Poeto Juozo Kinderio (1930-2005) biografija mažai kam žinoma. Gimęs Maldūnų kaime (Šilalės r.), mokėsi Skaudvilėje. Čia kartu su kitais patriotiškai nusiteikusiais moksleiviais suimtas 1951 m. pavasarį, pasmerktas ilgam kalinimui, bet į tėvynę sugrįžęs po Stalino mirties. Bibliotekininko darbą pradėjęs Švėkšnoje, vėliau (nuo 1964 m.) apsistojęs Rusnėje. Čia, nuokampioje saloje, ir praėjo kūrybingiausi metai, keli gyvenimo dešimtmečiai. Dirbo miesto ir vidurinės mokyklos bibliotekose, pavaduodavo susirgusius ar atostogaujančius mokytojus.

J.Kinderis yra iš tų itin kuklių poetų, kurie anuomet, okupacijos sąlygomis, neprisitaikė prie vadinamosios lietuvių tarybinės literatūros, nėjo į viešą erdvę, kūrė tarsi tik sau, į stalčių. Mūsų valstybės atgimimas, sovietinės imperijos griūtis jiems atvėrė kelią į spaudą.

Pirmoji J.Kinderio eilėraščių knyga ,,Saltoji žemė Vorkuta" išėjo 1991 m., autoriui jau sulaukus pensinio amžiaus, antroji - ,,Atskrend sakalėlis" - 1993 m. Mirtis poetą užklupo berengiantį naują rinkinį, beveik įpusėtą, kuris dabar tampa pomirtiniu, kiek kitokios sandaros, nes siekiama aprėpti į ankstesnes knygas nepatekusį poetinį palikimą.

Savo eilės laukia dar ir poeto atsiminimai, keliolika kruopščiai prirašytų sąsiuvinių. Toli nuo didžiųjų kultūros židinių kūrusio literato mintys prasmingai papildytų andainykštės visuomenės, ypač inteligentų, savijautos vaizdą. Juk J.Kinderis buvo sąmoningas, tvirtas moralinio tautos pasipriešinimo okupantams dalyvis.

Poezijos vertintojai J.Kinderio kūryboje nerado nuorodų, kada kuris eilėraštis sukurtas. Kai kas gal net suabejojo, ar autorius tikrai buvęs politinis kalinys, perėjęs bolševikinį Gulagą. Klaidino poeto santūrumas, susitramdymas, kalbėjimas ramiu balsu, išsakančiu vidinį žmogiškos dramos vyksmą. Būtent šitokiu lyrišku, mąsliu dienoraščiu be datų J.Kinderis išsiskyrė iš gausios nutylėtų kūrėjų bangos. Jo poetiniai paliudijimai grindžiami ne datų tikslumu, o išgyvenimų verte, pasak Roberto Keturakio, tuo, „ką būtina savy žūtbūtinai apginti, ką paaukoti, kuo tikėt, į ką remtis...“

Beje, J. Kinderio eilėraščiai daugiausia trumpi, be antraščių, tarsi aptrupėję. Tema tarsi sąmoningai nutylima, neapibrėžiama siaurai. Skaitančiajam paliekama galimybė mąstyti laisvai, suvokti savaip. Kartais kyla klausimas, kas tas kitas asmuo, tasai TU, su kuriuo kalbamasi dažname eilėraštyje? Įvardykime jį savo valia ir nuojauta. Vienur - tai koks nors numanomas poeto pašnekovas, savotiškas pagalbininkas, kitur – autoriaus antrininkas, nes dažniausiai kūrėjas kalbasi su savimi.

J.Kinderis neaitrina pagiežos, nekursto neapykantos skriaudėjams, istorinių neteisybių vykdytojams. Poeto laikysena ori, santūri, ištverminga, humaniška. Jo kalbėjimo būdas itin savitas, šiek tiek pakylėtas, rūstokas. Čia griežtą, kasdienišką logiką pakeičia asociatyvios sąsajos, į platesnį apibendrinimą linkusios metaforos. Jau vien dėl šitokios netradicinės raiškos anais okupacijos ir cenzūros dešimtmečiais J. Kinderio lyrika negalėjo pretenduoti į pripažinimą, - būtų atsitrenkusi į vieningą soc. realizmą. Tuo tarpu šiandien mūsų jaunajai poetų kartai tokia eilėdara tikriausiai jau pernelyg tradiciška...

