Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 rugpjūčio 11d. Nr. 15 (87)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
Saulėlydis baigiasi vakaru
 
Audrius Šikšnius
novelė


Troboje tvyrojo pelėsių, nešvarių skalbinių ir maisto likučių kvapas. Vasara buvo drėgna ir tvanki. Vinvytis savo glėbyje dusino palaikį Klemenso Vilko namiūkštį, neleisdamas saulei pradžiovinti sienojų, slėpdamas nuo jos seniai bevalytus langus. Liūdna buvo trobos viduje, tačiau ne linksmiau ir ant kiemo. Kažkada išgrįstas takas, apėjęs kiaulpienių ir takažolių kuokštais. Tuščias tvartelis (po žmonos mirties gyvulių Klemensas daugiau nebelaikė) tebestovėjo neišmėžtas, o visas ūkis apaugęs kiečiais ir juodžaliais dilgėlynais. Iš tolo numelioruotų laukų vidury esantis vienkiemis atrodė lyg medžių gojus, paliktas paukščiams.

Nesisekė Vilkui su moterimis. Prieš pusantrų metų, kai pasimirė jo Julijona, taip ir pradėjo nebesisekti. Visos Versmininkų moterys savus vyriškius laikė už diržų nusitvėrusios, o jei ir tebenašlavo kuri padoresnė, bijojo su juo prasidėti. Apie Klemenso charakterį po kaimą sklido daugybė keistų istorijų. Tikrų ar netikrų – nelabasis supaisys. Ar maža apie ką anuomet plakė liežuviai.

Tačiau kažkas lyg ir mezgėsi...

Kai savo karvutės daugiau nebelaikė, apėjo Klemensas visas Versmininkų našles ieškodamas, kuri jam pieno kasdien po trilitrinį stiklainį parduotų. Našlės nudžiugdavo, tačiau sužinojusios, kad pačioms jį reiksią atnešti, suvėduodavo rankomis, tarsi uodą nuo savęs šalin vytų. Vienintelė Domicelė, amžinatilsį Mickaus žmona, tesutiko.

„Še tau, kad nori, – nudžiugo savyje Klemensas, – ir amžiumi iš visų našlių vyriausia, ir gyvena toliausiai nuo mano sodybos, o ėmė iškart ir sutiko.“

– Ar per dieną šitiek išgersi? – galvodama, kad neteisingai nugirdo, perklausė Domicelė.

– Išgersiu, – žiūrėdamas į akis atrėmė Klemensas, – gal ir dar daugiau paprašysiu.
„Vėliau reikės po du stiklainius per dieną prašyti, – šypsojosi grįždamas, – tai kas, kad pieno beveik nenaudoju – patvorin parsinešęs išpilsiu. Už tai moteriškę prie savęs prisipratinsiu.“

Ir būtų beveik prisipratinęs, nes ne vien pienuko, bet ir sūrį suslėgusi Domicelė atnešdavo. Klemensas baltųjų Julijonos bijūnų kerą jai į namus nutempė. Žinojo, kad tokio neturi, o nori. Ir Domicelė su pienu vis ilgėliau pasėdėdavo. Nuo Vilko užuominų, ar nevertėtų karvutę jo pievoje raištyti, o rudenį į Klemenso tvartą parvesti, nebenurausdavo ir ranka nebenumodavo. Surimtėdavo, nutildavo ir ilgai žiūrėdavo jam į akis. Ir viskas būtų pasibaigę bendru Klemenso ir Domicelės rudeniu, jei ne tos braškės.

– Vaje, Klemukai, kiek braškių prisirpę! – atnešusi pieną nustebo Domicė, – nejau neverdi uogienės?

– Ar aš boba, kad su stiklainiais barškėčiau? Ateitum pati ir išvirtum.

- Laukti nelabai ir begalim, – šeimininkės žvilgsniu Domicelė perbėgo raudonuojančią lysvę.

- O rytoj negalėtum?

- Rytoj? Gal ir galėčiau... Tik cukraus reikėtų nupirkti.

- O kam jisai reikalingas? Cukrus – nuodai. Ačiū Dievui bitelės žmonėms medaus pilnus avilius prineša.

- Pilnus avilius... – nusijuokė moteris, – bene ir braškes su medumi virti ruošiesi?

- Mano mamelė uogų net pabarstyti neleisdavo cukrumi. Ir mane išmokino, kaip išsivirti sveiką uogienę. O aš – Julijoną. Pirmais metais net apsibardavome, kol nuo baltojo nuodo atpratinau.

- Nieko panašaus nesu mačiusi, – patraukė pečiais Domicelė.

Anksti kilo Klemensas kitą rytą. Suskynė rasotas, kvepiančias uogas, nuplovė prie šulinio ir atsisėdęs laukė Domicės.

Neapgavo. Atėjo laiku, kaip ir buvo žadėjusi.

- Atėjai, – stojosi Klemensas.

- Vien iš smalsumo vertėjo ateiti. Amžių baigiu nugyventi, tačiau, kad uogienę kas virtų be cukraus, nesu dar regėjusi.

– Dabar paregėsi, – išdidžiai tarė Klemensas ir įsivedė viešnią į vidų. Supylęs uogas į puodą užkaitė virti.

- Stiklainius išmazgok, – uždavė darbo Mickienei.

Domicelė darbavosi, skersomis žvilgčiodama į prie krosnies triūsiantį Klemensą.

