Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 lapkričio 24d. Nr. 22 (94)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 

Jono Vanagaičio gyvenimo kelias ir Klaipėdos žygis

 

 

Doc. dr. Vygantas Vareikis, Klaipėdos universitetas 


Pranešimas, skaitytas Vilkyškiuose, 2009 m rugsėjo 19 d., perlaidojant Joną ir Mariją Vanagaičius


Mažajai Lietuvai ir jos veikėjams turime būti dėkingi ir už pirmąją lietuvišką knygą, ir už epinius „Metus“ ir už dvasinės kultūrinės nišos užpildymą XIX amžiuje, kai po 1863-1864 metų sukilimo, caro valdžiai uždraudus lotyniškus rašmenis, čia buvo spausdinama lietuviška spauda. Čia pasirodė pirmoji lietuviška publicistika. Tilžėje spausdinta „Aušra“ suformavo modernią patriotų, paskelbusių nepriklausomybę, kartą. Vinco Kudirkos leistas „Varpas“, spausdinamas Mažosios Lietuvos spaustuvėse, kėlė ne tik tautinius, bet ir verslininkystės, savitarpio pagalbos ir socialinio teisingumo klausimus. Vydūnas buvo pirmasis sveiko ir ekologinio gyvenimo būdo propaguotojas tarp lietuvių.

 

1547 metais Mažojoje Lietuvoje buvo išleistas protestantiškas Mažvydo katekizmas, kuris  pradėjo knygų lietuvių kalba leidybos tradiciją. 

 

Mažoji Lietuva, Tilžė, Karaliaučius, Donelaitis, Mažvydas, Vydūnas – šie vietovardžiai ir asmenvardžiai visada turėjo romatizuotą atspalvį. Jie žymi teritoriją, iš kurios kilę kultūriniai sąjūdžiai pasėjo vaizdą ir tradiciją, prie kurios grįžtama vėl ir vėl. Mažosios Lietuvos nebeliko fiziškai, kai kraštą užėmė sovietinė armija. Gyventojai buvo priversti bėgti norėdami išvengti sovietų represijų. Jono Vanagaičio gimtinė Pabudupiai dabar vadinasi Krajneje, Krasnoznamensko rajone.

 

Mažoji Lietuva liko amžinoje minčių, knygų ir prisiminimų tremtyje. Neseniai Etninės kultūros globos tarybos Regionų komisijos ekspertai, susipažinę su Vidaus reikalų ministerijos (VRM) pateikta „Apskričių reformos koncepcija (projektu)”, nutarė siūlyti „išskirti Žemaitijos regione Klaipėdos krašto (Mažosios Lietuvos) subregioną su centru Klaipėdoje, į kurį įeitų Klaipėdos, Šilutės rajonai ir Kuršių nerija“. Buvusi Mažosios Lietuvos teritorijos dalis tokiu būdu taptų tik Žemaitijos regiono, su kuriuo mažai ką bendro turėjo kultūriškai (išskyrus kalbą), priedėliu.

 

Jonas Vanagaitis gimė Ragainės apskrityje, teritorijoje, kuri dabar priklauso Rusijai. Mirė, kaip ir daugelis lietuvninkų, karo nuneštas Kassel–Mattenbergo pabėgėlių stovykloje 1946 metais. Verta pastebėti, kad J.Vanagaitis su šeima nelaukė rusų sugrįžimo, o pasirinko kelią per Vokietijos Reicho teritoriją prasiveržti iki amerikiečių kontroliuojamų zonų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis dalyvavo daugelio lietuvninkų draugijų veikloje, o ypač aktyviai reiškėsi „Tilžės“ ir „Birutės“ draugijose. 1905 metais J.Vanagaitis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, kaip atstovas iš Prūsų Lietuvos. Ir jo pasiūlymu, šis visų kraštų lietuvių suvažiavimas buvo pavadintas Seimu.

 

Tačiau J.Vanagaičio, kaip ir daugelio kitų, politiškai aktyvių, mažlietuvių veikėjų aktyvumas neapsiribojo vien kultūrine ir visuomenine veikla.

 

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Prancūzijos siekis sukurti buferines zonas apie Vokietiją, ieškoti sąjungininkų rytuose, kuriuos vienytų vokiečių revanšizmo baimė ir siekis susilpninti „amžiną priešą“, atskiriant nuo jo teritorijas, kuriose gyveno kitos etninės grupės, nulėmė Versalio konferencijos teritorinius sprendimus. 1919 metų birželio 28 dieną Versalio konferencijos nutarimu Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai perduotas Antantės žinion. Atsirado galimybė įjungti nors dalį Mažosios Lietuvos į Lietuvos teritoriją.