Atrodo, J.Kinderis nevengia įprasto rimavimo, tačiau sąskambių neieško primygtinai, dėl jų ryškumo, tikslumo neaukoja minties, poetinio įvaizdžio.

Gamtos, asmeniškos patirties realijos retai kada įvardijamos, dažniau lieka numanomos, nujaučiamos, nuspėjamos. Iš kalvotosios Žemaitijos atsineštas polinkis į darną su aplinka čia, Nemuno deltoje, pamaryje, liko nepažeistas, gražiai pritapo, įsiliejo į ramų kraštovaizdį. O persikėlimą į Nemuno žemupį lėmė tai, kad visa tauta, pasak paties poeto, mokėjo duoklę neteisybei.

Pripažinkim, kad Šilutės kraštas subrandino savą, ryškiai savitą poetą, ilgus metus tyliai, kantriai triūsusį prie knygų Rusnėje. Čia ir palaidotą.

Aleksas Dabulskis

Pavargusi plunksna vedžiojo raides,

palėpėje kantriai gyveno pelėda, -

tu dar nežinojai, kad šitaip skaudės

pamokslai ir eilės, vienatvėj sudėtos.

Tu dar nežinojai, kad varpo garsai

į mažą kaimelį jau skinasi kelią.

Prieš rytą staiga pajutai - pailsai,

balta seno dvaro laiboji panele.

Toli, užu miško, žibėjo blausus -

tai degė, tai geso - nakties žiburėlis.

Matei juodas svirtis, girdėjai balsus,

ir lėkė virš eglių sukilėlių vėlės.

Čiulbėjo žaliavo už sodo dauba,

ir kėlė artojas čia pūdymą sunkų.

Pravirko pragręždamas klėties lubas

atvykėlio rankose vienišas smuikas.

***

Kas ten žvangėjo? Pančių svoris krito, -

štai angelas visų pečius paliečia,

ramiai po pilį vaikštau su piliečiais,

nors dar tamsu, tik debesyno rytas

mums žada saulės valandą auksinę,

rūdijančius kardus, išvytą melą...

Bereikšmis bus žalių šarvų metalas,

ir aikštėje dainuos sena tėvynė.

Bet as ne viską pasakyti spėju, -

štai kiemas, kulkų sužalotas tinkas,

į debesį įsminga grotų tinklas,

ir leitenantas taiso portupėją.

***

Nesvetinga delčia eina naktį per lietų,

kuris merkia girias, - kaip tada, kaip tada.

Iš tų metų duobės jei pareiti galėtum,

gal tada pro keiksmus ir išgirstum maldas.

Palengvėtų sunkiausia kelionė į žūtį,

karštą kaktą paliestų šlapia eglės šaka.

Viską žino tik molžemio griūvantis luitas,

viską sprendžia iš brolžudžio rankos kulka, -

ji ateina ir drasko voratinklį baltą,

krinta lapas iš rudenio gelsvo dangaus.

Atsiminti norėtum kažką - viskas veltui...

Nėra kapo, tankmėj nesutiksi žmogaus.

***

Ne, tai nebuvo pralaimėtas mušis,

tiktai mieste visiems dalijo badą.

Žmogus žegnojosi ir sunkiai atsidusęs

kieme sudilusį skatiką rado.

Ant delno švietė žalvarinė ietis,

užmiršusi pati, ką nukariavo,

už kokį antpuolį ar žuvusį kalnietį

kareivis ją iš caro rankų gavo.

Padėtas spintoj pinigas žvangėjo,

ugnies liežuviai visą dangų drumstė,

į keturias šalis ta ietis ėjo,

ir iš tribūnos vis grūmojo kumštis,

varydamas per sniegą basą žmogų...

Pavirto pinigas nuodėguliu per naktį,

kai supleškėjo dzūko stogas.

Skatikas puošė žuvusiojo kaktą.

***

Mes statėm bažnyčią, tik plytų pritrukom,

melavo metus visos gegužės raibos,

už miško spygliuoto, aštresnio nei pjūklas,

perkūno nebuvo, tik plėšėsi žaibas.

Įstatėm duris, susiaurinom langus,

sukreivinom kryžių, sumažinom bokštą,

į kiaurymę šaltą įspraudėme dangų,

pagarbinom kūną - jis alko ir troško.

Linksmi muzikantai skardėjo dykynėj,

gūdžiam pagiry kažkas meistrą nušovė.

