tai aprašyta lyg savotiška miniatiūra ar esė apie V.Gaigalaitį, kaip ir apie daugelį kitų to meto kultūros veikėjų.        
S.S.

Dr. Vilius Gaigalaitis

Gimęs 1870 m. IX mėn. 27 d. Naujienų (Heidebruch) kaime, Ragainės apskrityje,  ūkininko sūnūs. Būdamas jau 16 metų amžiaus, jis pradėjo ruoštis gimnazijai pas kunigą Pipirą Klaipėdoje ir tada lankė Klaipėdos, vėliau Tilžės gimnazijas. Jis studijavo teologiją Karaliaučiaus bei Berlyno universitetuose. Tada dar išlaikė filosofijos daktaro egzaminus su mokslišku darbu apie nekurias rankomis rašytas lietuviškas mišknyges iš 1517 metų. 1900 metais jis gavo pirmą kunigo vietą Ramučiuose (Šilutės apskrityje).

Neilgai čia jam kunigavus, priekuliškiai jį išsirinko kunigu Priekulės bažnyčiai. (Ramučiuose bažnyčia tais laikais dar nebuvo pastatyta). Būdamas Priekulėje jis išvystė plačią veiklą bažnyčios bei tautiniuose  reikaluose. Jis pasidarė žinomas visame Klaipėdos -Tilžės  krašte, ypač dar tuomet, kai jis pradėjo veikti ir politikoje. Apie  dr. Gaigalaičio gyvenimą ir veiklą, todėl manau, bus rašoma išsamiai, kaip apie veikėją, svarbų ne tik Klaipėdos – Tilžės krašto, bet ir Lietuvos tautinio vystymosi. Čia suminėsiu tik keletą smulkmenų iš to, ką pats mačiau arba girdėjau iš kitų.

Klaipėdoje jis suruošė namų ruošos kursus ūkininkų dukterims, būsimoms ūkininkėms. Kursai buvo Klaipėdoje pas Einarų šeimą (Pievų gatvėje). Einaras (buvęs mokytojas) buvo miręs. Našlė Einarienė ir dvi jos dukterys būsimąsias šeimininkes apmokė ir jas savo bute apgyvendino. Kursai ėjo žiemos metu, prasidedant 1910/1911 ir tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Gaigalaitis atvažiuodavo ir pamaldėlėmis ar prakalbomis paįvairindavo kursų eigą.

Priekulėje jis buvo suruošęs Krikščionišką mergaičių ir jaunikaičių draugiją, kurioje jis norėjo po konfirmacijos metų amžiaus jaunuomenę prilaikyti prie krikščioniško, padoraus gyvenimo ir skatinti bendrą išsilavinimą. Čia jis mokė ir lietuviškai rašyti. Tą patį (lietuviškai rašyti) jis mokindavo ir konfirmandus jų pamokų metu. Tik gaila, tas jo darbas būdavo dažnai nutrauktas, kai  dr. Gaigalaitis buvo išrinktas atstovu į Prūsijos Landtagą ir dažnai išvažiuodavo į sesijas Berlyne.

Jam irgi rūpėjo, kad daugiau jaunų lietuvių mokytųsi. Jis prikalbėdavo arba sudarydavo sąlygas, kad jie galėtų kur nors stoti mokyklon. Berniukams tuomet buvo galimybė, baigus kaimo pradžios mokyklą, stoti į Klaipėdos Preparanden - Anstalt ir ją baigus (po 2 ar 3 metų) stoti į mokytojų seminarą. Jei sąlygos leido, buvo galima, kiek privačiai pasimokius, stoti į Klaipėdos ar Tilžės gimnaziją. Paruošiamas pamokas davė arba jis, Gaigalaitis, arba kunigas Pipirs, Einarytės arba šiaip kuris “mokyts” žmogus. Nemažas skaičius berniukų, daugiausia ūkininkų sūnų, tuo keliu ėjo. Mergaitėms tais laikais tiek galimybių ir tiek noro mokslui nebuvo. Tačiau buvo atsitikimų, kad Gaigalaičio patarimu Einarytės priėmė ir paruošė mergaites Insterburgo mergaičių preparandijai, kurią baigusi mokinė galėjo stoti į Insterburgo mergaičių mokytojų seminarą. Arčiau tokių mokyklų mergaitėms to metu nebuvo, o mokintis kartu su berniukais tais laikais mergaitėms nebuvo galima. Iš moterų –lietuvių,  baigusių mokslą, Klaipėdoje buvo žinoma [tik] Zaunytė, baigusi medicinos studijas ir praktikuojanti Klaipėdoje kaipo gydytoja.