 

Prancūzija, siekdama Lenkijos ir Lietuvos suartėjimo, pripažino lietuvių teises į Klaipėdos uostą, ateityje matydama šį kraštą Lietuvos ir Lenkijos valstybės sudėtyje. Nors Versalio sutartis atidėjo Klaipėdos priskyrimą Lietuvai, o lietuvių delegacija buvo nusivylusi šiuo sprendimu, galime konstatuoti, jog nutarimas dėl Klaipėdos krašto buvo palankus Lietuvai. Tačiau reikėjo jį realizuoti ir čia be mažlietuvių veikėjų (nors ir negausių) politinės valios nebuvo apsieita. J.Vanagaitis buvo vienas iš jų. Jis 1918 m. lapkričio mėnesį įstojo į „Prūsų lietuvių tautinę tarybą“, kuri paskelbė siekį susijungti su Didžiąja Lietuva, o 1922 m. gruodžio 18 dieną tapo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariu ir buvo išrinktas jo sekretoriumi. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas suvaidino nemenką vaidmenį organizuojant Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos.

 

1920 metų vasario 8 dieną Klaipėdos geležinkelio stotyje išsilaipino nedidelė prancūzų įgula (Chausseurs Alpins batalionas), vadovaujama Antantės komisaro generolo Dominique Odry. Vasario 17 d. generolas D.Odry Klaipėdos kraštui administruoti bei valdyti paskyrė Arbeitsauschuss („Darbo talkos“) prezidiumą, pavadindamas jį Klaipėdos krašto Direktorija.

 

Generolui D.Odry, o nuo 1921 metų prefektui Gabrieliui Petisne, vis sunkiau sekėsi valdyti kraštą dėl lietuvių ir vokiečių nepasitenkinimo esama padėtimi, infliacijos ir kontrabandos plitimo. Vokiečių gyventojų interesams atstovavo Der Deutsch–Litauischer Heimatbund partija, kurios satelitinis darinys Arbeitsgemeinschaft für die Freistaat Memelland 1921 metų lapkričio mėnesį surengė parašų rinkimą Klaipėdos krašte. Beveik 90 proc. krašto gyventojų, turinčių balsavimo teisę, pasisakė už laisvąją valstybę, taip parodydami, kokiomis nelengvomis sąlygomis krašte teks veikti lietuviams. Mažosios Lietuvos veikėjų politinis apsisprendimas priklausyti Lietuvai buvo labai svarbus.

 

Nuo 1922 metų pradžios lietuviai pradėjo galvoti apie Klaipėdos užėmimą ginkluotu būdu. 1922 m. vasario 13 d. Lietuvos atstovas prie Antantės valstybių Klaipėdoje Jonas Žilius rašte Užsienio reikalų ministerijai paragino užimti Klaipėdą jėga. J.Žilius bene pirmas iškėlė idėją, jo sukilimui organizuoti reikėtų pasitelkti Lietuvos šaulių sąjungą. Į Klaipėdos kraštą pasiųsti žvalgai teikė informaciją apie vietinių gyventojų nuotaikas.

 

1922 metų rudenį būsimasis ypatingosios rinktinės vadas Jonas Polovinskas apsilankė Klaipėdos krašte ir konstatavo, jog galimybės vietos lietuvių pastangomis, net suteikus jiems pagalbą ginklais, nuversti prancūzų kontroliuojamą Direktoriją, yra menkos. Klaipėdos krašto prijungimas turėjo būti realizuotas Lietuvos valstybės pastangomis įtraukus į jo organizavimą ištikimus šiai idėjai Klaipėdos krašto mažlietuvių veikėjus, susibūrusius į „Prūsų lietuvių tautinę tarybą“.

 

1922 metų rugsėjo 28 d. Lietuvos ministrų kabineto slaptame posėdyje galutinai buvo nutarta užimti Klaipėdą jėga. Anot Ernesto Galvanausko, šiame Ministrų kabineto posėdyje nutarta: „Suorganizuoti vadinamąjį Klaipėdos krašto lietuvininkų sukilimą prieš vokišką Direktoriją ir jos ramstį Petisne, užimti Klaipėdos kraštą ir ginčo objektą paimti į Lietuvos vyriausybės rankas“.

