Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 liepos 28d. Nr. 14 (86)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
Gyvenimiška kelionė dailės link
 
Svetlana JAŠINSKIENĖ

Vyriausias Kriaučiūnų šeimos vyras Eligijus ir jauniausias, dešimties mėnesių Nojus, svetingai atvėrė namų duris, kad pakalbintume Pagėgių krašte visiems puikiai pažįstamą Lumpėnų pagrindinės mokyklos kūno kultūros ir dailės mokytoją Eligijų Kriaučiūną.

Rugpjūčio pradžioje Eligijus dalyvaus Mažosios Lietuvos paveikslų sodo plenere ir padovanos sodui savo darbą.

“Norėjau užsiimti viskuo...“

Eligijus gimė Jurbarko rajone, Girdžių kaime. Tėvams persikėlus į Vilkyškius, nuo ketvirtos klasės Eligijus lankė šio miestelio mokyklą. 1985-ieji metai įstrigę į gyvenimo istoriją, kaip itin turiningi. Tada Eligijus baigė Vilkyškių vidurinę, įstojo į Kauno kūno kultūros institutą bei buvo pakviestas į karinę tarnybą. Studijas institute teko atidėti dvejiems metams ir tarnauti tarybinėje armijoje.

Kalbinant Eligijų jis nuolat kartojo: “Besimokydamas mokykloje dalyvavau daugelyje varžybų, intensyviai sportavau, o dailė nuolat buvo svajonėse. Kartą darže, imant runkelių derlių, iš vieno jų išdrožiau indėno galvą, iš kito padariau jam kuodą, taip išėjo puiki peleninė. Mėgdavau kopijuoti iš fotografijų. Visuomet mane žavėjo drožyba, skulptūra. Būdamas moksleiviu, norėdavau veikti daug ką: piešti, sportuoti, muzikuoti, užsiimti technika. Visos vasaros buvo parduotos - dirbau ūkyje prie įvairiausių darbų. Tėvai statė namą, tad teko iš peties padirbėti su tėvu prie statybų. Paauglys dirbau pagalbiniu darbininku prie kombaino. Gal dėl to gyvenime moku daryti ir dirbti viską.

Taip jau išėjo, kad mokslai buvo dešimtame plane. Tačiau artėjant mokyklos baigimui, 10 klasėje susimąsčiau, kad be jo nieko nepasieksiu. Intensyviai kibau į darbą. Stoti į aukštąją mokyklą skatino mama. Ji buvo ilgametė kultūros darbuotoja. Šis darbas visais laikais nebuvo apibrėžtas, ir į kultūros darbuotojų gyvenimo būdą, o ne darbą būna įjungta visa šeima. Taip ir pas mus šeimoje buvo. Talkinant mamai darbe teko vaidinti, sakyti eiles, piešti dekoracijas, fotografuoti, vairuoti automobilį, šokti, vesti šokių vakarus - žodžiu, dirbti viską iš eilės. O tėvas nenorėjo manęs paleisti iš namų, mat esu vienintelis sūnus ir dar neblogas talkininkas. Dvi mano seserys prie statybos ar prie technikos remonto darbų neprisidėjo. Dabar visi trys turime pedagogo specialybę ir dar žmona Jūratė pedagogė“, - pasakojo Eligijus.

Tarnyboje - dalinio dailininko postas

Tarnaujant armijoje, Estijoje, gelbėjo ir geras fizinis pasirengimas, ir meilė menui. Armijos vadai, pamatę puikų fizinį pasirengimą, suteikdavo šiek tiek lengvatų. Patarnavus vos šešetą mėnesių, pavyko tapti savo būrio draugų treneriu. Vėliau mokymai, po jų įgyti inžinierinės mašinos vairuotojo ir mechaniko specialybė bei diplomas. Mokymams pasibaigus, kareivėliai buvo gabenami į pastovią tarnybos vietą. Eligijus pateko į Ukrainą, 200 kilometrų nuo Černobylio. Garsioji reaktoriaus sprogimo tragedija buvo ką tik nuvilnijusi, tačiau kareivėliai apie ją nieko negirdėjo. Tuometinė vadovybė nematė reikalo apie tai pranešti. Eligijus pasakojo, jog paskambinus į namus tėvams pranešti apie tai, kad tarnybos vietą pasiekė puikiai, įsikūrė gerai, mama pradėjo ašaroti, kad likimas nubloškė netoli sprogimo vietos. Tokiu būdu informacija pasiekė ir kareivėlius.

Iš dalinio, į kurį tarnybai buvo atvežtas Eligijus, atitarnavęs išvyko į namus dailininkas. Taip jam atiteko šis “postas“.