Užgeso laužai ir išnyko nežymiai

dažytos mergelės, seni sugėrovai.

Tik rangėsi kūnas už matinio stiklo,

patamsiuose ėję nupuolė į duobę.

Kareiviai, prinešę šiaudų į mokyklą,

raidyną, gaublius ir teisybę pagrobė.

Vėl kūrėme ugnį ir virėme valgį,

apduję žiūrėjom į tamsą, į liepsną...

- Pirmasis tragedijos veiksmas jau baigės, -

murmėjo per miegą vaiduokliškas miestas.

***

Veidrodžiai net sudaužyti veidmainiauja,

jų skaidri Šviesa - tik aukštos pusnys,

nors gamtovaizdis tas pats, nenaujas, -

tik diena nauja, kada mes atsibusim.

Pamatysime aplink senus apleistus daiktus,

neberasim seno ąžuolyno, liepų guoto,

bus dar horizonte alksnis ir giraitė,

nė jokių poetų niekada neapdainuota.

Rasime šalia padėtą sunkią lazdą,

svajones, sudėtas į tamsiausią kampą.

Vakare išgirsime - šikšnosparnis už lango plazda,

nežinosime, ko krūpčioja naktinė lempa.

Ir tada skaitysime pirmosios meilės laišką,

apgalvodami, jau nesuvokdami - po žodį.

Veidrodis - tik paprasčiausias stiklas. Dar neaišku,

ar teisybę jis pasakė ir parodė.

***

Kaip skraido žmonės? - Niekada neklausk,

įsižiūrėk į debesis, klausykis vėjo,

kol pamatysi - tau dangus artėja.

Skaidru ir lengva. Debesų keliu

pakilę žmonės dieną naktį plaukia

per tundrą, Žemaitijos pienių lauką.

Jie tiki kregždės sparno tiesumu -

iš sibirų - mintim į varganą tėvynę,

kuri visus mus laisvei užaugino.

***

Į kaulus smelkiasi gėla,

rūdis, suėdusi laštaką,

sudegusiu balsu pasako:

- Čia buvo mūsų mokykla.

Susirgo gluosniai senatve,

rūdija raktas po erškėčiais, -

ieškočiau, šaukčiau, dar tikėčiau

šaligatviu, kreiva gatve,

jei iš voratinklio pavėjui,

jeigu iš balso, klasei tylint,

aš nematyčiau, kaip pražilom...

Palaukiau - niekas neatėjo.

***

Atrasim ir prarasim tiesą,

tikėsim tyloje pasakiusiam:

tik tiek šviesos - kiek pats pašviesi,

kažkam dar būsi Paukščių Takas.

Vaikai lovelėj - visas turtas,

sena ranka rašytas laiškas,

jei moki pats save sukurti,

tai būsi daugeliui neaiškus.

Pasaulis miršta vos užgimęs,

nematantis, bet jau ne aklas, -

ryškėja kranto rūsti linija,

o mūsų rankos viskam atviros.

***

Augame atiduodami

save dangui ir žemei,

žodžiui - išganymo duonai,

kitų gyvenimui.

Švyturys lieka pietryčiuos,

ačiū dangui - nežuvome,

reikia tik netylėti -

būti tuo, kuo mes buvome.

***

Po ledynais - arklo juodas žalvaris,

Baltijoje - verkianti dvasia.

Vergija tik keičia bjaurią spalvą, -

sena kekšė šypsosi visad.

Akmenys vėl paukštį apkabina,

norintį sparnus nakty ištiest.

Surūdijus praeities grandinė

ant širdies, ant augančio peties.

***

Niekada čia nepareisiu,

visada čia pasiliksiu,

kur tamsėjantys paveikslai

žino ir užmiršo viską -

degančią prie lango žvakę,

augančią prie vartų liepą...

Raitelis virs stogo lekia,

susitaikyti mums liepia,

nes rūstus nelaimės ženklas

po lietaus klane nuskendo.

Išeinu į žydrą dangų, -

gyvenu šioj žemėj šiandien.

***

Rambyno viršukalnėj skraidė

arai ir karalių karai,

papėdėj žėrėjo raidės

paprūsėj rudens vakarais.

Tamsoj apkabinę dvasią

budėjo po čerpių stogais,

ieškojo tiek amžių - gal rasim

tylėję patamsiuos ilgai.

Iš Tilžės su pašto karietom,

ant nugarų - Dievo žodžius.

Iš pelkių virš miško jau švietė