Kunigaudamas Priekulėje, dr. Gaigalaitis, rodos, tris kartus buvo išrinktas į Prūsijos seimą (Landtag). Atstovu [ten] buvo [nuo] 1903 iki 1918 metų. Lietuvininkams patiko, kad pasisekė suagituoti ir išrinkti lietuvį kandidatą. Bet daug žmonių sakydavo: koks čia gali būti kunigas, jei užsiima politika. Ypač rinkimų metu, bet ir po to, jis būdavo priešų puolamas, kas be abejo kenkė jo, kaipo kunigo, vardui. Tais laikai lietuvininkų tarpe vyravo griežtas pietizmas. Dainuoti, kad ir švelniausią dainelę, buvo “grieks’, armošką groti - “grieks”, rūkyti - “grieks”. Arčiau Pagėgių-Tilžės krašto pietizmas buvo, rodos, kiek švelnesnis. Ten matėsi ir ūkininkų – lietuvininkų su pypkėmis, kai apie Klaipėdą pypkės padorūs žmonės nerūkė, tik vokiečiai ir miesto darbininkai - bedieviai rūkė pypkes. Tik vėliau ir apie Klaipėdą pradėjo rūkyti, pradžioje cigaretes, cigarus, po to ir pypkes. Dr. Gaigalaitis, būdamas liberališkesnis, turėjo pietistų tarpe, o žinoma, ir vokiečių tarpe daug nedraugiškai nusistačiusių. Kartą jis buvo pristatytas ir kandidatu į Reichstagą, bet čia neišlaikė konkurencijos prieš konservatyvą Krauzę ir liberalą Schwabachą. Šie du paskutinieji įėjo į perrinkimus. 

Kunigaudamas Priekulėje jis apsivedė su vokiete Maria Dietze iš Frankfurt am Main, kiek teko girdėti, iš turtingų ir įtakingų tėvų. Ji buvo labai kukli moteris, į viešumą nesikišo, pramoko su laiku ir kiek lietuviškai kalbėti (nors su akcentu). Vyrui ir jo veiklai pritarė ir jam padėjo labdaryboje, aktyviai dalyvaudama Moterų draugijoje, taip pat ir Krikščioniškame knygyne.

Kai 1919 m., Vokietijai pralaimėjus karą, prasidėjo taikos derybos, kartu ir derybos dėl Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos, įsisteigė klaipėdiečių organizacija Lietuvių tautos taryba, kurios valdyboje buvo dr. V. Gaigalaitis, tuo metu kunigavęs Katyčiuose, ūkininkai Brožaitis iš Vėveriškių ir Strekys iš Jagštelių bei Adomas Brakas iš Klaipėdos. Reikalų vedėju buvo Jokūbas Stikliorius iš Tilžės. Vokiečiai dėl Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos, žinoma, buvo labai suerzinti. Kaipo didžiausią kaltininką jie nusitvėrė dr. Gaigalaitį. Štai kur, sakė jie, išdavikas, vokiečių šmeižikas ir t. t. Ypač savo šmeižtais pasižymėjo laikraštis Memeler Damfboot. Buvo laikai, kai šis laikraštis kone kasdien išgalvodavo ką nors blogo parašyti apie Gaigalaitį ir apie lietuvius bendrai. Redaktoriumi tuo metu buvo dr. Seyfried. Kartą dr. Gaigalaitis sugalvojo padaryti dr. Seyfriedui savotišką siurprizą: Naujų metų proga jis davė [nurodymą] iš kavinės nusiųsti redaktoriui į namus gražią tortą, lyg tai norėdamas pareikšti krikščionišką priešo meilę. Tokia idėja gal ir buvo nevykusi. Redaktorius iš pradžių manė, kad tai štuka vieno jo draugų, pasinaudojusio Gaigalaičio vizitine kortele. Linksmoje silvestro (Silvestro naktimi buvo vadinama naktis iš gruodžio 31-osios į sausio 1-ąją) kompanijoje tortą buvo valgoma, besijuokiant iš sugalvotos draugo štukos. Baliui besitęsiant, pradėta galvoti: o gal tortą tikrai atsiųsta Gaigalaičio. Imta teirautis ir sužinota nemaloni teisybė. Grąžinti tortos nebebuvo įmanoma, bet už tai dienomis po to Memeler Damfboot talpino straipsnius apie šį įvykį, kupinus satyros ir pašaipos Gaigalaičio adresu.

