| |
Kalėdų eilės
Birutė
Gaigalienė
Pėdos sniege
Takuos per
sniegą
Senam sode
Vaikystės
pėdos
Lyg
atvirukas senas.
Ir Kūčių
vakaro
Šviesa
lange
Nutolusia
giesme
Širdy
gyvena.
Jauki, kaip
paukštė
Šiluma
namų, -
Ten
džiaugsmą rankos
Mylinčios
dalino.
Naktis
pabėrė
Virpančių
žvaigždžių
Į baltą
žemę
Lyg
drobelėn lino ---
-----------
O sniegas
atminties
Toks
lengvas ir purus, -
Už eglių
apsnigtų
Saulelė
sėda...
Per
slenkstį praeities
Šį vakarą
grįžtu
Ten, kur
sniege
Įmintos
mažos pėdos.
Sibiro žvaigždės
Šaltos,
didelės
Sibiro
žvaigždės,
Šiluma ir
šviesa
Už langų
Tartum
jūržolių
Mintys
apraizgo,
Po skliautu
tuo
Dažnai
grįžtu.
...
užrakinami
Nakčiai
varteliai,
Kažkas
atkasė
Taką pusny...
Už sniegu
tų,
Už tolimo
kelio
Dar gyvena
Širdies
atmintis.
Anos
žvaigždės
Ir gatvės,
ir žmonės
Už
sudegusių
Metų ribos.
Lekia
trinkikė, -
Aš dar
kelionėj,
Įsisupusi
Skraistėn
žiemos....
Šermukšnių vynas
Tarsi šilti
lašai
Šermukšnių
uogos,
Kartus
pelynų skonis
Lyg būta,
lyg nebūta
Rausvais
šermukšniais
Lydinčios
kelionės,
Ramybės
ežerai,
Kalnai ir
žmonės.
Ten gėriau,
šermukšnėle,
Tavo vyną,
Braidžiau
po sniegą debesų,
Basa per
akmenis
Nuo vėtros
Pušų rankos
susipynę
Dar
tebesaugo
Seną laimės
sakmę.
Lyg kraujo
lašas
Viešpaties
delne,
Lyg rudens
smuikas
Vasarą
palydint,
Pelynų
skonio
Vyno
taurėje,
Su būto
džiaugsmo
Atspindžiu
dugne.
Vilma
Grigonienė
Žiema
Vakarykščio
savęs nepažįsti-
šiandien
viskas nušvito baltai:
per pusnis
atklampoja vaikystė,
ir nušvinta
snieguoti rytai...
Ir žiema
vėl
be galo, be
krašto... -
Nubundi, ir
suprast negali,
ar lelijom
iš staltiesių rašto
išpiešta,
ar ant
marių,
toli,
jaunaties
rageliu išsupta -
lyg svajonė
-
trapi ir
keista.
Žodžiai
Savo žodžių
balčiausiu sniegu
tavo širdį
šią naktį
apklosiu,
kad gerumas
lyg angelas
rastų kur
pėdas palikt...
Paukštė
Vakaro
žvakė baigia jau degti,
Mintys lyg
paukščiai skleidžia sparnus -
skrisiu,
išskrisiu
šią tylią
naktį
į tavo
kalnus,
į tavo
sapnus.
Lizdą
susuksiu tuopos viršūnėj
saule ir
vėju
šauksi
mane.
- - - - - -
- - - - - - - - - - - -
Širdį
beprotę,
širdį
klajūnę
rytą lyg
paukštę
rasi
delne...
Rasvita
Kundrotaitė
Kalėdų
stebuklas
Kaip
stebuklais netikėti
Tokią naktį
mėnesėtą!
Tokią
šviesią laimės naktį
Bėgsiu
žvakutes uždegti.
Ant langų
pražydo gėlės,
Prie
eglutės dovanėlės,
O mediniam
prakartėly
Guli mažas
kūdikėlis.
Kad visi
laimingi gimtų,
Kad gerumas
nepradingtų!
Ar stebuklą
išgirdai?
Skamba
rytmečio varpai...
Emilija
Kundrotaitė
Kalėdos
Stebuklingą
tamsią naktį,
Kai už
lango krinta snaigės,
Kai
žvakutės ima degti
Ir senieji
metai baigias,
Iš toli
toli su vėju
Paslapties
žinia atskrieja:
Jau Kalėdos
su mumis,
Keisimės
dovanomis!
Teresė
Lorenčienė
VILTIES LIEPSNELĖ
Kalėdų kūdikis pravirko..
Žmogaus dalia pasirinkta.
Jo ašaros žvaigždynuose ištirpo,
O žemė liko ilgesio pilna....
Laukimo burtas buvo mestas...
Troškimas to, ko žemėje nėra...
Ir taip, nuo žemės krašto...
Iki kito krašto
Vilties liepsnelė buvo įžiebta...
VAIKYSTĖS KALĖDOS
Kokia žavi
Vaikystės pasaka
Ir džiaugsmas paprastas
Iš motinos delnų...
Ir duonos kepalas
Ant Kūčių stalo,
Giliai įprasmintas,
Ir meilės,
Ir sunkių darbų...
Negavę nieko,
Gavom viską:
Ir paslaptį,
Ir šventę
Iš gimtų namų...
