Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 rugsėjo 8d. Nr. 17 (89)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 

Tapytoja tapsiu, kai baigsis siūlai nėrimui

 

 

Svetlana JAŠINSKIENĖ

 

Leiskite Jums pristatyti meniškos sielos sportininkę, auksinių rankų savininkę, Mažosios Lietuvos paveikslų sodo po atviru dangumi šių metų vieno iš darbų autorę, Elvyrą Šulcienę.

 

Kalbėti su Elvyra buvo lengva. Viskas aišku, konkretu, tikslinga kaip sporte. Elvyra Pagėgių krašte pažįstama kaip sportininkė, tad ne vienas nustebs pažinęs ją kaip tapytoją.  

Elvyra Šulcienė šaknimis įaugusi į savo kraštą. Gimusi buvusiame Kiupelių kaime, Natkiškių seniūnijoje, baigusi Pietaraičių pradinę mokyklą, kuri priklausė Natkiškių tarybiniam ūkiui, vėliau – Natkiškių aštuonmetė mokykla. Visuomet besisukusi tik Natkiškių seniūnijos padangėje, sumanė Elvyra sostinėje choreografijos mokslų pasisemti. Padavė dokumentus ir įstojo į Vilniaus kultūros mokyklą, choreografijos specialybę.

 

Dabar atminties klodus atversdama Elvyra sako, kad choreografo specialybė arčiausiai gimnastikos: daug judesio, energijos. Sportas žavėjo visur ir visada. Sostinės kultūros mokykloje ištiko didelis nusivylimas - kaip gali kultūros mokykloje, choreografijos pamokose nebūti fizinio pamokų. Nėra fizinio – nereikia ir šokių. O dar miesto kamšatis - baisesnė už marą... Ir išdūmė Elvyra po savaitės į gimtuosius Natkiškius.

 

Elvyros mama nerimavo, taip lengvai šio reikalo nepaliko, liepė dukrai rinktis - ar vidurinė mokykla, ar tuometinis tarybinio ūkio technikumas. Pasirinko pastarąjį. Čia patiko nuo pirmosios dienos: daug sporto, varžybų, kiekvieną dieną treniruotės: tai krepšinio, tai tinklinio, vakarais individualiai dirbama treniruojantis disko metime – viskas, kas svajota, ko širdis troško. Paskaitos iki 16 valandos, o visas kitas laikas – sportui. Per tris metus šešis mėnesius trukusį mokslą vos du kartus nueita į filmą.  

 

Greta sporto ir piešinėjimai: vienas ar kitas širdžiai mielas vaizdelis nukopijuotas būdavo.

„Kopijuodavau ir tvarkingai rikiuodavau, pilni stalčiai. Tik rasdavau sąsiuvinyje laisvą ir tuščią lapą, plėšiu lauk ir piešiu aplinkui matomą žavintį vaizdelį“. Liejosi komplimentai iš draugų, namiškių, pažįstamų, kaipgi taip dailiai, tiksliai išeina nupiešti, nukopijuoti. Bet piešti, tai ne sportuoti. Elvyra suspėdavo ir šokių būrelio repeticijas lankyti.

 

Baigusi technikumą ir įgijusi zootechnikės specialybę, išvyko Elvyra į Kauno kūno kultūros institutą. Kaip ir viskas gerai būtų buvę: kasdien sportas, treniruotės... Bet miesto gyvenimas širdžiai nemielas ir tiek. „Ant kulnies ir namo... - sakė Elvyra, - tokie laikai buvo, nieko netrūko: darbų – kiek nori ir kokių nori, sportuoti ir be didelio mokslo eina.“

 

Elvyra, grįžusi iš didmiesčio, vos po keletos dienų buvo pakviesta dirbti į Natkiškių tarybinį ūkį... dailininke apipavidalintoja. Darbas širdžiai mielas, nes piešdavo, kopijuodavo Elvyra viską iš eilės, tarsi fotoaparato neturėtų, vaizdelį po vaizdelio.