- Jergutėliau, tai tu ir termometrą naudoji? – pamačiusi, kad Vilkas atsinešė ir į puodo vidurį įsmeigė ilgiausią termometrą, nustebo Domicė.

- Čia be cukraus. Čia svarbu temperatūrą laiku išmatuoti.

Nieko neatsakė Domicė. Prunkštelėjo, patraukė pečiais ir, sudėjusi išmazgotus stiklainius, laukė, kuo visa tai baigsis.

Kai gyvsidabris termometro stulpelyje rodė aštuoniasdešimt laipsnių, Klemensas nukėlė puodą nuo krosnies.

- Šiai dienai pakaks.

Domicelė priėjo artyn ir smalsiai pažvelgė į braškėmis kvepiantį indą.

- Tai, kad uogos net tižti dar nepradėjo.

- Aš ir sakau: šiai dienai pakaks. Rytoj toliau virsime.

Tris dienas vaikščiojo Domicelė į Vilko sodybą. O kai trečiąją termometro stulpelis pasiekė šimtą, kai per tris dienas ugnies iškamuotos braškės pasidavė, Vilkas liepė sudėti jas į stiklainius.

Domicelė nieko jam nebesakė. Jau dieną prieš tai ji laimingai žvilgčiojo į prie krosnies stovintį vyrą, o dabar... Tylėdama sėmė apysveikes karštas braškes, uždarinėjo stiklainius, o kai pabaigė ir išvydo už nugaros plačiai besišypsantį Klemensą, net nepajuto, kaip sudrebėjo iš baimės.

- Durnius, – tepasakė ir išėjo namo.

Daugiau nebeatėjo ir pieno nebenešė. Veltui Klemensas laukdavo popietėm ateinančios Domicelės Mickienės.

- Nejau dėl tų braškių? – nebesusigaudydamas klausdavo savęs Klemensas, – žinia, kad nepratusi... Julijona pirmą kartą irgi buvo užpykusi. Vėliau apsiprato.

Tačiau pratintis prie Vilko charakterio ypatumų Domicelė nesiruošė.

O Klemensas vis tik surado. Tarp pačiame kaimo pakraštyje liulančio durpyno akivarų. Moteris lyg ir nieko. Išvaizdos, tiesa, ne kokios, tačiau iš grožio košės nevirsi. Ir nesvarbu, kad Joaną (kažkoks nelietuviškas vardas) durpyno ragana buvo praminę. Svarbu, kad atrado, kad ne vienam teks dabar vakaroti.

Persikraustydama Joana parsivedė ožką, karučiu atsivežė keletą ryšulių, dvokiančių pelkės dumblu, o glėbyje atsinešė katiną. Juodą, kaip ir pridera raganai. Savo lūšnelės duris ir langus užkalė lentgaliais.

Nuo pirmosios dienos Joana pasijuto ponia. Kur jau ten! Iš durpyno, iš keružių beržų šabakštynų tiesiai į vienkiemį! Klemensas - žmogus atsargus, tačiau ne šykštuolis. Kiek įmanydamas stengėsi įtikti naujajai šeimininkei. Maistui, kokio tik ši panorėdavo, pinigų negailėjo. Senus skarmalus liepė Joanai sudeginti. Argi mažai mieste pigių rūbų krautuvių? Ir prašomas, ypač vakarienei, leisdavo buteliuką iš parduotuvės parnešti. Ne, nežinia iš ko pagamintos naminės, o tikros, valstybinės.

Kartą, lūkuriuodamas pareinančios iš parduotuvės Joanos, Klemensas pagalvojo, kad labai jau dažni tie degtinės buteliai pasidarė. Kasdieniai, lyg poteriai. O gal Joana vien dėl jų pas jį persikraustė? Kažkaip negerai viskas einasi. Už tai kitą vakarą nebedavė pinigėlių baltukei. Atskaičiavo (ką iki šiolei daręs nebuvo) duonai ir pasakė, kad vieną kartą reikia baigti su gėrimu. O tai dievaži iki ko nusirisią?

Supyko Joana. Į parduotuvę nebėjo ir vakarienės neberuošė. Pamelžusi ožką įpylė pieno stiklinę ir kriaukšlę kažin kada pirkto pyrago pastūmė.

Nesibarė Klemensas. Nuskutinėjo papelijusius pakraščius, susiieškojo dar amžinatilsės Julijonos išvirtos obuolienės, užsitepė ir kramtė. O po vakarienės abu sugulė žodžio vienas antram nepratarę.

„Še tau, – galvojo gulėdamas, – įsižeidė moteriškė. Kad tyli, gerai. Nepuola akių lupinėti ir kas po ranka pasitaiko kakton nepaleidžia. Bet vis tiek negerai, kad dėl menkniekio žodžio neprataria. Julijona irgi kartais supykdavo, tačiau niekuomet burnos aklinai neužverdavo. Ir šeimininkės priedermes visuomet iki galo atlikdavo. Nieko, – šyptelėjo užsnūsdamas, – palauksiu rytmečio. Pažiūrėsiu, kaip elgsis?

Pabudo Klemensas pirmas. Jautė, kad ir Joana jau yra atsibudusi, nusisukusi sienon nemiega, o tik apsimeta.