 

Ministrų kabinetas, pritaręs tokiam pasiūlymui, pavedė E.Galvanauskui rengti krašto užėmimą. Lietuvos generalinis štabas turėjo parengti konkretų sukilimo planą ir surasti karinį sukilimo vadą. Vėliau krašto apsaugos ministras į šį postą pasiūlė karo valdininką J.Polovinską. Atsakomybė, jeigu žygis nepavyktų, taip pat tektų jam, o nesėkmės atveju nebuvo galima statyti į pavojų Lietuvos respublikos institucijų – Seimo ir Prezidento - ir sukomplikuoti Lietuvos tarptautinės padėties.

 

Sukilimo naudai apsispręsti padėjo Lietuvos pripažinimas de jure bei preliminarinis Ambasadorių konferencijos sprendimas Klaipėdos kraštą paversti freištatu. 1922 metų gruodžio 18 d. Kaune buvo gauta žinia, kad Klaipėdos krašto likimą Paryžiuje Ambasadorių konferencijos paskirta Laroche komisija galutinai išspręs 1923 metų sausio 10 dieną.

 

E.Galvanauskas nutarė pradėti intensyvų pasirengimą.  Tą pačią dieną buvo paskelbta, kad Klaipėdoje susikūrė Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kurio pirmininku tapo Martynas Jankus. Į VMLGK įėjo Jurgis Strėkys, Jurgis Lėbartas, Jonas Vanagaitis, Vilius Šaulinskas ir Klaipėdos krašto šaulių vadas Jurgis Bruvelaitis. Komitetas išleido vokiečių kalba atsišaukimą, pasirašytą J.Lėbarto, į Klaipėdos krašto piliečius, kuriame protestavo prieš „Klaipėdos krašto pavertimą Lenkijos kolonija“, pasisakė prieš freištatą ir siūlė rinktis orientaciją į Lietuvą.

 

Tiesa, paties J.Vanagaičio parašo ant šio, kaip ir ant kito, svarbaus dokumento nėra. Vėliau buvo kalbama apie jo neryžtingumą sudėtingoje ir pavojingoje situacijoje Klaipėdos krašte, tuo tarpu pats J.Vanagaitis knygoje „Kovos kelias“ šiuos jam nepalankius faktus aiškino priešininkų intrigomis. Po sukilimo pasigirdo kaltinimai, kad Vanagaičių šeimai nubyrėjo lėšos, skirtos sukilimui, o Ieva Simonaitytė, kuri taip pat buvo „įrašyta į sukilėles“, atsiminimuose parašė apie gausias Klaipėdos pirklių dovanas sukilėliams - bačkutes sviesto, cukraus, sūrio, duonos, dešrų, vyno, konjako bei romo butelius, kurie netilpo Direktorijos rūmuose, „o nebetilpo daug, visa tai buvo nugabenta į Vanagaičių namus...“ Kita vertus, būtent Vanagaičių namuose buvo ruošiamas maistas sukilėliams, tad ar teisi buvo I.Simonaitytė, kas šiandien bežino. Aišku viena - santykiai tarp Vanagaičio ir kitų Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narių gerokai atšalo.

 

Ne J.Vanagaitis buvo centrine sukilimo figūra. Galime išskirti tris svarbiausias asmenybes, pasižymėjusias sukilimo metu. Tai Erdmonas Simonaitis, Jonas Budrys-Polovinskas ir E.Galvanauskas. E.Galvanauskas parengė sukilimo planą ir koordinavo visas sukilimo organizacines grandis. J.Budrys buvo sukilėlių Klaipėdos krašte vadas. Tuo tarpu kartais dažnai yra pamirštamas drąsus mažlietuvis, Mažosios Lietuvos tarybos pirmininkas E.Simonaitis, kuriam buvo pavesta paruošti sukilimui klaipėdiškius, o po sukilimo politiškai vadovauti Klaipėdos krašte. T.y. jis sutiko prisiimti atsakomybę kaip politinis sukilimo lyderis. Ne veltui 1988 metų lapkričio mėnesį E.Simonaičio 100 metų sukakties proga J.Budrys pažymėjo, jog „jei nebūtų buvę Erdmono Simonaičio, nebūtų buvę ir 1923 metų sukilimo.“

 

Tad Klaipėdos krašto sukilimas buvo sėkmingas Lietuvos politinis žingsnis, realizuotas ne tik Lietuvos Respublikos pajėgomis, bet ir mažlietuvių politikų kartos, kuriai priklausė ir J.Vanagaitis.

