|
|
Leidinys pamario krašto kultūrai | |
2010 birželio 8d. Nr. 9 (105) |
|
|
Margablyniai, spirgynė, medus...
Regina Meškauskienė
Jau tapo tradicija kiekvienais metais vasaros pradžioje vykti kelionėn. Šį kartą kraštotyros draugijos nariai apsilankė pas mielus ir įdomius žmones- tautodailininkus Angelę ir Vytautą Raukčius Balčių kaime.
Svečius prie senovinių kiemo vartelių pasitiko sodybos šeimininkė Angelė. Jos rankose- didelė pakaba, ant kurios vėjyje suposi įvairiaspalviai kaklaraiščiai- civilizacijos simboliai. Kiekvienas išsirenkame sau patinkantį ir rišame ant medžio šakos. Čia civilizacijos neprireiks, miestietišką gyvenimą palikite už vartų. šypsosi Angelė.
Mus pasitinka didžiulis šuo Meška, iš pradžių garsiai lodamas, vėliau, matyt, supratęs, kad čia savi- pamažu pėdina į būdą.
Vytautas kepa margablynius čia pat, prie vartelių. Senovinė špižinė keptuvė, įtaisyta ant savos gamybos buržuikos, skleidžia nepaprastai gardų kvapą. Šeimininkas noriai mums praveda edukacinę pamoką apie kulinarinį paveldą. Mes stebime ir mokomės.
Susėdame prie ilgo medinio stalo vidury pievelės. Blynai labai skanūs, o ypač visus žavi padažai, paruošti sumanios šeimininkės Angelės - spirgynė, česnakinis sviestas su krapais, sėmenų, varškės padažas, obuolienė su medumi ir, žinoma, šviežias medus. Didžiulė bičių šeimyna įsikūrusi už tvoros, kitoj kelio pusėj, apleistame sode. Tai Vytauto valdos - jis prižiūri bityną ir kopinėja medų. Valgome, skanaujame ir bandome išgauti receptus. Angelė noriai juos dalina. Štai obuolienė su medumi turi būti laikoma metus vėsiame rūsyje. Obuoliai supjaustomi, dedami į medų ir... metams į rūsį. Nenusakomo gardumo obuolienė! Geriame karštą kelių rūšių žolelių arbatą, ragaujame stumbrinės, vyšninės. Tai šeimininkų gaminti gėrimai. O Vytautas vis neša blynus. Tikra puota. Vėl prašome išduoti arbatos ruošimo paslapčių. Angelė veda visus į šalia esantį darželį. Šalavijai, mėtos, pelynai, šaltmėtės, levandos... vardina ji. Skiname, uostome, kramtome. O ji vis toliau veda, kur gėlės, tvenkinukas. Džiaugiamės kartu, giriame šeimininkę.
Blynai iškepti, tad visi patraukiame laiptais į medinę palėpę. Šeimininkai eksponuoja savo tekintus, skaptuotus, dažytus, raižytus velykinius margučius, senus Velykų atvirukus, tikrus įvairių paukščių kiaušinius, iš įvairių pasaulio šalių atvežtus suvenyrinius kiaušinius. Ekspozicijoje - tūkstančiai senų bei pačių šeimininkų sukurtų tautodailės rakandų. Margučius dešimtmečiais kūrė ir kaupė Angelė, o Vytautas drožinėjo.. Nesuklysime pavadinę Vytautą ir dievdirbiu, ir angelų drožėju, ir didelių įspūdingų paminklinių kryžių meistru. O tarp juodviejų padarytų žaislų - lietuviškasis "jo-jo", keisčiausi muzikos instrumentai, idiofonai, maurojantys, ūkiantys, aidintys žemiškais ir visatos garsais. Čia ir senovinės "raketės", tarškynės, cimbolai...Palėpėje apstu Raukčių laimėtų konkursų diplomų, ir su kiekvienu susijusi sava istorija. Jie - konkurso "Vakarų Lietuvos dvarų kultūros kelias" nugalėtojai, nes aplankė daugiausia muziejų bei juos parėmė, pirkdami bilietus. Vytautas gamina medžio skulptūras, tekina medinius indus ir kitus namų apyvokos daiktus, kraičio skrynias ir medinius kiaušinius, kuriuos margina Angelė. Vytautas tapo neatsispyrė pagundai teptuku perteikti gamtos grožį. Iš gamtos ir tautodailės tradicijų Angelė semiasi idėjų siuvinėdama paveikslus, dėliodama floristikos darbelius, rinkdama šakas ir šaknis medžio skulptūroms, margindama velykaičius.
Raukčiai pirmieji pažvelgė į margučius kaip į kultūros paveldą ir pradėjo puoselėti šią tautodailės tradiciją. 2000 m. Angelė Rauktienė, kaip margučių margintoja, atstovavo Lietuvai Švedijoje. 2006 m. tapo Lietuvos kaimo spindulys 2006 nominante. Angelės Rauktienės darbai įvertinti aukščiausiu Klaipėdos apskrities apdovanojimu Aukso vainiku.
Angelė ir Vytautas Raukčiai yra vienintelio Lietuvoje privataus margučių muziejaus Buities ir margučių palėpės įkūrėjai.
Čia užtrunkame gana ilgai: stebimės mediniais žaislais, išgirstame indėnų susisiekimo signalus, dėliojame dėlionę. Mes jaučiamės tarsi sugrįžę atgal- į basakoję vaikystę, į senuosius laikus. Nesinori išeiti iš stebuklingosios palėpės.
Sugrįžus prie stalo kalba pakrypsta apie Balčių kaimą, čia gyvenusius dvarininkus ir dar tebestovintį buvusio dvaro gyvenamąjį namą. Patraukiame apžiūrėti. Deja, randame apleistą, išdaužytais langais, be durų didžiulį medinį namą. Tik ant stogo linksmai klegeno gandrai. Grįžtame nusiminę, kad dėl namiškių nesutarimų ir nesusikalbėjimo nyksta istorinis paveldas- dvaras ir šalia augantis didžiulis sodas. Toks gyvenimas.
Atsisveikiname mokytojos Žibaitienės skaitomu savo kūrybos eilėraščiu, skirtu šios sodybos šeimininkams, dėkojame už galimybę pasidžiaugti natūralia aplinka, pajusti kaimo grožį, atėjusios vasaros alsavimą. Dėkojame ir už nuostabius Angelės ir Vytauto Raukčių sukurtus meno kūrinius. Rišame nuo medžio kaklaraiščius, kabiname ant pakabos... tikimės čia dar kartą sugrįžti.
|
|
|
"Šilainės sodas" © 2010 m.