Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 vasario 9d. Nr. 2 (98)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 

Kintų valsčius 1945-1960 m.: atrasta ir prarasta žemė. III d.

 

 

Tarybinis viešumas – ideologinio poveikio priemonė

 

Rubenas Bukavickas

 

Iki 1959 m. žinios apie prasidėjusį vietinių gyventojų išvykimą į Vokietiją buvo neviešinamos. Tik 1959 m. pradžioje, kai išvykstančiųjų srautas pasidarė akivaizdus, o staigus gyventojų skaičiaus mažėjimas ėmė grėsti ekonominiam–socialiniam Šilutės rajono stabilumui, rajoninėje spaudoje pasirodė pavieniai straipsniai apie jau išvykusius arba besiruošiančius išvykti vietinius gyventojus.

 

Vienas pirmųjų tokio pobūdžio straipsnių pasirodė Šilutės rajono laikraštyje „Leninietis“. 1959 m. vasario 25 d. laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis apie „klaipėdiškius“ - „Kur tikroji laimė?“. Straipsnio autorius J.Bakšas klausė į Vokietiją išvykti besiruošiantį senuką Anski Skrabą iš Kiškių kaimo (kalba netaisyta): „[...] kas geriau: lietuviški lašiniai ar menka kapitalistų pašalpa, savi namai ar vokiškasis lageris [...]“ ir, kaip bauginantį „neteisingo“ pasirinkimo pavyzdį, pacitavo Šilutės gyventojo Šveikausko iš dukros (Šveikausko dukra buvo ištekėjusi už vietinio gyventojo ir 1958 m. išvyko į Vokietiją, – R.B.) gautą laišką (kalba netaisyta): „[...] Gyvena kaime, lagery. Trylika šeimų vienam name sukimšti. Klaipėdiškio daugiau nė vieno. Kiti tokie pat klajokliai iš Lenkijos. Šneka lenkiškai. Turi faneromis atskirtą mažytį kambarėlį. Visi per mėnesį gauna 60 markių pašalpos. Gerai, kad trečias vaikas mažylis, tai jam dar primeta 30 markių. Iš tų pinigų reikia maitintis. Maistas brangus. Sviesto kilogramas kainuoja 8 markes. Tenka margariną valgyti. Apie lašinius nieko nerašo. Vietiniai vokiečiai pyksta. Sako, kam atvykot mūsų margariną valgyti. Duktė parašė, jog dažnai verkia, verkia. Vyro giminės žadėjo butą, bet kai nuvyko, nieko negavo“.

 

Dauguma kitų straipsnių, taip pat kaip ir minėtasis, buvo paremti pasakojimais apie vietinius Kintų apylinkės gyventojus. Vienoks ar kitoks jų pateikimas liudijo, kad 6-to dešimtmečio pabaigoje Šilutės rajono gyventojų repatriacijos į Vokietiją problema buvo ypatingai opi Kintų apylinkėje, o ją spręsti buvo pasitelkta rajoninė spauda kaip ideologinio poveikio priemonė.

 

Tarybinės propagandos bruožai spaudoje

 

Nuo pirmųjų straipsnių pradžios tarybinė propaganda išsiskyrė stebėtinai primityviu jos pobūdžiu: besiruošiantys išvykti buvo bauginami gyvenimu lageriuose, represijomis, blogu maistu bei skurdu. Būdingas jos bruožas - ironiškas, pašiepiantis rašinių stilius. Pvz. (kalba netaisyta): „[...] Sunki, varginga išeivių dalia. Vakarais jie susirenka, verkia, meldžiasi, tačiau dievas nepadeda. Skursta lageriuose, išsišiepę plonai tepa ant duonos margariną, skystą marmeladą, kanda, bet veliasi kąsnis burnoj, atrodo jog gerklėj pasilieka tas margarinas – toks jis neskanus, nepriprastas [...]“.

