Kintų valsčius 1945-1960 m.: atrasta ir prarasta žemė. IV d. Demografiniai pasikeitimai

Rubenas Bukavickas

1958-1960 m. Kintų apylinkėje vykusius demografinius pokyčius lėmė prasidėjęs vietinių gyventojų išvykimas į Vokietiją ir suintensyvėjusi gyventojų iš kitų Klaipėdos krašto ar LTSR vietovių migracija į Kintų apylinkę. Išvykusiųjų ir naujai atvykusiųjų gyventojų skaičius buvo panašus, todėl bendras Kintų apylinkės gyventojų skaičius liko beveik nepakitęs. Tačiau dėl didelio vietinių gyventojų, išvykusių į Vokietiją, skaičiaus ženkliai pakito Kintų apylinkės gyventojų sudėtis: vietinius gyventojus pakeitė naujakuriai. Dėl to 7-to dešimtmečio pradžioje atvykėliai jau sudarė didžiąją daugumą visų Kintų apylinkės gyventojų. Be to, išvykus daugumai vietinių gyventojų pradėjo nykti dalis Kintų apylinkės kaimų.

Pelkininkų kaimai

1946 m. gruodžio mėn. pravestos Aukštumalės valsčiaus (iki 1948 m. turėjo savarankiško valsčiaus statusą) inventorizacijos duomenimis, Aukštumalės, Rugulių ir Vabalų kaimuose buvo 71 ūkis, iš kurių 36 buvo neapgyvendinti. Tuo metu visi ūkiai, išskyrus keturis, buvo apgyvendinti vietiniais gyventojais. Panaši padėtis išliko ir po trejų metų. Pagal 1949 m. lapkričio 29 d.–gruodžio 11 d. “Aukštumalės” kolūkio inventorizacijos aktus, Aukštumalės, Rugulių ir Vabalų kaimuose buvo 48 kiemai, t. y. šeimos: 20 - Aukštumalėje, 15 - Ruguliuose ir 13 - Vabaluose.

Ženklus gyventojų skaičiaus didėjimas prasidėjo 1950 m., kai „Aukštumalės“ kolūkis buvo reorganizuotas į tarybinio ūkio „Uostadvaris“ skyrių „Pajūris“. Dėl to, kaip papildoma darbo jėga, į šį skyrių buvo atkelti nauji gyventojai iš gretimų Sakūčių ir Traksėdžių apylinkių, kurių daugumą sudarė vietiniai.

Naujakurių ir persikėlėlių Aukštumalės, Rugulių ir Vabalų kaimuose buvo ypač mažai, nes jiems nebuvo priimtinas vietinių gyventojų, t. y. pelkininkų, gyvenimo būdas: pastovus gyvenamosios vietos ir dirbamos žemės sausinimas, durpių kasimas, bulvių auginimas bei geriamo vandens trūkumas.

1955 m. Aukštumalės, Rugulių ir Vabalų kaimai buvo perduoti Traksėdžių apylinkei. Tai paskatino dar didesnį vietinių gyventojų skaičiaus augimą, tačiau net ir tuomet gyventojų skaičiaus augimas išliko dirbtiniu, nes gimstamumas tarp vietinių gyventojų buvo labai mažas. Pvz., 1950–1959 m. Aukštumalės, Rugulių ir Vabalų kaimuose buvo tik apie 40 mokyklinio amžiaus vaikų.

6-to dešimtmečio pabaigoje Aukštumalės, Rugulių ir Vabalų kaimuose jau gyveno apie 350 gyventojų - bemaž visi vietiniai.

1958 m. viduryje, dar neprasidėjus gyventojų repatriacijai į Vokietiją, Rugulių kaime buvo 118 gyventojų. Iki 1960 m. kovo 25 d., kai baigėsi didžioji repatriacijos banga, iš Rugulių į Vokietiją išvyko 43 vietiniai gyventojai arba 29 iš 47 kaime gyvenusių šeimų. Dėl pastarosios priežasties, mirčių bei vietinės migracijos, Ruguliuose liko tik 52 žmonės, tarp jų 18 vietinių gyventojų.

Negrįžtamas senųjų žmonių skaičiaus mažėjimas vyko ir Vabalų bei Aukštumalės kaimuose. 1960 m. pabaigoje, išvykus pusei vietinių gyventojų, Vabalų kaime gyveno 21 šeima - 77 žmonės. Tačiau vietinių gyventojų liko nedaug: 34 asmenys arba 10 šeimų. Tuo pačiu metu Aukštumalės kaime liko gyventi apie 60 gyventojų, tarp jų 38 vietiniai gyventojai.