Vokiečiai laikė Gaigalaitį didžiausiu lietuvių šulu ir todėl puolė jį visu smarkumu. Bet Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, Gaigalaitis visai nedalyvavo pirminiuose lietuvių postuose. Jis daugiau liko bažnytinėse pareigose. Klaipėdos krašto direktorijos buvo sudarytos iš vokiškos pakraipos žmonių ir  tik vienas lietuvis iš penkių narių buvo įsileistas - Erdmanas Simonaitis.

Susidarius Lietuvos valstybei, dr. Gaigalaitis pradėjo veikti ir Lietuvoje, nes ten gyveno maždaug 60000 evangelikų –liuteronų, jų tarpe 28000 vokiečių, 24000 lietuvių, 14000 - latvių parapijiečių. Vadovybė ir, su maža išimtimi, kunigija evangelikų-liuteronų parapijose buvo grynai vokiška. Po vokiečiams nelaimingai pasibaigusio karo jie ypatingai jautriai reagavo į viską, kas jų nuomone galėjo kenkti prestižui Vokietijos, kurios forpostu jie jautėsi esą. Koks nors pasireiškimas lietuvių pusėn jiems rodėsi įtartinu, pavojingu. Pav., parapijiečiams griežtai reikalaujant, kai kur pamaldos buvo atlaikomos ir lietuvių kalba, bet šiaip visur autoritetingai dominavo vokiečių kalba. “Kunigai turi būti išmokinti Liuterio kalba”, šaukė jie visokiuose laikraščiuose, kuomet dr. Gaigalaitis pradėjo rūpintis teologinio fakulteto steigimu prie Kauno universiteto.

Lietuvoje buvo susidariusi šiokia tokia evangelikų konsistorija 1919 m. 1922 m. balandžio 19 d. valstybės prezidento ji buvo patvirtinta trims metams.Konsistorijos prezidentu buvo misijonaras Kibelka, viceprezidentas - kunigas Wiemer, nariais buvo Paul Tittelbach (vokiečiams), Teodor Kupfer (latviams), be to nariais buvo Rudolf Kinder ir Friz Kruhmin. Faktinuoju  šios konsistorijos vedėju buvo Tittelbachas, kuris buvo įtakoje baltų-vokiečių Baumgaertel (advokatas), Broederich (dvarininkas), Katterfeld (kunigas) ir kitų. Šios konsistorijos veikimo laiku, t. y. 1922-1925 m. buvo įvairių ir nemalonių, ginčų. Įvairiuose laikraščiuose buvo koliojamasi, ypač buvo puolamas kun. Gaigalaitis. 1925 m. buvo Kaune sušauktas vokiečių sinodas ir (birželio 22 ir 23 d.) Tauragėje – lietuvių sinodas. Šitas lietuvių sinodas pirmininku išrinko dr. Gaigalaitį, kuris tada su latvių balsų pagalba pasidarė Konsistorijos prezidentu. Bet ir jam negreit pasisekė įvesti ramybę į bažnytinį gyvenimą. Prieš Gaigalaitį dirbo ne tik Lietuvos kunigai vokiečiai, bet tiems į pagalbą atėjo ir Klaipėdos krašto kunigija, kuri turėjo Klaipėdoje savo atskirą valdžią su “generalsuperintendentu” priešakyje (Gregoras Obereigneris).

Klaipėdos krašto kunigai Weihranch iš Ramučių, Boemeleit  iš Klaipėdos atvyko į Lietuvą su pamaldomis. Tauragės kunigas Wiemer, nors jis [pats] vokietys, buvo vokiečių baisiausiai puolamas vien už tai, kad palaikė Gaigalaičio pusę.

Gali būti, kad ir Gaigalaitis savo veikloje nesusirado to tikrojo taktingo kelio. Tik apie 1929 m. pamažu radosi ramybė Lietuvos bažnyčioje. Apie bažnytines kovas Lietuvoje dr. Gaigalaitis išleido brošiūrą Die evangelich-liuteranisch Kirche in Litauen, ihre Note und Kampfe im Zeitraum 1925 bis 192.