“Tarnybos metu piešėme, rašėme, tačiau piešiniai nebuvo įdomūs: apipavidalinome lauko, Lenino kambarius, piešėme didžiuosius vadus, rašėme tarybinius šūkius, malonesni darbai - vitražai, keletas darbų ne tarybine tematika, tačiau vienu žingsniu arčiau svajonės išsipildymo.“

Visi keliai veda į Lumpėnus dailės link

Pralėkus dvejiems tarnybos metams, Eligijus tęsė studijas Kūno kultūros institute. Baigęs mokslus, gavo paskyrimą į gimtuosius kraštus, Žukus. Žukų mokykloje vaikus mokė geografijos, kūno kultūros ir atliko direktoriaus pavaduotojo ugdymui pareigas. Metus padirbėjus Žukuose, likimas suvedė su būsima žmona, lumpėniške Jūrate. Atūžė vestuvių puotą. Tuo metu iš Lumpėnų mokyklos į užtarnautą poilsį išėjo mokyklos ūkvedys Juozas Jankauskas ir mokyklos direktorė Lina Karalienė pakvietė Eligijų dirbti į šią mokyklą. Čia svajonė daugiau laiko skirti tapybai, dailei vėl tapo realybe. Eligijus gavo kūno kultūros ir dailės pamokų bei atliko ūkvedžio pareigas.

“Maloniai dirbau šį darbą, bet kaskart jutau, kad trūksta dalykinių žinių. 2003 metais Vilniaus pedagoginiame raidos centre pasimokęs, tapau dailės mokytoju. Kad ir kiek dailės darbų nudirbta Lumpėnų mokykloje, išpieštos klasių, koridorių sienos, nutapyta nemažai paveikslų ir išleista į gyvenimą mokinių, tačiau, baigęs dailės mokslus, pasijutau stipresnis, įgavau daug naudingų žinių, drąsesniu žingsniu žengiau į viešumą, plačiau atsivėrė dailės pasaulis.

Dalyvavau Pagėgių viešosios bibliotekos inicijuotuose pleneruose, renginiuose. 2007 metais dalyvavau tarptautiniame dailininkų plenere “Kalbanti žemė“ Lekėčiuose, Šakių rajone. Šiais metais mokykloje mokinių organizuotame renginyje “Auksiniai svogūnai-2009“ gavau nominaciją “Mokyklos teplius-2009“.

Paklaustas, kaip jaučiasi pakviestas dalyvauti Mažosios Lietuvos paveikslų sodo po atviru dangumi plenere, Bitėnuose, Eligijus atsakė, kad, vos gavęs pakvietimą, pradėjo galvoti, kokį darbą padovanos šiam unikaliam sodui. “Savo darbą norėčiau susieti su istorija. Esu realistas, abstrakcionizmas man nėra taip artimas. Kasdien mąstau, galvoju ir laukiu paskelbtos plenero temos. Plenere dalyvausiu su dideliu malonumu.“

Potraukis menams iš kartos į kartą

Eligijus didžiuojasi ir džiaugiasi savo atžalomis. Vyresnysis sūnus Ovidijus perėmė tėvelio gabumus sporto srityje: lanko Pagėgių papildomojo ugdymo mokyklos krepšinio klasę. Neabejingas ir menui - drožinėja, piešia. Dukra Gabija kuria eiles, puikiai piešia, lanko dailės studijos klasę toje pačioje papildomojo ugdymo mokykloje. Mažasis Nojus - smulkaus sudėjimo. Tačiau tėtis Eligijus sako, kad ir nereikia to ūgio, juk žmogaus visi darbai prie žemės. Berniukas “toli nuo obels“ neturėtų riedėti. Mat abiejų tėvų giminės meniškos prigimties. Eligijaus senelis puikiai piešdavo, Jūratės senelis turėjo gebėjimų skulptūros mene, droždavo klumpes. Eligijaus mama, tetos ir dabar tebekuria scenarijus įvairioms progoms. Nė viena šeimos šventė iki šiol nevyksta nesurežisuota iš anksto. Šiuo metu Eligijus konsultuoja tetą, mat ji, sulaukusi garbaus amžiaus, sumanė tapyti.

Pabaigoje paklausėme ponios Jūratės, kaip sekasi gyventi su meniškos sielos žmogumi, kuris geba dirbti visus darbus? “Meniškos ar ne - svarbu žmogus. Kad geba dirbti darbus - tai gerai, bet tenka visiems viską dirbti: remontuoti automobilius, piešti, kalti, malti. Mūsų šeimoje - demokratija ir bendradarbiavimas. Kasdien esame “Pliusų, minusų“ realybės šou. Po to visą tai vertiname. Smagu, kad vyras veikia tą, ką nori veikti. Visuomet su vaikais palaikome jį morališkai, bet nevengiame kritikos, kurios iš mūsų jis gauna daugiausiai.“

Žmonos žodžių besiklausantis Eligijus sako, kad šeimos kritika - tai geras postūmis į tobulėjimą.

      

 

    

 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.