Per pusę sumažėjęs gyventojų skaičius Rugulių, Vabalų ir Aukštumalės kaimuose turėjo įtakos vietos mokykloms. 1959 mokslo metų pradžioje Vabalų pradžios mokykloje mokėsi tik 8 mokiniai iš Vabalų ir Aukštumalės kaimų. Panaši padėtis buvo ir Rugulių pradžios mokykloje, kurioje kartu su Šyšgirių pradžios mokyklos pagalbiniu komplektu 1958–1959 mokslo metais mokėsi 32 vaikai, o 1961 mokslo metų pradžioje jų liko tik 17.

„Komjaunuolio“ kolūkis

Iki 1947 m. Macblydžių, Pricmų, Kiškių, Paurų, Gaicų ir Raudžių kaimai priklausė Sakūčių valsčiui. Kaip ir Aukštumalės valsčiuje šie kaimai daugiausia buvo apgyvendinti vietiniais gyventojais, o naujakurių ir persikėlėlių buvo tik pavienės šeimos ar asmenys.

1949 m. pradžioje Macblydžių, Pricmų, Kiškių, Paurų, Gaicų ir Raudžių kaimai, kaip Kintų valsčiaus Sakūčių apylinkės gyvenvietės, buvo subendrinti, t. y. kolektyvizuoti. Vasario 26 d. 24 šeimos iš Macblydžių ir Pricmų kaimų susibūrė į „Pažangos“ kolūkį, o kovo 1 d. į “Komjaunuolio” kolūkį: 32 šeimos iš Kiškių, Paurų, Gaicų ir Raudžių kaimų. Tuo metu šiuose kolūkiuose buvo 10 naujakurių ir persikėlėlių šeimų: 6 „Pažangos“ kolūkyje ir 4 „Komjaunuolio“ kolūkyje.

1950 m. rugsėjo 30 d. kolūkiai „Pažanga“ ir „Komjaunuolis“, paliekant „Komjaunuolio“ vardą, buvo sujungti. Tokiu būdu apjungto kolūkio „Komjaunuolis“ narių skaičius išaugo iki 80.

Visi norintys stoti į kolūkį, o ypač persikėlėliai, buvo skrupulingai tikrinami siekiant (kalba netaisyta): „<...> ištirti jų kilmę – jų praeitį <...>“. Dėl tokios atrankos „Komjaunuolio“ kolūkyje daugiausia dirbo vietiniai gyventojai. Dėka jų pastangų bei požiūrio į darbą, „Komjaunuolio“ kolūkis tapo darniausiu ir stipriausiu visoje Kintų apylinkėje.

1951 m. kovo 10 d. „Komjaunuolio“ kolūkio nariais buvo laikomi 135 asmenys, tarp jų 32 naujakuriai ir persikėlėliai. Tačiau pastoviai didinant darbo planus bei gaminamos žemės ūkio produkcijos apimtis, kolūkyje pradėjo trūkti darbo rankų.

Pirmą kartą apie valdžios planus apgyvendinti didelį kiekį naujų persikėlėlių „Komjaunuolio“ kolūkiečiai sužinojo 1951 m. balandžio 19 d., kai „Šilutės rajono Žemės Ūkio Banko valdytojas drg. Kybrancas <...> pranešė <...>“ kolūkio valdybai, kad ši iki gegužės 5 d. pasiruoštų priimti 10 persikėlėlių šeimų. Galima tik įsivaizduoti, ką jautė šio krašto senbūviai, kai jų kolūkio ribose pasirodė tie persikėlėliai – lietuviškai nekalbantys Vilniaus krašto lenkai.

6-to dešimtmečio pabaigoje „Komjaunuolio“ kolūkio ribose gyveno beveik 400 gyventojų, tarp jų pusė naujakuriai ir persikėlėliai. Centrine ir stambiausia kolūkio gyvenviete buvo Kiškių kaimas. Čia 1958 m. pradžioje gyveno 149 gyventojai, tarp jų 94 vietiniai gyventojai. Tačiau nuo 1958 m. spalio 7 d. iki 1960 m. kovo 3 d. iš Kiškių kaimo į Vokietiją išvykus 59 vietiniams gyventojams jų bendruomenė sunyko iki 35 asmenų arba 11 šeimų.

Antroje pagal dydį „Komjaunuolio“ kolūkio gyvenvietėje, Pricmų kaime, 1958 m. viduryje gyveno 103 gyventojai, tarp jų 46 vietiniai gyventojai arba 16 šeimų. Iki 1960 m. išvykus į Vokietiją 26 vietiniams gyventojams Pricmuose liko tik 5 jų šeimos - 20 asmenų.

Dar mažiau arba visai neliko vietinių gyventojų mažiausiose „Komjaunuolio“ kolūkio gyvenvietėse: Macblydžių, Paurų, Gaicų ir Raudžių kaimuose.