Ypatingą reikšmę turėjo kita Dr. Gaigalaičio išleista knyga vokiečių kalba: “Litauen, das besetste Gebiet, sein Volk und dessen geistige Stromungen”, išleista 1917 m., jam dar Katyčiuose kunigaujant,  spausdinta Frankfurte a/M. Autoriumi pažymėtas Dr. W. Gaigalat, Mitglied des preussischen Hauses des Abgeordneten.

Be to, knygos pirmame lape pažymėta: Freigegeben, B. Nr. 5609, 5787, 6286, 6462,6492, 6553, Stellvertretendes Generalkomando XVIII Armeekorps, Preusseabteilung. Todėl ši knyga derybose dėl Lietuvos valstybės sudarymo, lenkų bei vokiečių  pretenzijoms tose derybose atremti, turėjo lyg ir oficialių  duomenų reikšmę. Tas pats buvo ir derybose dėl Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos, nes knygoje pridėtame etnografiniame Lietuvos žemėlapyje Klaipėdos kraštas į šiaurę nuo Nemuno žymimas kaipo grynai lietuviškas (išimant tik Klaipėdos miestą), gi  Nemuno kairėje, iki Insterburgo, žymimas kaip kalbiniu požiūriu maišytas kraštas. Šioje minėtoje knygoje surinkta įdomių duomenų, pateisinančių Lietuvos valstybės sudarymą.. Į šį klausimą anais laikais daugelis atsakingų žmonių žiūrėjo abejingai, lenkai griežtai veikė priešinga kryptimi, o vokiečiai iki karo pabaigos vaizdavosi Lietuvą tik kaipo Federatyvinę Vokietijos dalį.

1930 m.birželio 21-22 d. Kaune vyko evangelikų liuteronų lietuvių sinodas. Referavo senjoras dr. Gaigalaitis. Jis pranešė, kad nesantaika su vokiečiais pasibaigė. Balandžio mėn. visų trijų tautybių kunigų konferencija ėjo vieningai. Kunigais diakonais esą naujai įšventinti-įstatyti: Stanaitis Kretingoje, Vymeris Panevėžyje, Lėjeris Žeimelyje, Pauperas Jurbarke, Jekelis Batakiuose. Krikščioniško auklėjimo centriniu veikėju paskirtas kun. Pauperas. Sinodo prezidiumą sudarė: dr. Gaigalaitis, superintendentas Sroka, kun. Preikšatis ir Kavolis, sekretoriais buvo išrinkti Pauperas, Jonušaitis ir Gavėnis.                                                 

Plati dr. Gaigalaičio veikimo dirva buvo labdarybėje. Formalų pagrindą šioje veikloje sudarė krikščioniška draugija  Sandora. Tai buvo teisme užregistruota draugija  ir jos vardu buvo įsigyjamas turtas,  buvo atidarytas Sandoros draugijos krikščioniškas knygynas, buvo išleidžiamas laikraštėlis Pagalba, buvo renkamos aukos. Sandoros draugija [1904 metais] buvo įsteigta pasiuntinio Kristupo Lokio (kuris vėliau kunigavo Vanagų bažnyčioje) bendrai su kitais krikščioniškais broliais.

Apie „Sandoros“ draugijos įsteigimą dr. Gaigalaitis taip rašo:

1904 m. sausio 6 d., pasirūpinus pasiuntiniui Kristupui Lokiui (kuris 1903 m. buvo grįžęs iš Indijos), Tilžėje susirinko apie 20 lietuvių, kuriems pirmininkavo Griga iš Mediškiemių. Buvo pasitariama apie įsteigimą „Lietuvių krikščioniškojo susidraugavojimo draugijos“ arba „Sandoros“, kurios „mišrios turėtų būti, visus brolius lietuvius suglausti ir krikščionišką meilę tarp jų šelpti“. Po to dar pasitarimai įvyko sausio 12 d. Šilutėje ir sausio 13 d. Klaipėdoje ir steigiamasis susirinkimas buvo sušauktas Klaipėdoje 1904 m. vasario 27 d.

Senasis sakytojas Baltrė kalbėjo įžangos žodžius. Įstatai tapė priimti. Į Valdybą išrenkami: Baltrė iš Klausvaičių, Plonaitis iš Bendikų, Sudergutis (?) iš Kinšių, reikalų vedėju laikinai Strekys, iždininku Szuiszelis iš Klausmylių, raštininku Svars iš Klaipėdos, jo vietininku Birszkus [iš] Sudmantų.