 

1923 metų Klaipėdos krašto sukilimas ir jo organizavimas buvo esminis ir svarbiausias įvykis, be kurio Klaipėdos krašto priklausomybė Lietuvai negalėjo teisiniu pagrindu būti realizuota. Be mažlietuvių (nors ir negausių) politinės valios šis sukilimas taip pat negalėjo būti realizuotas. Ne veltui po karo mažlietuvių laikraščiuose „Keleivis“ ir „Lietuvos pajūris“ sukilimas buvo vadinamas drąsiu ir rizikingu visos lietuvių tautos žygdarbiu, kurio metu Klaipėdos kraštas buvo „išvaduotas iš 700 metų trukusios vokiečių okupacijos“, išgelbėtas nuo Lenkijos kėslų, prijungtas prie savo tikrojo „kamieno“ – Lietuvos, kuri pirmą kartą istorijoje tapo jūrine valstybe. 

 

1923 metų sukilimas buvo drąsus aktas, kuris garantavo Lietuvai Klaipėdos kraštą ir, svarbiausia, Klaipėdos uosto valdymą. 1923 metų sukilimas ištaisė geopolitinę Vytauto Didžiojo klaidą – jis, sudaręs Melno taikos sutartį su kryžiuočiais, jiems paliko vertingiausią Nemuno upės dalį, jo žiotis ir Klaipėdos miestą. 

 

1923 metų sukilimas užtikrino Lietuvos ūkiui galimybę naudotis Klaipėdos uostu, kuris buvo svarbus eksportuojant žemės ūkio produktus į Europos šalis, o gautos pajamos sudarė pagrindinę įplaukų į Lietuvos biudžetą dalį. Jaunuoliai iš lietuviškų kaimų įgavo galimybę plaukioti prekybiniais laivais su lietuviškomis vėliavomis ir tarnauti Lietuvos karo ir pakrančių apsaugos laivuose. Lietuvos valstybė pamažu atsigręžė į jūrą.

 

Tarpukariu J.Vanagaičio, kiek nustumto nuo valdžios teikiamų privilegijų ir buvusios Lietuvos šaulių sąjungos Klaipėdos XX rinktinės valdybos ir tarybos narių, aktyvi veikla liko nepastebima 

 

Svarbiausiu, išliekamąją vertę turinčiu, J.Vanagaičio kultūriniu palikimu laikyčiau jo redaguotą knygą „Kovos keliais“, kuri buvo išleista 1938 metais, tuomet, kai Klaipėdos kraštas slydo į Trečiojo Reicho rankas. Almanachas nelengvai skynėsi sau kelią, kadangi dėl jo išleidimo vyko ginčai ne tik tarp mažlietuvių veikėjų Klaipėdoje, bet ir Lietuvos Respublikos valdžia prisibijojo, kad nepageidautina informacija neiškiltų į viešumą ir nesuteiktų Vokietijai papildomų argumentų propagandiniame kare. Prezidentas Antanas Smetona motyvuodamas tuo, jog nenori aštrinti santykių su Vokietija, nesutiko parašyti įvadą šiam almanachui, tad buvo pasinaudota senu jo straipsniu iš „Trimito“.

 

Šiame nepraradusiame vertės leidinyje yra apžvelgiama Mažosios Lietuvos istorinė raida, gyvenimas Vokietijos imperijoje, kultūrinis judėjimas, Mažosios Lietuvos kultūros ir politikų veikėjų biografijos. Mažoji Lietuva, kurios istorinė ir kultūrinė atmintis išnykus administraciškai nustatytai teritorijai ir radikaliai pasikeistus gyventojų etninei sudėčiai, yra palaikoma ne tiek centrinės Lietuvos valdžios, kiek visuomenės veikėjų pastangomis.

 

Būtent Vanagaičių šeimos palikuonių ir vietos valdžios pastangomis Bitėnų kapinėse 2009 metų rugsėjo 19 dieną buvo perlaidoti Jono ir Marijos Vanagaičių palaikai. Niekam net nekilo klausimas, kodėl šiame perlaidojime nedalyvauja Lietuvos šaulių sąjungos, kurios nariu buvo J.Vanagaitis, atstovai...

 


Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Pirmasis iš dešinės sėdi komiteto sekretorius J.Vanagaitis.  

 
 

 

 
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.