 

Be to, dauguma straipsnių išsiskyrė demagogiška apeliacija į tautinį apsisprendimą. Pvz. (kalba netaisyta): „[...] Jurkšaičiai, Gibėnai ir kiti šarlatanai klaipėdiškiams sukvaršijo galvas. Šiandien suvokietėję lietuvininkai nežino nė savo tautybės, nė pilietybės, nors ir nemoka padoriai vokiškai kalbėti. Blaškosi, o nežino ko. Prieš trylika metų daugelis jų, karo audros nublokštų į Vokietiją, verkšleno, maldavo, jog jie tikri lietuvininkai, jų tėvai, tėvų tėvai kalbėjo tik lietuviškai. Sugrįžo išbadėję, išalkę, liesais veidais. Čia vėl įsigijo karvutę, paršiuką, tapo tikrais savo krašto šeimininkais. Pripildę savo skrandžius sočiais lietuviškais lašiniais, vėl pareiškė: „Mes vokiečiai“. Ieško senų metrikų, hitleriškų kenkarčių (liet. asmens pažymėjimas, – R.B.), rašo giminėms, pažįstamiems į Vakarus.“

 

Visus „atradusius save“ tarybinėje santvarkoje vertė rimtai susimąstyti „Leniniečio“ laikraštyje išspausdintas straipsnis „Klaipėdiečiai - klajūnai gegužį sutinka už grotų“. Šiame straipsnyje buvo aprašomas 1958 m. lapkričio 1 d. pas sūnų į Vokietiją su žmona išvykusio Kiškių kaimo gyventojo Martyno Preikšo likimas (kalba netaisyta): „[...] Dar žiauresnis, liūdnesnis buvusio „Komjaunuolio“ kolūkio fermos vedėjo Martyno Preikšo likimas [...]. Kokia ji niekšinga, ta išgirtoji laisvė! Nieko, rodos, blogo jis nepadarė, nieko neužmušė, nenuskriaudė. O sėdi (Vokietijoje buvo apklaustas, – R.B.) ir saulės nemato! Ir tik todėl, kad Lietuvoje jis buvo apylinkės deputatu (Sakūčių, – R.B.), kad dirbo fermos vedėju, penėjo, anot nacistų, raudoniesiems bekonus [...]“. Tokie straipsniai abejojantiems suteikdavo motyvą ir dėl to buvo ypač veiksmingi. Daugelis nusprendusių pasilikti vietinių Kintų apylinkės gyventojų buvo vairuotojai (prestižinė specialybė, – R.B.), apylinkių tarybų pirmininkai ar nariai, komjaunimo aktyvistai, kolūkių pirmininkai ar net saugumo „organų“ informatoriai. Pvz.: H.Cirolis buvo asmeninis Kintų žuvininkystės ūkio direktoriaus J.Čiulados vairuotojas.

 

Dar didesnei įtaigai sukurti rajoninėje spaudoje buvo rengiami tikrais pavyzdžiais apie apsisprendusius niekur neišvykti vietinius gyventojus paremti straipsniai. Pvz. (kalba netaisyta): „[...] Kaimynai, pasiryžę išvykti į Vakarų Vokietiją pyksta, šėlsta, lyg vilnys mariose: vadina jį (Jurgį Matutį, – R.B.) išdaviku, bolševiku, grasina, esą „Mes sugrįšim, o tau, šėtone, tada parodysim [...]“. Šilutės rajono milicijos skyriui jis parašė pareiškimą, jog visam laikui nori likti prie Kuršių marių krantų (gyveno Ventės kaime, – R.B.) [...] Jis žino, kad Vakaruose jo laukia tik lageris, margarinas, skurdas.“ Tačiau tokie straipsniai neturėdavo pratęsimo, nes aprašyti asmenys vėliau vis vien išvykdavo. Tas pats J.Matutis su savo šeima 1959 m. spalio mėnesį išvyko į Vokietiją.