Kovo 23 d. buvo Klaipėdoje sušauktas susirinkimas įsteigimui atskiros bendrovės su apribota atsakomybe. Kuri galėtų laikyti pensionatą-bendrabutį moksleiviams, leisti laikraštį ir t. t. Bet nebuvo gana pasitariančių ir bendrai labai trūko veikėjų.

Lokys išvažiavo į Indiją, kuris buvo faktinas „Sandoros“ reikalų vedėjas, ir tada „Sandora“ liko be tvarkytojo, nes nieks nenorėjo ir nedrįso dėl jos pasišvęsti.

1905 m. rugsėjo 26 d. susirinkime jau buvo kalbama apie draugijos išardymą. Bet Einarui ir dr. Gaigalaičiui karštai stovint už draugiją, ji liko. Gaigalaitis išrenkamas pirmininku. Jo leidžiamas mėnesinis laikraštis „Pagalba“ tapo „Sandoros“ organu.

1908 m. kovo 28 d. „Sandora“ buvo užregistruota teisme ir tada tais pat metais „Sandoros“ vardu pirkosi namą už 49250 markių šalia Žemininkų bažnyčios. Ten kieme buvo įrengta salė surinkimams, šventadienio mokyklai, giedojimo pamokoms ir pan. Gatvės pusėje buvo įrengtos krautuvės.

Tuo metu valdybą sudarė: Dr. Gaigalaitis, Ambrasatis, M.Jonelaitis, Swars, Szwilus, Bandsze (?), Korsakas ir Naujoks. Draugija augo pamažu. Darbą trukdė ir tai, kad kai kurie nariai nešdavo politiką į „Sandoros“ tarpą, per ką kilo nesutarimų.

1912 m. įsisteigė skyrius Šilutėje su 34 nariais, Pagėgiuose su 27 nariais.

1914 m. Lokys grįžo iš Indijos ir stojo į „Sandoros“ valdybą. Jis užėmė kunigo vietą Vanaguose.

Prieglauda Tauragės dvare (48 ha žemės) gautas leidimas 1927 m., perimtas 1928 m. balandžio 23 d., nuoma 36 metams kartu su Lietuvos draugija „Pagalba“, kuri bet atremontavimui neturėjo jokių pinigų. Tad „Sandora“ viena turėjo remontuoti, kam 25000 litų dar neužteko. Išeitis buvo gauta tuo, kad Klaipėdos krašto Direktorija Tauragės Prieglaudai davė savo silpnapročius, už kuriuos buvo gauta pagal tarifą už išlaikymą daugiau kaip Tauragėje kainavo išlaikymas ir tuo būdu buvo galima skolą pamažu apsimokėti.

1934 m. Tauragės prieglaudoje buvo globojami: 22 silpnapročiai iš Paupės įstaigos, be to 13 vaikučių, 6 vyrai ir 5 moterys. Prie jų dirbo 4 globotojai, Sprogis, diakonas Stančius, sesutė Doblytė ir Šneideraitytė.

1934 m. „Sandoros“ draugijos valdybą sudarė: Dr. Gaigalaitis, Birškus, Karalius, Olingatis, Szmits, Taleikienė. (Tuomet draugija šventė savo 30 metų veikimo sukaktį.)

Už 840 litų metinę nuomą 1926 m. „Sandora“ nuomavo Plikiuose namą su 10 kambarių, anksčiau buv. vokiečių pasienio sargybos namą – ir čia įsteigė prieglaudą.

Pirmą pusmetį tvarkytoja buvo M. Koicienė (?). Vėliau prieglaudą tvarkė Marė Aszmonienė (šešis metus).

Ji greit prisipildė patalpas visokių biednuolių ir nusenusių. Būdavo ten apie 30 slauginamų ir 10 vaikų. Kadangi Plikiuose jau pasidarė per ankšta, Gaigalaičio pastangomis buvo gautas Lietuvos evangelikų Konsistorijos vardu Tauragės dvaras – bene anksčiau buvęs grafo Vasilčikovo dvaro centras – su erdviomis, bet senomis ir apgriuvusiomis daugiau vasarnamių tipo trobomis. “Sandora“ trobesius kiek atremontavo ir pritaikė savo reikalams. Taip pat susitvarkė ūkiškai, nes ir žemės buvo kiek gauta. Ten tada „Sandora“ apgyvendino savo globotinius iš Plikių ir iš kitų vietų. 1932 m. birželio 19 d. šioje naujoje prieglaudoje buvo suruošta šventė. Iš Klaipėdos ir iš kitur atvyko gana daug svečių ir sudarė prieglaudos įnamiams džiaugsmo. Vieta buvo labai graži, didelis sodas, tik trobos apipuvusios, o priežiūra iš Klaipėdos sunkiai įvykdoma.