 

Šiame darbe vaizdeliai nelabai žavėjo, nes teko daryti galybes trafaretų, tarybinių šūkių, stendų, užrašų ant valdininkų durų, socialinių lenktyniavimų rodiklių diagramas. Meno nedaug, techniškai įvaldyta ranka ir daug kruopštaus darbo. Dažus pirkti važiuodavo į kaimyninę Rusiją, Sovetską. Darbo priemones pačiai tekdavo parsigabenti.

 

1992 metais Elvyrą pakvietė dirbti į Natkiškių aštuonmetę mokyklą. Taip išsipildė dar viena jos svajonė - dirbti kūno kultūros mokytoja. Pamokos - tai tiesioginis darbas, o visos mokyklos sienų dekoravimas, piešimas renginiams, scenografijai, dekoracijos - tai įgyvendinti mokyklos direktorės prašymai.

 

Bėgančių metų smėlio laikrodis apverstas, smiltys byra negrįžtamai. Bėga ir gyvenimas. O jame  jaunystė, santuoka, sūnaus Giedriaus gimimas. Giedrius jau trečią dešimtį metelių kabina. Visas į mamą: sportininkas, puikiai piešia.  

 

Elvyra puikiai neria vašeliu – tai dar vienas mėgstamas užsiėmimas. Nunerta šimtai servetėlių, jomis apdovanota visa giminė ir ne tik giminė, bet ir visi draugai bei pažįstami. Kaip ir kiekvienas kuklus, tačiau meniškomis ar kitokiomis galiomis Dievo apdovanotas žmogus niekuomet nekalba apie savo padarytus darbus, apie juos kalba aplinkiniai. Taip ir Elvyros puikiai nunerti darbai buvo pastebėti. Natkiškių bibliotekos ilgametė darbuotoja Brigita Monkienė prikalbino Elvyrą suorganizuoti jos darbų parodą vietinei bendruomenei. Elvyros darbai pribloškė tuos, kurie dar nežinojo, kad ši atletiška, sportui atsidavusi moteris taip valdo nėrimo vašelį.

 

Bedirbant Natkiškių mokykloje Elvyrą pastebėjo ir pakvietė dirbti į Pagėgių tuomet dar vidurinę mokyklą (dabar A.Mackaus gimnazija) kūno kultūros mokytoja. „Jaučiausi pakylėta, iš kolegų įgijau daug žinių. Aišku, visuomet galvojau, kad reikėtų baigti mokslus, bet gyvenimo rutina tolino mintis apie mokslus, sulaukiau laikų, kuomet mokytis finansiškai neišgaliu. Be to, turiu darbą, daug mėgstamų pomėgių ir gyvenu, kiek gi čia tam žmogui reikia...“

 

Meniškam žmogui materialiai gal daug nereikia, bet dvasiškai – reikia daug. Elvyrai dar reikėjo save išbandyti kaip dailininkę, daugiau savo darbų atiduoti „visuotiniam teismui“.

 

E.Šulcienę maloniai nustebino M.Jankaus muziejaus direktorės Sigutės Kulikauskienės kvietimas dalyvauti dailininkų plenere. Mintis, ką piešti paveikslų sodui, neapleido nuo pakvietimo dienos. Daug gražių peizažų užfiksavo Elvyra, tačiau širdimi jautė, kad tai ne tas, ką norėtų padovanoti savo kraštui.

 

Tuomet pagalvojo, kad laikas negailestingai tekės įnešdamas savo pataisas, o Mažosios Lietuvos paveikslų sode po atviru dangumi puikuosis E.Šulcienės tapytas darbas - buvusios užeigos, dabartinės Natkiškių seniūnijos gražuolis pastatas. Visuomet žalias ir vasaros saulės spindulių apšviestas, nes taip jį matė tikra natkiškietė, sportininkė, tautodailininkė E.Šulcienė.
E.Šulcienė prie savo mezginių.

 
 

 

 
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.