 

Išvykstančių šeimų problema - vaikai

 

Nevienai į Vokietiją nusprendusiai išvykti šeimai iškildavo ypač skaudi problema - vaikų nenoras išvykti. Taip buvus liudija „Leniniečio“ laikraštyje aprašyto į Vokietiją su tėvais išvykusio berniuko namų ilgesys (kalba netaisyta): „[...] Ne vien duktė verkia, gailisi. Jos trylikametis sūnus [...] buvusiam bendraklasiui Stanaičiui rašo: „Man labai nuobodu. Aš norėčiau atgal, bet kaip. [...] Mūsų mokykloj yra ne taip, kaip pas jus. Čia mes negauname atostogų tris mėnesius.“

 

Jei problemos su nepilnamečiais vaikais buvo išsprendžiamos šeimoje, tai pilnametystės (16 m., - R.B.) sulaukę paaugliai buvo didelis galvos skausmas jų tėvams. Paaugliška pasaulėžiūra, pirmoji meilė, o ypač tarybinės ideologijos poveikis buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių vietinių gyventojų šeimose kildavo nesutarimai išvykimo į Vokietiją klausimu.

 

Kokia lengvai pažeidžiama buvo jaunoji karta atskleidžia 1959 m. liepos 1 d. „Leniniečio“ laikraštyje išspausdintas straipsnis „Teisingas tavo kelias, Martynai“ apie aštuoniolikmetį Martyną Banžerį iš Kiškių kaimo (kalba netaisyta): „[...] Kai klaipėdiečiai susirgo „karštlige“ – vykimu į Vakarų „rojų“, jaunasis Martynas manė, kad vis tai tuščios šnekos ir kad tokia diena niekad neateis. Motinai nežinant jis įstojo į VLKJS (Visasąjunginė Lietuvos komunistinio jaunimo sąjunga, – R.B.) gretas. [...] Vienodai slinko dienos, savaitės, mėnesiai. Martynas susidomėjo gyvenimu Vakaruose: skaitė laikraščius, klausė radijo. „Ne, ten ne rojus, ten kapitalo šalis, ten vyrauja nedarbas“, - padarė išvadą šis mąstantis jaunuolis.“ Straipsnio pabaigoje daroma išvada, kad (kalba netaisyta): „[...] ir Elzei Banžerienei, ir jos sūnui Martynui – keliai atviri. Bet laimingas taps tik tas, kuris eis teisingiausiu keliu. Šis kelias yra tik vienas – socialistinis kelias, nubrėžęs naujas gaires į šviesią žmonijos ateitį.“ Vis dėlto 1959 m. vėlyvą rudenį E.Banžerienė su sūnumi Martynu bei dviem kitais sūnumis, Viliumi ir Jurgiu, išvyko į Vokietiją.

 

Naujųjų Kintų apylinkės gyventojų paklausti, kodėl jie neduoda savo vaikams laisvo apsisprendimo, išvykstantys vietiniai gyventojai sakė: „Mes dar galime taip nugyventi, bet palikti čia savo vaikus - ne“. Pvz.: 1958–1960 m. iš Kintų apylinkės į Vokietiją išvyko 46 mokyklinio amžiaus vaikai.

 

Apibendrinant reikia pažymėti, kad atvirai propagandinis straipsnių pobūdis buvo būdingas visiems 1959–1960 m. rašiniams rajoninėje spaudoje apie vietinius gyventojus. Tačiau, kad ir kaip būtų, tarybinės propagandos poveikis vietinių Kintų apylinkės gyventojų apsisprendimui neturėjo didelės įtakos, o stiprus bendruomeniškumo jausmas buvo pagrindinis veiksnys, lėmęs daugumos jų apsisprendimą išvykti į Vokietiją. Be to, būtina pastebėti, kad tarybinė propaganda turėjo ir kitą tikslą - ne tik sulaikyti vietinius gyventojus, bet ir suteikti naujiesiems Kintų apylinkės gyventojams moralinį pranašumą prieš išvykstančiuosius. Šis tikslas buvo pasiektas: tarp naujakurių ir persikėlėlių vyravo įsitikinimas, kad vietiniai gyventojai išvyksta tik paveikti priešiškos propagandos ir grasinimų susidoroti.

