Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2010 sausio 19d. Nr. 1 (97)


	Padalintos žemės enciklopedija
	Vygantas Vareikis Kažkur Prūsijoje prie lenkiško Gižycko, buvusio vokiško Goetzen, šventas Brunonas buvo pagonių nužudytas ir taip Lietuvos vardas 1009 metais pateko į Europos metraščius. Verta paminėti, kad visa tai įvyko šalia vėliau mažlietuvių apgyvendintos teritorijos. Mažajai Lietuvai, kuri kažkada etnografiškai gyvavo Rytų Prūsijoje, turime būti dėkingi už pirmąją lietuvišką knygą, už Donelaičio „Metus“, už dvasinės kultūrinės nišos užpildymą XIX amžiuje, kai po 1863-1864 metų sukilimo, caro valdžiai uždraudus lotyniškus rašmenys, tik šioje teritorijoje buvo spausdinama lietuviška spauda. Mažoji Lietuva, Tilžė, Karaliaučius, Donelaitis, Mažvydas, Vydūnas – visi šie vietovardžiai ir asmenvardžiai visada turėjo romantinį atspalvį. Tarsi Atlantida nugrimzdusi į atminties ūkanas. Mažosios Lietuvos uostamiestis Klaipėda yra unikalus miestas Lietuvoje. Vienintelis mūsų jūrų uostas, seniausias miestas gavęs miestų teisę, su seniausia savivaldos istorija, autonominio valdymo tradicijomis, seniausia gaisrine, alaus darykla, pramoninio paveldo statiniais, buvusi Prūsijos valstybės sostinė... Mažosios Lietuvos istorijai ir kultūriniam palikimui mirtiną smūgį sudavė Antrasis pasaulinis karas. Tiesa, jeigu Lietuvoje mažlietuvių paveldas (bent jau susijęs su lietuviškumu) buvo kažkiek prižiūrimas ir saugomas, tai Kaliningrado srityje akis tebebado pranykusios žemės paminklų griuvėsiai. Mažosios Lietuvos nebeliko fiziškai, kai kraštą 1945 metais užėmė sovietinė armija. Vyriausiasis tvarkytojas Mažosios Lietuvos enciklopedijos prof. Vilius Pėteraitis yra pastebėjęs, kad „Mažoji Lietuva – amžiais fiziškai atskirta, dvasiškai visuomet sujungta – liks mūsų atmintyje ir „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“. Praeitais metais “Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ ketvirtuoju tomu buvo užbaigtas 1996 metais pradėtas didžiulis kūrybinis darbas. Pasaulį keičia ne tik politikai, už kurių nugarų stovi patrankos, dujų ir naftos telkiniai, spaudos ir valstybės galia. Pasaulį keičia idėjos ir nenuilstantys tų idėjų realizuotojai, dažnai nesuprasti amžininkų. Siekis įvardinti, užfiksuoti, aprašyti fiziškai išnykusios, bet atmintyje likusios padalintos Mažosios Lietuvos vaizdus ir atrodė beveik neįgyvendinama svajonė. Tačiau kaip ne dažnai atsitinka Lietuvoje realizuoti šį didžiulį projektą nepritrūko talentingų ir darbščių vykdytojų ir dosnių aukotojų. Galbūt todėl, kad „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“, leidybos idėja gimė ne kaip valstybinis, o kaip privatus projektas ir todėl, kad šios enciklopedijos talkininkams Mažoji Lietuva nebuvo vien geografinis administracinis vienetas. Apie tokį leidinį 1983 metais pirmą kartą emigracijoje prabilo klaipėdiškis Martynas Gelžinis. Po dviejų metų „Lietuvos pajūryje“ kalbininkas ir visuomenės veikėjas a.a. prof. Vilius Pėteraitis iškėlė mintį rinkti, fiksuoti ir skelbti visą lietuvninkų politinė ir kultūrinė dokumentaciją. Tais pačiais metais buvo įsteigtas Mažosios Lietuvos fondas (MLF), vadovaujamas klaipėdiškių: jį sudarė Ansas Lymantas (pirmininkas), Vilius Pėteraitis (vicepirmininkas), Ramūnas Buntinas (kasininkas) ir Jurgis Lampsatis (narys). Po Nepriklausomybės atstatymo atsirado galimybė pradėti įgyvendinti enciklopedijos leidybos projektą Lietuvoje. 