„Pasiūlyčiau iš parduotuvės parnešti degtinės, lyg įgelta iš lovos pašoktų, – šyptelėjo ir apsirėdęs išėjo į lauką. Nuo rasos linko kiečiai ir dilgėlės. Klemensas pasiėmė pašiūrėje kabantį dalgį, galąstuvu perbraukė ašmenis ir pradėjo kapoti. Ne pjauti – kapoti. Kiečių stiebai storiausi lyg krūmai, ar žmoniškai pašienausi?

Dabar, kai namuose atsirado šiokia tokia gaspadinė, ir ūpas tvarkytis pakilo.

Valteris, buvęs kolūkio agronomas, šiandien stambus ūkininkas, kone visas apylinkės žemes susipirkęs, jau seniai ant Klemenso šūkauja, kad kiečiai ir dilgėlės jo kviečių laukus užkrečia piktžolėmis. Dabar nebešauks. Kai pamatys, kad Klemensas vėl nebe vienas, kad sodyba kaip visų, ne po vieną gyvenančių - nebešauks.

Ilgokai pjovė Klemensas piktžoles. Saulė gerokai šoktelėjo iš rytų pusėje pažeme nusidriekusio debesio. Nusipurtę rasas, atsitiesė kiemo žolynai. Ir per kiečių bei dilgėlių liemenis dalgis nebe taip švelniai beslydo.

„Nejau iki šiolei tebeguli? – susirūpinęs pažvelgė į virtuvės langus. – Nejau nepraėjo piktumas?“

Ant obels šakos pakabinęs dalgį ėjo į trobą.

„Bala nematė, tegul parsineša. Neduosiu – išeis. O kur kitą berasiu? Ir kas pasakys, kad kita bus geresnė už šitą?

Po lova Klemensas laikė dėžutę. Tvirtą, pakabinama spynele užrakinamą. Laikydavo joje dokumentus, kitokius svarbius popierius ir visas savo santaupas, du tūkstančius litų. Po Julijonos mirties suma vis didėjo. Atsiradus naujai šeimininkei, atsirado ir išlaidų. Tie šeši šimtai litų pensijos lyg ir pagausindavo esamus pinigus, tačiau mėnesio gale, žiūrėk, ir vėl pasilikdavo tiek, kiek ir buvę.

Jau priemenėje suprato, kad Joana yra atsikėlusi. Ant grindų mėtėsi nešvari patalynė. Pro vinvyčio šakas prasimušusi saulė apšvietė kylančias dulkes.

- Skalbimo mašina nebeveikia. Variklis, matyt, perdegė. Bene rankomis šitiek išskalbsi? - sustojo ant slenksčio.

- Aš ir nesiruošiu rankomis skalbti.

- Tai kuo?

- Nuvešiu į miesto skalbyklą ir bus atlikta. – Joanos balsas taikus, tarsi vakar nebūtų buvę jokio kivirčo. – Klausyk, Klemensai, tuos patalynės komplektus, kurie sukrauti spintoje, irgi nuvešiu?

– Naujus? Jie juk nė karto dar nenaudoti? Gal metai prieš mirtį Julija buvo viską supirkusi. Tik pasijuoks iš tavęs miesto skalbykloje.

- Kodėl?

- Kad švarius daiktus jiems atvežei.

- Sakai, pasijuoks? O kvapas?

- Koks kvapas?

- Pelėsių. Drėgna čia, Klemensai. Visos sienos, spintos ir baldai drėgmės prisitraukę, tegul ir šituos perskalbia: blogiau juk nebus?

- Reikėtų vinvytį praretinti... Vis neprisiruošiu... Apipjausiu piktžolynus, kad Valteris burnos veltui neaušintų, tuomet imsiuosi šito. Žinai, – pagyvėjo, – reikėtų gerokai praretinti. Sienas iš lauko pusės visai atidengti. Šiaip ar taip šiemet sulauksiu aštuoniasdešimties. Ta proga norėčiau namelį persidažyti. Kaip tu manai?

Atidariusi spintą Joana sparčiai krovėsi patalynę. Du didžiausius lagaminus baigė prigrūsti.

- Atrodo, viską sudėjau. Išskalbs ir bus atlikta. Sakai, namą ruošiesi atnaujinti? Be reikalo.

- Kodėl be reikalo?

- Be reikalo pinigus balon išmesi. Kokių jau čia svečių tu sulauksi? Susėsime dviese, ko nors skanaus nusipirkę išgersime ir po viso baliaus.

- O jei vaikai atvažiuos?

- Iš Rusijos, Kaliningrado?

- Į Julijos laidotuves juk atvažiavo?

- Palyginai! Julija buvo jų motina. O į motinų laidotuves vaikai visuomet atvažiuoja. Net ir patys blogiausi.

Ir vidury aslos sustačiusi lagaminus pridėjo:

- Kai kojas kuomet pakratysi ir į tavo laidotuves abu vaikai parvažiuos. Bent jau tam, kad mane išvarytų.

- Kaip tai?

- Paprastai. Kas aš jiems? Tavo sugulovė, svetima, prisiplakusi boba! Ai, užteks apie balius neįvyksiančius ir svečius juose niekad nebūsiančius. Tu verčiau pinigų paieškok. Juk už ačiū man niekas neskalbs.

Atsiklaupęs ant kelių Klemensas iš palovio išsitraukė savo dėžutę ir atrakinęs paėmė šimtinę.

- Būtum pasakius iš vakaro, – padavė pinigus, – būčiau ir aš susiruošęs į miestą.