1958 m. viduryje Macblydžių kaime gyveno 58 gyventojai, tarp jų 16 vietinių gyventojų. Tačiau 1959 m. pabaigoje Macblydžiuose liko tik vienas vietinis gyventojas.

Į Lenkijos Liaudies Respublikos Ščecino rajoną (buvusi Vakarų Prūsijos dalis Stettin, – aut. pastaba) išvykus lenkams bei į Vokietiją vietiniams gyventojams, sunyko Paurų kaimas. 1959 m. pabaigoje Pauruose liko tik 11 iš 26 kaimo gyventojų, tarp jų viena penkių asmenų vietinių gyventojų šeima.

Išvykus visiems šešiolikai vietinių gyventojų išnyko jų bendruomenė Gaicų kaime. 1959 m. pabaigoje iš 8 šeimų Gaicuose liko tik 3 persikėlėlių šeimos - iš viso 8 gyventojai.

1958–1960 m. vykę demografiniai pokyčiai beveik sunaikino pačią mažiausią „Komjaunuolio“ kolūkio gyvenvietę – Raudžių kaimą. 1959 m. viduryje Raudžiuose dar gyveno 3 šeimos - dvi iš jų vietinių gyventojų. Tačiau jiems išvykus kaime liko tik viena dešimties asmenų persikėlėlių šeima.

Perėjūnų kaimas

Mingės kaimas buvo viena iš nedaugelio Kintų apylinkės gyvenviečių, kurioje nebuvo apgyvendinami naujakuriai. Tai lėmė specifinė Mingės kaimo padėtis: valsčiaus pakraštys, blogas susisiekimas ir gamtinės sąlygos, nepalankios žemės ūkiui. Tačiau tai, kad Mingės kaime nebuvo naujakurių, nereiškė, kad čia visai nebuvo naujų gyventojų, t. y. persikėlėlių. Priešingai, mažas vietinių gyventojų skaičius, palyginti didelis laisvų gamybinės ir gyvenamos paskirties pastatų kiekis bei valdžios pastangos plėsti kolektyvinę gamybą sudarė sąlygas gausiam persikėlėlių apgyvendinimui.

Gyventojų skaičiaus didinimas Mingės kaime prasidėjo nuo 1948 m. Tuo metu kaime gyveno beveik 60 gyventojų, tarp jų apie 40 vietinių.

Visi iki 1951 m. Mingės kaime apsigyvenę persikėlėliai dirbo žemės ūkio ir gyvulininkystės darbus. Žvejyba buvo išskirtinai vietinių gyventojų užsiėmimas. Pvz., iki 1951 m. žvejyba vertėsti tik F.Rapilius, V.Nopenas, J.Jurkšaitis, D. ir E.Šukiai, A.Babelis, O.Lemanas, M.Vybernaitis ir J.Cimermanas ir E.Bergas.

1952 m. pabaigoje Mingės kaime jau gyveno apie 100 gyventojų ir jų vis daugėjo. Kartu intensyvėjo ir gyventojų, ypač persikėlėlių, judėjimas iš vienos gyvenamosios vietos į kitą. Nuolatinę jų migraciją skatino nepalankios gamtinės sąlygos, valdiškas būstas ir darbo vietų kaita dėl nepastovios Mingės kaimo žinybinės priklausomybės. Pvz., nuo 1948 m. iki 1955 m. didžioji Mingės kaimo dalis priklausė tarybiniam ūkiui “Uostadvaris”, kuris kaime ir jo apylinkėse vystė stambių raguočių auginimą. Nuo 1955 m. iki 1959 m. Mingės kaimas buvo žvejų artelės “Roza Liuksemburg” žinioje. Dėl to reta persikėlėlių šeima apsistodavo Mingės kaime ilgiau nei dvejiems metams.

1955 m. pradžioje tarybinam ūkiui “Uostadvaris” perdavus Mingės kaimą žvejų artelei “Roza Liuksemburg” čia buvo 127 gyventojai: 58 vietiniai ir 69 persikėlėliai. Panašus gyventojų skaičius ir jų sudėtis Mingės kaime išliko iki 1958 m. vidurio. Tačiau prasidėjus vietinių gyventojų repatriacijai į Vokietiją - viskas pasikeitė.

1958-1959 m. iš Mingės kaimo išvyko 88 gyventojai: 61 vietinis išvyko į Vokietiją, o 27 persikėlėliai išvyko gyventi į kitas LTSR vietas. Vienu metu, 1959 m. pabaigoje, Mingės kaime liko gyventi 45 gyventojai arba 16 šeimų. Tik pusė jų - 8 šeimos arba 20 asmenų - buvo vietiniai gyventojai. Visi jie glaudėsi greta vienas kito, kairiojoje neprivažiuojamoje Minijos upės pusėje.