 

Persikėlimai

 

1960 m. sausio – kovo mėnesiais į Vokietiją išvyko paskutiniai vietiniai Kintų apylinkės gyventojai, pageidavę ir gavę leidimą išvykti pagal 1958 m. VFR susitarimą su TSRS valdžia. Iš buvusios, palyginti gausios jų bendruomenės, Kintų apylinkėje liko bemaž šimtas šeimų ir pavienių asmenų. Šiai daliai vietinių gyventojų esminis bendruomenės egzistavimo pagrindas - bendrystės ryšys staiga virto asmenine ar net šeimynine kova dėl kultūrinės–konfesinės tapatybės išsaugojimo. Todėl jau prasidėjus vietinių gyventojų išvykimui, Kintų apylinkėje pasiliekantys vietiniai gyventojai ėmė telktis į nedideles trijų penkių šeimų bendrijas. Pvz.: 1958 m. B.Skrabaitė Stankiškės kaime iš kolūkio „Černiachovskis“ už 200 rub. pirko gyvenamą namą greta M.Klumbienės ir E.Plėvienės namų. Tais pačiais metais Muižės kaimo gyventojas V.Jakumaitis su seserimi Marta persikėlė gyventi į Mingės kaimą greta E. ir M.Šukių. Tačiau daugeliui kitų norinčiųjų persikelti vietinių gyventojų gyvenamosios vietos pakeitimą apsunkino Kintų apylinkės administracinis teritorinis suskirstymas pagal kolūkius. Laisvas gyvenamosios vietos pasirinkimas tapo įmanomas tik po 1959 m. balandžio 16 d., kai likviduotų Kintų apylinkės kolūkių “Roza Liuksemburg” ir “Černiachovskis” pagrindu buvo sukurtas naujas - “Kintų žuvininkystės ūkis”. Tokiu būdu Kintų apylinkėje susidarė prielaidos atsirasti kaimams be vietinių gyventojų.

 

Kartu į ištuštėjusias ir naujas gyvenamas vietas pradėjo keltis ir vis daugiau naujų gyventojų, kuriems, skirtingai negu pirmiesiems naujakuriams bei persikėlėliams, jau nebereikėjo taikytis prie vietinių gyventojų bendruomenės – tokia išretėjusi ji buvo. Dėl to vietinių gyventojų bendruomenė buvo nebepajėgi atsispirti naujųjų Kintų apylinkės gyventojų daugumos spaudimui: pirmiausia sąmoningam jų kitoniškumo ignoravimui ar net jų palikimo naikinimui. Geriausias to pavyzdys - padažnėję vietos bendruomenės kapinių antkapių, o ypač antkapinių epitafijų, niokojimo atvejai.

 

Vienas anksčiausių ir įžūliausių tokio kultūrinio paveldo naikinimo atvejų įvyko Suvernų kapinėse. 1960 m. sausio mėn. išvykdama su vaikais į Vokietiją Suvernų kaimo gyventoja K.Sudmonienė pardavė savo namą gretimame Blažių kaime apsigyvenusiam lenkui P.R. Šis iš Kėdainių rajono atsikėlęs gyventojas garsėjo kaip savivaliautojas, apleistų pastatų ardytojas ir statybinių medžiagų pardavinėtojas. Netrukus naudodamasis tuo, kad išvykus daugumai vietinių gyventojų ir dėl to pablogėjus uždarytų bendruomeninių kapinių priežiūrai, jis nuardė šeimyninę Jociškių dvaro mūrinę koplytėlę Suvernų kapinėse.

Sparčiai besikeičianti aplinka vertė vietinių gyventojų bendruomenę taikytis prie naujų gyvenimo sąlygų. Kokios nepalankios vietinių gyventojų bendruomenei ir šio krašto kultūriniam palikimui jos buvo parodo 6-to dešimtmečio pabaigoje Kintų apylinkėje vykę demografiniai pokyčiai.

      
                   
                      Jaunieji kintiškiai taip pat buvo įtraukti į naujojo gyvenimo kūrimą.

 
 

 

 
  Atgal...  

"Šilainės sodas"  ©  2010  m.