1935 m. Lietuvos vyriausybė nutarė „Sandoros“ užimtose trobose įtaisyti kareivines. Tad „Sandora“ turėjo dvarą vėl apleisti, ten jau įdėjusi daug pinigų ir triūso. Įdėtų pinigų tik dalis tebuvo gauta atgal. „Sandora“ su savo globotiniais persikėlė į Laugalius – Klaipėdos apskrityje, kur ji tuo tarpu buvo įsigijusi nemažą žemės ūkį, kurio gyvenamas namas buvo nudegęs. „Sandora“ iš draudimo lėšų, iš aukų ir iš skolų pasistatė didelius naujus namus su apie 70 patalpomis, su centriniu apšildymu ir įvairiais patogumais. Šie namai buvo 1935 m. lapkričio 10 d. iškilmingai įšventinti. „Sandoros“ globotiniai iki tol buvo pavietoti aplinkinėse trobose (buv. žandarų namai ir kitur). Kadangi prie šios prieglaudos buvo ir nemažai žemės, buvo priimtas ūkvedis, buvo užlaikomi arkliai, karvių, kiaulių ir avių. Buvo užveista daržovių kultūra. Taigi maisto buvo pakankamai iš savo ūkio. Bet buvo ir daug darbo, prie kurio ir sveikesnieji įnamiai turėjo prisidėti. Dalis prieglaudos įnamių gavo kokias nors rentas, pašalpas ar pensijas iš soc. draudimo įstaigų arba iš kitur. Jų išlaikymas beveik apsimokėjo. Bet buvo daug ir tokių, kurie buvo užlaikomi grynai prieglaudos lėšomis.

Klaipėdos mieste „Sandoros“ draugija veikė užlaikydama nemažą salę (viename kieme netoli Žemininkų bažnyčios), kur buvo laikomi „surinkimai“ arba šiaip krikščioniški susiėjimai. Salė jau egzistavo prieš Pirmąjį karą. Jos reikalais rūpinosi kepėjas (ir namų savininkas) Janis Schmidt bei pirklys M. Jonelaitis.

„Sandoros“ vardu buvo išleidžiamas laikraštis „Pagelba“, išeinąs maždaug kas mėnesį, bet nereguliariai. Laikraštėlis stengėsi palaikyti ryšius su krikščioniškai nusiteikusiais lietuviais ir be to skatino rinkimams aukas. Laikraštėlis „Pagelba“ buvo leidžiamas maždaug 10 metų. „Pagelba“ buvo rašyta gotiškomis raidėmis, vėliau ji talpino ir įvairius straipsnius lietuvių evangelikų sinodo, kurie buvo rašyti lotynų raidėmis.

Gautos didesnės aukos buvo skelbiamos sutrumpintomis pavardėmis. Surinkta buvo ne mažai. Galėjo juk „Sandora“ vėliau pastatyti didelę prieglaudą Laugaliuose. Laikraštėlis „Pagelba“ žinoma ne vien dėl labdarybės buvo leidžiamas. Jis pirmose vietose visuomet talpindavo „krikščioniškus apmąstymus“ bei įvairius straipsnius iš bažnytinio gyvenimo. „Sandoros“ nariams, sumokėjusiems nario mokestį, „Pagelba“ buvo prisiunčiama nemokamai.

Priekulėje „Sandoros“ knygomis ir prekėmis turguje prekiavo Molinis iš Klošių. Taip pat Katyčiuose (1917 m.) turgavietėje buvo pardavinėjamas „Sandoros“ knygos etc.

Su lietuviškais rankdarbiais „Sandoros“ knygynas dalyvavo parodose Berlyne, Klaipėdoje, Kaune ir Tauragėje. Buvo gauta premijų.