- O kam?

- Būčiau padėjęs panešti. Vienai sunku šitiek patempti.

- Apsieisiu ir be vyriškos rankos.

Joana mikliai įsikišo pinigus į vyriškų kelnių kišenę (ji visuomet jomis vilkėjo) ir pasigriebusi nešulius nėrė į lauką.

Negera nuojauta persmelkė Klemensą. Matė, kaip iš nuostabos išsiplėtė moters akių vyzdžiai. Tačiau nieko jai nepasakė. Dar supyks, pagalvos: nepasitikiu. Pagaliau anoks čia turtas – šimtinė. Ne tiek jų per gyvenimą vėjais paleista.

Kai išėjo į lauką, Joana jau buvo nutolusi numelioruotais laukais link naujai nutiesto vieškelio, jungiančio dviejų rajonų centrus. Kiemo gale atsirėmęs į obelį Klemensas matė vieškeliu lekiančias mašinas ir tolumoje baltuojančią naują autobusų stotelę, po kurią kažkas mindžikavo. Matyt, kaimiečiai laukė atvykstančio autobuso.

- Julijona niekuomet neveždavo skalbinių į miesto skalbyklą, – garsiai pasakė, – net dabar, kai skalbimo mašina sugedusi, būtų tol zirzusi, kol neapsikentęs arba šitą būčiau sutaisęs, arba į parduotuvę naujos būčiau ėjęs ieškoti. Tik nevalia žmogaus apkalbėti. Dar ne vakaras. Nėra ko iš anksto dejuoti.

Tačiau atėjęs vakaras nepaguodė Klemenso. Jau ir temti pradėjo. Ir paskutinis autobusas, kuris nakčiai į Vilnių išvyksta, mirgėdamas šviesomis pravažiavo, o Joana taip ir negrįžo. Liko nakvoti mieste? Tik kad Klemensui nebuvo tekę girdėti, jog durpynų ragana kokių giminių ar draugių mieste būtų turėjusi.

Atsigulė vienas ir alkanas. Gerai, kad vasara, liepos mėnuo. Pasiskynė keletą saujų braškių, pasimelžė Joanos atsivestą ožką ir pavalgė.

O ryte ėmėsi vinvyčio. Kiečiai ir dilgėlės buvo jau išguldyti. Regis, net šviesiau kieme pasidarė.

Privargo su tuo krūmu aplink namus apsivijusiu. Lyg su devyngalviu slibinu galinėjęsis būtų. O kai didžiausias krūvas vystančios žalumos apie trobą sukrovė atsiminė, kad Joana dar nesugrįžo. Ir kad lovos, lyg nuogai išrengtos moterys, nejaukiai kambario pakraščiuose išsimėčiusios, tik dabar pastebėjo. Patsai be moteriškės švarią patalynę užsivilktų, tik kad spintos lentynos tuštutėlės palikusios.

Prisėdo Klemensas ant suoliuko prie šulinio ir surėmęs rankomis smilkinius pradėjo galvoti. Važiuoti į miesto skalbyklą ir paklausti, ar nebuvo Joana užėjusi? O gal pas save, atgal į savo lūšnelę tarp keružių beržų šabakštynų sugrįžo? Su visa jo patalyne, mainais ožką palikusi? Niekaip Klemenso mintys nesusirikiavo į vientisą eilę. Ir kai atitraukęs nuo smilkinių delnus po laukus ėmė žvalgytis, išvydo atvažiuojančią mašinėlę. Šunkeliu keldamas dulkių debesis, lėkė prabangus automobilis.

Valteris. Prisimerkęs Klemensas atpažino sidabru žvilgantį džipą.

„Ko jam čia prireikė? – susirūpino, – Kiečius išnaikinau, nespėjo sėklos sunokti. Nebeužsikrės jo kviečiai mano piktžolėmis.“

- Sveikas, Klemensai! – Valteris kaip visuomet energingas ir šiek tiek įraudęs, – oho, kokius kalnus darbų tu nudirbęs!

- Nebesakysi, kad mano sodyba lyg šiukšlynas tarp tavo laukų.

- Tai, kad iki šiol taip ir buvo. Gal pasakysi meluoju?

Klemensas nesiginčijo.

- Naujajai šeimininkei, matyt, per tamsu, kad vinvytį pašalinai? – primerktose Valterio akyse šokinėjo velniūkščiai, – o, beje, kur ji pati?

- Išvažiavusi. Patalynę į miesto skalbyklą išskalbti išsivežė.

- Šiandien?

- Ne šiandien. Jau kelios dienos kaip yra išvažiavusi.

- Ar pasiutai, Klemensai! Negi šitokios eilės miesto skalbykloje?

Klemensas ir vėl nesiginčijo.

- Nesiruošiau pas tave atvažiuoti, tačiau manoji įprašė. Liepė kai ką tau parodyti. Eime.

- Kur? – nesuprato.

- Prie mašinos. Ant galinės sėdynės viskas sudėta. Pažiūrėk, ar ne tavo?

Vis dar nesuprasdamas Klemensas priėjo prie Valterio automobilio ir, atidaręs dureles, užmetė akį į vidų.

- Tavo? – išgirdo už nugaros Valterio balsą.

Ant galinės sėdynės buvo suversta Klemenso patalynė. Ta pati, kurią Julijona prieš mirtį buvo supirkusi.