ADVENTO VAKARAI
Kai tamsūs vakarai,
Diena vos prasimerkus
Ir ilsis žemė
Po rūkų skliautu
Advento vėlią naktį
Baugu duris praverti..
Kai klaidų šokį šoka
Židiny liepsna...
O netiesa, kad žemė miega..
Visa liepsnoja laukimu
Nauja gyvybe ji alsuoja,
Ir išsipildymu nauju...
ADVENTO RIMTIS
Gruodis
Pilko šilko skraistėm
Sodą apvyniojo,
Ligi žemės,
Ligi pat šaknų,
O vyšnia
Pavasarį sapnuoja,
Baltą suknią
Iš svajonės ir žiedų.
Žemė
Atilsiu žiemos alsuoja.
Gruodžio vėjas
Blaškosi, vaitoja...
Ir rimtim,
Ir laukimu
Giliu...
Dalia
Žibaitienė
Augimas
Viešpatie!
Jie jau užaugo! Dabar auga jų vaikai. Šalia kyla daugiaaukščiai ir auga
sąvartynai. O kas auga galvose ir širdyse?
Viešpatie,
neleisk, kad tuščiose ertmėse užaugtų baobabai.
Saviraiška
Kalbi,
kalbi, užsimerkęs giedi kaip tetervinas prieš aušrą, o išvargusi žemė
trokšta tylos.
-
Saviraiška, - sakai.
Ar
įsiklausei, įsižiūrėjai, įsijautei? Juk tavimi viskas išreikšta.
Atmintis
Pasilenki
prie degančių žvakių kapas sušyla ir pasitraukia nebūtis. Šviesa
nutiesia tiltus: iš tenai prabyla išgyventos dienos. Atmintis, į
laikrodžio rodyklę įsitvėrus, pro laiko vėjus grąžina tai, ko neatims
tamsa.
Puikybė
Danguje
pažiro meteorų lietus. Iš Gulbės žvaigždyno lyg plunksnos spinduliai
lekia. O Vega virš galvos vainikuoja apsvaigusią Žemę.
Saldžioji
puikybė! Sako, kad tai maloniausia juodųjų jėgų nuodėmė.
Gražūs dalykai
Yra gražių
dalykų šitoje žemėje: šlaitas į upę, erškėčių krūmas prie ežios,
tvartukas ir kelias per tėtukų dobilieną.
Rodos, tai
užstatė silikato plytų statiniais.
Ne,
brangieji, nieko neišeis: tų praeities spalvotų freskų atspaudus
smegenyse nešioju. Ten niekuo neužstatysi.
Yra gražių
dalykų žemėje...
Viltis
Ant
nusivylimo lapų netikėtas sėkmės žiedas,
iš pilkos
pilkumos saulės blyksnis,
ant nulytos
žemės žiemos baltas apklotas,
ant šventų
Kalėdų stalo vilties žvakė.
Laukimas
Auga sodo
žolė,
ant žolės
boružė,
o ant
josios sparnų
auga mano
laukimas.
Kas į dangų
nuneš,
kas mažos
pasiges, -
jau į
rudenį posūkis imas.
Nuraudojo
laukai,
palikai
palikai
neišskridus
ant lapo
tupėti,
o paskui
po lapu
ir tamsu,
ir ilgu,
ir
sapnuojasi toliai gėlėti.
2009-11-10
Oazė
Bažnytėlė.
Šventorius.
Moterų
veidai po skarelėm.
Dviračiais
į rytojų
ir į namus.
Ten ramus
sėdėjimas
prie stalo
su mėsa ir
kauliukais
alijošiui
kerojant prie lango, -
oazė...
O kada to
nebus, -
ar kas
sakė,
kad gali
išnykti
ta ramybė
laukuos
prie upelio,
kai
patrauksim visi
į
dangoraižių džiungles,
į kokius
kapinynus
mus
sutalpins,
kai
nuklysime
per toli
nuo namų
link
aerodromų
ir lėktuvų.
Jie buvo, -
kažkas
pasakys.
2009-11-23
Virš
Atlanto skrieja debesys,
po jais
žmogeliai
spiečias į krūvas,
tartum
žiogai kabinasi į stiebą.
Žiemos
ranka paliečia, -
jie
užmiega,
sapnuodami
Visatos platybes.
O kai
pabunda,
vėl traukia
į save viens kito virvę,
nejausdami,
kad planeta
pakirdo
ir nešasi
visus į vakarus...
2009-12-12
Prisipažinimas
Esu pilna
poezijos ir žodžių
lyg žemė
požeminių vandenų...
Jie
tvenkiasi many,
o žvaigždei
pasirodžius,
su jais
tarsi su
vėliavom einu.
Kai
debesuota, lyja,
iš kitų
pasaulių
šešėliai
tiesiasi ir plakasi aplink,
kasdien vis
kitą žemę visai naują
tarp žodžių
srauto atrandu...
Turėtų
vietomis tik palynoti,
sinoptikai
vis gaudo anticiklonus...
Tai kur man
eiti
ir kada
sustoti,
jei savo
vietos
ant
akmenuotos žemės nerandu.
2009-12-01 |
|