Po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdoje prie Sandoros veikė ir Krikščioniška moterų pagalba. Pradžioje moterys rinkdavosi draugijos salėje šalia Jokūbo bažnyčios, o nuo  1924 metų – kas antrą ketvirtadienį Jono bažnyčios parapijos namuose. Nuo 1933 metų rudens moterys pradėjo rinktis naujuose Gaigalaičio namuose, kur joms susirinkimams buvo padaryta labai patogi vieta. Moterys  megzdavo pirštines, kojines arba šiaip atlikdavo kokius rankdarbius. Gaigalaitis, turėdamas kiek liuoso laiko, irgi ateidavo ir moterims ką nors paskaitydavo arba papasakodavo. Bendrą reikalų tvarkymą atliko pačios moterys bei  Gaigalaitienė.  Nemažas skaičius varguolių ir bėdnų žmonių buvo aprūpinta moterų pagalbos dirbiniais.

Sandora išlaikė ir Krikščionišką knygyną, kuriame pardavinėjo ne tik knygų, bet ir popieriaus bei įvairios raštinės medžiagos, kartais net lietuviškais raštais -  motyvais išaustų juostų, pirštinių bei kitokių rankdarbių. Knygynas veikė ilgus metus, kartais ir su pertraukomis. Krautuvė buvo pirma Laukininkų gatvėje Nr.  3, Sandoros namuose, vėliau Liepojaus gatvėje, galiausiai nuo 1923-1925 Rupesnių gatvėje, Jonelaičio namuose (Jonelaitis turėjo didelius, nuosavus namus Rupesnių gtv. – Liepojaus gtv. Kampe, kuriuose buvo ir Mažono vaistinė. Jonelaitis pats savo bute antrame aukšte prekiavo fisharmonijomis, kurių turėjo prisistatęs įvairių rūšių savo bute.) Tvarką prižiūrėjo knygyne Gaigalaitienė. Buvo jai bei jos vyrui daug vargo su knygynu, nes pardavėjai būdavo neprityrę ir ne gana sąžiningi, o paimti prityrusius, gerus, atrodydavo jiems per brangu. Knygyne Gaigalaičiai buvo sudėję daug savų pinigų. Nežinia, gal jie turėjo ir nuostolių.       

Sandoros knygynas su lietuviškais  rankdarbiais dalyvavo parodose Berlyne, Klaipėdoje, Kaune, Tauragėje. Buvo gauta premijų. Knygyne Gaigalaičiai buvo sudėję nemažai savo lėšų. Nežinia, gal jie turėjo ir nuostolių.

Klaipėdoje buvo susidariusi Jaunųjų Sandora su trūbininkais, orkestru, giedotojų choru. Kai Gaigalaitis Palangos gatvėje pasistatė namus, kuriuose buvo patalpos surinkimams ir specialios patalpos Jaunųjų Sandorai, jie čia ir susirinkdavo repeticijoms ir kitiems reikalams. Jaunųjų tarpe buvo gana veiklių ir sumanių narių, kaip Sunius, Tendys, dvi seminaristės Sprogytės ir kiti. Orkestras ir choras dažnai nuvažiuodavo į Laugalių prieglaudą paįvairinti ten gyvenančių įnamių gyvenimą.

Jaunųjų Sandora turėjo savo giedotojų chorą, maždaug 30 narių. Dirigentu buvo mokytojas Vilius Bajoras. 1929 m. įsisteigė ir trūbininkų [orkestras] vadovaujant Matučiui, vėliau Suniui.

Jaunųjų Sandora buvo galutinai įsteigta 1932 m., jie turėjo savo atskirą valdybą. Susirinkimai paprastai vykdavo kas sekmadienio vakarą, be to vėliau susirinkdavo ketvirtadieniais repeticijoms bei kitiems darbams. Su laiku radosi būrys gabių jaunuolių, kurių dėka Jaunųjų Sandoros veikimas labai išsiplėtė. Įsisteigė skyriai Poškose, Dėgliuose (Klimkaitytė), Laugaliuose, Aglonėnuose, Lauksargiuose. Smeltėje buvo gerai veikiąs skyrius, vedėjas Kurmis, kuris  ir sekmadienio mokyklą vaikams vedė. Daug darbavosi abi Sprogytės ir Sprogis.

1936 m. kovo 22 ir 23 d. Klaipėdoje buvo surengtas gausus skyrių ir prijaučiančių suvažiavimas-kursai. Pranešimus laikė kunigai Jašinskas, Keleris, Sunius, Tumas,  dr. Gaigalaitis ir kt.

Gaila, kad gražusis darbas buvo sunaikintas pareinančios iš Vokietijos hitlerinės bangos.