- Iš kur ją gavai? – Klemenso skruostai nuraudo, tarsi išvydus tai, ko pašalinė akis neturėtų išvysti.

- Pirkau.

- Kaip tai pirkai? Kiek pamenu, neprašei, kad tau ją parduočiau?

- Kai kas ir neprašomas atneša.

- Negali būti...

- Tavo valia abejoti, – patraukė pečiais Valteris, – beje, manoji už ją penkiasdešimt litų Joanai paklojo. Mums jos visai nereikėjo, tačiau kai pamatė, kas atnešė, kai suprato, kad tavąjį gerą iš namų taksavoja, manoji paėmė ir viską nupirko.

„Vežk, – sako, – Klemensui, gal paskutinį užvalkalą iš žmogaus namų šita valkata velka?“

- Taip ir yra.

- Matai, kokia mano žmona supratinga. Tačiau tu, Klemensai, ieškok pinigėlių.

- Už ką? – nesuprato.

- Kaip tai, už ką? – nusijuokė Valteris, - nejaugi savais pinigais užsimokėjęs, turėčiau ją dovanoti atgal?

- Palauk. – Klemensas ėjo į trobą ir klaupėsi savo skrynelės.

“Dievuli, ir kas galėjo pagalvoti, kad šitokios gėdos prieš mirtį sulauksiu?“

- Paimk, išėjęs ištiesė Valteriui šimtinę, - smulkiau neturiu.

- Šimtinė? Kad neturėsiu grąžos, Klemensai. Nebent kurią dieną užvešiu?

- Nereikia.

- Ko nereikia?

- Nereikia man tos grąžos. Verčiau niekam nepasakok. Gal žinai, pas ką jinai geria?

- Pas nieką. Apsimyžusi guli šalia parduotuvės. Kelnes pusiau nusimovusi, o gal miestelio vaikigaliai pasityčiot norėdami šitaip pasielgė?

- Jėzau Marija. – Klemensas vėl suspaudė delnais smilkinius.

- Jei nori nuvešiu, patsai įsitikinsi. Nekvailas žmogus esi, Klemensai. Amžių baigi nugyventi, o susidėjai... Turiu vieną mintį... Seniai mano galvoje ji kirba, tik vis progos išsakyti nebūdavo.

- Apie ką tu? – negera nuojauta vėl persmelkė Klemenso kūną.

- Ne jaunyn, Klemensai, einame. Visi ne jaunyn. Ir tu taip pat. Pats matai, kaip sunku be doro žmogaus. Ieškai, o surandi kokią nors raganą, atsiduodančią durpyno dumblu. Jei jau pradėjo nuo patalynės, kažin ar tu ją sulaikysi nevogusią. Nebent namuose degtinėlę virti pradėtumei. Tik kam tau to reikia? Ar sau paskirtąjį amžių nori per jėgą sutrumpinti?

- Nesuprantu, Valteri?

- Gerai, pasakysiu aiškiau; perleisk man žemę ir kraustykis pas mus.

- Nebesulauki mano mirties, Valteri?

- Mirtis ateis ir nesulaukiama. Siūlau tau atskirą kambarį. Mano žmona apskalbs, pagamins valgyti. Turėsi televizorių. Tavo pinigai mūsų nedomina. Savo pensiją galėsi tvarkyti, kaip nori. O kai numirsi – kaip žmogų palaidosiu. Šalia Julijonos kartu paguldysiu ir paminklėlį abiem pastatysiu. Vėlinių žvakelę uždegsiu.

- Aš nelankau mirusiųjų, - Klemensas suraukė antakius, - ir Julijoną palaidojęs nebuvau nė karto nuėjęs į kapines. Antri metai kaip nebuvau. Vainikai turbūt visai sutrūniję, vien metaliniai rėmai belikę. Gyviesiems reikalinga pagalba, o mirusiems... Jei nesusitaikei su Aukščiausiuoju savo teisėju, ką bepadės tas kauburėlis gėlėmis apsodintas? Vien akis žmonėms paganyti, nuo liežuvio geluonies atsiginti. Ar žinai, Valteri, kad žmogaus liežuvio geluonis kartais būna skaudesnis nei bitės ar gyvatės?

- O jei susitaikei? Manai Aukščiausiasis nepriekaištauja, kad palikai blogus artimuosius, jei net žvakelės neuždega, žliūgių aplink nenurauna?

- Kvailas tu, Valteri, - atsainiai pasakė, - Viešpats užpyksta, jei bedievystėje gyvieji prapuola. Julijonos mirimo dieną šventomis Mišiomis už jos vėlę pamaloninau Viešpatį Dievą, o tie akmenys sidabruotom raidėm išrašyti...

- Keistas tu žmogus, Klemensai. Ne be reikalo žmonės šaiposi iš tavęs.

- Tegul šaiposi. Beje, kiek čia tos žemės? Manosios, turiu galvoje? Kažin, ar ją prisirėžęs smarkiai pralobsi?

- Išskyrus tai, kad mano laukai išsitiesins ir iš abiejų pusių krūvon susieis, kitos naudos iš tavo piktžolių prižėlusios skiautės aš ir nesitikiu.

- Taigi, taigi..., - palingavo Klemensas galvą, - o tu palauk, kol numirsiu. Tuomet su mano vaikais gausi derėtis. Gal ir parduos?

- Manai, neparduos?

