|
|
Leidinys pamario krašto kultūrai | |
2009 lapkričio 24d. Nr. 22 (94) |
|
Pradžia | Komentarai | Kultūros ženklai | Kūryba | Šilainė | Kontaktai |
|
||
---|---|---|
Kai suserga žmonos |
||
Miestas, lyg gausiai palaistytas augalas, šakojosi ir plėtėsi pasiglemždamas vienkiemius, vietoj kurių kilo nauji mūriukai.
Cezara visa tai juto savaip: sekmadieniais iš bažnyčios jos pusėn niekas kartu nebeidavo. Pieno, ar kiaušinių į kiemą niekas nebeužsukdavo. Vien žvilgančios mašinėlės prašvilpdavo naująja gatve pro pat langus.
Už tai savąjį vienkiemį, tą gabalėlį priemiesčio žemės, Raudžiai buvo išsaugoję. Namelis, porą dirvelių daržams ir nedidelis sodas. Tai kas, kad naujųjų mūsų pašonėje jų vienkiemis lyg šašas panosėje atrodė. Už tai savas. Jos, Cezaros, ir vyrui amžiui užteks, o paskui sūnus tesižino. Juk baigsis kartą tie užsieniai?
Raudienė turėjo vieną itin keistą savybę: nepradėdavo ryto nesusibarusi su savuoju žmogumi.
O kai ginčo ugnis pasiekdavo virtuvės palubę, Raudienė nusišluostydavo nugalėtojos ašaras ir trankiai imdavosi kasdieninės ruošos.
Kastantas šitą žinojo, todėl rytais neskubėdavo keltis. Ir šįryt Raudys ramiai gulėjo lovoje ir klausėsi gal jau prasideda?
Ankstyva pavasario saulė gerokai pasistiebė virš pusnuogio alyvų krūmą, tačiau virtuvėje tebebuvo tylu.
- Keista, - sėdosi Kastantas,- neišgirdau kaip į tvartą išėjo... Nejau pramigau? Pasiražęs ir nusižiovavęs vyras atsargiai pravėrė duris. Virtuvėje dar nieko nebūta. Krosnis šalta, net pelenų niekas nesėmęs. Ant stalo vakarykštės vakarienės likučiai.
Per šešiasdešimt metų nesu regėjęs, kad mano boba vėliau už mane atsikeltų,- patraukė pečiais kastantas. O gal?...
Vakar pavasarinis vėjas žvarbiausias, o ji, lyg jaunamartė balta bliūzele į turgų išsiruošė! Šaukė, kad žvarbu, sušalsianti!
- Ar nematai, kokia saulė? - atšovė.
Saulė tai saulė, bet vėjas tiesiai į burną, į plaučius braunasi.
O ne, šito negali būti!
Kastantas perėjo gerąjį kambarį ir atsargiai pravėrė miegamojo duris. Atvirai pasakius, jis nelabai bežinojo, kaip šis atrodo. Kažkada kambarys buvo bendras. Ir būtų bendras. Tačiau gimus sūnui, Cezara iškraustė jį į mažąjį kambarėlį už krosnies, o į miegamojo duris įsidėjo spyną ir raktą pasikabino ant kaklo.
Tamsus pasirodė tas jų miegamasis. Gal dėl to, kad pro langus į akis švietė saulė, Kastantas ne iš karto pamatė ant grindų gulinčią žmoną.
Jei aš šitaip
voliočiausi, sakyčiau, girtas sapne išriedėjau, bet ko tu dabar ant grindų
tavarojiesi? - Mirštu aš, tėvai,- tyliu balsu sudejavo Cezara.
Pagalvojau: Dievulis jau šaukiasi.
Stovėk gi tu, bestija! Dar viena nervus gadins iš pat ryto!
Kai pašėręs paršelį ir išleidęs i lauką vištas, ėjo į trobą, išvydo Cezarą. Prisiplojusi prie kambario lango ji įdėmiai sekė kiekvieną jo žingsnį.
Šalia sofos ant staliuko stovėdavo telefonas. Jo nebebuvo.
Palikęs praviras duris Kastantas užkaitė vandenį, užplikė arbatą ir dairėsi ką čia užkandus?
Virtuvėje šio bei to susiradęs, Kastantas neskubėdamas pusryčiavo. Už nugaros, gerajame kambaryje girdėjosi kaip žmona siurbčioja karštą arbatą. Paskui viskas nutilo, vien saulės pažadinta musė atkakliai daužėsi į virtuvės langą.
Atsistojęs žvilgtelėjo pro tarpdurį. Cezara gulėjo aukštielninka, burna praverta, rankos sunertos ant krūtinės visai kaip numirusi. Net nusigando Raudys. Priėjęs artyn pasilenkė prie išbalusio veido. Kvėpuoja. Kur nekvėpuos. Jei numirtų, kas šūdinus batus nusimauti belieptų, ar pasakytų, kiek kiaušinių suvalgyti.
Po pagalve visai šalia rankos, kuria buvo atsirėmęs į sofą, Kastantas išvydo kažką raudonuojant. Valandėlę žiūrėjo. Cezara miegojo. Ir taip saldžiai, kad net sučepsėjo per sapną.
Pačiais pirštų galiukais Kastantas suėmė laidą ir nežymiai patraukė. Senoji nieko nejuto. Įsidrąsinęs Raudys kilstelėjo pagalvės kraštą ir patraukė stipriau. Dabar jau pusė telefono aparato suraudonavo galvūgalyje.
|
||
|
Atgal... |
"Šilainės sodas" © 2009 m.