Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 lapkričio 10d. Nr. 21 (93)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
Žvakutės pakelyje

Praeitą savaitgalį – lapkričio 1-ąją, per visų Šventųjų dienos atminimą, lankėme artimųjų kapus. Tai labai graži ir prasminga diena. Lyg vėl bendrautume su į Amžinybę išėjusiais artimaisiais ar draugais. Kapuose ne vienas sutinka ir giminių, kuriuos čia suveda mirusieji. Ir visi žino, kad anksčiau ar vėliau visi čia būsime. Prie šio amžinybės slenksčio tada daugelis dalykų ima atrodyti kitaip...

Dažną artimųjų kapą giminės aplanko gerokai anksčiau ir jį tvarko. Dabar yra begalės įvairių galimybių tai padaryti. Vieni sodina šalčio mažiau bijančias gėles - chrizantemas, kiti puošia dirbtinomis puokštėmis. Pasirinkimas šiandien yra labai didžiulis. Dirbtinės gal ir ilgaamžiškesnės, tačiau jos netikros. Tačiau kiekvienas turi teisę rinktis.

Dabar galime įsigyti nei vėjo, nei lietaus nebijančių žvakučių. Ir dega paprastai jos labai ilgai. Tai nuostabu. O kaip gražiai atrodo kapinės vakare – lyg didžiulis ir švytintis miestas. Pamažu ima rastis paprotys einant į šermenis atnešti didžiulę degančią žvakę, o ne gėlių krepšelį ar vainiką. Liepsnelė – tai vėlei kelias į dangų. Ne veltui kiekvienas krikšto metu gauname po žvakę. Išlydint taip pat ji degama. Sakoma, kad tuo metu vėlei reikia šviesos rasti kelią į naują būtį, nes velionis paliko tik žmogiškąjį pavidalą.

Tačiau pas mus imasi rastis ir naujas paprotys – pakelėse, kur nelaimingo atsitikimo metu į Anapilį iškeliavo žmogus, degti žvakutę ar net ne vieną. Dažniausiai tai daro artimieji, kurie ir gėlių toje vietoje padeda. Taip imama garbinti vietą, kurioje užgeso žmogaus gyvybė. O visų Šventųjų dieną ne vienoje tokioje vietoje naujos puokštės paliekamos ir žvakės uždegamos. Pradedame garbinti mirties vietą. Daug tokių vietų prie šalikelėse augančių medžių. Bet jei ne jie, šiandien gal gyvas būtų mūsų artimasis...

Taip į mūsų gyvenimą ateina nauji papročiai. Tačiau vis tik būtų labai gerai, jei jie neužgožtų mūsų pačių savasties, kad liktumėme patys savimi. O ne linktumėm prie naujų, bet nebūdingų mums dalykų.
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.