- Aš ir sakau, kad gausi derėtis. Tik bėda, kad aš mirti nesiruošiu. O gal aš Joanai savo žemę rytoj užrašysiu?

- Tuomet, - nusijuokė Valteris, - aš ją tikrai pigiai nupirksiu. Beje, Klemensai, aš į miestelį važiuoju. Gal nori kartu?

- Kad nieko nesu ten palikęs...

- Taip ir nieko? Pažiūrėsi, kaip tavo Joana po pušelėmis apsimyžusi guli?

Įsižeidė Klemensas. Nutilo ir nusuko šalin akis. Ir pašaipėlė, atsiradusi kalbantis su Valteriu, nuo lūpų pradingo.

- Nori, - sėsdamas į mašinėlę, rimtai ištarė svečias, - duosiu tau patarimą?

Klemensas tylėjo ir nieko nesakė. Tik pasukęs galvą pažvelgė į jau atsisėdusį Valterį.

- Kai Joana išsipagirios, pagąsdink, kad žemę parduodi ir pas mane išsikraustai. Jei nepanorės grįžti į savo landynę, gal išsigąs, liausis po kiemus tavo gerą nešiojusi?

Ir smagiai trinktelėjęs dureles nuvažiavo.

Ilgai žiūrėjo Klemensas į tolstantį sukeltų dulkių debesį, kol suprato – teisus buvo Valteris. Geranoriškas, nelinkintis pikto. Matyt, kažkoks nelabasis neleido paimti jam siūlomos išmaldos. Gal todėl, kad pats niekuomet pakiemiais nesivalkiojo? Svetimam negailėjo, tačiau iš svetimų nieko nelaukė. Ir dar suprato, kad ta piktžolėta žemelės skiautė (kaip Valteris buvo ją pavadinęs) anksčiau ar vėliau sujungs jo laukus.

Ne viską žinojo kaimynas. Ne viską. Kad vienas paskui kitą abu vaikai į kaimyninę Rusiją išvažiavo gyventi – žinojo. Tačiau, kad nutolo ne tik kilometrais, bet ir kraujo ryšiais – nebent nujautė.

Raminta, Klemenso lepūnėlė, ištekėjo už vietinio ruso, krūvą vaikų jam prigimdė, o į namus, į savo tėviškės kiemą vis rečiau ir rečiau beužsukdavo, kol galiausiai visai liovėsi atvažinėjusi. Tik Julijonos, savo motinos, laidotuvėse pasirodė. Kažkokia išblukusi (gal nuo degtinės?), išstorėjusi. O Vladas visai nebe Vladas, o jau rusas Vladimiras besąs! Kad degtinėlėj nuskendęs – Raminta papasakojo. Ir kad atliekamais savojo ruso rūbais jį aprengė, bilietą kelionei nupirko, Vladui negirdint užsiminė.

O per šermenis Vladelis, iš butelio degtinėlės pririjęs, į atlapus kibo Klemensui, savo tėvui: „ Negyvai mūsų motką uždulkinai! Girdi, negyvai! Manai nežinau, kaip tau iki šiolei bobų vis norisi?“ Ir smaugė pasilenkęs per stalą. Prie visų. Gerai, kad į Julijonos šermenis žmonių susirinko. Jei ne jie, savo tikrąjį tėvą būtų pasmaugęs. Nors ir girtuoklėlis, stiprias rankas beturįs, rupūžė!

Po šermenų paskambino dukrai į Rusiją. Norėjo paklausti, ar išsipagiriojęs bent gailisi, kad prie svetimų savo tėvą pažemino? Nesužinojo...

- Skalbiuosi, - atšovė Raminta, - ir iš viso, ką tu nori išgirsti? Ar apgailestauja sūnus, kuriam nuolatos kaltos kumelės vaidenasi? Kvailys! Ne jis, o tu kvailys, kad dėl niekų nuo darbų mane atitrauki!

Ir padėjo telefono ragelį.

Taigi, taigi... Atiteks Valteriui jojo žemelė. Vaikai net nesiderėję parduos. Jei žmogaus atmintyje tėviškės medžių šaknys jau pakirstos, tokiam žmogui ir ji, tėviškė, nebereikalinga.

„Antai koks saulėlydis“, - Klemensas pajuto, kad tebežiūri į vakarus, kur Valterio džipas nurūko. Dulkių jau nebebuvo, tačiau laukų pakraštyje tvenkėsi debesys. Ir saulė, lyg pernokęs obuolys, leidosi pamažu, tarsi norėdama įkaitusį kūną pripratinti prie debesyse besitvenkiančios drėgmės.

„Vakaras žymiai blogesnis už naktį, - Klemensas pats nesuprato, kodėl šitaip pagalvojo, - sėdi žmogus ir, žvelgdamas į ant sienos tiksintį laikrod, lauki. Dar anksti, dar tik vištos ant laktų sutūpusios snaudžia. Sėdi ir lauki. Ir niekados nežinai, ko sulauksi“.

Tą vakarą Klemensas anksti atsigulė lovon. Persivilko švarią patalynę, likusią tvarkingai sudėliojo į spintą ir atsigulė. Tačiau miegas akims pailsėti neleido. Ne, apie Joaną jis dabar negalvojo. Valterio pasiūlymas bluosto sudėti neleido. Gal ir gražią senatvę jam nupiešė? O jeigu apgaus? Jei žemę užrašius, pažadai dūmu pavirs? Ne kažin kokius turtus atsineštų... Ne tokius, dėl kurių apie seną karšinčių šokinėti vertėtų. Jei būtų bent giminaitis, o dabar...