Kintų valsčiaus „Vasiukai“

1949 m. pradžioje Ventės ir Šturmų kaimuose buvo bemaž 100 gyventojų: apie 60 procentų iš jų – vietiniai. Visi vietiniai gyventojai prikausė žvejų artelei „Roza Liuksemburg“ ir tradiciškai vertėsi žvejyba. Pastoviai didinant žvejybos apimtis ir trūkstant darbo rankų į žvejų artelę buvo priimami beveik visi norintys - daugiausia vietiniai gyventojai. Dėl to Ventės ir Šturmų kaimuose susiformavo viena didžiausių visoje Kintų apylinkėje vietinių gyventojų bendruomenė. Tačiau jų bendruomenės, kaip gyventojų daugumos, dominavimas truko tik iki 1952 m.

Remiantis 1951 m. spalio 16 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos priimtu nutarimu Nr. 895 žvejų artelė „Roza Liuksemburg“ nutarė priimti „<...> 20 žvejų šeimų iš vidaus vandenų ūkio“. Netrukus iki 1952 m. vasario 24 d. Ventės, Šturmų ir Mingės kaimuose jau buvo apgyvendintos 20 persikėlėlių šeimų – iš viso 77 asmenys. Pvz., pirmieji persikėlėliai S. ir J.Čenkai, A.Taraila, J.Kašėta, J.Vadeika, ir V.Eidukonis su šeimomis Ventės kaime pasirodė 1951 m. lapkričio 4 d.

1952 m. lapkričio 22 d. žvejų artelė „Roza Liuksemburg“ patvirtino sutikimą priimti dar 15 persikėlėlių šeimų. Dėl to žvejų artelė padidino jai priklausančių kiemų, t. y. šeimų, skaičių nuo 84 iki 99.

Sparčiai plėtojant kolūkinę gamybą ir dėl to daugėjant gyventojų 1954 m. buvo paruoštas Ventės ir Šturmų „<...> detalus gyvenvietės išvystymo planas“, pagal kurį iki 1959 m. buvo numatyta apgyvendinti 150 naujų šeimų (skaičiuojant po 5 asmenis kiekvienoje) – iš viso 750 žmonių. Šio plano įgyvendinimui buvo numatytos didelės (ir iš dalies pradėtos) įvairios paskirties pastatų statybos. Be to, užpelkėjusioje plynvietėje, tarp Ventės pradžios mokyklos ir ambulatorijos pastatų, buvo suprojektuotas poilsio parkas, o jo centre - „paminklas vadui“ (?!).

Intensyvios ir neproporcingos skirtingų gyventojų grupių apgyvendinimo politikos rezultatai išryškėjo 1955 m. viduryje. Tuo metu Ventės ir Šturmų kaimuose buvo 236 gyventojai, tarp jų tik 93 vietiniai.

Vis didinant plėtros planus nedaug trūko, kad 6-to dešimtmečio pabaigoje Ventės ir Šturmų kaimai kartu paėmus taptų didžiausia Kintų apylinkės gyvenviete, gal net centrine. Tokias ambicijas buvus patvirtino 1954 m. lapkričio mėn. iš Vilniaus į Ventę parvarytas lengvasis automobilis M-20 – “Pobeda”. Tai buvo pirmas ir vienintelis tokio tipo naujas automobilis visoje Kintų apylinkėje.

1958 m. pabaigoje Ventės ir Šturmų kaimuose gyveno 96 šeimos arba 447 gyventojai: 371 Ventėje ir 76 Šturmuose. Vietinių gyventojų bendruomenę sudarė 144 asmenys. Tačiau iki 1960 m. iš šių kaimų išvyko 40 šeimų arba 181 gyventojas, tarp jų 84 vietiniai ir 97 persikėlėliai. Didžioji dalis vietinių gyventojų išvyko į Vokietiją, o dalis persikėlėlių išsikėlė į ištuštėjusį Mingės kaimą bei Kintus. Dėl to Ventės ir Šturmų kaimuose sumažėjo gyventojų. Pvz., 1960 m. pradžioje vietinių gyventojų bendruomenę Ventės ir Šturmų kaimuose sudarė 60 asmenų arba 12 šeimų. Ventės ir Šturmų gyventojų skaičiaus mažėjimo tendencijas parodo Ventės pradžios mokyklos mokinių skaičius: 1958-1959 mokslo metais - 50, 1959–1960 m. m. – 43, o 1960–1961 m. m. – 34 mokiniai. Nustojus didėti gyventojų skaičiui ir jam pradėjus mažėti, buvo atsisakyta ambicingų Ventės ir Šturmų gyvenvietės išvystymo planų.

1955.06.25 Kintų septynmetės mokyklos moksleivių grupė prie Mingės pradžios mokyklos.

Mingė žiemą.