1996 metų vasarą, viešėdamas Lietuvoje Mažosios Lietuvos fondo pirmininkas V.Pėteraitis pasiūlė leisti enciklopediją Lietuvoje ir tų pačių metų pabaigoje Mokslo ir enciklopedijų leidykla pradėjo parengiamuosius darbus. Tiesa, kai MLE kūrimo idėjos autorius prof. Vilius Pėteraitis ėmė skubinti imtis šio darbo, optimistų lyg ir nestigo, bet kai tik susidurta su pirmaisiais rimtais sunkumais, jų skaičius greitai sumažėjo. Bet tikrųjų entuziastų užteko šiam darbui tęsti. Į šį darbą įsijungė Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis, išeivijoje gyvenantys Mažosios Lietuvos lietuvininkai, Klaipėdos universiteto mokslininkai, neabejingi šiam kraštui talkininkai iš Didžiosios Lietuvos. Straipsnius rengė talkininkai Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, JAV, Kanadoje, Karaliaučiaus krašte, Lenkijoje, Norvegijoje, Vokietijoje. Dosniai aukojo Vokietijoje gyvenantys mažlietuviai, jų tarpe iš Karklės kilę Martinas ir Chriestelis Tydecksai. Leidinio leidybą rėmė Klaipėdos kompanijos („Klaipėdos nafta“, Klasco, Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacija), Pagėgių miesto savivaldybė. Visi jie išvardinti MLE puslapiuose. Pirmasis tomas, kurį rengė apie 200 specialistų ir talkininkų ir kvalifikuotų redaktorių kolektyvas pasirodė 2000 metais. Šiame tome pasirodė informacijos apie Mažosios Lietuvos vietoves, istoriją (jų tarpe ir apie kontraversišką genocido mažojoje Lietuvoje klausimą), architektūrą, choreografiją, etninę kultūrą, pramonę, giesmynus, evangelikus, draugijas ir visuomeninius judėjimus, apie žymius šiame krašte gyvenusius ar žmones (Joną Bretkūną, Kristijoną Donelaitį, Johanną Gottfriedą Herderį ir kt.) Antrasis tomas išvydo dienos šviesą 2003, trečiasis - 2006 metais. Mažosios Lietuvos fondas, kuris trečiajam tomui rengti skyrė 75 tūkst. JAV dolerių, o iš viso nuo 1996 m. MLE šis fondas paaukojo beveik 216 tūkst. dolerių. Atrodė, jog darbas bus sėkmingai tęsiamas, tačiau bebaigiant trečiąjį ir pradėjus ketvirtąjį MLE tomą tarp enciklopedijos leidėjų kilo įtampa, kuri grėsė pačios enciklopedijos leidybos nutraukimu. Tuo labiau, kad daug sukauptos informacijos buvo atsidūrusi vieno žmogaus rankose, kuris ja dalintis nebenorėjo. Iškilo ir politinio Mažosios Lietuvos istorijos vertinimo problemos. Anot kitų MLE bendradarbių ir rengimo organizatorių vyriausiuoju redaktoriumi buvęs Martynas Purvinas ėmė įnirtingai kovoti su savo bendražygiais – MLE rengėjais, talkininkais ir rėmėjais. Mažosios Lietuvos fondo pirmininko Viliaus Algirdo Trumpjono, prof. Zigmas Zinkevičiaus, MLE vyriausiojo redaktoriaus Vaclovo Bagdonavičiaus nuomone, „M.Purvinas, išleidus trečiąjį