Naktį palijo. Vakaruose, ten, kur baigėsi saulėlydis, žaibavo. Tačiau griausmo nebuvo, matyt, tolėliau perkūnija trankėsi. Sodžiuje vien stambiais lašais tenulijo.

Klemensas pabudo ir įsiklausė: ne lietaus lašai, o žmogaus rankos pirštai į langą barbenosi. Atsisėdo lovoje ir vėl įsiklausė. Nesivaidena, tikrai kažkas pasibeldė.

- Kas ten? - šūktelėjo patamsyje.

- Jezau, Klemukai, kaip gerai, kad tave prisižadinau. Čia aš, Joana!

- Neleisiu! – kai akys apsiprato tamsoje, Klemensas išvydo prie stiklo prisiplojusį moters šešėlį.

- Kaip tai neleisi?

- Gal tu ne viena, gal krūvą banditų atsivedei, kad mane nužudytų?

- Viena aš, tik baisiai sušalusi. Įsileisk, nejau negirdi, koks lietus šiąnakt pliaupia?

- Neleisiu! Eik į savo durpyną ir daugiau akyse nesirodyk, vagile!

- Juk visi mano daiktai pas tave pasilikę. Norėčiau bent juos susirinkti.

- O kai susirinksi, išeisi?

- Žinoma, kad išeisiu.

- Daiktų, matai, prireikė, - eidamas prie durų rūstavo Klemensas, - savaitę patvoriais prasitrankė, dabar atsiminė, kad ir daiktų turinti!

Patamsyje žvangtelėjo storas kablys, kuriuo nakčiai iš vidaus užsisklęsdavo duris.

- Ožką kartu pasiimk, - praleisdamas vidun smunkančią Joaną, pridėjo,- ir tą benkartą katiną! Labai man čia reikia girtuoklės augintinių.

- Gerai, gerai, - Joana puolė į kambarį ir markstydamasi šviesoje, nenusirengusi griuvo ant sofos. Ne į lovą, kurioje miegodavo, o į kitame pasienyje pastatytą sofą. Ir kai Klemensas tvirtai užsikabinęs duris sugrįžo į kambarį, Joana jau buvo įmigusi.

- Ei, - papurtė už peties, - juk žadėjai išeiti?

- Aha, - per miegus suniurnėjo, - išeisiu... Tik apšilsiu ir tuoj pat išeisiu.

Nebegulė Klemensas. Atsisėdo ant lovos krašto ir vėl parėmęs delnais smilkinius ėmė galvoti.

O begalvojant ir švisti pradėjo. Juk kiek čia tos liepos nakties?

Joana pabudo vėlai. Saulė jau buvo rasas nudžiovinusi ir dabar pro nugenėtą vinvytį nustebusi žvelgė į ant lovos sėdintį vyrą ir pasienyje susiraičiusią moterį.

- Na? - Klemensas atsitraukė nuo smilkinių delnus ir garsiai atsikrenkštė.

- Pyksti? - žiovulys bjauriai iškreipė moters veidą.

- Kodėl turėčiau?

-Jei nepyksti, atnešk man vandens. Burna lyg perdžiuvęs šienas. Net seilės pradingo.

-Sakei, kad išeisi? Apšilsi, pasiimsi ožką su katinu ir išeisi.

- Aš taip pasakiau? - nustebusiose Joanos akyse šmėstelėjo išgąstis.

- Pasakei... Matai, kad visą naktį akių nesudėjau...

- Dėl manęs? Netrukdžiau, galėjai miegoti, kiek tinkamas.

- Laukiau, kol apšilusi iš čia išsikraustysi.

- Tai čia nebe mano namai, Klemensai?

- Ir nebe mano... Pardaviau, kol tu pakiemiais uliavojai.

- Pardavei? - Joana, užmiršusi troškulį, skubiai atsisėdo, - kam pardavei?

- Valteriui... tam pačiam, kuriam mano patalynę parduoti norėjai. Gerai, kad žmogus doras - atgal sugrąžino. Už pinigus, žinoma, kuriuos buvo tau sumokėjęs.

- Palauk, Klemensai, aš ne apie patalynę, aš klausiu, kodėl tu savo namus pardavei?

- O kas man beliko daryti? Aš senas, ligotas žmogus. Galvojau, ateis moteriškė, namus aptvarkys, bent kiemą nugrėbstys, žoles apravės palei pamatus. Kad ir nedirbanti, kad ir negaunanti pensijos - iš manosios kaip nors išgyventume. Vienaip galvojau, kitaip viskas pasisuko. Parsivedžiau... ne į namus, o iš namų viską velkančią. Gal ir gerai, kad Valteris pasimaišė. Sakėsi, jau seniai pastebėjęs, koks suvargęs po Julijonos mirties liko mano gyvenimas. Užrašysiu jam žemę. Jis mane ir nukaršins. Ar daug mano amžiui bereikia? Švaraus ir nedvokiančio kampo, duonos papenčio. O mano žeme tegul sau naudojasi. Žemelė mėgsta, kai žmogus ja naudojasi.

Visą naktį Klemensas galvojo apie tai, ką dabar tarė Joanai. Ši, stovėdama prie lango, išsigandusi vėrė jį akimis ir beveik patikėjo: senis šįkart nejuokauja.

- Matai, ką tu per šias dienas sugalvojai... Kol prisišnekinai, kad šičia pareičiau, čiulbėjai kitaip.

- Aš? - žiojosi Klemensas.

- Tylėk! - sužaibavo akimis Joana, - jei išvarai, pasakysiu kodėl taip pasielgiau! Ko tau reikėjo? Moters, kuri už tavo mesteltą išmaldą šokinėtų, visus darbus nudirbtų? Jei buvai našlys, jei ne samdinė, o žmona buvo tau reikalinga, kodėl nenusivedei manęs prie altoriaus? Atsakysi, per senas? Nė velnio, ir senesni už tave tuokiasi! Ne, tu išsigandai, kad, jei pirmas padvėsi, man pasiliks šitas apipuvęs namiūkštis ir gabalas žemės! Jei ne žmoną, bet darbininkę parsivedei, algą mokėk kaip visi žmonės kad moka!

Naktį galvodamas, kaip gudriau panaudoti Valterio pasiūlymą Joaną pagąsdinti, Klemensas buvo prisipiešęs įvairiausių paveikslų. Vienuose - Joana bučiuoja vyro rankas ir maldauja leidimo jai pasilikti. Kituose - keliaklupsčiaujanti. Tačiau, kad ramiai ištarti Klemenso žodžiai šitokią audrą...

- Ožkos šįryt nemelžiau... Pasimelžk, susirink savo skudurus, kuriuos esu tau nupirkęs, susikrauk į karutį ir keliauk. Katino, beje, neužmiršk. Per visą gyvenimą nesu matęs labiau netikusio gyvulio. Ožką parsivesi popiet.

Ir išėjo.

Vos už poros žingsnių nuo priemenės slenksčio buvo daržiukas. Tarp nukaršusių obelų kelios lysvelės, kuriuose amžinatilsė Julijona pasisėdavo krapų, morkų ir burokėlių, pasisodindavo baltagūžių kopūstų. Šį pavasarį Klemensas nieko jose nebesėjo. Ne vyriškas darbas terliotis su ridikėliais ir krapais. Lysves sulygino ir visame tarpueilyje pasisodino ankstyvųjų bulvių.

Pasiėmęs kauptuką pradėjo darbuotis, vieną kitą piktžolę šalia bulvienojaus išraudamas. Tačiau vis pasižvalgydamas, ką Joana, durpyno ragana, veikia.

Matė, kaip pasiėmusi bidonėlį nuėjo pas ožką ir pasimelžusi grįžo į vidų. Ir laukan negreit beišėjo. O kai išėjo, rankose laikė du didžiulius ryšulius. Pasižvalgė, apibėgo žvilgsniu kiemą, susmukusius vinvyčio šakų kalnus ir paėjėjusi atsisėdo ant suoliuko prie šulinio. Į Klemensą stengėsi nežiūrėti, tačiau galva lyg vėjarodė vis pasisukdavo į besidarbuojantį vyrą.

„Ilgokai užtruko, - bebaigdamas sužiūrėti bulvių kerus mąstė Klemensas, - įdomu, ką ji ten veikė? Gal atsisveikinimui mano skrynelę buvo palietusi? Bet ne... Tada būtų tiesiai per kiemą išmovusi. Nesėdėtų ir nelauktų, kol parėjęs patikrinsiu.

Klemensas jau ir praalko, ir bulves apkaupė, o Joana vis tebesėdėjo prie šulinio.

Kai įėjo į trobą užkąsti, sustojo prie šulinio ir ruošėsi paklausti, ko ji čia tebesėdi? Pats dorai nesuprato, ko nori, tačiau, kai pažvelgė jai į akis, į murziname veide išsiplėtusį klausiantį žvilgsnį suprato: niekur ji iš čia neišeis.

Nebent pagriebęs pagalį gintų iš kiemo. Ties slenksčiu dar kartą atsigręžė. Palenkusi galvą Joana skainiojo takažoles. Skainiojo ir dėliojo į krūveles. Lyg neturėdamas žaislų vaikas šitaip ieškotų užsiėmimo.

O diena jau ir vėl lenkėsi vakarui. Saulėlydis šįkart buvo skaidrus, be debesies padūmavusio ir lietaus iki gyvo kaulo visiems įsiėdusio.

- Joana! - ranka atsirėmęs į staktą pašaukė moterį.

Ši pasilenkusi pakreipė galvą.

- Išalkau... ir tu juk dievai žino kada esi valgiusi? Girdi, ką sakau?

- Girdžiu, - Joana atsitiesė ir klausiančiu žvilgsniu nužvelgė vyrą.

- Jei girdi, ko tuomet lauki? Išvirk man ko nors pieniško. Mačiau makaronų yra užsilikę.

- Išvirsiu...

- Ir daiktus neškis į vidų. Susiglamžys be reikalo, - ir pradingo tarpduryje.

Joana pakėlė nuo žemės ryšulius ir vėl atsisėdo ant suolo.Valandėlę žiūrėjo į tarpdurio tamsą, paskui pakilo ir neskubėdama ėjo į trobą.

Žengiant per slenkstį šypsnys bėgo lūpomis. Gerai, kad Klemensas jo nepamatė.

Pagryniai,
2008
 
 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.