MLE tomą, metė darbus ir savo postą palikęs ėmė skambinti pavojaus varpais, jog dabartinė MLE rengėjų vadovybė viską daranti, kad paskutinis MLE tomas išeitų kaip įrankis Mažosios Lietuvos paveldui suniekinti, jos atminimui tautos sąmonėje blokuoti ir istorinei tiesai falsifikuoti„. Pats M. Purvinas į „Šiaurės Atėnų“ korespondentės klausimą „ Ar manote, kad prasminga konfrontuoti tam negausiam būreliui, dirbančiam tam pačiam labui? , metė kaltinimus kolegoms „ Lyg ir graži formuluotė – „dirbantys tam pačiam labui“... Bet dažnai tenka susidurti su skaudžia realybe, tarkim, ir „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“. Šio leidinio pradžia buvo techniškai sunki, reikėjo pasistengti, kad įsuktum reikalą. Bet tuomet nelabai kam jis ir užkliuvo, tarsi buvo toks periferinis reiškinys. O kai pasirodė tie didžiuliai tomai, buvo galima pajusti spaudimą, tarkim, ir iš Klaipėdos universiteto veikėjų: nereikia liesti pokario, nereikia minėti nuostolių, buvo – pražuvo, reikia ieškoti to, kas gražu, optimistiška... <...> Girdėjus senųjų Klaipėdos žmonių istorijas, pokarines nuoskaudas, liežuvis dabar neapsiverčia kalbėti vien apie brolybę, vienybę. Bandau parodyti, kad objektyviai egzistuoja Mažosios ir Didžiosios Lietuvos nesutapimai, psichologiniai ir kitokie skirtumai. Nors jie ir nemalonūs, tuos faktus reikia atskleisti, užfiksuoti. Gaila, spaudimas sukti „Mažosios Lietuvos enciklopediją“ tam tikra kryptimi jaučiamas....“ Martyno Purvino konfliktas, kurio nuoširdumu ir pasiaukojimo dėl Mažosios Lietuvos paveldo išsaugojimo neverta abejoti, su kitais MLE kolektyvo nariais nesustabdė enciklopedijos leidimo darbo. MLF valdyba pareiškė nutraukianti tiesioginį bendradarbiavimą su M.Purvinu, kuris spaudoje, buvo apkaltinęs prosovietine orientacija ir nemokšiškumu kitus MLE talkininkus (doc. dr. J.Mališauską, Klaipėdos universiteto bendradarbius), net cenzūros įvedimu Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto vadovybę, o taip pat pareiškė pretenzijas dėl materialinio atlygio už darbą. Visgi nepaisant iškilusių sunkumų ir ambicijų ketvirtasis enciklopedijos tomas pasirodė 2009 metų pabaigoje. Išeivijos ir Lietuvos specialistų parengta originali universalioji regioninė enciklopedija, skirta Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštų istorijai bei kultūrai buvo užbaigta. Nykstantis ar jau prarastas lietuvininkų, prūsų, pagaliau ir krašto vokiečių kultūros paveldas buvo užfiksuotas leidinyje kurio mokslinė ir visuomeninė vertė gerokai peržengė regionui skirto leidinio ribas. Anot MLE atsakingojo sekretoriaus Vytauto Gocento, ši enciklopedija „nėra paminklas sunaikintam ir išmirusiam kraštui, tai ne antkapis su didelėmis epitafijomis“. Iš tiesų tai dramatiškos, tragiškos lemties, bet gyvų žmonių kraštas, kuriame naujai ir šiame krašte gimusieji pripažins unikalų šio krašto pavaldą, įaugs į šią daugiakultūrinę žemę ir taps jos dalimi. Mažosios Lietuvos enciklopedijos pristatymas įvyks I.Simonaitytės bibliotekoje 2010 m. sausio 25 d. 14.00 val.

Atgal...